- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-260-107-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-00527-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Savinijus Katauskas, Valentinas Janonis
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Nuteistasis
- L. Š.
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00527-2011-6
2012 m. gegužės 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. (L. Š.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių (1) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., prie šios bausmės pridėta pagal BK 214 str. 1 d. paskirtos bausmės dalis ir paskirta subendrinta dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2010-05-07 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė dvejų (2) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš L. Š. priteista UAB (duomenys neskelbtini) – 1785 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) – 893,20 Lt turtinei žalai atlyginti, A. P. priteista 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. L. Š. neturint uždarbio bei turto, iš kurio gali būti išieškoma, šias sumas išieškoti iš nepilnamečio atstovės pagal įstatymą I. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės tapatybę patvirtinančių priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, už tai, kad 2011 m. kovo 26 d., apie 15 val., prekybos centre (duomenys neskelbtini), iš A. P. gavo ir tokiu būdu neteisėtai įgijo A. P. vardu išduotą sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) elektroninių paslaugų teikimo internetu identifikavimo kodų kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir elektroninių paslaugų teikimo sutartį su jame nurodytu A. P. priskirtu ID, kurio numeris (duomenys neskelbtini) , kuriuos laikė su savimi iki 2011 m. kovo 27 d. 16 val. 41 min.
L. Š. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenis finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, už tai, kad 2011 m. kovo 26 d. 15.53 val., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, panaudodamas AB (duomenys neskelbtini) administruojamą internetinį ryšį, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai prisijungė prie (duomenys neskelbtini) internetinės bankininkystės sistemos, apgaule, pasinaudodamas iš A. P. įgyta internetinės bankininkystės slaptažodžių sistema, identifikuodamas save A. P., turėdamas tikslą savo naudai įgyti 700 Lt, sudarė su UAB (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį ir pavedimu iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos (duomenys neskelbtini) į A. P. sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavo 700 Lt, kuriuos 2011 m. kovo 27 d. 16.41 val. iš A. P. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) pervedė į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 700 Lt.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. kovo 26 d. 15.58 val., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai panaudodamas (duomenys neskelbtini) administruojamą internetinį ryšį, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini) , neteisėtai prisijungė prie (duomenys neskelbtini) internetinės bankininkystės sistemos, pasinaudodamas apgaule iš A. P. įgyta internetinės bankininkystės slaptažodžių sistema, identifikuodamas save A. P., turėdamas tikslą savo naudai įgyti 750 Lt, sudarė su UAB (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį ir pavedimu iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos (duomenys neskelbtini) į A. P. sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavo 750 Lt, kuriuos tą pačią dieną, tai yra 2011 m. kovo 26 d. 16.23 val., iš A. P. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) pervedė į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 750 Lt. Taip L. Š. neteisėtai panaudojęs elektroninės mokėjimo priemonės duomenis finansinei operacijai inicijuoti, iš viso apgaule savo naudai įgijo svetimo turto už 1450 Lt.
Apeliaciniame skunde nuteistasis L. Š. tvirtina, kad nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės bylai. Nuteistasis teigia, kad jo kaltė, padarius nusikalstamas veikas, grindžiama tik nukentėjusiojo A. P. parodymais, kurie byloje išsamiai ištirti bei įvertinti nebuvo. Nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo parodymus atmetė. Byloje buvo atkreiptas dėmesys į nuteistojo ankstesnį teistumą, tačiau ir pats nukentėjusysis yra teistas. Apelianto teigimu, A. P. už jį vyresnis trejais metais ir pagal savo amžių turi didesnę gyvenimo patirtį. Su juo anksčiau niekada nebendravo, buvo pažįstami tik iš matymo. 2011-03-26 susitiko atsitiktinai bendrų pažįstamų dėka. Šias aplinkybes pripažino ir pats nukentėjusysis. Esant tokiems faktams, būtų klaidinga daryti išvadą, kad nuteistasis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, dar tą pačią dieną ir per labai trumpą laiko tarpą sugebėjo neteisėtai įgyti, laikyti ir panaudoti svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenis.
Byloje yra A. P. parodymai, kuriais tvirtinama, kad iš pradžių jis nesutiko savo vardu įsigyti internetinės bankininkystės paslaugą, tačiau vėliau tai padarė, nes buvo įtikinamai įkalbinėjamas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat aiškino, kad iš matymo pažįstamam L. Š. davė internetinės bankininkystės korteles su kodais ir slaptažodžiais, o savo pateiktame ieškinyje nurodė, jog nuteistasis buvo iš anksto viską suplanavęs ir jį apgavo įtikinėdamas, kad jam reikalinga pagalba.
Teismas be jokio objektyvaus pagrindo nuosprendyje pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu yra nuoseklūs, išsamūs bei patikimi ir kad jo parodymus patvirtino kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Apelianto nuomone, A. P. parodymai, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, jokios įrodomosios reikšmės nuteistojo kaltei pagrįsti neturi, ir ši nuostata nesikeičia net tuo atveju, kai daromos nukentėjusiajam palankios teismo išvados. A. P. yra suaugęs žmogus, galintis visiškai suprasti savo veiksmų reikšmę, jis, esant konkrečioms sąlygoms, turėjo visas galimybes rinktis – atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Nuteistojo įtaka, kuri, pasak nukentėjusiojo, pasireiškė įtikinamais įkalbinėjimais, teisės požiūriu nėra draudžiama. Nuteistasis tvirtina, kad byloje nebuvo paneigtas jo aiškinimas, kad tuo metu, kai A. P. sutiko pirkti auksinę grandinėlę, jis neturėjo pinigų, todėl nuteistajam patarus, nukentėjusysis sutiko paimti greitąjį kreditą ir juo atsiskaityti už prekę. Nors pats A. P. šias aplinkybes neigė, tačiau byloje yra netiesioginių įrodymų, patvirtinančių L. Š. aiškinimą. Tai matyti iš liudytojų R. L. ir I. S. parodymų. Teismas šių liudytojų nurodytų aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė. Apelianto nuomone, tai yra aiškus jo teisės į gynybą pažeidimas.
Nuteistasis L. Š. tvirtina, kad A. P. jam prisipažino, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas jo motinos, kuri taip norėjo nutraukti jų susitarimą dėl auksinės grandinėlės pirkimo, iniciatyva. L. Š. teigia, kad buvo pasirinktas lengviausias būdas susigrąžinti išleistus pinigus – apkaltinti jį apgaulės panaudojimu prieš A. P.. Kaip parodė bylos eiga, tokiems kaltinimams pagrįsti pakako nukentėjusiojo dviprasmiškų, nelogiškų paaiškinimų. Savo pirminiame 2011-03-28 pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad nuteistajam davė (duomenys neskelbtini) internetinės bankininkystės korteles su kodais ir slaptažodžiais. Ši aplinkybė teisinio vertinimo prasme yra labai svarbi, nes ji aiškiai parodo paties nukentėjusiojo poziciją. Pasirašydamas elektroninių paslaugų tiekimo sutartį, nukentėjusysis savo parašu patvirtino identifikavimo kodų nustatymo priemonių saugų laikymą (naudotojas neturi teisės perduoti identifikavimo kodų nustatymo priemonę tretiesiems asmenims) ir taip toliau. L. Š. nepripažįsta, kad pasinaudojo šiais duomenimis, jo nuomone, tam nebuvo jokio reikalo, tačiau esant tokiems A. P. parodymams, jo veiksmus teisingai vertinti sunku. Viskas būtų lengvai paaiškinama tuo atveju, jeigu vietoje nukentėjusiojo būtų kitas asmuo, kurį nuteistasis būtų apgavęs dėl amžiaus ar proto atsilikimo ir tokiu būdu įgijęs jo turtą. Konkrečiu atveju tokių aplinkybių nėra, o dalis jų liudija priešingai. Be to, byloje yra (duomenys neskelbtini) pažyma dėl informacijos pateikimo, iš kurios matyti, kad A. P. dar 2008-09-13 buvo sudaręs elektroninių paslaugų tiekimo sutartį ir tai rodo, kad tarp visų šios bylos dalyvių jo žinios bei patirtis buvo pačios didžiausios.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje jo kaltę patvirtinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad iš Klaipėdos apskrities VPK operatyvinės veiklos biuro pateiktos informacijos Nr. 30-15-S-1745 buvo nustatyta, jog 2011-03-26 į liudytojo R. L. mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuriuo buvo paimti kreditai (b. l. 87–92). Teismas, nurodydamas šią aplinkybę, nuteistojo nuomone, ją sieja su nuteistuoju, tačiau tokia nuomonė yra neteisinga. 2011-03-26 pasirašydamas elektroninių paslaugų tiekimo sutartį A. P. iš registracijai pateiktų duomenų iš karto nurodė tą patį anksčiau paminėtą telefono numerį. Iš pateiktų argumentų galima daryti išvadą, kad faktinės bylos aplinkybės tinkamai ištirtos bei įvertintos nebuvo, nuteistojo nuomone, jo kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo neįrodyta.
Nuteistasis L. Š. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų.
BK 214 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už gaminimą, įgijimą, laikymą ar realizavimą netikro ar suklastoto mokėjimo instrumento arba jo panaudojimą finansinei operacijai inicijuoti, gaminimą, įgijimą, laikymą ar realizavimą įrangos, kompiuterinės programos ar kitokios priemonės, tiesiogiai skirtos ar pritaikytos netikriems mokėjimo instrumentams ar jų dalims gaminti ar tikriems mokėjimo instrumentams klastoti, pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą, laikymą, realizavimą ar panaudojimą svetimo mokėjimo instrumento finansinei operacijai inicijuoti.
Kadangi paprastai mokėjimo instrumentas (pvz., banko mokėjimo kortelė) nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai, kuri pagal mokėjimo instrumento naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo instrumentu, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui jis yra svetimas BK 214 straipsnio prasme.
Įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gauna netikrą, suklastotą ar svetimą mokėjimo instrumentą arba įrangą, kompiuterinę programą ar kitokią priemonę, tiesiogiai skirtą ar pritaikytą netikriems, suklastotiems mokėjimo instrumentams ar jų dalims gaminti arba tikriems mokėjimo instrumentams klastoti. Tokie veiksmai yra: pirkimas, mainai, dovanos gavimas, radimas ir kt.
Laikymas – tai netikro, suklastoto ar svetimo mokėjimo instrumento arba įrangos, kompiuterinės programos ar kitokios priemonės, tiesiogiai skirtos ar pritaikytos netikriems, suklastotiems mokėjimo instrumentams ar jų dalims gaminti arba tikriems mokėjimo instrumentams klastoti buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje ar kitoje vietoje).
BK 215 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už žinomai neteisėto mokėjimo instrumento panaudojimą pripažinus teisėtu, neteisėtą mokėjimo instrumento identifikavimo duomenų perdavimą, neteisėtą tikrų identifikavimo duomenų panaudojimą, žinomai netikrų identifikavimo duomenų panaudojimą inicijuojant ar nustatyta tvarka atliekant finansinę operaciją mokėjimo instrumentu.
Mokėjimo instrumento identifikavimo duomenys – tai tokie mokėjimo instrumento duomenys, kurie yra būtini inicijuojant ar atliekant finansinę operaciją (pvz., šio instrumento naudotojo vardas, pavardė, parašas, jam suteiktas asmens tapatybės nustatymo kodas (PIN ir kt.).
BK 215 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali.
BK 214, 215 straipsnių prasme mokėjimo instrumentai – tai tokie elektroniniai instrumentai, kurie skirti atsiskaityti ne grynaisiais pinigais (pvz., banko mokėjimo kortelės, kredito kortelės, išankstinio apmokėjimo kortelės, naudojamos atsiskaityti už degalus degalinėse ir pan.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis L. Š. savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neigė. Tvirtino, jog A. P. sutiko pirkti iš jo auksinę grandinėlę, todėl A. P. pasiėmė greituosius kreditus, o norėdamas susigrąžinti pinigus, apkaltino jį apgaulės panaudojimu.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. Š. parodė, kad R. L. paprašė jo kartu nuvažiuoti į banką (duomenys neskelbtini) atsiimti savo internetinės kortelės. Pakeliui, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), susitiko su A. O. ir A. P.. L. Š. pasiūlė A. P. už 1600 litų pirkti grandinėlę ir šis sutiko. A. P. kainą nuderėjo iki 1500 litų. L. Š. kartu su A. P. nuvyko į banką (duomenys neskelbtini) , kur A. P. pasiėmė elektroninę kortelę. L. Š. nurodė A. P. savo banko sąskaitos numerį, į kurią A. P. turėjo pervesti pinigus už grandinėlę. Vėliau L. Š. nuvyko į prekybos centrą (duomenys neskelbtini) , kur patikrino savo sąskaitą, pamatė, kad jam yra pervesta pusė sumos. Tada jis paskambino A. P. ir susitarė susitikti. Kai L. Š. susitiko su A. P., jis nuošalesnėje vietoje perdavė A. P. grandinėlę. Kitą dieną L. Š. buvo pervesta likusi pinigų suma, trūko 50 litų, tačiau dėl to nieko nesakė. L. Š. tvirtinimu, auksinę grandinėlę, 585 prabos, 23 gramų svorio jam buvo padovanojusi teta šešiolikto gimtadienio proga. L. Š. grandinėlė buvo nebereikalinga, todėl pasiūlė ją pirkti A. P.. R. L. grandinėlės pirkti nesiūlė, nes žinojo, jog šis neturi pinigų. L. Š. teigė, jog A. P. skambino iš savo telefono. A. P. (duomenys neskelbtini) buvo su A. O.. L. Š. nenorėjo, kad R. L. matytų, jog, pardavęs grandinėlę, turės pinigų, kad nereikėtų pinigų skolinti, todėl A. P. grandinėlę perdavė pasivedęs jį į šalį. Aplinkybę, jog jis tą dieną skambino iš R. L. telefono, nuteistasis neigė (t. 2, b. l. 29–31).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. P. parodė, kad jam su A. O. atėjus prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), pamatė L. Š. ir R. L.. L. Š. klausė A. O., ar šis turi sąskaitą banke (duomenys neskelbtini), prašė jo, kad šis atidarytų sąskaitą, tačiau A. O. su L. Š. prašymu nesutiko. L. Š. žinojo, kad A. P. turi sąskaitą banke (duomenys neskelbtini), todėl paprašė, kad A. P. įsigytų internetinės bankininkystės paslaugą. A. P. iš pradžių nesutiko, tačiau L. Š. įkalbinėjo padėti, pažadėjo sumokėti 100 litų. L. Š. teigė, kad jam turi pervesti pinigus, tačiau nenori, kad pinigai būtų pervesti į L. Š. sąskaitą, kad antstoliai nenurašytų iš jo sąskaitos skolos. A. P. sutiko pasiimti banke (duomenys neskelbtini) elektroninę bankininkystės kortelę, kurią su ID davė L. Š.. L. Š. paprašė A. P. ir asmens kodo, kurį, kaip A. P. atrodė, užsirašė. A. P. po keleto valandų susitiko su L. Š. biliardinėje, kur L. Š. su R. L. žaidė biliardą. L. Š. pakvietė išeiti A. P. į lauką. L. Š. teigė, kad jį sumušė, atėmė iš jo pinigus ir kortelę. A. P. sąskaitoje buvo 40 ct, bet kitą dieną, patikrinęs savo sąskaitą, A. P. pamatė, kad jo sąskaitoje yra 2 Lt. Banke A. P. paaiškino, jog jo vardu yra paimti 700 Lt ir 750 Lt kreditai. Tada A. P. parašė pareiškimą policijai. A. P. parodė, jog jis jokios grandinėlės nematė, nieko nepirko, auksas jo nedomina, kad tai L. Š. labai gerai sugalvotas planas. A. P. internetine bankininkyste nesinaudojo, interneto neturi. Kai L. Š. kvietė susitikti antrą kartą, jis skambino iš R. L. telefono. A. P., sužinojęs apie jo vardu paimtus kreditus, bandė aiškintis, parašė L. Š. žinutę, klausdamas, kodėl jis taip pasielgė. L. Š. jam atsakė, kad „kas paėmė, tas ir atiduos pinigus“ (t. 2, b. l. 31–32).
Nuteistasis L. Š. ir nukentėjusysis A. P. apie kreditų atsiradimo A. P. sąskaitoje aplinkybes parodė skirtingai.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. Š. tvirtino, jog A. P. pasiėmė kreditą, kurį pervedė į jo sąskaitą už auksinę grandinėlę. Nukentėjusysis A. P. parodė, jog buvo įkalbėtas L. Š. įsigyti elektroninės bankininkystės kortelę, L. Š. už pasinaudojimą A. P. sąskaita pažadėjo sumokėti 100 litų.
Apeliaciniame teismo posėdyje A. P. patvirtino, jog L. Š. už A. P. sąskaitos pasinaudojimą prižadėjo sumokėti 100 litų. Pats jokių kreditų neėmė, buvo įsigijęs elektroninės bankininkystės paslaugą, tačiau elektronine bankininkyste nesinaudojo, nes neturėjo interneto. Nuėjęs į banką sužinojo, kad jo vardu buvo paimti du greitieji kreditai. Apie tai pasakė savo tėvams. Dėl šio įvykio jo sprendimui kreiptis į policiją pritarė ir mama (t. 2, b. l. 97).
Nukentėjusiojo A. P. parodymai neprieštarauja ir liudytojų O. P. bei V. P. parodymams.
Apeliaciniame teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai O. P. ir V. P. parodė analogiškai, jog apie paimtus kreditus iš banko jie sužinojo iš sūnaus A. P.. Sūnus jokių papuošalų neturėjo, leisti jų nusipirkti niekada neprašė, paskolų nėra ėmęs. Apie paimtus kreditus sūnus sužinojo iš banko (t. 2, b. l. 98).
Netikėti nukentėjusiojo A. P. parodymais, jog jis jokios grandinėlės iš L. Š. nepirko, bet L. Š. buvo įkalbėtas įsigyti elektroninės bankininkystės paslaugą, o gavęs elektroninės bankininkystės kortelę su ID numeriais ją davė L. Š., kuris, pasinaudojęs A. P. asmeniniais duomenimis, paėmė du greituosius kreditus, nėra pagrindo. Tokius A. P. parodymus patvirtina liudytojo A. O., kuris buvo kartu su A. P. viso įvykio metu, parodymai.
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. O. patvirtino, jog jam susitikus su A. P., vėliau su R. L. ir L. Š., R. L. ar L. Š. paprašė jo asmens tapatybės kortelės, paklausė, ar jis neturi elektroninės bankininkystės kortelės. A. O. elektroninės bankininkystės kortelės neturėjo. L. Š. prašė padėti dėl pinigų pervedimo. To paties prašė ir A. P.. A. O. pas L. Š. jokių papuošalų nematė, A. P. iš L. Š. papuošalų nepirko (t. 2, b. l. 48).
Teisėjai perskaičius liudytojo A. O. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 19–20), A. O. perskaitytus parodymus patvirtino.
Ikiteisminio tyrimo metu A. O. apklaustas kaip liudytojas apie įvykio aplinkybes parodė išsamiau, jos sutampa su aplinkybėmis, nurodytomis teisiamajame posėdyje. A. O. parodė, kad 2011-03-26 jam paskambino R. L., su kuriuo nebendravo daug metų. R. L. paprašė susitikti prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) , jis tvirtino, jog labai reikia pasikalbėti. A. O. nesutikus susitikti prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), nes buvo susitaręs susitikti su A. P. prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), R. L. sutiko susitikti ir prie parduotuvės (duomenys neskelbtini). Susitikus su L. Š. ir R. L., R. L. iškart paklausė A. O., ar šis turi su savimi asmens dokumentą. A. O. pasakė, jog dokumento neturi. Tada R. L. paklausė, ar jis neturi atsidaręs banke sąskaitos. A. O. atsakius neigiamai, R. L. kartu su L. Š. to paties pradėjo klausinėti A. P., primygtinai prašė jo įsigyti internetinę bankininkystę. Kad A. P. turėjo banke sąskaitą, R. L. ir L. Š. žinojo, nes jie mokėsi toje pačioje profesinėje mokykloje, kurioje mokantis turėti sąskaitą banke buvo būtina. A. P. įsigyti internetinės bankininkystės paslaugą atsisakinėjo, tačiau R. L. ir L. Š. jį įkalbinėjo, prižadėjo už padarytą paslaugą sumokėti A. P. 100 litų. R. L. su L. Š. aiškino, kad į L. Š. ar į R. L. sąskaitą kažkas turi pervesti 1500 litų, tačiau tą pačią dieną antstolis iš sąskaitos paimtų 600 litų, todėl reikalinga kita sąskaita. A. P. sutiko padėti. Keturiese nuėjo į prekybos centre (duomenys neskelbtini) esantį banką (duomenys neskelbtini), kur A. P. įsigijo internetinės bankininkystės kortelę. A. O. matė, kaip tame pačiame prekybos centre, koridoriuje, A. P. įsigytą kortelę perdavė L. Š.. Vėliau A. P. jam papasakojo, kad L. Š. jam aiškino, jog jį kažkas užpuolė ir atėmė A. P. priklausančią kortelę su slaptažodžiais. A. P. į tai nekreipė dėmesio, nes nepagalvojo, jog gali būti apgautas. A. P. pats internetine bankininkyste nesinaudojo. 2011-03-28 A. P. A. O. pasakė, kad L. Š. paėmė jo vardu du kreditus, t. y. 1450 litų, kuriuos iš A. P. sąskaitos persivedė į savo sąskaitą. A. O. nuomone, L. Š. apgavo A. P., nepavykus apgauti A. O. (t. 1, b. l. 19–20).
Tiek iš nukentėjusiojo A. P., tiek ir iš liudytojo A. O. parodymų matyti, kad apie grandinėlės pirkimą kalbos nebuvo. Jiems susitikus su L. Š. ir R. L., A. O. iškart buvo prašoma įsigyti internetinę bankininkystę, klausiama, ar šis turi asmens dokumentą. A. O. įsigyti internetinę bankininkystę atsisakius, dėl to paties buvo pradėtas kalbinti A. P.. Liudytojo A. O. parodymai patvirtina, kad A. P. padėti sutiko po to, kai L. Š. su R. L. įtikino A. P., kad į L. Š. ar į R. L. sąskaitą kažkas turi pervesti 1500 litų, kad antstolis iš sąskaitos gali paimti 600 litų, todėl reikalinga kita sąskaita, kai A. P. už jo sąskaitos pasinaudojimą bei įsigytą elektroninės bankininkystės kortelės paskolinimą buvo pažadėta sumokėti 100 litų.
Banko (duomenys neskelbtini) identifikavimo kodų nustatymo priemonių saugaus laikymo taisyklėse nurodyta, jog identifikavimo kodų nustatymo priemones gali turėti tik naudotojas, kuris perduoti identifikavimo kodų nustatymo priemonę tretiesiems asmenims, įskaitant ir banko darbuotojus, išskyrus priemonės keitimo ar grąžinimo atvejus, neturi teisės. Jeigu tretieji asmenys užvaldė identifikavimo kodų nustatymo priemones įvykdžius nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), naudotojas apie tai turi pranešti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms (t. 1, b. l. 14).
Iš A. O. parodymų, kad jis su R. L. nebendravo jau daug metų, bet įvykio dieną R. L. primygtinai prašė su juo susitikti, iš to, kad R. L. ir L. Š., susitikęs su A. O. bei A. P., A. O. bei A. P. iš karto prašė įsigyti elektroninės bankininkystės paslaugą, klausinėjo, ar šie turi asmens dokumentą, patvirtina, kad L. Š. apgaulės būdu įgyti svetimą turtą buvo numatęs iš anksto, tai planavo padaryti su R. L. pagalba. Neatsitiktinai pasirinkta ir susitikimo vieta prekybos centre (duomenys neskelbtini) , nes ten ir A. P. įsigijo elektroninės bankininkystės paslaugą, bet savo duomenimis L. Š. pasinaudoti nepasiūlė. L. Š. nesinaudojo ir savo mobiliuoju telefonu, jį kelis kartus skolinosi iš R. L..
Teisiamajame posėdyje liudytojas R. L. parodė, kad jis buvo susitaręs su L. Š. nuvažiuoti į prekybos centrą (duomenys neskelbtini). A. P. ir A. O. važiavo į prekybos centrą (duomenys neskelbtini) taip pat. Ten nuėjo į banką pasiimti banko kortelės. A. P. taip pat kažką pasiėmė. Jis su L. Š. išsiskyrė. R. L. vėl su L. Š. susitiko vėliau, atvažiavo į prekybos centrą (duomenys neskelbtini) pažaisti biliardą. Po to atvažiavo ir A. O. su A. P.. L. Š. nuėjo pasikalbėti. R. L. tvirtinimu, jis pokalbio apie sąskaitos atidarymą negirdėjo. Kad L. Š. būtų turėjęs grandinėlę įvykio dieną, nematė (t. 2, b. l. 49–50).
Teisėjai perskaičius liudytojo R. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131–132), R. L. pareiškė, jog teismas gali remtis jo perskaitytais parodymais.
Ikiteisminio tyrimo metu R. L. apklaustas kaip liudytojas parodė, jog 2011-03-26, būnant prie parduotuvės, L. Š. į jo telefoną įvedė A. P. telefono numerį. Tą pačią dieną L. Š. atėjo į R. L. namus ir paprašė valandai laiko leisti pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Kodėl L. Š. buvo reikalingas jo telefonas, R. L. nežinojo. Po valandos laiko L. Š. telefoną grąžino. L. Š. jo telefonu naudojosi ir 2011-03-27. Savo telefone svetimų žinučių ar telefono numerių nerado. Apie tai, jog A. P. vardu buvo paimti kreditai, R. L. sužinojo 2011-03-28, kai jam paskambino A. P. ir pasakė: „kaip jūs galėjot, aš jumis pasitikėjau, maniau, kad mes draugai“. R. L. A. P. atsakė: „aš nieko nežinau, kalbėk su L., aš čia ne prie ko“. Tačiau A. P. juo nepatikėjo, kaltino jį. 2011-03-29 R. L. pasakė L. Š. apie A. P. kaltinimus dėl paimto kredito, tačiau L. Š. pasakė, kad nieko apie tai nežino. Tą dieną L. Š. vėl naudojosi R. L. mobiliuoju telefonu, rašė A. P. SMS žinutes. Vėliau L. Š. R. L. pasakė, kad jis pardavė A. P. auksinę grandinėlę. R. L. apie tai, jog L. Š. turėjo grandinėlę, žinojo, tačiau ar ją pardavė, nežinojo, jų pokalbio apie grandinėlę negirdėjo (t. 1, b. l. 131–132).
Nuteistasis L. Š. neigdamas savo kaltę, neigė ėmęs iš R. L. ir mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo buvo paimti greitieji kreditai, tačiau tokius jo parodymus paneigia aptarti nukentėjusiojo A. P. parodymai, liudytojo R. L. parodymai apie tai, kad 2011-03-26, atėjęs į R. L. namus, L. Š. paprašė valandai laiko leisti pasinaudoti R. L. mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) . Po valandos laiko L. Š. telefoną grąžino. L. Š. jo telefonu naudojosi ir 2011-03-27, rašė A. P. SMS žinutes. Apie naudojimąsi R. L. telefonu patvirtino ir Klaipėdos apskrities VPK Operatyvinės veiklos biuro pateikta informacija.
Klaipėdos apskrities VPK Operatyvinės veiklos biuro pateikta informacija patvirtina, jog 2011-03-26 į R. L. mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įdėta SIM kortelė su Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo paimti kreditai iš UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 87–92).
2011-03-26 – 2011-03-28 A. P. sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, jog 2011-03-26 15.58 val. UAB (duomenys neskelbtini) pervedė į A. P. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 750 litų, kurie 2011-03-26 16.23 val. iš A. P. sąskaitos buvo pervesti į L. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). 2011-03-27 16.26 val. UAB (duomenys neskelbtini) pervedė į A. P. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 700 litų, kurie 2011-03-27 16.41 val. iš A. P. sąskaitos buvo pervesti į L. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23).
Šie duomenys patvirtina, jog L. Š. pasinaudojęs R. L. mobiliojo ryšio telefonu, A. P. banko išduota elektronine kortele, pasiėmė A. P. vardu du greituosius kreditus, kuriuos iš A. P. sąskaitos persivedė į savo sąskaitą.
Kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog A. P. su elektroninės bankininkystės paslauga susijusius duomenis perdavė L. Š., paimti kreditai buvo pervesti į L. Š. sąskaitą, o į R. L. mobiliojo ryšio telefoną, kurį buvo davęs pasinaudoti L. Š., buvo įdėta kita SIM kortelė, todėl nesurinkus neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo R. L. kaltę dėl neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone, elektroninės mokėjimo priemonės duomenų panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti bei sukčiavimo, ikiteisminis tyrimas R. L. buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 126–130).
Apeliaciniame teismo posėdyje A. P. parodymai, jog jis galvojo, kad į jo sąskaitą pervestus pinigus L. Š. nusiims jiems abiem kartu nuėjus į bankomatą, A. P. pačiam įvedus kodą (t. 2, b. l. 97), patvirtina, jog A. P. tikėjo tuo, jog L. Š. reikalinga pasinaudoti tik jo sąskaita, o už tai dar gaus ir 100 litų (t. 2, b. l. 98). A. P. pats elektroninės bankininkystės paslaugomis nesinaudojo, todėl apie L. Š. apgavystę iš anksto nenutuokė.
Kad A. P. nenutuokė, jog L. Š. gali jį apgauti, bet tai padarė, patvirtina ir R. L. parodymai, iš kurių matyti, jog 2011-03-28 A. P. jam skambino, ir klausė: „kaip jūs galėjot, aš jumis pasitikėjau, maniau, kad mes draugai“.
Tai, kaip R. L. A. P. atsakė, kad „aš nieko nežinau, kalbėk su L., aš čia ne prie ko“, matyti, kad R. L. žinojo ar suprato, jog greituosius kreditus A. P. vardu paėmė L. Š.. L. Š., parašydamas A. P. SMS žinutę iš R. L. mobiliojo ryšio telefono: „kas paėmė, tas ir atiduos pinigus“, fakto, kad jis paėmė pinigus, nepaneigė. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis A. P. patvirtino, kad L. Š. jo asmens duomenis, kuriuos pasižiūrėjo iš jo paso, įsirašė į mobiliojo ryšio telefoną (t. 2, b. l. 99).
Apeliaciniame skunde nuteistasis L. Š. tvirtino, jog nebuvo įvertinti I. S. bei liudytojo R. L. parodymai, kurie netiesiogiai patvirtina, kad jis pardavė A. P. turėtą auksinę grandinėlę.
Liudytojas R. L. apie tai, jog L. Š. turėjo grandinėlę, žinojo, tačiau nežinojo, ar ją pardavė, A. P. ir L. Š. pokalbio apie grandinėlę negirdėjo.
Teisiamajame posėdyje apklausta I. S. paaiškino, jog ji yra L. Š. teta, globoja jį bei jo brolį. L. Š. buvo padovanojusi grandinėlę. Apie tai, jog parduoti grandinėlę buvo būtina, nes tuo metu trūko pinigų pragyvenimui, neparodė. Apie įvykį ji nieko paaiškinti negalėjo, nes jos tuo metu nebuvo (t. 2, b. l. 33).
Apeliaciniame teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja I. S. patvirtino, jog L. Š. grandinėlę buvo padovanojusi, giminystės ryšius su L. Š. neigė. I. S. tvirtino, jog L. Š. prieš kovo 26 d. kalbėjo apie grandinėlės pardavimą, nes jis norėjo prisidėti prie maisto pirkimo. Gautus už grandinėlę pinigus parnešė į namus. Iš tų pinigų liudytoja ir L. Š. gyveno (t. 2, b. l. 97).
Apeliaciniame teismo posėdyje I. S. duoti parodymai vertintini kritiškai, nes aiškiai matyti, jog ji nori padėti L. Š. patvirtinti jo argumentus. Tokie parodymai prieštarauja jos pačios parodymams, duotiems teisiamajame posėdyje, ir skiriasi nuo atstovės pagal įstatymą S. Š. bei liudytojos V. J. parodymų.
Apeliaciniame posėdyje atstovė pagal įstatymą S. Š. parodė, jog sūnus L. Š. jai pasakė, kad parduos grandinėlę tam, kad padėtų močiutei. Prieš kiek laiko iki įvykio sūnus apie tai pasakė, S. Š. pasakyti negalėjo (t. 2, b. l. 98).
Apeliaciniame teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja V. J. parodė, jog nuteistasis L. Š. yra jos anūkas. Vieną vakarą anūkas buvo neilgam išėjęs, o sugrįžęs davė jai apie 400–500 litų, sakė, jog pardavė grandinėlę. Maždaug tuo pačiu laiku, apie 21.30 val. anūkas išėjo į parduotuvę, iš kurios grįžo sumuštas, visas kruvinas (t. 2, b. l. 97).
Nuteistasis L. Š. teisiamajame posėdyje apie tai, kad jam buvo būtina parduoti auksinę grandinėlę, nes reikėjo pinigų pragyvenimui, neparodė. Jis tvirtino, jog auksinė grandinėlė jam buvo tiesiog nebereikalinga.
Apeliaciniame teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas F. S. tvirtino, jog kovo 26 d., sekmadienį, L. Š. visą dieną buvo namuose, žiūrėjo televizorių. Buvo išėjęs gal 20–30 minučių (t. 2, b. l. 97–98). Tačiau tokie liudytojo parodymai prieštarauja ir paties nuteistojo L. Š. parodymams, nes jis tvirtino, jog buvo išėjęs iš namų ne vieną kartą.
Byloje surinkti ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog L. Š. neteisėtai įgijo ir laikė A. P. elektroninės mokėjimo priemonės tapatybę patvirtinančių priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai panaudojo A. P. elektroninės mokėjimo priemonės duomenis finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo A. P. turtą, kad už šias padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. ir 182 str. 1 d. nuteistas pagrįstai.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutaria:
nuteistojo L. Š. (L. Š.) apeliacinį skundą atmesti.