Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs B. V. (toliau – B. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarimo B. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. V. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2015 m. sausio 21 d. 19 val. 00 min. Kaune, Savanorių pr. 206, vairuodamas automobilį Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas neįsitikino, kad saugu, automobilio nesuvaldęs nesustabdė ir atsitrenkė į stovėjusią transporto priemonę. Nesant įvykio vietoje nukentėjusiojo asmens, apie eismo įvykį nei nukentėjusiajam, nei policijai nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais savo veiksmais B. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 219.1, 222 punktų reikalavimus.

Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad apylinkės teismas visiškai nevertino ir jo pateiktos 2015 m. sausio 15 d. eismo įvykio deklaracijos, kurioje aiškiai nurodyta, jog B. V. automobilis AUDI 80 buvo apgadintas kito eismo įvykio metu, akcentuojant, jog joje užfiksuoti automobilio pažeidimai yra būtent gale, dešinėje pusėje. Be to, nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobiliui „Mitsubishi Colt“ padaryti pažeidimai atitinka AUDI 80 automobilio sugadinimus. Pasak apelianto, šiai išvadai patvirtinti bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokia specialisto išvada. Tuo tarpu lyginant automobilių apgadinimus pabrėžiama, kad AUDI 80 automobilio apgadinimai yra 55 cm aukštyje, vos keleto cm pločio, o „Mitsubishi Colt“ apgadinimas - nuo 40 cm iki 50 cm platus, ne mažiau 10 cm pločio.

Apeliaciniame skunde kritiškai perteikiami ir teismo posėdžio metu liudytoja apklaustos A. O. parodymai, nurodant, kad ji nagrinėjamo įvykio aplinkybes papasakojo praėjus dviem savaitės po įvykio, iki to laiko niekam nieko nepranešė, akcentuodamas ir tai, kad net pats nukentėjusysis nežinojo, kur apgadintas jo automobilis.

B. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Akivaizdu, jog pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Aptartų duomenų visumoje analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinį matyti, jog Kauno apylinkės teismas, pripažindamas B. V. kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime aiškiai ir nuosekliai išdėstydamas, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tokiu būdu, remdamasis nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, apylinkės teismas padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo.

Analizuojant B. V. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pagal Kelių eismo taisykles įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui ir pažymėti eismo įvykio vietą KET 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. Tais atvejais, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (231.1, 231.2, 232 punktai).

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad B. V. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu, atsižvelgiant į byloje apklaustų asmenų parodymus, B. V. ir nukentėjusiojo automobilio apgadinimų mastą bei jų atitikimus, buvo pripažintas kaltu padarius jam inkriminuojamus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Nors apeliaciniu skundu su tokia apylinkės teismo išvada nesutinkama, nurodant, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent jis sukėlė analizuojamą eismo įvykį ir iš jo vietos pasišalino, pažeisdamas aukščiau aptartas Kelių eismo taisykles, nėra, tačiau aukštesnysis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, neturi objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta betarpiškai nagrinėjamą eismo įvykį mačiusi liudytoja A. O., paaiškinusi, jog matė, kaip pažeidimo dieną raudona AUDI 80, kurią vairavo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, kliudė „Mitsubishi Colt“ automobilį. AUDI vairuotojas išlipo iš automobilio, apžiūrėjo savo automobilį, nukentėjusiojo automobilį, įsėdo į savo transporto priemonę ir nuvažiavo. Ji taip pat pažymėjo, jog matė žmogų, kuris vairavo įvykį sukėlusį automobilį, įvykį sukėlusią transporto priemonę, jos spalvą, tačiau nematė valstybinių automobilio numerių, nes mašina greitai išvažiavo (b. l. 40). Analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes ji nurodė ir apklausiama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriuje, kur ji pagal foto lentelę atpažino ir pilietį – B. V., kuris įvykio metu buvo išlipęs apžiūrėti apgadinto automobilio (b. l. 7).

Nors apeliaciniame skunde aptarti liudytojos A. O. parodymai vertinami kritiškai, tačiau aukštesnysis teismas abejoti A. O. parodymų patikimumu ir objektyvumu neturi teisinio pagrindo. Viso proceso metu ji buvo nuosekli, aiškiai ir detaliai atpasakodama nagrinėjamo įvykio aplinkybes, ji atpažino B. V. kaip asmenį, įvykio metu vairavusį AUDI 80 automobilį, apklausiama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriuje, šio asmens tapatybę patvirtindama ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Jos suinteresuotumas bylos baigtimi nagrinėjamu atveju taip pat nenustatytas, jo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Tuo tarpu tai, kad ji buvo apklausta po įvykio praėjus kuriam laikui, esminės reikšmės jos parodymų patikimumui ir objektyvumui neturi. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. O. parodymus betarpiškai patvirtina ir kita rašytinė nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.

Kaip matyti iš byloje esančių eismo įvykio metu apgadintų automobilių AUDI 80 ir „Mitsubishi Colt“ fotonuotraukų, B. V. vairuojamo automobilio apgadinimai užfiksuoti ant jo galinio bamperio, o automobiliui „Mitsubishi Colt“ nustatyti priekinės kairės pusės durų apgadinimai (b. l. 14-19), kas visiškai atitinka liudytojos pateiktą minėtų transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, t. y. B. V. vairuojamas automobilis AUDI 80 važiuodamas atbulas kliudė stovėjusį „Mitsubishi Colt“ automobilį. Šiuo aspektu vertinant B. V. argumentus, kad jo automobiliui nustatyti pažeidimai buvo žymiai menkesni nei „Mitsubishi Colt“, pažymėtina, kad skirtingas automobilių apgadinimo mastas niekaip nepaneigia įvykio aplinkybių, kadangi natūralu, jog eismo įvykių metu automobilių apgadinimai nebūna tapatūs. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklausto S. K. parodymus. Jo teigimu, apelianto automobilis buvo apžiūrėtas praėjus trims savaitėms po nagrinėjamo eismo įvykio, todėl neatmestina galimybė, kad jo automobilis galėjo būti aptvarkytas kitų asmenų. Liudytojas taip pat patvirtino, kad pagal transporto priemonių apgadinimo pobūdį, B. V. automobilis vis tik galėjo apgadinti „Mitsubichi Colt“, pabrėždamas ir tai, kad ant nukentėjusiojo automobilio buvo likę ir raudonos spalvos dažų, kas atitinka B. V. vairuojamo automobilio spalvą. Šių duomenų pagrindu atmestini ir apelianto argumentai dėl automobiliams nustatytų apgadinimų aukščių neatitikimų. Remiantis aukščiau aptartomis fotonuotraukomis, gretinant eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, nustatyta, kad AUDI 80 automobilio galinio bamperio aukštis atitinka „Mitsubishi Colt“ automobiliui nustatytų vairuotojo pusės priekinių durelių apgadinimų aukštį.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai, kad jo automobiliui nustatyti apgadinimai atsirado po kito eismo įvykio, jo teigimu, įvykusio 2015 m. sausio 15 d.. Kaip matyti iš B. V. pateiktos eismo įvykio deklaracijos, joje užfiksuota eismo įvykio data neatitinka apelianto teiginių, kadangi joje užfiksuota, kad eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas B. V. automobilis AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir J. M. „Nissan Primera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įvyko 2015 m. sausio 23 d.. Be to, remiantis aptariamoje eismo įvykio deklaracijoje išdėstytomis aplinkybėmis, priešingai nei teigia apeliantas, šio eismo įvykio metu buvo apgadinta ne ta automobilio vieta, kuria jis atsitrenkė į automobilį „Mitsubishi Colt“ (b. l. 27).

Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, kad būtent B. V. vairuojamas AUDI 80 automobilis įvykio dieną kliudė stovėjusį „Mitsubichi Colt“, nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu sprendžiant apelianto administracinės atsakomybės pagal ATPK 130 str. 1 d. klausimą, daroma išvada, jog nejusti kontakto su nukentėjusiojo automobiliu, atsižvelgiant į jo apgadinimų pobūdį (įlenktos durelės) bei mastą, B. V. negalėjo. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos A. O. išdėstytas aplinkybes. Jos teigimu, po automobilių susidūrimo, B. V., kurį ji atpažino tiek pirminės apklausos, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo išlipęs iš savo automobilio ir apžiūrėjęs abejų transporto priemonių apgadinimus iš eismo įvykio vietos pasišalino, o tai neabejotinai paneigia B. V. teiginius.

Nors apeliantas kaip vieną iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo panaikinimo pagrindų nurodo, kad nebuvo laiku išsireikalautas ir prie bylos medžiagos prijungtas eismo įvykio vietos vaizdo įrašas, tačiau ši aplinkybė, aukštesniojo teismo vertinimu, nelaikytina esmine, kurios pagrindu galima būtų konstatuoti skundžiamo nutarimo neteisėtumą. Kaip matyti iš nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, 2015 m. gegužės 27 d. Kauno apylinkės teismas raštu kreipėsi į UAB „TC prekyba“, prašydamas pateikti informaciją, ar 2015 m. sausio 21 d., 19.00 val., UAB „TC prekyba“ priklausančios parduotuvės „Topo centras“ priklausančioje aikštelėje buvo įrengtos vaizdo kameros ir ar buvo užfiksuotas nagrinėjamas administracinis teisės pažeidimas (b. l. 34). 2015 m. birželio 9 d. Kauno apylinkės teisme buvo gautas „TOPO grupė“ atsakymas, kad pateikti vaizdo kamerų fiksuoto įrašo įmonė neturi galimybės, kadangi įrašo įrenginys savo atmintyje vaizdo įrašą palaiko tik apie dvi savaites, papildomai pažymėdamas, kad parduotuvės pastato sienoje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros pilna neapima automobilių stovėjimo aikštelės (b. l. 35). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, vis tik akcentuotina, kad tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, analizuojant B. V. inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų aplinkybes, buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti B. V. kaltę.

Priešingai nei apeliaciniu skundu teigia B. V., aukštesnysis teismas pateiktoje administracinio teisės pažeidimo byloje neįžvelgia ir jokių procesinių pažeidimų, galimai padarytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kaip matyti iš 2015 m. gegužės 27 d. Kauno apylinkės teismo posėdžio protokolo, B. V. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, įtvirtintos ATPK 272 str., įskaitant ir jo teisę turėti gynėją. Šias teises, remiantis aptariamu teismo posėdžio protokolu, B. V. suprato (b. l. 31). Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esantis 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio garso įrašas, kurio duomenimis, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjanti teisėja išaiškina apeliantui jo procesines teises, įtvirtintas ATPK 272 str., B. V. patvirtina, kad jas suprato.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir B. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.