- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- A-3642-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01364-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kurį vėliau papildė (b. l. 53–54), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d. Telšių AVPK areštinės ilgalaikio sulaikymo patalpose jis buvo tyčia ir sąmoningai laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros gyvenamojo ploto, taip pat jam nebuvo sudarytos galimybės pasivaikščioti gryname ore, o kamerose langai neatsidarė ir neveikė ventiliacija, todėl trūko gryno oro, pasinaudojus dušu, visos kameros sienos būdavo šlapios nuo garų. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo priverstas naudotis tualetu kitų kalinamųjų akivaizdoje, kamerose nebuvo įrengti pagalbos mygtukai, nebuvo rozečių, todėl nebuvo galimybės žiūrėti televizorių ir naudotis kitais elektros prietaisais. Kartu akcentavo, kad rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kurie kenkė jo sveikatai, buvo tiekiamos per mažos maisto porcijos, o tai prilygo marinimui badu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (b. l. 14–16, 58–61) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Telšių AVPK nurodė, kad 2010 m. vasario 1 d. įstaiga persikėlė į naujas patalpas, kuriose ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 5-V-263 ,,Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 ,,Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ pakeitimo“ reikalavimais. Paaiškino, jog policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymui (ne ilgiau kaip 48 val.) įstaigos pastate įrengtos 3 dvivietės ilgalaikio sulaikymo patalpos, taip pat yra bendruomenės slaugytojo ir vyresniojo postinio kabinetai. Kiekvienoje patalpoje įrengtos šildomos grindys, dušas, pritvirtintos individualios spintelės, taburetės, skaidraus stiklo langai, tualetas, atskirtas pertvara nuo bendro patalpos ploto. Papildomai akcentavo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomi asmenys maitinami vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintais Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais (gramais) vyrams, moterims ir nepilnamečiams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse. Tuo tarpu ilgalaikio sulaikymo patalpų statusą reglamentuojantys teisės aktai nenumato į ilgalaikio sulaikymo patalpas patalpintų asmenų pasivaikščiojimo gryname ore, ir jose laikomiems asmenims nėra taikomos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių nuostatos. Dėl pareiškėjo teiginio, jog Telšių AVPK rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis paaiškino, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 44 punktą asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi, be kita ko, draudžiama turėti žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius, todėl pareiškėjas negalėjo būti laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Kartu nurodė, jog pagal teisės aktų reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimui, rozečių ir pavojaus mygtuko įrengimas ilgalaikio sulaikymo patalpose nenumatytas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog po atliktų Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų patikrinimų per 2012–2014 metus trūkumai ar pažeidimai neužfiksuoti, o pareiškėjo skundai dėl laikymo sąlygų įstaigoje nebuvo gauti. Šiame kontekste Telšių AVPK pabrėžė, kad tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Be to, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Atsižvelgęs į tai, Telšių AVPK manė, kad šiuo atveju nėra neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 69–76) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą tenkino iš dalies bei pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, atmetė.
Pasisakydamas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto, teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 31.1 punkte numatyta, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsižvelgęs į minėtą nuostatą ir į tai, kad iš Telšių AVPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiojo tyrėjo 2015 m. gegužės 18 d. pažymos matyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 buvo laikomi 1 arba 2 asmenys, tuo tarpu ilgalaikio sulaikymo patalpos Nr. 1 plotas yra 8,79 kv. m, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 31.1 punktas. Dėl ventiliacijos, pasivaikščiojimų teismas pabrėžė, jog nors Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų nuostatų 33.12 punktas numato lango įrengimo reikalavimus, kartu jis nustato, kad lango įrengimas nėra privalomas, taip pat nėra numatyti reikalavimai dėl ventiliacijos sistemos įrengimo ilgalaikio sulaikymo patalpose ir teisė asmeniui, esančiam ilgalaikio sulaikymo patalpose, pasivaikščioti gryname ore. Kita vertus, iš teismui pateiktų Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų nuotraukų teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta, o iš sanitarinio mazgo pozicijos ilgalaikio sulaikymo patalpoje ir sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijų darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pagalbos mygtuko ir rozečių įrengimo ilgalaikio sulaikymo patalpose, teismas akcentavo, kad Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.10.2 punktas numato, jog elektros instaliacija montuojama taip, kad jos nesimatytų, tačiau pareiga įrengti rozetes laikino sulaikymo kamerose nėra numatyta. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta teisė naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais gali būti įgyvendinama tardymo izoliatoriuose pagal jų vidaus tvarkos taisykles, o ne ilgalaikio sulaikymo patalpose. Taip pat Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose nėra numatytas pagalbos mygtuko įrengimas. Tačiau minėto teisės akto 33.15 punktas numato, kad uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Be to, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintos Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos 30.4.2 punkte numatyta, jog asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi draudžiama turėti žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius, teismas pareiškėjo argumentus dėl rūkančių asmenų sulaikymo patalpose atmetė kaip nepagrįstus. Atitinkamai dėl maitinimo teismas pažymėjo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 11VL-151 „Dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų, jų sveikatos priežiūros prieinamumo tinkamumo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose“ 3 punkte nurodyta, kad asmenys, laikomi sulaikymo patalpose, maitinami vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais (gramais) vyrams, moterims ir nepilnamečiams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100, o pareiškėjo argumentai dėl numesto svorio būtent dėl nepakankamo tiekiamo maisto kiekio Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo kamerose nėra detalizuoti, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nenurodoma, jog dėl maisto vidutinio paros kiekio trūkumo ar akivaizdaus kūno svorio sumažėjimo būtent esant ilgalaikio sulaikymo patalpose pareiškėjas būtų kreipęsis į Telšių AVPK administraciją.
Apibendrindamas, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir minimalaus 5 kv. m ploto vienam asmeniui ilgalaikio sulaikymo patalpoje Nr. 1 neužtikrinimo pareiškėjui kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, o dėl šių pažeidimų pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą ir atmetė.
III.
Pareiškėjas M. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–82), prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, jog jam ilgą laiką, tyčia ir sąmoningai buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos bei varžomos jo teisės ir nebuvo stengiamasi pašalinti šiuos trūkumus, o tai turėjo neigiamos įtakos jo psichinei ir fiziologinei būklei. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 86–87) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą nepakeistą. Telšių AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, jį žeminti ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d. Telšių AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Telšių AVPK areštinėje, tačiau nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Telšių AVPK, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas periodiškai Telšių AVPK areštinėje buvo laikomas atskirais iki 3 dienų trunkančiais laikotarpiais, o jam tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir didžiąją dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 21–47). Be to, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, byloje nenustatyta, jog Telšių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Telšių AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Telšių AVPK areštinėje nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.