Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovams D. K. ir P. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, T. P., J. P. dėl deklaracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Statytojai D. K. ir P. K. 2012 m. liepos 25 d. pateikė prašymą patvirtinti vienbučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), neypatingo statinio naujos statybos užbaigimo deklaraciją, kuri tą pačią dieną buvo patvirtinta Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje. Iš 2016 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad minėtos deklaracijos pagrindu įregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Inspekcijoje, vadovaujantis Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. IV-10 (toliau – ir Aprašas), 2016 m. kovo 18 d. buvo atliktas deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad kartu su prašymu patvirtinti deklaraciją nebuvo pateikti visi privalomi pateikti dokumentai (nepateikta statinio projekto kopija, pastato išdėstymo sklype ir inžinerinių tinklų išpildomosios geodezinės nuotraukos, kadastrinių matavimų bylos, pažyma apie statinio atitiktį projektui). Nustatyta, kad gyvenamasis pastatas, kurio statyba užbaigta, pastatytas naujai atidalintame žemės sklype, tačiau statytojams nepateikus visų privalomų dokumentų nėra galimybės tiksliai įvertinti pažeidimų masto.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą patenkinti.

Teikiant deklaraciją kartu buvo pateiktas ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 20 d. statytojai T. P. išduotas leidimas, statyti naują (- us) statinį / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. 036. Kadangi visi dokumentai buvo patikrinti Inspekcijos atsakingų pareigūnų, atsakovams niekada nekilo jokių abejonių dėl to, kad gyvenamasis namas įsigytame žemės sklype yra pastatytas teisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. P. teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismui 2016 m. lapkričio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad statybos leidimas buvo išduotas teisėtai, statyba valstybės pareigūnų pripažinta baigta ir patvirtinta 2012 m. liepos 25 d., nuosavybės teisės į pastatą įregistruotos, todėl nėra pagrindo vertinti, jog deklaracija yra neteisėta. Teigė, kad skundas yra nepagrįstas, nes yra pateiktas praleidus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje numatytą 1 metų terminą kreiptis į teismą dėl deklaracijos patvirtinimo panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu atnaujino terminą skundui dėl administracinio akto panaikinimo paduoti ir Inspekcijos prašymą patenkino. Panaikino D. K. ir P. K.2012 m. birželio 20 d. surašytos deklaracijos (patvirtintos 2012 m. liepos 25 d. Nr. UDT-00-120725-00202) apie statybos užbaigimą Nr. 1 dėl pastato - vienbučio gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini) galiojimą bei nekilnojamojo daikto, pastato – vienbučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu: (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija T. P. 2011 m. sausio 20 d. išdavė statybos leidimą Nr. 036, leidžiantį žemės sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), statyti naujus statinius – gyvenamosios paskirties (vieno buto) 138,67 kv. m. bendro ploto namą; 36,70 kv. m. bendro ploto ūkinį pastatą; griauti esamus pastatus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilnojos projektai” parengtą techninį projektą 17-TP./2010. Statybos vieta – (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo plotas 0,06700 ha.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109)-439 žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), padalintas į 5 atskirus sklypus. Vieną iš šių žemės sklypų, kurio plotas yra 0,12 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2012 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai P. K. ir D. K. įsigijo iš J. P. Sklypo ribos kadastro žemėlapyje pažymėtos 2012 m. gegužės 20 d., įrašai Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2012 m. gegužės 30 d. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovų įsigyjamame žemės sklype nėra jokių registruotų ir / arba neįregistruotų pastatų, statinių, įrenginių ar kitų objektų (2.4 punktas); sutartimi pardavėjas pirkėjams perleido visas teises ir pareigas pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 20 d. išduotą leidimą Nr. 036 (2.5 punktas). Nors sutartyje pažymima, jog jokių statinių sklype nėra, tačiau teismo posėdyje Vilniaus rajono apylinkės teisme atsakovai paaiškino, kad sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, namas, kurio deklaracija apie statybos užbaigimą, yra ginčijama, jau buvo baigtas statyti.

Teismas nustatė, kad atsakovai 2012 m. birželio 20 d. kreipėsi į Inspekcijos teritorinį skyrių su prašymu patvirtinti deklaraciją apie vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Atsakovų surašyta deklaracija 2012 m. liepos 25 d. patvirtinta Inspekcijos ir užregistruota informacinėje sistemoje „Infostatyba“ Nr. UDT-00-12-01102. Nekilnojamojo turto registre minėtos deklaracijos pagrindu atsakovams įregistruotos nuosavybės teisės į pastatą - 185,99 kv. m. vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad namas pastatytas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypas suformuotas padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Inspekcijoje 2016 m. kovo 18 d. buvo atliktas deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. DTA-44. Patikrinimo metu nustatyta, kad deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų, nustatyti esminiai nukrypimai nuo statinio projekte nurodymų bendrųjų statinio rodiklių, galimi keisti ir neįteisinti projektiniai sprendiniai, pastatas pastatytas atidalintame sklype be projekto ir statybos leidimo, nepateiktos pastato išdėstymo sklype ir inžinerinių tinklų išpildomosios geodezinės nuotraukos. 2016 m. balandžio 4 d. atliktas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. PS1-16, pažeidimų nenustatyta.

Inspekcija, nustačiusi, kad deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų, su ieškiniu 2016 m. birželio 2 d. kreipėsi į apylinkės teismą. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje nurodė, kad reikalavimas dėl deklaracijos panaikinimo yra teismingas administraciniam teismui ir perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas nurodė, kad atsakovai ir tretieji suinteresuoti asmenys T. ir J. P., nesutikdami su Inspekcijos pareiškimu, teigia, jog Inspekcija į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą, todėl šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis, numatanti, kad tuomet, kai savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Be to, vadovaujantis Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. IV-10, 3 punktu, deklaracijos tikrinamos ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jų patvirtinimo, surašymo ar įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Kadangi Inspekcija į teismą kreipėsi praėjus ilgesniam nei metų terminui nuo deklaracijos patvirtinimo, skundas turėtų būti atmestas.

Teismas su minėtais argumentais nesutiko ir nurodė, kad atsakovų minimos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. ir, išskyrus 28 straipsnį, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Minėta teisės norma, nustatanti 1 metų kreipimosi terminą nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., iki šios datos naikinamasis terminas nebuvo nustatytas. Teismas pažymėjo, kad tokio anksčiau nenustatyto termino skaičiavimas nuo jame nurodyto momento (kadastro duomenų įregistravimo) būtų nesuderinamas su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais, kadangi šis terminas būtų pasibaigęs jau jo nustatymo metu, kas gali lemti situacijas, kai valstybinę priežiūrą vykdanti institucija apskritai neturės galimybės kreiptis į teismą dėl akivaizdžiai prieštaraujančių įstatymams ir sukeliančių esminius viešojo intereso pažeidimus administracinių aktų peržiūrėjimo. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas iki Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio (2011 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-1544 redakcija) 2 dalyje nustatyta, jog, užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Inspekcijai pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Statybos įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad iki statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą gali panaikinti statytojas arba teismas, po statinio įregistravimo – teismas, o šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo turi teisę suinteresuotieji asmenys, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Inspekcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, saugomų teritorijų direkcijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktika, nurodė, kad kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tuomet termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, Statybos įstatymo 24 straipsnio nuostatos aiškintinos taip, kad jos suteikia teisę Inspekcijai kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo suinteresuotųjų asmenų skundų ar pranešimų pagrindu ir termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų apie teisės aktų pažeidimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. vasario 19 d. rašte Vilniaus apygardos prokuratūrai Inspekcija pateikia informaciją apie galimus pažeidimus statant statinius Zujūnų žvyro teritorijoje. Šiame rašte nurodoma, kad Inspekcija atliks 2011 m. sausio 20 d. išduoto statybos leidimo Nr. 036 ir 2012 m. birželio 20 d. deklaracijos, patvirtintos 2012 m. liepos 25 d. Nr. UDT-00-120725-00202, teisėtumo patikrinimą. Deklaracijos ir statybos leidimo patikrinimai atlikti 2016 m. kovo 18 d. ir 2016 m. balandžio 4 d., todėl teismas vertino, kad nuo 2016 m. balandžio 4 d. Inspekcija buvo surinkusi pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl teisės pažeidimo. Teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad siekiant nepažeisti vieno mėnesio procesinio termino, skundas teismui turėjo būti pateiktas iki 2016 m. gegužės 4 d., tuo tarpu Inspekcija į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d., t. y. praleidusi kreipimosi į teismą terminą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, jog Inspekcija, vadovaudamasi bendraisiais Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje nustatytais ieškinio senaties terminais, dėl deklaracijos panaikinimo kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, deklaraciją prašydama naikinti kaip vienašalį sandorį, ir tik 2017 m. pasikeitus specialiosios kolegijos formuojamai bylų priskyrimo teismams praktikai (Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nutartis Nr. T-80/2017) byla nagrinėti buvo perduota administraciniam teismui. Be to, įvertinus teisinių santykių, iš kurių nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, pobūdį (sudėtingumą) tam, kad Inspekcija galėtų padaryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo, ji turėjo ne tik išnagrinėti visus surinktus dokumentus (projekto medžiagą), bet ir įvertinti šiuose dokumentuose pateiktą informaciją bei nagrinėjamam klausimui aktualių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų reikalavimus. Teismas sprendė, kad atsižvelgus į šias aplinkybes, jog Inspekcija pavėluotai kreipėsi į teismą dėl objektyvių priežasčių, o nurodytų kreipimosi aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip pernelyg ilgo ir objektyviai nepateisinamo delsimo pateikti ieškinį teismui, Inspekcijai atnaujintinas terminas kreiptis į teismą skundui dėl viešojo administravimo akto (deklaracijos) panaikinimo pateikti. Byloje aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, nenustatyta, taip pat nėra praleistas dešimties metų naikinamasis terminas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas panaikinti 2012 m. birželio 20 d. surašytos deklaracijos (patvirtintos 2012 m. liepos 25 d. Nr. UDT-00-120725-00202) apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą yra pagrindinis, o reikalavimas dėl įrašo viešame registre panaikinimo yra išvestinis ir galėtų būti tenkinamas tik patenkinus pagrindinį skundo reikalavimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su deklaracijos galiojimo panaikinimu, teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Statybos įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ nuostatomis ir pažymėjo, kad tam, jog ginčijama deklaracijos dalis būtų pripažinta teisėta, byloje analizuotina, ar statytojai žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat ar statytojai turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas).

Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad statytojai žemės sklypą, kuriame pastatytas statinys, valdo nuosavybės teise. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 20 d. leidimu Nr. 036 statytojai T. P. buvo suteikta teisė statyti 138,67 kv. m. vieno buto namą žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre ginčijamos deklaracijos pagrindu, yra pastatytas žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šio statinio plotas yra 185,99 kv. m. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2010 m. spalio 15 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. SA-973, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 5 d. Statinio projektavimo dokumentų vertinimo pažymos Nr. (12-3)12.20-16 bei kiti 2011 m. sausio 20 d. statybos leidimą lydintys dokumentai patvirtina, kad juo buvo suteiktas teisė statyti 138,67 kv. m. vienbutį gyvenamąjį namą 0,67 ha ploto sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu leidimo statyti statinį atsakovų įsigytame sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kartu su ginčijama deklaracija nebuvo pateikta. Prie deklaracijos atsakovai pridėjo 2011 m. sausio 20 d. leidimą Nr. 036, kuris tokios teisės jiems nesuteikia. Iš kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad atsakovams priklausantis namas, kurio deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimas yra ginčijamas, yra pastatytas sklype (4980), tuo tarpu UAB „Vilnijos projektai” projekte gyvenamasis namas ir ūkio pastatas suprojektuoti šiaurinėje 0,67 ha ploto sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje, t. y. kitoje vietoje, kuri po sklypų padalinimo nepatenka į atsakovų sklypo teritoriją. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina Inspekcijos nurodytą aplinkybę, kad namas buvo pastatytas ne tame žemės sklype, kuriame statyti buvo išduotas 2011 m. sausio 20 d. leidimas Nr. 036. Duomenų, kad pakeitus esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 str., 93 str.), nustatančius statinio vietą sklype, remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.2010 „Statybą leidžiantys dokumentai” 48 punktu, būtų gautas naujas statybos leidimas, byloje nėra. Deklaracijos apie statybos užbaigimą 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. DTA-44 nurodyta, kad kartu su ginčijama deklaracija atsakovai nepateikė visų privalomų pateikti dokumentų, nustatyti nukrypimai nuo statinio projekte nurodytų bendrųjų statinio rodiklių yra esminiai (lyginant su projektiniais), galbūt keisti ir neįteisinti projektiniai sprendiniai, pastatas pastatytas atidalintame sklype be projekto ir statybos leidimo, nepateiktos pastato išdėstymo sklype ir inžinerinių tinklų išpildomosios geodezinės nuotraukos.

Teismas nurodė, kad pateikdamas deklaraciją statytojas paskelbia, jog statinio statybos darbai yra užbaigti ir atlikti pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius, todėl atsakovai, pateikdami tvirtinti deklaraciją privalėjo įsitikinti, ar joje nurodyti duomenys yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra pastatytas pagal projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus.

Vertindamas atsakovų argumentus, kad deklaracija buvo patvirtinta Inspekcijos pareigūno, ir užregistruota informacinėje sistemoje „Infostatyba“, todėl yra teisėta, teismas pažymėjo, jog pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 ir 6 dalis, iki statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą gali panaikinti statytojas arba teismas, po statinio įregistravimo – teismas, teisę kreiptis į teismą, be kitų institucijų, turi ir Inspekcija. Taigi įstatyme numatyta galimybė Inspekcijai ginčyti deklaraciją teisme.

Teismas konstatavo, kad deklaracija Nr. 1 dėl pastato - vienbučio gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimo yra neteisėta, todėl jos galiojimas naikintinas. Reikalavimas dėl Nekilnojamo turto kadastre įregistruotų duomenų panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl deklaracijos galiojimo panaikinimo, todėl panaikinus deklaraciją, naikintini jos pagrindu Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti duomenys.

Atsakovai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens T. P. apeliacinius skundu patenkino iš dalies, t.y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Inspekcija ir teismas užsimena apie viešąjį interesą, tačiau plačiau nemotyvuoja ir nenurodo, kokį viešąjį interesą gina Inspekcija konkrečiu atveju. Inspekcija 2016 m. vasario 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo, galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, išduodant galbūt suklastotus dokumentus, kurių pagrindu įregistruoti statiniai saugomoje teritorijoje (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. birželio 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Teismas nustatė, kad Inspekcija, kreipdamasi į teismą, nemotyvavo, kokią reikšmę turi minėtas kreipimasis pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjamai bylai, nenurodė kitokių aplinkybių dėl viešojo intereso buvimo. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo klausimo, dėl kokio viešojo intereso – visai visuomenei svarbių vertybių saugojimo, turėtų būti ribojamos asmenų nuosavybės teisės. Inspekcija nenurodė ir pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo, ar konkrečiu atveju statytojų įteisinta statyba yra ar gali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės, t. y., ar yra kitas konkuruojantis privatus interesas. Jeigu būtų nurodyti tokie argumentai, šioje byloje turėtų dalyvauti besiribojančių sklypų savininkai.

Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo, ar nuosavybės teisių ribojimas konkrečioje byloje būtų proporcinga priemonė, t. y. adekvati ir būtina nagrinėjamoje situacijoje. Pažymėjo, jog proporcingumo principo taikymas nagrinėjamoje byloje turi reikšmę vertinimui, ar po minėto ilgo termino gali būti paneigtos asmenų įgytos nuosavybės teisės. Proporcingumo principo taikymas nagrinėjamoje byloje turi reikšmę vertinimui, ar turi būti paneigtos nagrinėjamu atveju asmenų įgytos nuosavybės teisės, ar kitomis priemonėmis negalima ištaisyti esamos padėties. Minėta, kad Inspekcija pabrėžė, jog statytojai privalėjo pakoreguoti statinio projektą ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nepaaiškina, ar šiomis mažiau ribojančiomis (negu deklaracijos panaikinimas) priemonėmis negalima ištaisyti esamos padėties.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas panaikino deklaracijos galiojimą dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 20 d. leidimu Nr. 036 statytojai T. P. buvo suteikta teisė statyti 138,67 kv. m vieno buto namą žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu namas yra pastatytas žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šio statinio plotas yra 185,99 kv. m, buvo suteikta teisė statyti 138,67 kv. m vienbutį gyvenamąjį namą 0,67 ha ploto sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad iš kadastro žemėlapio ištraukos matyti, jog atsakovams priklausantis namas yra pastatytas kitoje vietoje negu buvo suprojektuota, kuri po sklypų padalinimo nepatenka į atsakovų sklypo teritoriją.

Todėl teismo vertinimu, panaikinus deklaraciją, tokiu sprendimu buvo paneigtos atsakovų nuosavybės teisės iš dalies dėl formalių priežasčių. Inspekcija neneigia, kad statytojai minėto statybos leidimo pagrindu galėjo vykdyti statybos darbus, neneigia, kad atsakovų sklype statyba yra galima. Taigi teismas, naikindamas deklaracijos galiojimą, turėtų nustatyti tikrąjį statytojų nuosavybės teisų ribojimo turinį ir įvertinti, ar šis ribojimas yra proporcingas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar statytojai neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų paveikiamas sprendimo priėmimas (deklaracijos tvirtinimas). Teismas nevertino sandorių, kurių pagrindu statytojai įsigijo sklypą, aplinkybių, taigi nesiaiškino ir nevertino, dėl ko susidarė ginčijama situacija, kodėl namas buvo pastatytas ne toje sklypo dalyje, kur buvo suprojektuotas. Dėl šių aplinkybių nėra konkrečių ir išsamių paaiškinimų asmenų, iš kurių buvo įgytas sklypas, kurie dalyvavo tiek žemės padalinimo, perleidimo procese, tiek vykdant statybą (tretieji suinteresuoti asmenys T. P., J. P., atsakovai D. K. ir P. K.). Nors šie asmenys ir teikė byloje procesinius dokumentus, tačiau šiuo klausimu nieko nepaaiškino. Pažymėtina, kad šiuo klausimu nieko nepaaiškino ir Inspekcija, ir nenurodė, dėl kokių priežasčių galėjo susidaryti tokia situacija.

Todėl teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos konkrečiais argumentais, nes nėra išnagrinėti esminiai bylos klausimai, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl administracinę bylą perdavė nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2012 m. liepos 25 d. patvirtintos atsakovų surašytos ir pateiktos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 bei Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre atliktos pastato teisinės registracijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis proceso šalių žodiniais paaiškinimais, rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011 m. sausio 20 d. T. P. išdavė leidimą statyti naują (-us) statinį / rekonstruoti statinį (-us) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. 036, leidžiantį žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naujus statinius: gyvenamosios paskirties (vieno buto) namą, kurio bendras ir naudingas plotas – 138,67 kv. m.; pagalbinio ūkio paskirties – 36,70 kv. m. ploto pastatą; griauti esamus pastatus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal UAB „Vilnojos projektai” parengtą techninį projektą 17-TP./2010. T. P. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi padovanojo J. P. 400/2201 dalį (12 arų) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109)-439 žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), padalintas į 5 atskirus sklypus.

Atsakovai 2012 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš J. P. įsigijo 0,12 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovai D. ir P. K. 2012 m. birželio 20 d. kreipėsi į Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių su prašymu patvirtinti deklaraciją apie vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą (l. bylos I t., b. l. 62), kuri buvo patvirtinta Inspekcijos 2012 m. liepos 25 d. ir užregistruota informacinėje sistemoje „Infostatyba“ Nr. UDT-00-12-01102.

Atsakovų deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre atsakovams įregistruotos nuosavybės teisės į pastatą – 185,99 kv. m vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Namas pastatytas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Inspekcija 2016 m. kovo 14–15 d. atliko deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimą ir 2016 m. kovo 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. DTA-44, kuriame nustatė, kad deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų (e. bylos I t., b. l. 76–82). Atlikus 2016 m. balandžio 4 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, surašytas patikrinimo aktas Nr. PS1-16. Patikrinus leidimo išdavimą pažeidimų nenustatyta.

Inspekcija 2016 m. kovo 14 d. atliko statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimą ir 2016 m. balandžio 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PS1-16. Patikrinus leidimo išdavimą pažeidimų nenustatyta.

Inspekcija 2016 m. birželio 2 d. su ieškiniu dėl deklaracijos panaikinimo kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje konstatavo, kad byla teisminga administraciniam teismui ir perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino.

Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį apskundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t.y. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 12 dalį, jeigu savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Teismui panaikinus šiuos dokumentus, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka.

Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais kreiptis į teismą. Prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai, priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai. Praleidus kreipimosi į teismą nustatytą terminą, jis gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Statybos įstatymo (nauja redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 24 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 straipsnio redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad, užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Naujo vieno ar dviejų butų namo ar nesudėtingo statinio statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, o konservacinio prioriteto, kompleksinėse saugomose teritorijose ir jų apsaugos zonose deklaraciją tvirtina ir institucija, pagal kompetenciją atsakinga už šių teritorijų apsaugą. Statybos įstatymo (nauja redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 24 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 straipsnio redakcija) 4 dalyje nustatyta, kad iki statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą gali panaikinti statytojas arba teismas, po statinio įregistravimo – teismas.

Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.), 8.3 punkte (2011 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-411 punkto redakcija) numatyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą (toliau – Deklaracija) – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo, paveldėtojo) (toliau – Statytojas) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas.

Reglamento 35.1 punkte (2011 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-411 punkto redakcija) numatyta, kad padalinys tvirtina Deklaraciją ir ją įregistruoja, kai pastatomas naujas vieno buto namas.

Pagal Reglamento 39 punktą (2011 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-411 punkto redakcija), prieš tvirtindamas Deklaraciją, Padalinio pareigūnas patikrina, ar: 39.1. Statytojas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus; 39.2. prie prašymo pridėti visi privalomi pateikti dokumentai; 39.3. Deklaracija užpildyta pagal nustatytus reikalavimus ir patvirtinta saugomos teritorijos direkcijos (kai tai privaloma); 39.4. projekte nurodyti statinio bendrieji rodikliai, susiję su statinio išorės matmenimis, atitinka faktinius; esant nesutapimams, Padalinio pareigūnas pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių [6.14] 88 punkte nurodytą galimos paklaidos apskaičiavimo principą nustato, ar šie nesutapimai yra leistini; 39.5. (2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. D1-881 punkto redakcija) statiniai pastatyti projekte numatytoje vietoje (pagal kadastro duomenų bylą); leistini nukrypimai apskaičiuojami pagal Reglamento 39.4 punkte nurodytus galimų paklaidų apskaičiavimo principus; 39.6. (2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. D1-881 punkto redakcija) nepažeisti teisės aktų reikalavimai dėl statinių išdėstymo sklype (pagal kadastro duomenų bylą), atstumų iki sklypo ribų (jei projekto rengti neprivaloma); dėl Deklaracijoje nurodytų statinių nėra surašyti savavališkos statybos aktai (39.1–39.7 papunkčiai).

Reglamento 40 punkte (2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. D1-881 punkto redakcija) numatyta, kad padalinio vadovas ar kitas Inspekcijos viršininko įgaliotas Padalinio pareigūnas, nustatęs, kad 39 punkte nurodyti reikalavimai įvykdyti, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Deklaraciją patvirtina, Deklaracijos kiekvieno lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašydamas „Patvirtinta“, po šiuo žodžiu uždeda asmens spaudą, pasirašo ir įrašo datą. Jei statinys yra konservacinio prioriteto, kompleksinėje saugomoje teritorijoje ar jų apsaugos zonose, nustatęs, kad statinių statyba nepažeidžia saugomos teritorijos apsaugos reglamento reikalavimų, Deklaraciją iki jos patvirtinimo Padalinyje analogiškai patvirtina ir saugomos teritorijos direkcijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Deklaracijos patvirtinimo faktas užfiksuojamas IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos DVIS, jei to atlikti IS „Infostatyba“ nėra galimybės. Vieną patvirtintos Deklaracijos egzempliorių saugo Padalinys, kitas grąžinamas kartu su pateiktais dokumentais, išskyrus kompiuterines laikmenas su statinio projekto ir kitų dokumentų įrašais, Deklaracijos pateikėjui. Patvirtintose Deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą, administracinius išteklius, pasirinktinai patikrinamas pagal Padalinių metinius darbo planus Inspekcijos nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienerius metus; apie tai, grąžinant patvirtintą Deklaraciją, informuojamas Deklaracijos pateikėjas.

Pagal Reglamento 48 punktą (2011 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-411 punkto redakcija), neteisėtai išduoto Akto ar neteisėtai surašytos Deklaracijos galiojimą panaikina teismas.

Pasisakydama dėl kreipimosi į teismą termino, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai ir tretieji suinteresuoti asmenys T. P. ir J. P. su Inspekcijos pareiškimu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia iš esmės vienu argumentu, jog Inspekcija į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą. Procesiniuose dokumentuose nurodo, kad šiuo atveju Inspekcijai taikytinas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis numatanti, jog tuomet, kai savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Be to, vadovaujantis Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. IV-10, 3 punktu, deklaracijos tikrinamos ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jų patvirtinimo, surašymo ar įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Kadangi Inspekcija į teismą kreipėsi praėjus ilgesniam nei metų terminui nuo deklaracijos patvirtinimo (2012-07-25), mano, kad skundas yra atmestinas šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka, nes atsakovų minimos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas Nr. XII-459 buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. ir, išskyrus 28 straipsnį, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.. Minėta teisės norma, nustatanti 1 metų kreipimosi terminą nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., iki šios datos naikinamasis terminas nebuvo nustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio anksčiau nenustatyto termino skaičiavimas nuo jame nurodyto momento (kadastro duomenų įregistravimo) būtų nesuderinamas su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais, kadangi šis terminas būtų pasibaigęs jau jo nustatymo metu, kas gali lemti situacijas, kai valstybinę priežiūrą vykdanti institucija išvis neturės galimybės kreiptis į teismą dėl akivaizdžiai prieštaraujančių įstatymams ir sukeliančių esminius viešojo intereso pažeidimus administracinių aktų peržiūrėjimo.

Todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinas iki Valstybinės priežiūros įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio (2011 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-1544 redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad, užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Statybos įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad iki statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą gali panaikinti statytojas arba teismas, po statinio įregistravimo – teismas, o šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo turi teisę suinteresuotieji asmenys, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Inspekcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, saugomų teritorijų direkcijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju specialūs įstatymai tokių terminų nenumato, todėl turi būti vadovaujamasi bendraisiais ABTĮ nustatytais terminais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tuomet termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 205–230; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis Nr. A17-742/2007; 2007 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146–335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184-229, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–283/2010). Atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, Statybos įstatymo 24 straipsnio nuostatos aiškintinos taip, kad jos suteikia teisę Inspekcijai kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo suinteresuotųjų asmenų skundų ar pranešimų pagrindu ir termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų apie teisės aktų pažeidimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. vasario 19 d. rašte Vilniaus apygardos prokuratūrai Inspekcija pateikė informaciją apie galimus pažeidimus statant statinius (duomenys neskelbtini). Šiame rašte nurodoma, kad Inspekcija atliks 2011-01-20 išduoto statybos leidimo Nr.036 ir 2012-06-20 deklaracijos (patvirtintos 2012-07-25 Nr.UDT-00-120725-00202) teisėtumo patikrinimą. Deklaracijos ir statybos leidimo patikrinimai atlikti 2016-03-18 ir 2016-04-04, todėl darytina išvada, jog nuo 2016-04-04 Inspekcija buvo surinkusi pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl teisės pažeidimo. Vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi ir siekiant nepažeisti vieno mėnesio procesinio termino, teisėjų kolegijos vertinimu, skundas teismui turėjo būti pateiktas iki 2016-05-04, tuo tarpu Inspekcija į teismą kreipėsi 2016-06-02, t.y. praleidusi kreipimosi terminą.

ABTĮ 30 straipsnio, reglamentuojančio praleisto termino atnaujinimą, 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Klausimą, ar ABTĮ nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio, ir nėra saistomas proceso dalyvių prašymų (ABTĮ 10 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, jog Inspekcija vadovaudamasi bendraisiais CK 1.125 straipsnyje nustatytais ieškinio senaties terminais dėl deklaracijos panaikinimo kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, deklaraciją prašydama naikinti kaip vienašalį sandorį, ir tik 2017 m. pasikeitus specialiosios kolegijos formuojamai bylų priskyrimo teismams praktikai (Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nutartis Nr. T-80/2017) byla buvo perduota administraciniam teismui. Be to, įvertinus teisinių santykių, iš kurių nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, pobūdį (sudėtingumą) tam, kad Inspekcija galėtų padaryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo, ji turėjo ne tik išnagrinėti visus surinktus dokumentus (projekto medžiagą), bet ir įvertinti šiuose dokumentuose pateiktą informaciją bei nagrinėjamam klausimui aktualių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad Inspekcija pavėluotai kreipėsi į teismą dėl objektyvių priežasčių, o nurodytų kreipimosi aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip pernelyg ilgo ir objektyviai nepateisinamo delsimo pateikti ieškinį teismui, todėl Inspekcijai buvo atnaujintas terminas kreiptis į teismą skundui dėl viešojo administravimo akto (deklaracijos) panaikinimo pateikti. Byloje aplinkybių, išvardytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, nenustatyta. Taip pat nėra praleistas dešimties metų naikinamasis terminas.

Inspekcijos ginčijamos deklaracijos pateikimo ir tvirtinimo metu galiojusio Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numatė, kad užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Inspekcijai pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Naujo vieno ar dviejų butų namo ar nesudėtingo statinio statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (24 straipsnio 2 dalis).

Tiek deklaracijos surašymo, tiek jos pateikimo tvirtinti metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 8.3 punktas deklaraciją apie statybos užbaigimą apibrėžia, kaip statytojo ir kitų statybos dalyvių pasirašytą dokumentą, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Statytojas, Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais užbaigęs statybos darbus ar pakeitęs statinio (patalpos) paskirtį, surašo ir padaliniui, esančiam toje apskrities teritorijoje, kurioje yra statinys, pateikia tvirtinti arba registruoti (kai tai privaloma) deklaraciją (34 punktas). Padalinys tvirtina deklaraciją ir ją įregistruoja, kai pastatomas naujas vieno buto namas (35.1 punktas). Pagal 39 punktą prieš tvirtindamas deklaraciją, Padalinio pareigūnas patikrina, ar: 1) statytojas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus; 2) prie prašymo pridėti visi privalomi pateikti dokumentai; 3) deklaracija užpildyta pagal nustatytus reikalavimus ir patvirtinta saugomos teritorijos direkcijos (kai tai privaloma); 4) projekte nurodyti statinio bendrieji rodikliai, susiję su statinio išorės matmenimis, atitinka faktinius; esant nesutapimams, Padalinio pareigūnas pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių [6.14] 88 punkte nurodytą galimos paklaidos apskaičiavimo principą nustato, ar šie nesutapimai yra leistini; 5) statiniai pastatyti projekte numatytoje vietoje (pagal kadastro duomenų bylą); leistini nukrypimai apskaičiuojami pagal Reglamento punkte nurodytus galimų paklaidų apskaičiavimo principus; 6) nepažeisti teisės aktų reikalavimai dėl statinių išdėstymo sklype (pagal kadastro duomenų bylą) atstumų iki sklypo ribų (jei projekto rengti neprivaloma); 7) dėl deklaracijoje nurodytų statinių nėra surašyti savavališkos statybos aktai. Padalinio vadovas ar kitas Inspekcijos viršininko įgaliotas pareigūnas, nustatęs, kad 39 punkte nurodyti reikalavimai įvykdyti, deklaraciją patvirtina (40 punktas). Reglamento 44 punkte numatyta, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Reglamento 48 punkte numatyta, kad po statinio įregistravimo Nekilnojamojo turo registre neteisėtai surašytos deklaracijos galiojimą panaikina teismas (48.2 punktas).

Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Tai teisiniai, o kartu ir faktiniai pagrindai nuo kurių buvimo prasideda statybos procesas. Vienos iš šių aplinkybių nebuvimas arba daugiau nei vienos iš jų nebuvimas eliminuoja teisę būti statytoju ir užkerta kelią statybos procesui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1474-13). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, tam, kad ginčijama deklaracijos dalis būtų pripažinta teisėta, byloje analizuotina, ar statytojai žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat ar statytojai turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas).

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad statytojai žemės sklypą, kuriame pastatytas statinys valdo nuosavybės teise. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 20 d. leidimu Nr. 036 statytojai T. P. buvo suteikta teisė statyti 138,67 kv. m vieno buto namą, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre ginčijamos deklaracijos pagrindu yra pastatytas žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o šio statinio plotas yra 185,99 kv.m. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2010-10-15 projektavimo sąlygų sąvadas Nr. SA-973, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011-01-05 Statinio projektavimo dokumentų vertinimo pažymos Nr. (12-3)12.20-16 bei kiti 2011-01-20 statybos leidimą lydintys dokumentai patvirtina, kad juo buvo suteikta teisė statyti 138,67 kv.m. vienbutį gyvenamąjį namą 0,67 ha ploto sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu leidimo statyti statinį atsakovų įsigytame sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su ginčijama deklaracija nebuvo pateikta. Prie deklaracijos atsakovai pridėjo 2011-01-20 leidimą Nr.036, kuris tokios teisės jiems nesuteikia.

Kaip matyti iš byloje pateikto kadastro žemėlapio ištraukos, atsakovams priklausantis namas, kurio deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimas yra ginčijamas, yra pastatytas sklype, tuo tarpu UAB „Vilnijos projektai“ projekte gyvenamasis namas ir ūkio pastatas suprojektuoti šiaurinėje 0,67 ha ploto sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje, t.y. kitoje vietoje, kuri po sklypų padalinimo nepatenka į atsakovų sklypo teritoriją. Taigi šiais duomenimis patvirtinama Inspekcijos nurodoma aplinkybė, kad namas buvo pastatytas ne tame žemės sklype, kuriame statyti buvo išduotas 2011 m. sausio 20 d. leidimas Nr. 036. Duomenų, kad pakeitus esminius statinio projekto sprendinius būtų gautas naujas statybos leidimas byloje nėra.

Deklaracijos apie statybos užbaigimą 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. DTA-44 nurodoma, kad kartu su ginčijama deklaracija atsakovai nepateikė visų privalomų pateikti dokumentų, nustatyti nukrypimai nuo statinio projekte nurodytų bendrųjų statinio rodiklių yra esminiai, galimai keisti ir neįteisinti projektiniai sprendiniai, pastatas pastatytas atidalintame sklype be projekto ir statybos leidimo, nepateiktos pastato išdėstymo sklype ir inžinierinių tinklų išpildomosios geodezinės nuotraukos. Ginčo byloje dėl to, kad teikiant deklaraciją buvo pateiktas 2011 m. sausio 20 d. leidimas Nr. 036, kuris yra skirtas kitoje vietoje esančio ir kitokių išmatavimų, nei buvo nurodoma deklaracijoje, pastato statybai.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, 46 punktą, statinių statybos atveju su statyba susijusią dokumentacija nuolat saugo statytojas, o statinius perleidus kitam asmeniui – šis asmuo, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, jog prie pateikto prašymo patvirtinti deklaraciją esančios atžymos apie dokumentų priedus leidžia spręsti, jog reikiami dokumentai buvo pateikti. Į bylą atsakovai nėra pateikę kitų, nei nurodyta deklaracijoje dokumentų. Reglamento 39 punktas, be kita ko nustato, jog prie prašymo turi būti pridėti visi privalomi pateikti dokumentai, kurie šiuo atveju nebuvo pateikti. Projekte nurodyti statinio bendrieji rodikliai, susiję su statinio išorės matmenimis, turi atitikti faktinius, o statiniai turi būti pastatyti projekte numatytoje vietoje, tačiau byloje nustatyta, jog deklaracijos pagrindu buvo užbaigta 185,99 kv.m. ploto statinio statyba, nors leidimas išduotas ženkliai mažesnio (138,67 kv.m.) statinio statybai, kurio statyba numatyta kitame, nei atsakovų, žemės sklype. Vadinasi deklaracija nebuvo užpildyta pagal Reglamento 5 priedo reikalavimus.

Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta statybos užbaigimo tvarka, kai statytojas užbaigęs vieno ar dviejų butų namo statybą, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikia deklaraciją apie statybos užbaigimą, o Inspekcija Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina statytojo pateiktą deklaraciją, nustato statybos užbaigimo tvarką, kurioje dalyvauja tiek statytojas, tek kompetentingas viešojo administravimo subjektas – Inspekcija. Šios įstatymo normos įtvirtina statytojo pareigą teikti teisingus deklaracijos duomenis, tačiau nustato taip pat ir viešojo administravimo subjekto – Inspekcijos, pareigą patikrinti, ar statytojas įvykdė teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir tik tuomet suteikia Inspekcijai teisę tvirtinti arba netvirti deklaracijos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Inspekcija, nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei rašytiniuose paaiškinimuose nepaaiškino, kokius konkrečiai duomenis tikrino padalinio pareigūnas prieš tvirtindamas deklaraciją. Be kita ko, Inspekcija nenurodė, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo pareikalauta iš atsakovų papildomų dokumentų, kai esminės aplinkybės, kurios buvo nustatytos 2016 m. atlikto patikrinimo metu, buvo aiškios jau 2012 m. iš kartu su prašoma patvirtinti deklaracija pateiktų dokumentų. Taip pat pagrįstų abejonių kelia ir pareiškėjos patikrinimo metu konstatuota aplinkybė, jog statytojams nepateikus visų privalomų dokumentų nebuvo galimybės tiksliai įvertinti pažeidimų masto. Todėl neaišku, ar nagrinėjamu atveju, nežinant atsakovų pažeidimo masto, ar deklaracija apskritai galėjo būti panaikinta, o pareiškėja galėjo kreiptis į teismą dėl jos galiojimo panaikinimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne tik statytojų indėlį į statybos užbaigimo procesą, bet ir pačios pareiškėjos, kaip valdžios institucijos, atliktus veiksmus.

Pažymėtina, jog deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas tvirtinimui yra privataus asmens veiksmas, tokios deklaracijos patvirtinimas yra viešojo administravimo subjekto sprendimas. Todėl šiuo atveju turėtų būti keliamas klausimas ne tik dėl statytojų pareigos pateikti teisingus duomenis, bet ir dėl pareiškėjos (ne) tinkamai atliktos pareigos patikrinti, ar statytojas įvykdė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, ką iš esmės byloje esantys duomenys paneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negali būti vienareikšmiškos išvados, kad dėl netinkamo statybos proceso užbaigimo yra kalti statytojai, nes jie pateikė teisingus duomenis deklaracijoje, tai, kad Inspekcijos padalinio pareigūnas nepatikrinęs tinkamai dokumentų nusprendė, kad galima deklaraciją tvirtinti, nereiškia, jog kaltė šiuo atveju turėtų būti perkeliama statytojams. Vis tik, statybos užbaigimo procese galutinį sprendimą dėl deklaracijos (ne) patvirtinimo priima padalinio pareigūnas.

Nustačius, kad deklaracijos galiojimas turėtų būti panaikintas, turi būti vertinama, ar tokiu panaikinimu nebus pažeistas privataus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas, t. y. ar konkrečiu atveju nebus nepagrįstai paneigtos privataus asmens įgytos teisės, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdė tinkamai savo pareigų statybos užbaigimo procese.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnis nustato nuosavybės teisės apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje pabrėžia, kad Pirmojo Protokolo 1 straipsnyje yra įtvirtinti trys principai: 1) pirmas principas, įgyvendintas pirmajame pirmo straipsnio sakinyje, yra bendro pobūdžio ir garantuoja teisę netrukdomai naudotis nuosavybe; 2) antras principas, įgyvendintas antrajame pirmo straipsnio sakinyje, nukreipia į nuosavybės atėmimą ir nustato jam tam tikras sąlygas; 3) trečias principas nustato, kad valstybės turi teisę, be kita ko, sureguliuoti naudojimosi nuosavybe teisinius santykius atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Trys principai yra tarpusavyje susiję. Antras ir trečias principas yra susiję su specialiais atvejais, kuriems esant yra įsiterpiama į teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, todėl reikia juos aiškinti atsižvelgiant į pirmą – bendrąjį principą (žr., pvz., sprendimą byloje Broniowski prieš Lenkiją, § 34, sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą).

EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas apsaugoti viešąjį interesą bei siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui pasiekti (žr., pvz., sprendimą byloje Do?rusöz ir Aslan prieš Turkiją 27 §; sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, 49–50 §). Tuo pačiu EŽTT akcentuoja ir gero administravimo principo svarbą, kuris reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės institucijų klaidos turėtų būti aiškinamos individų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra jokio kito konkuruojančio privataus intereso. Kitaip tariant, valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį (žr., pvz., sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją 40 §; sprendimą byloje Gladysheva prieš Rusiją 80 §) (sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą). Taip pat pabrėžiama, kad turto nusisavinimas gali būti vykdomas tik dėl viešojo intereso, toks interesas turi tenkinti viešuosius poreikius (žr., pvz., sprendimą byloje Volchkova ir Mironov prieš Rusiją). Laikomasi pozicijos, kad valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos individo sąskaita. Tokiose situacijose reikia vertinti, ar pareiškėjas neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų paveikiamas sprendimų priėmimas; taip pat, ar nėra priežasčių abejoti priimtais administraciniais sprendimais. Tai reiškia, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pateisinamas tik vieninteliu atveju, kai tai daroma dėl viešojo intereso ir šis ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t.y. adekvatus ir būtinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Inspekcija tiek procesiniuose dokumentuose, tiek rašytiniuose paaiškinimuose užsimena apie viešąjį interesą, tačiau minimuose dokumentuose nemotyvuoja ir nenurodo kokį konkrečiai viešąjį interesą nagrinėjamu atveju ji gina (apibendrintai tik nurodomi saugomi interesai, susiję su saugomų teritorijų apsauga, teisės autoritetu ir kt.). Kaip teisingai savo rašytiniuose paaiškinimuose pastebėjo trečiasis suinteresuotas asmuo T. P., pati pareiškėja 2016 m. vasario 19 d. rašte pripažįsta, kad ginant viešąjį interesą, susijusį su saugomų teritorijų apsauga, galimai būtų padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms socialinio teisingumo srityje, o asmenims (atsakovams), sąžiningai nuosavybės teise valdantiems ginčo teritorijoje esančius statinius, būtų apsunkintos teisės ir pažeisti teisėti interesai. Tuo pačiu, minėtame rašte pareiškėja pažymėjo, jog privatiems asmenims nagrinėjamu atveju negali būti perkeliama našta užtikrinti, kad valdžios institucijos nesilaikė taisyklių ir jų pagrindu suformuotų procedūrų. Todėl, net ir pareiškėjos nuomone, klaidos padarymo riziką turėtų prisiimti valstybė ir šios klaidos neturėtų būti taisomos privačių asmenų sąskaita. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pačios pareiškėjos rašte išdėstytą poziciją, į tai, kad pareiškėja nepaaiškina kokį konkrečiai viešąjį interesą ji gina, taip pat į tai, kad pripažįsta valdžios institucijų, o ne statytojų klaidą statybos užbaigimo procese, akivaizdu, jog laikyti atsakovų ar trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus neteisėtus šiuo atveju nėra pagrindo, atitinkamai jų nuosavybės teisės neturi būti ribojamos jų sąskaita, šią atsakomybę privalo prisiimti valdžios institucijos, atlikusios atitinkamus veiksmus. Taigi, byloje duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai ar trečiasis suinteresuotas asmuo nesilaikė teisės aktų reikalavimų arba nustatytos tvarkos nėra.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat turėtų būti keliamas klausimas dėl atsakovų teisėtų lūkesčių į nuosavybės teises pažeidimo praėjus ganėtinai ilgam laikotarpiui nuo deklaracijos patvirtinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas universalus teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamasis teise ir paklusdamos teisei, jog Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai turi ją atitikti. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui, o asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Teisinis reguliavimas gali būti keičiamas tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos, o teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Laikoma, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrinamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Taigi, išskirtinas vienas teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kurio paskirtis laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti asmens teises ir laisves, kad jos nepagrįstai nebūtų paneigtos.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad dėl Inspekcijos pareigūnų aplaidumo, patvirtinus teisės aktų neatitinkančią deklaraciją, dėl ko ji turėtų būti panaikinama, yra paneigiamos statytojų teisės ir laisvės, teisėti lūkesčiai. Atsakovai, teikdami deklaraciją patvirtinimui, o Inspekcijos pareigūnams nepaneigus jos teisėtumo, manė, kad jų statybos vykdomos teisėtai. Tačiau praėjus keleriems metams ir nustačius, kad vis tik deklaracija buvo patvirtinta neteisėtai, iš esmės šiuo faktu yra paneigiamos statytojų teisės ir tik dėl Inspekcijos pareigūno aplaidžių veiksmų, tvirtinant deklaraciją. Atsakovai pagrįstai teigia manę, jog Inspekcijos pareigūnui patvirtinus deklaracija, ji yra teisėta, todėl laikytina, jog pareiškėja pažeidė ne tik gero administravimo principą, kuris įpareigoja valdžios institucijas tarnauti žmonėms, bet ir teisėtų lūkesčių principą.

Šioje byloje turėtų būti vertinama ir tai, ar deklaracijos panaikinimas nagrinėjamu atveju yra proporcinga priemonė statytojų atžvilgiu.

Konstitucinio Teismo praktikoje proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Vadovaujantis šiuo principu, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Pagal Konstitucijos nuostatas riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių ribojimas nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti. Iš byloje surinktų duomenų ir proceso šalių paaiškinimų, teismas nenustatė, kad tuo atveju, jeigu nebus panaikinta deklaracija ir nekilnojamojo turto registracija Registrų centre, tokiu būdu būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir pan. Kaip ir minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju priešingai, negu teigia pareiškėja, būtų pažeidžiamos statytojo teisės ir laisvės, kad dėl valstybės institucijos aplaidžių veiksmų, jiems būtų apribojamos nuosavybės teisės, taip pat teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai. Tuo pačiu pridurtina, jog nesant aiškumo ir apibrėžtumo, kokį viešąjį interesą konkrečiai gina pareiškėja, teismo nuomone, negali būti sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, o susiklosčiusi situacija, nepaneigus įgytos nuosavybės teisės, galimai gali būti ištaisyta kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, pvz., sutvarkant dokumentaciją, nes iš esmės, kaip teisingai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikinus deklaraciją būtų paneigtos pareiškėjų nuosavybės teisės iš dalies tik dėl formalių priežasčių, kurios buvo sąlygojamos valdžios institucijų aplaidaus veikimo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisme 2020 m. rugsėjo 28 d. gautas trečiojo suinteresuoto asmens T. P. atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Prašyme trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašo priteisti iš pareiškėjos 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas pagrindžia kartu su prašymu pateikta 2020 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AAA-M-00904, sąskaitos ataskaita, sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo teismo priteisti 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktos 2020 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AAA-M-00904 matyti, jog už teisines konsultacijas ir teisinių dokumentų parengimą trečiasis suinteresuotas asmuo atstovui turėjo sumokėti 653,40 Eur. Iš tos pačios dienos ataskaitos matyti, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. buvo parengti rašytiniai paaiškinimai teismui (trukmė – 1,50 val.), kurių kaina viso sudarė 135,00 Eur, o 2020 m. rugsėjo 25 d. ruošiamasi 2020 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžiui ir atstovaujama teismo posėdyje (trukmė - 4,50 val.), paslaugų kaina viso sudarė 405 Eur. Viso buvo sugaišta 6 val., o sumokėta 540 Eur. Iš 2020 m. rugsėjo 27 d. Swedbank mokėjimo nurodymo nustatyta, kad pareiškėja sumokėjo advokatui 653,40 Eur.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Šių Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 0,4. Iš suteiktų paslaugų ataskaitos matyti, jog rašytiniai paaiškinimai teismui parengti 2020 m. rugsėjo 24 d. (2020 m. III ketv.) Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą 2020 m. I ketv. vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1381,0 Eur, maksimali už minėtas teisines paslaugas priteistina suma yra 552,4 Eur (0,4 x 1381,0). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už rašytinių paaiškinimų parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už šias paslaugas, todėl atsižvelgiant į tai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. iš pareiškėjos priteistina 135,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas atstovavo T. P. 2020 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje, kuris prasidėjo 9.06 val. ir baigėsi 9.17 val. Pažymėtina, jog pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Tuo pačiu pažymėtina, jog paslaugos, susijusios su pasiruošimu teismo posėdžiui teismų praktikoje yra vertinamos kaip sudėtinė Rekomendacijų 8.19 punkte numatyta atstovavimo paslaugų dalis, todėl bylinėjimosi išlaidos atskirai nepriteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdis užtruko vos 11 min., ir į tai, kad iki 30 minučių skaičiuojamas laikas nėra apvalinamas minutėmis, trečiojo suinteresuoto asmens naudai prašoma priteisti suma už atstovavimo paslaugas nepriteistina.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies. T. P. naudai iš pareiškėjos priteistina 135,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Teisme 2020 m. gruodžio 1 d. taip pat gautas atsakovų atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovai prašo teismo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines konsultacijas, susipažinimą su bylos medžiaga, atstovavimą teisme ir pasirengimą teismo posėdžiui. Kartu su prašymu teismui pateiktas 2020 m. rugsėjo 28 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 943972, patvirtinantis, kad atsakovai atsiskaitė su advokatu už suteiktas teisines paslaugas.

Rekomendacijų 8.19 punkte numatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 0,1.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad atsakovų atstovas teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. rugsėjo 29 d. nedalyvavo, o 2020 m. gruodžio 1 d. teismo posėdis, kuriame atsakovų atstovas dalyvavo prasidėjo 11.09 val. ir baigėsi 11.51 val. Pažymėtina, jog pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Tuo pačiu pažymėtina, jog paslaugos, susijusios su pasiruošimu teismo posėdžiui teismų praktikoje yra vertinamos kaip sudėtinė Rekomendacijų 8.19 punkte numatyta atstovavimo paslaugų dalis, todėl bylinėjimosi išlaidos atskirai nepriteisiamos. Kaip jau minėta, teismo posėdis įvyko 2020 m. gruodžio 1 d. (2020 m. IV ketv.). Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą 2020 m. II ketv. vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1398,5 Eur, maksimali už minėtas teisines paslaugas priteistina suma yra 58,73 Eur (0,1x1398,5x0,42). Taigi, atsakovų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą ir pasirengimą suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už šias paslaugas, todėl atsižvelgiant į tai, atsakovams priteistina 58,73 Eur suma.

Atsakovų atstovas, be kita ko, prašo teismo priteisti 300 Eur už teisines konsultacijas, susipažinimą su bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, jog pateiktame prašyme ir rašytiniais bylos įrodymais nedetalizuojamas teisinių konsultacijų teikimo laikas, o už susipažinimą su bylos medžiaga atskirai nepriteisiama bylinėjimosi išlaidų suma, laikytina, jog atsakovai neįrodė ir nepagrindė atlygintinos bylinėjimosi išlaidų sumos dėl teisinių konsultacijų šioje administracinėje byloje suteikimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovų atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies. Atsakovų naudai iš pareiškėjos priteistina 58,73 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atmesti.

Priteisti atsakovams D. K. ir P. K. iš pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ministerijos 58,73 Eur (penkiasdešimt aštuonių eurų ir septyniasdešimt trijų euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. iš pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ministerijos 135,00 Eur (vieno šimto trisdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.