- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- ATP-1229-312/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-10000-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste – Vilniaus apskrities VPK) Kelių policijos valdybos įgaliotojo asmens apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimo, kuriuo V. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste - ATPK) 127 str. 2 d. nubaustas 100,00 Lt (vieno šimto litų) dydžio bauda, o byla dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., nutraukta, nesant šio administracinio teisės pažeidimo sudėties, pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 7 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovinčius automobilius „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir juos apgadino. V. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir dėl to, kad pastarasis, įvykus aukščiau nurodytomis aplinkybėms, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeisdamas kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuomone, surinktoje administracinio teisės pažeidimo byloje nepakanka objektyvių įrodymų, remiantis kuriais galima būtų konstatuoti, kad V. L. 2013 m. rugpjūčio 7 d. pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimą
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. eismo įvykio liudytoja I. E. paaiškino, kad V. L. asmeniškai nepažįsta. 2013 m. rugpjūčio 7 d. būdama bute, per atidarytą langą išgirdo brūkštelėjimo garsą ir suveikusią kieme stovinčio automobilio signalizaciją. Pasižiūrėjusi pro langą pamatė, kaip automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, atsitrenkęs į stovinčius automobilius, šalinasi iš įvykio vietos. Automobilio „VW Passat“ vairuotojas I. E. sukėlė įtarimą dėl blaivumo, nes siekdamas išvažiuoti iš kiemo į gatvę, įtartinai ir ilgai manevravo. Vertinant liudytojos parodymus su surinkta rašytine bylos medžiaga ir išanalizavus eismo įvykio vietos schemą, automobilių apgadinimus, akivaizdu, jog automobilis „VW Passat“ kontakto metu braukė stovinčias transporto priemones kairiąja puse, t. y. vairuotojo matomumo zonoje esančia vieta. Duodama parodymus teismui, I. E. nenurodė, kad iš automobilio „VW Passat“ salono sklido muzikos garsai, ar keliu važiavo greitosios pagalbos automobilis su įjungta garsine sirena, kuri trukdė V. L. išgirsti susidūrimo garsą.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad KET 234 p., kurio reikalavimų nesilaikymu buvo kaltinamas V. L., nedviprasmiškai numato, jog jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką policija apie eismo įvykį turi būti informuojama iš karto po įvykio, t. y. per protingą ir objektyviai šiems veiksmams atlikti reikalingą laiką, kuris nustatomas atsižvelgiant į konkrečias įvykio aplinkybes, kaltininko psichinę ir fizinę būklę, turimus techninius išteklius bei kitas reikšmingas sąlygas. Tokia nuostata suteikia galimybę policijai kontroliuoti vairuotojo būseną, įvertinti eismo įvykį, pažeidimo pavojingumą bei sudaro kliūtis eismo įvykį sukėlusiam asmeniui išvengti galimos kitos rūšies teisinės atsakomybės. Į bylą nepateikti objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad V. L. vykdė KET 234 p. reikalavimus. Akivaizdu, kad asmuo negalėjo negirdėti automobilių susidūrimo garso, kai jis buvo girdimas didesniu atstumu, daugiabučiame name gyvenančiam žmogui. Juolab nepastebėti, kad šis garsas sklinda nuo kontakto su transporto priemonėmis, stovinčiomis jo judančiam automobiliui iš kairės, prie pat asmens veido. Todėl darytina išvada, kad V. L. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir pasišalinęs iš įvykio vietos neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą V. L. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimą.
Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime išsamiai išnagrinėjo, įvertino visus esančius byloje įrodymus bei motyvuotai pasisakė dėl 2013 m. rugpjūčio 26 d. ATP protokole jam inkriminuoto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo. Liko nepaneigta versija, kad jis nepajuto kontakto su kitais automobiliais. Taip pat nepaneigta versija, kad jis galėjo nematyti svetimų automobilių apgadinimų, kadangi eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, atsižvelgiant į jo amžių, tikėtina, kad vizualiai nežymių automobilių apgadinimų jis galėjo ir nepastebėti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad V. L. galėjo negirdėti kontakto su kitais automobiliais dar ir dėl to, kad tuo metu pastarojo automobilyje garsiai grojo muzika, važiavo greitosios pagalbos automobilis su garsiai veikiančiomis sirenomis. Taigi, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad jis iš tikrųjų pajuto smūgį ir suvokė, kad įvyko eismo įvykis. Nesant įrodymų, kad V. L. sąmoningai, t. y. suvokdamas, jog kilo eismo įvykis, tyčia pasišalino iš įvykio vietos, jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir toks teismo aiškinimas atitiko teismų praktiką (LVAT nutartys bylose Nr. N575-2791/2009; Nr. N663-156/2007).
Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad apeliacinis skundas grindžiamas ne teismo neišnagrinėtais Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo bylos įrodymais, o tik samprotavimais, kad liudytoja I. E. nenurodė, jog V. L. automobilyje grojo muzika ar keliu važiavo greitosios pagalbos automobilis su įjungta garsine sirena, kad jis negalėjo negirdėti automobilių susidūrimo garso, kurį liudytoja išgirdo pro buto atvirą langą. Tai yra tik spėlionės ir prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas nutarimas dėl administracinio nubaudimo, kadangi teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę (tyčią) padarius Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. pažeidimą, o byloje nepašalinti prieštaravimai aiškintini jo naudai (LVAT nutarimas Nr. N3-955/2007). Be to, apeliantė nesiteikė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir realizuoti įrodinėjimo pareigą - t. y. visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai surašiusiai protokolą bei inicijavusiai bylą institucijai (LVAT nutartis Nr. N663-156/2007), o apeliaciniame skunde tik nepagristai samprotaujama dėl teismo išnagrinėtų ir nustatytų bylos aplinkybių. Nurodo, kad važiuojant atbuliniu bėgiu ir kairės pusės veidrodėliu užkabinus svetimas mašinas (taip nustatyta byloje), jo (V. L.) automobilio veidrodėlio gaubtas prie veidrodžio stiklo taip pat turėtų būti apgadintas, tačiau jis nėra apgadintas. Tai patvirtina teismo išvadą, kad kontaktas, jei toks įvyko, buvo labai nežymus ir jis tikrai galėjo neišgirsti brūkštelėjimo garso. Taip pat nurodo, kad nedelsdamas sumokėjo teismo paskirtą jam 100,00 Lt baudą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoti tretieji asmenys J. ir A. L. prašo netenkinti apeliacinio skundo. Nurodo, kad dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, girdėjo posėdžio eigą ir nagrinėjamos teisme bylos aplinkybes. Mano, kad V. L. pasišalino iš eismo įvykio vietos neturėdamas tyčios nuslėpti, kad būtent jis apgadino jų transporto priemones ir išvengti už tai atsakomybės, kad jis paprasčiausiai nepastebėjo ir nesuprato, jog savo automobiliu užkabino ir apgadino jų automobilius. Mano, kad bausti jį už netyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos nėra pagrindo ir būtų neteisinga. Klausimas dėl V. L. jiems padarytos turtinės žalos yra suderintas, materialinių pretenzijų jam neturi.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos apeliacinis skundas tenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu V. L. administracinė nuobauda buvo paskirta už Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, tačiau administracinėn atsakomybėn jis buvo traukiamas ir dėl Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo. Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100,00 Lt iki 200,00 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <...>. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000,00 Lt iki 4000,00 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.
Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo nėra ir, patikrinus byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl V. L. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., bylą nutraukė konstatavęs, jog V. L. veikoje nebuvo tyčios – iš eismo įvykio vietos pasišalinti jis nesiekė, kad įvyko eismo įvykis, nesuprato. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Be to, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 248 str., administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą.
Patikrinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. V. L. atžvilgiu nutraukė nepagrįstai. Priimant skundžiamą nutarimą, tinkamai neįvertinti nuoseklūs liudytojos, tiesiogiai mačiusios eismo įvykį, t. y. liudytojos I. E. parodymai, paties V. L. rašytiniai paaiškinimai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Konstatuotina, jog nepaisant to, kad V. L. neigė savo kaltę, byloje surinkti duomenys leidžia daryti priešingą išvadą.
I. E. savo paaiškinime nurodė, jog 2012 m. rugpjūčio 7 d., apie 22.00 val. - 22.30 val., savo kieme išgirdo atvažiuojantį automobilį ir išgirdo lengvą susidūrimą, suveikė automobilio signalizacija. Pažiūrėjus pro langą pamatė, kad kitas automobilis išvažiuoja iš kiemo. Pro kitą langą pamatė automobilį, kuriame sėdėjo vyriškis su baltais, trumpom rankovėm marškinėliais, nesmulkaus sudėjimo, ne jaunas. Pastarasis, jos manymu, buvo neblaivus, nes labai neužtikrintai vairavo automobilį. Ji užsirašė automobilio valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) atsiminė ir spalvą – tamsiai pilka (tiksliai nepamena), markė - Volkswagen Passat. Ryte apie tai pasakė kaimynams, kurie jau apžiūrėjo automobilį. Automobiliai, kurie nukentėjo, buvo „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 6).
Apklausta teisme liudytoja I. E. parodė, jog gyvena (duomenys neskelbtini)-ame name, Vilniuje. Vakare išgirdo kaip vienas automobilis brūkštelėjo kitus automobilius, pastebėjo kaip išvažinėja automobilis, kuris buvo brūkštelėjęs kitus automobilius, esančius kieme. Pasak I. E., vairuotojo nematė, bet automobilį kažkas vairavo neadekvačiai, sunkiai išsivairavo, pamatė kaip išvažinėja atbuliniu bėgiu, pastebėjo valstybinius numerius ir juos užsirašė. Automobilį vairavo vyras, ryte pamatė savo kaimynus ir padavė automobilio valstybinius numerius. I. E. paaiškino, kad tuo metu buvo kambaryje, langas buvo atidarytas, garsas nebuvo stiprus, bet brūkštelėjimas girdėjosi. Matėsi, kad vairavimas kaip neblaivo žmogaus, sunkiai išvažinėjo iš kiemo, matė automobilyje žmogaus ranką su baltais marškiniais, pastarasis bandė išsisukti ir po truputį išvažiavo, jis važiavo pirmyn ir atgal ir išvažiavo.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino reikšmingų liudytojos parodymuose nurodytų aplinkybių, kurios visiškai paneigia V. L. teiginius, neva jis nepajuto automobilio kontakto, nes jo automobilyje garsiai grojo muzika, be to, važiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja nei pirminiame savo paaiškinime, nei duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad iš V. L. automobilio būtų sklidusi muzika. Tačiau ji nurodė girdėjusi suveikusią automobilio signalizaciją. Be to, automobilių kontakto garsą ji išgirdo pro atvirą langą, būdama savo bute, o tai leidžia daryti išvadą, jog kontaktas buvo garsus, sukėlęs pakankamai triukšmo, kad jo galima būtų neišgirsti. Akcentuotina ir tai, jog versiją, neva važiavo greitosios pagalbos automobilis su įjungta sirena, V. L. iškėlė tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Tačiau šiuos teiginius paneigia liudytojos rašytinis paaiškinimas, kuriame ji aiškiai nurodo pirmiausia išgirdusi atvažiuojantį automobilį, tada lengvą susidūrimą, o tada suveikusią automobilio signalizaciją. Šie paaiškinimai visiškai atitinka įvykio mechanizmą bei loginę seką. Liudytoja nenurodė mačiusi važiuojantį greitosios pagalbos automobilį ar girdėjusi sirenos garsą. Taigi, V. L. iškelta versija turėjo būti vertinama kritiškai. Liudytojos parodymai buvo logiški, nuoseklūs, priežasčių dėl ko ji galėtų pastarąjį apkalbėti, nenustatyta.
Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, jog automobiliui „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) brėžtas kairės pusės galinio vaizdo veidrodžio korpusas (b. l. 13), apžiūra atlikta praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio. Taigi, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo vadovautis V. L. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktomis nuotraukomis, kuriose nematyti sužalojimų ant jo automobilio kairės pusės veidrodėlio.
Fotolentelėse užfiksuoti automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), brėžtos ir lenktos priekinės dešinės pusės durys, brėžtas priekinis dešinės pusės sparnas, automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) brėžtos galinės dešinės pusės durys, brėžtas galinis dešinės pusės sparnas (b. l. 15-16). Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, V. L. automobilio kairės pusės veidrodėlio ir automobilių „Audi A6“ kontaktas nebuvo atsitiktinis susilietimas, kontakto pėdsakai prasideda ir tęsiasi nuo „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dešinės pusės priekinių durelių (ties veidrodėliu), priekinio dešinio sparno, persikelia ant automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio dešinės pusės sparno ir baigiasi ant galinių dešinės pusės durų pabaigos. Akivaizdu, jog pats automobilių kontaktas buvo pakankamai ilgas, kad jo būtų galima nepastebėti net ir važiuojant atbuline eiga. Juo labiau, kad automobilio veidrodėliai yra vairuotojo matymo zonoje, o po kontakto buvo įsijungusi signalizacija.
Akcentuotina ir tai, jog savo pirminiame 2013 m. rugpjūčio 26 d. paaiškinime V. L. nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d., apie 22 val., jis automobiliu „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvežė pažįstamą prie (duomenys neskelbtini)-ojo namą. Išvažiuodamas atbuline eiga iš kiemo, tikriausiai kliudė savo kairės pusės veidrodėliu kito automobilio veidrodėlį. Kadangi garsiai grojo muzika, jis, V. L., tiksliai to negirdėjo. Jo, V. L. automobilio veidrodėlis nebuvo apgadintas, kitų apgadinimų nebuvo ir jis išvažiavo namo (b. l. 12). Taigi, jau savo pirminiame paaiškinime V. L. pripažino, kad suvokė kliudęs kito automobilio veidrodėlį. Tačiau jis net neišlipo iš automobilio ir neįsitikino, ar nepadaryta žala kitam automobiliui, o manydamas, kad žala mažareikšmė arba apskritai nepadaryta, išvažiavo namo. Vis dėlto ši aplinkybė neeliminuoja pažeidėjo kaltės dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos ir pirmosios instancijos teismo turėjo būti tinkamai įvertinta.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nors V. L. ir neigia tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos, visgi, vertinant liudytojų parodymus, byloje pateiktus kitus įrodymus, darytina išvada, kad jis, kaip rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turintis devyniolikos metų vairavimo stažą, turėjo pastebėti ir jausti kontaktą su kitais dviem automobiliais, kuris, įvertinus byloje pateiktus duomenis, buvo pakankamai stiprus.
Tokiu būdu, byloje įrodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d., apie 22.00 val., prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovinčius automobilius „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir juos apgadino, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeidęs KET reikalavimus, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad apeliacinį skundą pateikusios institucijos atstovas nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepanaikina institucijos teisės teikti tokį skundą. Be to, apeliacinis skundas grindžiamas tik pirmosios instancijos teisme surinktais ir ištirtais įrodymais, jame keliant tik jų vertinimo klausimą. Aplinkybė, kad V. L. padarytos žalos atlyginimo klausimą suderino su apgadintų automobilių savininkais ir šie mano, kad jo bausti nereikėtų, teigia sumokėjęs paskirtą 100,00 Lt baudą (tai įrodančių dokumentų nepateikta), nepanaikina jo administracinės atsakomybės.
Skiriant nuobaudą už padarytą pažeidimą atsižvelgiama į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę. Atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra. V. L. neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje kartu su bauda už padarytą pažeidimą numatytas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo trejų iki penkerių metų. Švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, teismas gali skirti tik esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms. Taigi, taikyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. teismas negali. Už Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą skirtina minimali sankcijoje numatyta bauda ir minimalus sankcijoje numatytas teisės atėmimo terminas. Skiriant galutinę nuobaudą už abu padarytus pažeidimus, taikytinas Lietuvos Respublikos ATPK 33 str.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos įgaliotojo asmens apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimą dalyje dėl administracinės bylos pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nutraukimo.
V. L. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir skirti jam 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str., už Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus paskirtas nuobaudas subendrinti ir galutinę nuobaudą nustatyti 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Nutartis neskundžiama.