Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-444-2093-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-06
Bylos Nr.: A-444-2093-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė, Virgilijus Valančius (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas: M. B., A. B.
Trečiasis asmuo: Z. Š., Kauno apskrities viršininko administracijai

Kategorijos

11.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A444 – 2093/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjai M. B. , pareiškėjo A. B. atstovei S. B. , pareiškėjų atstovui advokatui V. M. ,

trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. atstovui advokatui R. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir M. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjai – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos) ir Z. Š. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir M. B. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 5 – 6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti terminą pateikti J. K. ir F. K. giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą, t. y. J. K. gimimo liudijimą.

Pareiškėjai nurodė, kad jų senelis, J. K. , 1991 m. gegužės 15 d. Kauno miesto valdybai padavė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvo F. K. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas (pagal dabartinę numeraciją). Pareiškėjai paaiškino, kad J. K. mirė 1993 metais. Po J. K. mirties visą jo turtą paveldėjo pareiškėjai. 2002 m. birželio 6 d. pareiškėja M. B. pateikė žemėtvarkos skyriui visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu. Tačiau apie tai, kad trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, jų niekas neinformavo. Nurodė, kad 2006 m. vasario 22 d. raštu Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai prašė pateikti J. K. gimimo liudijimą. 2006 m. balandžio 10 d. dokumentas buvo pateiktas ir priimtas. 2007 m. sausio 30 d. raštu Nr. S1-430(1.10) pareiškėjams buvo pranešta, kad trūkstamą Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 12/2006 pateikė praleidę terminą, nurodant, jog pareiškėjai turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 16 – 17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, kad 1991 m. gegužės 15 d. J. K. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Kartu su prašymu buvo pateikta F. K. mirties liudijimo ištrauka, pareiškimo, pakartotiniam J. K. gimimo liudijimui gauti, kopija, tačiau J. K. gimimo liudijimas nebuvo pateiktas. Pažymėjo, kad 1993 m. liepos 20 d. J. K. buvo raštu pranešta, jog turi pateikti Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai patvirtinantį dokumentą, kad jis yra F. K. sūnus. 1993 m. gruodžio 13 d. mirus J. K. , jo testamentiniai įpėdiniai pagal 2002 m. balandžio 4 d. išduotus paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus yra pareiškėjai. Nurodė, jog šie teisės liudijimai nepatvirtina, kad pareiškėjai yra viso J. K. turto paveldėtojai bei kad turi teisę pretenduoti į visą J. K. turtą, kaip įpėdiniai. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, pareiškėjai nenurodė jokių svarbių, objektyvių ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių prašymas turėtų būti patenkintas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. II, b. l. 128 – 131) pareiškėjų skundą tenkino, atnaujino pareiškėjams A. B. ir M. B. praleistą terminą pateikti J. K. ir F. K. giminystės ryšį įrodantį dokumentą (tai yra J. K. gimimo akto įrašą).

Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nustatytais terminais nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, t. y. J. K. gimimo liudijimo. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Pažymėjo, jog istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgęs į tai, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismas vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490, įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Pabrėžė, jog svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėjai tokia aplinkybe nurodo faktą, jog 1993 m. liepos 20 d. rašto nei J. K. , nei pareiškėjai nėra gavę, o 2002 m. birželio 6 d. pareiškėja M. B. pateikė žemėtvarkos skyriui visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu, tačiau apie tai, kad trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, pareiškėjų niekas neinformavo. Tik 2006 m. vasario 22 d. raštu Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai prašė pateikti J. K. gimimo liudijimą. Teismas pažymėjo, jog byloje yra 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo (nenurodyta kokio miesto) raštas J. K. dėl papildomų duomenų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šis raštas buvo išsiųstas J. K. ir įteiktas jam ar kuriam nors iš su juo tuo metu gyvenusių šeimos narių, byloje nėra. Teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių šiai aplinkybei nustatyti. Atkreipė dėmesį, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 4 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog duomenų apie tai, ar 1993 m. liepos 20 d. raštas „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę“ adresuotas J. K. , buvo išsiųstas, ar buvo įteiktas ir kam įteiktas, nėra. Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento priimamojo 2008 m. spalio 31 d. raštas Nr. 27-7-131 patvirtina, jog siunčiamų raštų registracijos žurnalai pagal 1993 metų bylų nomenklatūrą buvo saugomi 5 metus. Pareiškėjo A. B. atstovė S. B. patvirtino, jog minėto rašto negavo nei J. K. , nei pareiškėjai, nei ji. Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė patvirtino, jog J. K. , mirusio 1993 m. gruodžio 13 d., mirties liudijimas buvo pateiktas žemėtvarkos skyriui 1994 metais. Pagal byloje esančią medžiagą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus pareiškėjai Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė 2002 m. birželio 10 d. Teismas pabrėžė, jog byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai, J. K. įpėdiniai, iškart po pastarojo mirties ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami užtikrinti savo teisių tinkamą įgyvendinimą. 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pareiškėjai pateikė prašymus Kauno miesto valdybai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Nuo 1994 metų vyko aktyvus pareiškėjų ir Kauno apskrities viršininko administracijos susirašinėjimas bei teismo procesai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Teismo manymu, tai patvirtina, jog Kauno apskrities viršininko administracijai buvo žinoma apie J. K. mirtį ir apie jo teisių perėmėjus. 2002 m. birželio 10 d. pareiškėjams pateikus papildomus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų dėl trūkstamų dokumentų pareiškėjams nepareiškė bei neinformavo jų apie trūkstamus dokumentus. Be to, pažymėjo, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 8 d. rašte Nr. 02-302 nurodyta, kad pareiškėjai informuojami apie tai, jog su jais bus derinami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. K. žemę klausimai. Tačiau apie trūkstamus dokumentus pareiškėjams buvo pranešta tik 2006 metais, t. y. jau pasibaigus įstatyme numatytiems terminams. Teismo nuomone, pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra išskirtinės, nėra visuotinai įprastos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis nuosavybės teisų atkūrimo, turi rinkti informaciją apie savo giminaičius. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų terminų atnaujinimui, todėl pareiškėjų prašymą laikė pagrįstu ir tenkino.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Š. apeliaciniu skundu (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. II, b. l. 138 – 145) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti.

Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs Z. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, 2008 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT 2008 m. birželio 15 d. nutartyje nurodė, kad teismas 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu patenkindamas pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo, išvadą, jog svarbia termino praleidimo priežastimi buvo tai, kad pareiškėjai neva iki 2006 metų nebuvo informuoti dėl trūkstamų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, padarė nepakankamai ištyręs byloje surinktus įrodymus. LVAT taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo raštas J. K. dėl papildomų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo buvo išsiųstas J. K. ir įteiktas jam ar kuriam nors iš su juo tuo metu gyvenusių šeimos narių. LVAT taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar J. K. įpėdiniai iškart po pastarojo mirties ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdami užtikrinti savo teisių tinkamą įgyvendinimą. LVAT pažymėjo, jog kilusio ginčo išsprendimui reikšmingų duomenų gali būti ir nuosavybės teisių į F. K. žemę atkūrimo byloje, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. vasario 4 d. rašto Nr. 02-03/5.3, Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. 963 į dalį F. K. priklausiusios žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla į administracinę bylą išreikalauta nebuvo.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjai privalėjo nurodyti tas svarbias aplinkybes, lėmusias termino praleidimą ir pateikti tų aplinkybių egzistavimą patvirtinančius įrodymus, priešingu atveju – prašymas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Kauno apygardos administracinis teismas privalėjo vertinti pareiškėjų iki 2003 m. gruodžio 31 d. atliktus veiksmus, kuriais buvo siekta realizuoti savo subjektines teises, kad nebūtų praleistas terminas dokumentams pateikti, tinkamai ir laiku vykdyti teisės aktų reikalavimus ir Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir institucija) nurodymus, o ne formaliai apsiriboti tuo, kad institucija neva neinformavo įpėdinių apie trūkstamus dokumentus, ir jiems apie tai nebuvo ir negalėjo būti žinoma.

3. Išvadą, kad pareiškėjams nebuvo žinoma apie būtinybę ir institucijos reikalavimą pateikti trūkstamus dokumentus, teismas padarė neįvykdęs LVAT nurodymo, nepakankamai ištyręs byloje surinktus įrodymus. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir gavęs papildomų duomenų, turėjo įvertinti byloje buvusių ir naujai pateiktų įrodymų visumą, t. y. įvertinti tiek pareiškėjų nurodytas aplinkybes patvirtinančius, tiek paneigiančius įrodymus.

4. Nors byloje nėra rašytinių duomenų apie 1993 m. liepos 10 d. rašto dėl trūkstamų dokumentų įteikimą J. K. ar pareiškėjams, tačiau atkreiptinas teismo dėmesys į kitus bylą nagrinėjant iš naujo teismui pateiktus ir prie bylos prijungtus dokumentus. Z. Š. pateikė teismui 1992 m. spalio 13 d. pažymą iš atkūrimo bylos („Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“), pasirašytą institucijos darbuotojos E. M., kurios grafos Nr. 2 antrame punkte yra nurodoma, jog „K. J. , F., gimimo liudijimo nepateikė, nes krikštytas sentikių cerkvėje, o pateikė pareiškimo kopiją“. Susipažinus su atkūrimo byla, akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu jokių kitų pareiškimų, išskyrus tiek administracinėje, tiek ir atkūrimo byloje esantį 1992 m. liepos 14 d. pareiškimą „J. K. pakartotiniam liudijimui gauti“, pasirašytą J. K. dukters ir tuo pačiu pareiškėjų motinos S. B. , nėra. Minėtame pareiškime yra aiškiai nurodoma, kad prašomas J. K. gimimo liudijimas, kuriame būtų aiškiai nurodyta, jog F. K. buvo J. K. tėvas, ir kuris reikalingas „savivaldybei žemės grąžinimui“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas surašytas 1992 m. liepos 14 d., o institucijos pažyma surašyta 1992 m. spalio 13 d., akivaizdu, kad vietoje trūkstamo dokumento – J. K. gimimo liudijimo – J. K. ar jo duktė institucijai pateikė minėtą pareiškimą, turėjusį patvirtinti, kad J. K. kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl trūkstamo dokumento – gimimo liudijimo – gavimo.

5. Tos pačios 1992 m. spalio 13 d. pažymos pabaigoje yra dar vieno institucijos darbuotojo 1992 m. spalio 13 d. įrašas, kuriuo pažymima: „Kad buvęs žemės savininkas K. F. yra miręs ir pareiškėjas yra jo sūnus – įrodymų nepateikta, dėl nuosavybės atstatymo svarstymas yra priešlaikinis“. Akivaizdu, kad institucija vertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir buvo ne kartą nustačiusi, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

6. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip pat yra institucijos darbuotojų – L. Z., V. K., L. P. ir E. M.– raštas „Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijai“. Minėtame rašte institucijos darbuotojos aiškiai nurodo, kad „J. duktė (S.), tvarkanti be įgaliojimo dokumentus, dėl nuosavybės teisių atstatymo (dėl žemės) <...> reguliariai terorizuoja tarnybos darbuotojus, kai jai aiškinama, kad reikia pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus“. Nors dokumente nėra datos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atkūrimo byloje dokumentai segami chronologiškai nuosekliai pagal jų pateikimo (gavimo) datą, darytina išvada, kad minėtas raštas yra rašytas 1994 metais. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad minėtą raštą pasirašiusios institucijos darbuotojos, atsižvelgdamos į J. K. dukters S. B. „terorizavimą“, Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijos prašė svarstyti J. K. prašymą išimties tvarka ir leisti jai įrodyti komisijoje savo tėvo teises į grąžinamą turtą, o Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybos 1994 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 497 nurodoma, kad „J. K. prašymas su nekomplektiškai pateiktais giminystės ryšį nustatančiais dokumentais buvo svarstytas du kartus Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijoje (1992 m. lapkričio 25 d. ir 1993 m. sausio 6 d.), tačiau sprendimo nebuvo. Už J. K. (be įgaliojimo) dokumentus pristatanti S. B. visada tarnyboje elgėsi nekorektiškai, ką byloja ir tarnybos darbuotojų pareiškimas, pateiktas komisijos pirmininkui“.

7. Iš nurodytų aplinkybių bei dokumentų akivaizdi ir kita aplinkybė, nurodoma institucijos darbuotojų pareiškime, kad ne J. K. anūkai – pareiškėjai šioje administracinėje byloje, o jų motina – J. K. duktė – be jokio įgaliojimo tvarkė visus nuosavybės atkūrimo dokumentus. Teismas, atmesdamas kuriuos nors įrodymus, privalėjo nurodyti bei motyvuoti, kodėl vienokiais ar kitokiais įrodymais nesiremia. Teismas apsiribojo 1993 m. liepos 20 d. rašto įteikimo fakto nustatymu ir tyrimu, tačiau visiškai be jokio pagrindo nesirėmė kitais į bylą pateiktais įrodymais, iš kurių darytina neabejotina išvada – J. K. ir/ar pareiškėjai ir/ar jų atstovė S. B. žinojo arba bent jau turėjo žinoti (negalėjo nežinoti), kad atkūrimo byloje trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Teismas sprendime nurodė, kad „pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais“. Tačiau nesuprantama teismo pozicija nevertinti atkūrimo byloje buvusių ir į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad S. B. (J. K. dukrai ir pareiškėjų motinai) buvo žinoma apie trūkstamus dokumentus, nes kaip matyti iš šiame punkte aptarto rašto, institucijos darbuotojos aiškiai buvo nurodžiusios S. B. , kad „reikia pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus“. Tačiau giminystės ryšį patvirtinančio dokumento – gimimo liudijimo – nei J. K. , nei jo duktė S., nei pareiškėjai įstatymo nustatytu terminu institucijai nepateikė. Tuo tarpu teismas visiškai nepagrįstai apskritai nevertino šių rašytinių įrodymų ir net keturių tarnybos darbuotojų pareiškimo.

8. Atkreiptinas teismo dėmesys į 1994 m. balandžio 24 d. (1994 m. gegužės 10 d. raštas įregistruotas numeriu K- 1059) pareiškėjų bei jų motinos S. B. ir kitų asmenų bendrą pareiškimą Kauno miesto mero pavaduotojui J. V. , kuriame tiek S. B. , tiek ir pareiškėjai prašo „pašalinti darbuotoją Nekilnojamojo Turto Tarnybos M. už specialų įstatymo pažeidimą ir dokumentų pametimą <...>“. Toliau pareiškime nurodoma: „kaip pradėjome teirautis, dėl ko iki šio laiko mūsų klausimas neišspręstas, sužinojome, kad mūsų byla Nr. 305 tuščia ir ten prijungta daug pareiškimų nuo pašalinių žmonių, jokio giminystės ryšio neturinčių“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra išaiškinęs, kad vertinant faktines aplinkybes, kurios objektyviai sutrukdė realizuoti subjektines teises asmenims, kurie to siekė, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama tai, ar tokie asmenys elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Tiek S. B. , tiek ir pareiškėjai buvo ir yra puikiai susipažinę su atkūrimo bylos medžiaga. Tokią išvadą leidžia daryti pareiškėjų ir jų motinos minėtame pareiškime nurodomos aplinkybės, kad buvo pamesti byloje buvę dokumentai, kad atkūrimo byla tuščia arba kad prie jos prijungta daug kitų žmonių pareiškimų. Jei pareiškėjai žino atkūrimo bylos medžiagą, tai jiems žinoma ir institucijos pozicija bei institucijos raštai, kuriuose nurodoma, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų ir kad yra reikalavimas J. K. juos pateikti. Juo labiau, iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad institucijos darbuotojos asmeniškai (betarpiškai) S. B. yra tai nurodžiusios. Akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, nes atkūrimo byloje atlikinėjo veiksmus, rašė skundus ir pan., tačiau nesiėmė priemonių pateikti visų reikiamų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, ir kaip patys nurodo, neva jie niekada nesusipažino su atkūrimo byla, todėl jiems nebuvo žinoma apie giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų trūkumą bei nurodymą juos pateikti. Tokie pareiškėjų paaiškinimai neabejotinai patvirtina, kad termino praleidimo priežastys yra išimtinai asmeninio ir subjektyvaus pobūdžio, nes priežastys, kurios priklauso tik nuo asmens valios ir jo suvokimo, yra subjektyvaus pobūdžio, todėl teismas negalėjo tokių priežasčių pripažinti svarbiomis bei objektyviomis.

9. Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys į teismui pateiktą institucijos 1994 m. birželio 14 d. (pasirašyta B. S. ) pažymą „Dėl S. B. 1994 m. gegužės 13 d. pareiškimo“, kurioje aiškiai nurodoma, kad „medžiagoje nėra K. J. gimimo liudijimo, iš kurio būtų matyti, kad K. J. yra K. F. sūnus <...>“, kurios Kauno apygardos administracinis teismas taip pat dėl nesuprantamų priežasčių nevertino kaip pareiškėjų teiginius ir nurodomas aplinkybes paneigiančio įrodymo.

10. Pareiškėjų paaiškinimai, kad jie nėra susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo byla, kaip tik ir patvirtina tą aplinkybę, jog pareiškėjai buvo nerūpestingi, nes nuo pat testatoriaus mirties (1993 m. gruodžio 13 d.) per 10 metų (iki termino pateikti dokumentus pabaigos 2003 m. gruodžio 31 d.) nesugebėjo susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla. Vadinasi, jei pareiškėjai yra pretendento J. K. teisių ir pareigų perėmėjai, tai jie privalėjo vykdyti institucijos J. K. duotą nurodymą pateikti trūkstamą dokumentą. Klaidingas tam tikrų akivaizdžių aplinkybių suvokimas, nerūpestingas pasitikėjimas, kad visų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti pakanka ar nesidomėjimas nuosavybės teisių atkūrimo bylos eiga (nesugebėjimas susipažinti su nuosavybės teisų atkūrimo bylos medžiaga per 10 metų) – tai subjektyvios, tačiau jokiu būdu ne objektyvios priežastys, lėmusios termino pateikti trūkstamus dokumentus praleidimą ir akivaizdžiai priklaususios nuo pareiškėjų valios.

11. Teismas nepagrįstai perkelia institucijai pareigą už pareiškėjus rūpintis tuo, ką Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) aiškiai įtvirtina kaip besikreipiančiųjų į instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareigą. Juk minėtame įstatyme nėra nurodyta, kad institucija turi pareigą ar privalo išsiaiškinti įpėdinius, juos susirasti, kone priverstinai supažindinti su atkūrimo bylos medžiaga, išsireikalauti iš jų tai patvirtinančius įrodymus (paveldėjimo teisės liudijimus). Minėtų veiksmų atlikimas ir dokumentų pateikimas – pretendentų ar jų įpėdinių įstatyme įtvirtinta pareiga, kurios šiuo konkrečiu atveju dėl savo paties nerūpestingumo ir neatidumo pareiškėjai tinkamai neįvykdė.

12. Teismas, darydamas išvadas apie aktyvius pareiškėjų veiksmus, visiškai susipainiojo, nes nurodomi argumentai bei įrodymai, kuriais teismas remiasi darydamas išvadas apie aktyvius pareiškėjų veiksmus, nesutampa su teismo daromomis išvadomis. Teismas nurodo, kad „<...> byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai, J. K. įpėdiniai, iškart po pastarojo mirties ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami savo teisių tinkamą įgyvendinimą. 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pareiškėjai pateikė prašymus Kauno miesto valdybai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo“. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės bei teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, kad J. K. buvo pateikęs institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises ne tik į F. K. žemę, bet ir prašymą atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos turėtą žemę, o susipažinus su teismo nurodytais pareiškimais, akivaizdu, kad pareiškėjai prašė „grąžinti priklausančią K. J. ir K. E. žemę pagal paveldėtojų prašymus“.

13. Teismas nurodo, kad pareiškėjams pateikus 2002 m. birželio 10 d. pareiškimus su papildomais dokumentais, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų dėl trūkstamų dokumentų pareiškėjams nepareiškė bei neinformavo jų apie trūkstamus dokumentus. Susipažinus su minėtais pareiškimais, tampa akivaizdu, kad jie taip pat skirti J. K. nuosavybės teisių atkūrimo į jo paties iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimo bylai. Minėtuose pareiškimuose nurodoma, kad pareiškėjai buvo parašę pareiškimus atkurti jiems nuosavybės teises į 1 ha ploto laisvos žemės, Smetonos laiku priklausiusią K. J. , bei pažymi, kad jie yra J. K. įpėdiniai ir tik tuomet pateikė paveldėjimo teisės liudijimus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai prašo prijungti prie J. K. į jo paties turėtą žemę atkūrimo bylos dokumentus, patvirtinančius pareiškėjų giminystę su seneliu (pareiškėjų senelis J. K. ). Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 8 d. rašte Nr. 02-302 nurodyta, jog pareiškėjai informuojami apie tai, jog su jais bus derinami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. K. žemę. Akivaizdu, kad teismas neatidžiai tyrė byloje esančius įrodymus, nes iš minėto rašto matyti, jog juo buvo atsakoma į pareiškėjų 2002 m. birželio 10 d. prašymus, apie kuriuos pasisakyta aukščiau, kad tie prašymai ir dokumentai buvo pateikti dėl J. K. „Smetonos laiku priklausančios K. J. “, o ne F. K. , žemės atkūrimo. Šias aplinkybes patvirtina ir pareiškėjų prašymuose minimas žemės plotas, nes J. K. , pateikdamas prašymą dėl F. K. priklausančios žemės atkūrimo yra nurodęs daugiau kaip 12 ha plotą.

14. Teismas nurodo, kad neva pareiškėjai iškart po J. K. mirties ėmėsi „<...> aktyvių veiksmų siekdami savo teisių tinkamą įgyvendinimą“. Žodis „tinkamą“ šiuo atveju aiškiai suponuoja subjektyvių faktorių buvimą, nes kiekvieno asmens suvokimas apie „tinkamą savo teisių įgyvendinimą“ priklauso tik nuo jo suvokimo apie atliekamų veiksmų tinkamumą konkrečioje situacijoje. Todėl tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2006 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 12/2006 apie J. K. gimimą bei jo tėvus buvo pateikta tik 2006 metais, įrodo, jog terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių ir nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių, o būtent dėl pareiškėjų subjektyvaus suvokimo apie savo atliekamų veiksmų „tinkamumą“ prieš pasibaigiant įstatymo nustatytam terminui (2003 m. gruodžio 31 d.), siekiant savo teisių įgyvendinimo.

15. Pareiškėjai, nors ir nuosavybės teisių atkūrimo ne į F. K. , o į J. K. žemę, paveldėjimo teisės liudijimus pateikė tik kartu su 2002 m. birželio 10 d. pareiškimais. Iš paveldėjimo teisės liudijimų akivaizdu, kad jie išduoti tik 2002 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus devyneriems metams po J. K. mirties.

16. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka aiškiai įtvirtina tai, kad įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytų dokumentų, reikalingų nuosavybės teisių atkūrimui, pateikimas – asmenų, siekiančių nuosavybės teisių atkūrimo, pareiga, o ne institucijos pareiga. Iš to seka, kad teismas nepagrįstai perkėlė įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo siekiančių pretendentų bei jų įpėdinių pareigas institucijai, dėl to darė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

17. Teismas pažeidė pagrindinį įrodinėjimo principą, kad kiekvienas į teismą besikreipiantis suinteresuotas asmuo privalo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas sprendime nurodo, kad „pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais <...>“. Iš suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose yra žinoma, jog teismai paprastai reikalauja pateikti ir vertina įrodymus, patvirtinančius objektyvių priežasčių, egzistavusių iki termino pateikti reikiamus dokumentus pabaigos ir objektyviai (nepriklausomai nuo pareiškėjų valios) sutrukdžiusių įgyvendinti savo subjektines teises, buvimą, bet jokiu būdu neperkelia įrodinėjimo pareigos bylos dalyviams, kad šie paneigtų nurodomas aplinkybes ir teiginius.

18. Tai, kad pareiškėjai yra J. K. teisių bei pareigų perėmėjai, pareiškėjai įrodinėja 1989 m. spalio 4 d. testamentu ir 2002 m. balandžio 4 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimais. J. K. mirė 1993 m. gruodžio 13 d., t. y. jau po prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo, tačiau naujo testamento, kuriuo būtų norėjęs visą savo turtą ir turtines teises palikti pareiškėjams, sudaręs nebuvo, nors tokią galimybę turėjo. J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentu paliko pareiškėjams lygiomis dalimis aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtą turtą – jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune. Jokio kito turto pretendentas pareiškėjams daugiau nepaliko. Palikimo atsiradimo metu (J. K. mirties dieną) buvo ir šiuo metu yra gyvas vienas iš vaikų, t. y. dukra S. B. . Paveldėjimo teisės liudijimai pareiškėjams taip pat išduoti tik konkrečiam testatoriaus testamente nurodytam turtui – gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kaune (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini), Kaunas). Jokiam kitam turtui pagal minėtą testamentą paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo ir negali būti išduoti. Teismas, atsižvelgdamas į tokią situaciją, turėtų įvertinti tai, kad nuosavybės teisės į žemę bet kuriuo atveju būtų atkurtos pretendento, pateikusio prašymą, vardu, t. y. J. K. vardu. Vadinasi, pareiškėjai, esantys konkretaus turto pagal konkretų apibrėžtą testamentą paveldėtojais, atkurtos žemės negautų, nes paveldėjimo bylą tvarkantis notaras šiems asmenims negalėtų išduoti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo į atkurtą žemę. Tai reiškia, kad priimtas teismo sprendimas nesukels pareiškėjams tų teisinių pasekmių, kurių pareiškėjai siekia. Priešingas nei šioje pastraipoje išdėstytos pozicijos vertinimas, t. y. vertinimas, kad byloje esantis testamentas reiškia, jog pareiškėjai yra visų J. K. teisių ir pareigų perėmėjai, iškraipytų paveldėjimo teisės santykius, o tuo pačiu ir testatoriaus valią.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismo sprendimas taip pat pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, kadangi tokiu teismo sprendimu sukuriamos teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo aplinkybės, kai tinkamai, laiku ir rūpestingai teisės aktų reikalavimus vykdantys asmenys negali būti visiškai tikri, jog ir kiti asmenys, kurie netinkamai, ne laiku ir nerūpestingai vykdydami savo pareigas, tačiau padedami teismo, lygiai taip pat sėkmingai įgyvendins savo subjektines teises.

Atsiliepimas

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. II, b. l. 149 – 151) prašė Z. Š. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. J. K. 1993 m. gruodžio 13 d. mirė ir savo visą turtą 1989 m. spalio 4 d. testamentu paliko pareiškėjams. Žemės tuo metu jis neturėjo, todėl jos palikti negalėjo, todėl sutinkamai su Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai yra tinkami jo teisių perėmėjai.

2. 2002 m. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai telefonu informavo, kokių dokumentų reikia pateikti papildomai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. turėtą žemę. 2002 m. birželio 6 d. M. B. pateikė visus reikalaujamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu. Gavęs pateiktus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. liepos 8 d. raštu pranešė, kad paveldėjimo teisės liudijimas pridėtas prie dokumentų bylos ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimai bus derinami su pareiškėjais. Jog trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, nepranešė ir iš pareiškėjų nereikalavo. Todėl pareiškėjai buvo įsitikinę, kad giminystės ryšiui nustatyti pakanka pateikto Kauno sentikių parapijos bažnyčios 1924 m. mirusiųjų metrikos ištraukos, kurioje nurodyta, kad po F. K. mirties liko sūnus J. ir kiti įpėdiniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 14 punktas nustato, kad giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Kaip matyti iš pateiktos Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2006 m. balandžio 8 d. pažymos Nr. 12/2006, J. K. gimimo įrašas nėra išlikęs, ir 1905 m. rugsėjo 27 d. įrašas Nr. 7a yra atkurtas.

3. Tačiau 2006 m. vasario 22 d. raštu Nr. S1-168 Kauno miesto Žemėtvarkos skyrius dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu iš pareiškėjų pareikalavo pakartotinai pateikti J. K. gimimo metrikus. Gimimo pažymą jie pateikė 2006 m. balandžio 10 d. ir ją iš pareiškėjų priėmė. 2007 m. sausio 30 d. raštu Nr. S1-430(1.10) pareiškėjai pranešė, kad pareiškėjai trūkstamą Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 12/2006 pateikė praleidę terminą ir kad jie turi per tris mėnesius kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo papildomiems giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti. Tik gavę šį raštą, pareiškėjai buvo priversti kreiptis į teismą dėl termino giminystės ryšį nustatantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo raštas nebuvo įteiktas J. K. , 1993 m. gruodžio 13 d. J. K. mirties liudijimą paveldėtojai pateikė 1994 m. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai po senelio mirties ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti: 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pateikė prašymus dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Pateikus 2002 m. birželio 10 d. papildomus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų apie trūkstamus dokumentus nepareiškė, pranešė, kad pareiškėjai bus informuojami ir su jais bus derinami nuosavybės atkūrimo klausimai. Visas šias aplinkybes teismas laikė svarbiomis ir pagrįstai atnaujino terminą giminystės ryšį nustatančiam dokumentui paduoti. Dar 1994 m. birželio 14 d. A. B. atstovei S. B. pateikus papildomus dokumentus, surašytoje pažymoje yra konstatuota, kad prašymas atkurti nuosavybę yra pagal papildomai pateiktus dokumentus pagrįstas. Apie tai buvo informuota ir S. B. .

Šalies argumentai

5. Kaip matyti iš byloje esančių 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pateiktų prašymų dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo, 2002 m. birželio 10 d. viršininko administracijai pateiktų pareiškimų, pareiškėjai pateikė J. K. mirties liudijimą, motinos gimimo liudijimą, motinos santuokos liudijimą, paveldėjimo teisės liudijimus, gimimo liudijimo ir paso kopijas. Šie dokumentai įrodo, kad nustatytais terminais pareiškėjai pateikė patvirtinančius jų giminystės ryšį su J. K. bei jo teisių perėmimo dokumentus ir atsakovas pretenzijų dėl jų nepakankamumo nepareiškė. Todėl atsakovas turėjo apsvarstyti pateiktus dokumentus ir jei jų nepakanka, apie tai informuoti pareiškėjus.

6. Pareiškėjai yra ne tik J. K. testamentiniai, bet ir įstatyminiai įpėdiniai (Civilinio kodekso 573 str., 1964 m. redakcija). Paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas į pastatus įrodo, kad jie po J. K. mirties jo palikimą priėmė. Pretenzijas dėl J. K. palikimo galėtų reikšti pareiškėjų motina S. B. , tačiau ji palikimo nepriėmė ir jį geranoriškai perleido pareiškėjams, todėl ginčų dėl to nėra. Apeliantė nėra J. K. palikimo paveldėtoja ir neturi teisės reikšti pretenzijų dėl J. K. palikimo priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės Z. Š. atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėja M. B. ir A. B. atstovė S. B. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. apeliacinį skundą patenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų senelis 1991 m. gegužės 15 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į F. K. iki nacionalizacijos valdytą 12,53 ha žemę. Su prašymu pareiškėjas pateikė nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, tačiau nepateikė giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų. Apie tai, kad privalu pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus su buvusiu savininku F. K. , J. K. buvo pranešta 1993 m. liepos 20 d., tačiau J. K. gimimo liudijimas institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateiktas. J. K. mirė 1993 m. gruodžio 14 d. J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentas patvirtina, kad jis pareiškėjams perleido dalį pastatų, esančių Kauno mieste, (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, išduotas pareiškėjams 2002 m. balandžio 4 d., patvirtina, kad pagal J. K. testamentą jie paveldėjo ½ dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune. Kitų duomenų, apie J. K. testamentinės valios išreiškimą bei patvarkymų dėl teisės perleidimo atkuriant nuosavybes teises į žemę, byloje nėra. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnis numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Teismas pažymėjo, jog šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta, kam nuosavybės tesės perduodamos mirus pretendentui po nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nėra nustatyta, kas turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po pretendento mirties. Teismas konstatavo, kad remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalimi, turtinių teisių perleidimas galimas pagal įstatymą arba pagal testamentą. Tokiu būdu mirusiojo įpėdinai pagal įstatymą arba pagal testamentą turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese po mirusiojo pretendento su tokiomis pat teisėmis, kokias turėjo pats pretendentas. Todėl įpėdiniai privalo pateikti institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą, dokumentus, patvirtinančius jų giminystės ryšį su mirusiu pretendentu arba dokumentą, patvirtinantį mirusiojo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai yra S. B. vaikai, o ji yra J. K. dukra. Tokiu būdu S. B. yra įpėdinė pagal įstatymą. Teismo manymu, esant pirmos eilės įpėdiniui pagal įstatymą, pareiškėjai, kaip mirusiojo pretendento anūkai, tokios teisės neturi. Taip pat jie tokios teisės neįgijo pagal J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentą, nes pareiškėjams buvo perleisti tik statiniai, bet ne teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju pareiškėjai įstatymo saugomo intereso neturi, todėl jų prašymas atnaujinti terminą giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti yra nepagrįstas. Laikė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančius ginčo santykius, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems J. K. ir F. K. giminystės ryšį, paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atmestas kaip nepagrįstas.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. II, b. l. 221 – 227) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A261-1388/2009.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino. Teismas nurodė, kad procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegijai abejonių sukėlė apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jog esant pirmos eilės įpėdiniui pagal įstatymą, pareiškėjai, kaip mirusiojo pretendento anūkai, teisės dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad J. K. 1993 m. gruodžio 13 d. mirė ir savo turtą 1989 m. spalio 4 d. testamentu paliko pareiškėjams (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 13 – 14, 48, T. II, b. l. 42). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį paveldėjimo santykiams taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios CK normos. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, kad paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada ir kiek tai nepakeista testamentu. 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 573 straipsnyje buvo numatytas įstatyminių įpėdinių ratas. Testatoriaus teisė laisvai savo nuožiūra spręsti dėl viso ar dalies turto palikimo konkretiems įpėdiniams buvo įtvirtinta 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 575 straipsnio 1 dalyje, taip pat galiojančio 2000 m. CK 5.19 straipsnyje. 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 587 straipsnyje buvo reglamentuotas palikimo priėmimas.

Teisėjų kolegija rėmėsi 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Taip pat atsižvelgė į to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises piliečiai yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik CK 5.1 straipsnio norma, kitų paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų netaikė, jų nesiejo su Atkūrimo įstatymo normomis, padarė išvadą, kad teismas nagrinėtoje byloje galėjo priimti neteisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjų prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A261‑1388/2009 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu buvo tenkintas, procesas atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl termino giminystės ryšį patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pagal administracinės bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti terminą J. K. ir F. K. giminystės ryšį patvirtinančiam dokumentui, t. y. J. K. gimimo akto įrašui, pateikti (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 5 – 6). Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio prašymo atkurti nuosavybės teises Nr. 305 turinio, 1991 m. gegužės 15 d. pareiškėjų senelis J. K. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvui F. K. priklausiusį žemės sklypą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas. 1993 m. mirus J. K. , nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą mirusio pretendento vardu siekia jo anūkai, paveldėjimo pagal testamentą būdu tapę jo nuosavybės teise valdyto turto (gyvenamojo namo) paveldėtojais, t. y. prašymą atnaujinti terminą byloje pateikę pareiškėjai. Pareiškėjai į teismą kreipėsi, atsižvelgdami į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius juos informavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūkstamas dokumentas (Kauno miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 12/2006), patvirtinantis tai, kad J. K. yra F. K. sūnus, buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 22). Iš pareiškėjų prašymo teismui turinio ir kitos bylos medžiagos galima spręsti, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi manydami, jog minimas dokumentas, dėl kurio pateikimo byloje keliamas termino atnaujinimo klausimas, yra giminystės ryšį su savininku patvirtinantis dokumentas, reikalingas nuosavybės teisėms į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, atkurti.

Aptarti santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pasisakęs, kad pagal specialų, nuosavybės teisių restitucijos teisinius santykius reglamentuojantį Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Šiame įstatyme yra specialių sąlygų (apribojimų), taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), todėl Atkūrimo įstatymas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Taigi byloje nagrinėjamiems santykiams taikytinas šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiai tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuolatos prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti nustatytu laiku, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, nerealizavusiems minėtų galimybių įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.) teismo gali būti atnaujinamas. Taigi kaip matyti, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija: administracinėse bylose, kuriose sprendžiama tik dėl terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir (ar) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, neskundžiami jokie aktai ar veiksmai. Šios bylos yra dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo teisinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti ne teisme.

Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, galima teigti, jog šis įstatymas nuosavybės teisių atkūrimą sieja ne su bet kokių dokumentų pateikimu. Pateikiami dokumentai turi patvirtinti tokius faktus, kuriems konkrečią juridinę reikšmę suteikia nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai, tokiu būdu susiedami juos su nuosavybės teisių atkūrimo prielaidomis ir įgyvendinimo sąlygomis. Vienas iš tokių faktų, kuriam Atkūrimo įstatymas suteikia teisinę reikšmę – tam tikras giminystės ryšys tarp prašymą atkurti nuosavybės teises pateikusio asmens ir išlikusio nekilnojamojo turto, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, mirusio savininko. Tokio fakto buvimas Atkūrimo įstatymo taikymo kontekste gali tapti viena iš prielaidų subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti. Ši prielaida pirmiausia siejama su okupacijos metu pažeistų savininko teisių atkūrimu.

Privatinės nuosavybės paneigimo ir jos nacionalizavimo padarinys – nuosavybės teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą praradimas, vienos iš svarbiausių asmens teisių – teisės į nuosavybę – pažeidimas. Todėl šių padarinių šalinimo mechanizmą nustatantis Atkūrimo įstatymas pirmiausia adresuojamas tam asmeniui, kurio nuosavybės teisės buvo pažeistos. Atkūrimo įstatymo prasme savininko nuosavybės teisė galėjo būti pažeista tada, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio seka, kad atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą pirmiausia turi teisę tas asmuo, kuris buvo nacionalizuoto arba kitaip nusavinto turto savininkas ir kurio nuosavybės teisės minėtų procesų metu būtent ir buvo pažeistos. Atsižvelgiant į tai, administracinėje jurisprudencijoje buvo suformuota turto savininko prioritetinių teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą doktrina, kuri reiškia, kad kiti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardinti asmenys, nebuvę nusavinto turto savininkais jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu, taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises į šį turtą, tačiau paprastai tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs: tokių asmenų teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių (LVAT 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę susigrąžinti žemę buvusiems savininkams (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas savininko sąvokos apibrėžimas: savininkas šio įstatymo prasme – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra svarbiausias ir prioritetiškai spręstinas klausimas atkuriant nuosavybės teises į konkretų turtą. Tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, nuosekliai akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, LVAT 2004 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, LVAT 2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, LVAT 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.

Atsižvelgiant į tai, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas bei į tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu, konstatuotina, kad pareiga pagrįsti (įrodyti) giminystės ryšį su savininku šios bylos kontekste reiškia reikalavimą turėti giminystės ryšį su tuo asmeniu, kuris buvo prašomo grąžinti turto savininku šio turto nacionalizacijos arba kitokio nusavinimo momentu.

Subjektinei teisei atkurti nuosavybės teises įgyvendinti nepakanka jos prielaidų egzistavimo – Atkūrimo įstatymas, kaip minėta, reikalauja ir tam tikrų sąlygų įvykdymo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį viena iš jų – dokumento, patvirtinančio giminystės ryšį su savininku, pateikimas. Aptartas fakto – giminystės ryšio su savininku – teisinis vertinimas suponuoja ir tokio dokumento teisinį pobūdį šioje byloje: pagal Atkūrimo įstatymą šiuo dokumentu turi būti patvirtinamas giminystės ryšys su tuo asmeniu, kuris buvo siekiamos susigrąžinti žemės savininku šios žemės nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Toks dokumentas gali būti teisiškai reikšmingas tuo aspektu, kad jo pateikimas leidžia pagrįsti atitinkamą pretendento ryšį su turto savininku, įrodo prielaidos (reikalaujamo giminystės ryšio) į nuosavybės teisių atkūrimą buvimą bei tokiu būdu sudaro reikiamas sąlygas nuosavybės teisėms į savininko turėtą turtą atkurti.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo jurisprudencijoje ne kartą pasisakė dėl prašymų atnaujinti terminus prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti nagrinėjimo taisyklių. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai (LVAT 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006, LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Minėtos administracinės jurisprudencijos nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad materialinių terminų pagal Atkūrimo įstatymą atnaujinimo bylose negali būti svarstomas vien tik termino praleidimo priežasčių pagrįstumo klausimas. Šiuo atveju, be kita ko, turi būti nustatoma, ar asmuo, prašantis atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, gali būti savarankišku nuosavybės teisių atkūrimo subjektu, t. y. ar termino atnaujinimas gali sudaryti sąlygas (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį pretenduoja pareiškėjai.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju turėtų būti laikomasi panašių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Todėl taikant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, turi būti vertinama, ar dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti nuosavybės teises arba giminystės ryšį su turto savininku jo nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu. Atkūrimo įstatymas dokumentui, kuris negali patvirtinti nuosavybės teisių ir patvirtina ryšį ne su turto savininku šio turto nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu, o su kitu asmeniu, kurio teisių Atkūrimo įstatymas negina, pateikimui termino atnaujinimo galimybės nėra nustatęs. Be to, pagal Atkūrimo įstatymą, gali būti atnaujinami terminai pateikti tik teisiškai reikšmingus dokumentus, o ne tuos, kurie jokios teisinės reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo procesui neturi ir turėti negali. Procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą. Priešingu atveju teismo procesas dėl termino atnaujinimo būtų beprasmiškas, tokiu būdu nepateisinamai naudojant ribotus teismo ir visuomenės, iš kurios surenkamų mokesčių ir yra iš esmės išlaikoma teismų sistema, resursus. Net ir atnaujinus terminą dokumentui, kuris neturi jokios teisinės reikšmės nuosavybės teisių atkūrimui, paduoti, pareiškėjo siekis, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės, negalėtų būti realizuotas.

Atsižvelgiant į tai, teismui tenka pareiga įvertinti aukščiau paminėtas aplinkybes. Byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių arba giminystės ryšio su turto savininku jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu ir (arba) nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą procese atitinkamas dokumentas nėra teisiškai reikšmingas, turi būti daroma išvada, kad ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui yra negalimas. Šiais atvejais teismas tokį prašymą turėtų atsisakyti priimti, kaip nenagrinėtiną teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjų senelis J. K. 1991 m. gegužės 15 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises, kaip jis nurodė savo prašyme, į jo tėvo F. K. žemės sklypą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Taigi J. K. , pateikdamas minėtą prašymą, siekė atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas. Paduodamas prašymą atkurti jam nuosavybės teises, J. K. nurodė, kad šio turto savininkas buvo jo tėvas F. K. . Kauno apskrities viršininko administracija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą turtą, kelis kartus reikalavo tiek iš pareiškėjų senelio J. K. , tiek iš pareiškėjų dokumento, kuris patvirtintų, jog J. K. buvo F. K. sūnus, t. y. pagrįstų giminystės ryšį tarp asmens, padavusio prašymą atkurti nuosavybės teises, ir F. K. (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 18, 22, 24).

Tačiau byloje taip pat yra duomenų (ištrauka iš Kauno sentikių parapijos bažnyčios 1924 metų mirusiųjų metrikų knygų), patvirtinančių, kad F. K. mirė dar 1924 m. (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 9). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas taip pat patvirtino, kad F. K. mirė 1924 m.

Byloje, be kita ko, pateiktas įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-7257/2003 (administracinė byla Nr. A444-2093/2010, T. I, b. l. 52 – 53A), kurioje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis J. K. , miręs 1993 m. gruodžio 13 d., iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,9344 ha žemės sklypą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Šioje byloje buvo konstatuota, jog ,,1924 m. mirus F. K. jo turtą iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė žmona ir vaikai. Po F. K. mirties atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, kurie turėjo būti nustatinėjami vadovaujantis paveldėjimo atsiradimo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 11004 – 1380 straipsnių nuostatomis“. Kauno miesto apylinkės teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai įrodė nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą – ,,F. K. sūnūs J., P. ir L. priėmė palikimą ir valdė nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo iki 2,5 ha dydžio žemės sklypus kiekvienas. F. K. dukros Z.., F.., P. taip pat priėmė ir valdė nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo po 1 ha dydžio žemės sklypus“. Taigi iš minėto teismo sprendimo matyti, kad J. K. po jo tėvo F. K. mirties 1924 metais priėmė palikimą ir nuosavybės teise valdė iki 2,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šiuo metu tai Kauno m. (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjų senelis J. K. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 1,9344 ha žemės sklypą, esantį šiuo metu Kauno mieste (duomenys neskelbtini). Juridiniai faktai buvo nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tikslais.

Sisteminė byloje esančių dokumentų analizė, taip pat aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad po F. K. mirties 1924 m. jo turtas buvo pradėtas valdyti kitų asmenų (jo įpėdinių), todėl konstatuotina, kad turtas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises nagrinėjamu atveju, F. K. nuosavybės teise 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui paskelbus deklaraciją dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. Lietuvoje prasidėjus žemės nacionalizacijai, nepriklausė. Taigi yra akivaizdu, kad F. K. , kuris mirė 1924 m., 1940 m. prasidėjus žemės nacionalizacijos procesui, prašomos gražinti žemės savininku nebebuvo ir būti juo negalėjo. Todėl, kaip matyti, F. K. interesų nacionalizacijos procesas nepalietė.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat vertindama tiek administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, tiek nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1648 esančius dokumentus, prieina prie išvados, kad dokumentas, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 12/2006 apie J. K. gimimo įrašą (iš kurio matyti, kad J. K. buvo F. K. sūnus), kuriam pateikti šioje byloje prašoma atnaujinti terminą, patvirtina giminystės ryšį tarp J. K. (pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą) ir F. K. , t. y. tarp J. K. ir asmens, kuris prašomos grąžinti žemės sklypo savininku šio turto nacionalizacijos momentu nebuvo. Atsižvelgiant į tai, prašymas atnaujinti terminą J. K. gimimo akto įrašui pateikti negali būti nagrinėjamas iš esmės ir tenkinimas, kadangi, kaip minėta, galimybė atnaujinti terminą tokiam dokumentui pateikti Atkūrimo įstatyme nėra numatyta. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato galimybę atnaujinti terminą nuosavybės teises arba giminystės ryšį su savininku, t. y. asmeniu buvusiu ginčo turto savininku jo nacionalizacijos metu, patvirtinančiam dokumentui pateikti. Byloje aptariamas dokumentas minėto giminystės ryšio patvirtinti negali. F. K. , miręs 1924 m., nacionalizacijos metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl ir nuosavybės teisių jam (į jo turėtą turtą) atkurti negalima, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos. Pareiškėjai taip pat neįrodinėjo ir nepateikė duomenų, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti savininko nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą, juolab kad byloje yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. K. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 1,9344 ha žemės sklypą, esantį šiuo metu Kauno mieste (duomenys neskelbtini). Taigi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ginčo dokumento teisinę reikšmę nuosavybės teisės į pareiškėjų pageidaujamo žemės sklypo, šiuo metu esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, atkūrimą įgyvendinimui.

Remdamasi aukščiau nurodytais argumentais ir atsižvelgdama į tai, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant bylą yra neatsiejamai susiję, todėl tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjams terminą dokumentui, nepatvirtinančiam giminystės ryšio su savininku, kuris buvo siekiamos susigrąžinti žemės savininku šios žemės nacionalizavimo momentu, bet patvirtinančiam giminystės ryšį su asmeniu, kuris nacionalizacijos metu nebuvo prašomos grąžinti žemės savininku, nepagrįstai nevertino bylai reikšmės turinčių aplinkybių, t. y. kad F. K. mirė 1924 m. ir jo turtą nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė kiti asmenys. Tokie pirmosios instancijos teismo padaryti administracinių bylų teisenos pažeidimai sąlygojo tai, kad byloje nebuvo tinkamai nustatyta, ar pareiškėjai turi teisę teismo tvarka prašyti atnaujinti ginčo dokumento pateikimo terminą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atnaujintas terminas J. K. ir F. K. giminystės ryšį patvirtinančiam dokumentui pateikti, yra neteisėtas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, priėmęs pareiškimą, privalėjo bylą pagal pareiškėjų prašymą nutraukti.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad jeigu kompetentinga institucija pažeidžia atitinkamų asmenų teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, be kita ko, reikalaudama dokumentų, kurie nėra konkrečiu atveju reikalingi, pažeistos teisės gali būti ginamos bendra tvarka skundžiant atitinkamus šios institucijos veiksmus, administracinius aktus ar neveikimą, o ne prašant atnaujinti terminą tokiems dokumentams pateikti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 102 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, 161 straipsnio 2 dalimi, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasVirgilijus ValančiusSkirgailė Žalimienė