- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-24
- Bylos Nr.
- e2-2189-906/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Svajūnas Bliudsukis
- Atsakovas
- D. M.
- Advokatai
- Sigitas Čepas
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.3Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą
dalyvaujant ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Klaipėdos granitas“ atstovei bankroto administratorei S. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Klaipėdos granitas“ ieškinį atsakovei D. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė BVšĮ „Klaipėdos granitas“ patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 19502,21 Eur žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-20 nutartimi iškėlė VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylą. Klaipėdos apygardos teismas 2016-09-20 nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 57921,78 Eur. VšĮ „Klaipėdos granitas“ veiklos nebevykdė nuo 2015 m. lapkričio mėn., įstaigos turtas 2015-10-30 sudarė 239,63 Eur, uždelstos skolos sudarė 11720,72 Eur, įstaiga buvo nemoki. Atsakovė D. M., būdama VšĮ „Klaipėdos granitas“ vadove, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nuo 2015-11-01 iki 2016-05-03 VšĮ „Klaipėdos granitas“ įsipareigojimai kreditoriams dėl nesavalaikio kreipimosi išaugo iki 19502,21 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime nesutiko patikslintu ieškiniu. Nurodė, kad D. M., kaip VšĮ „Klaipėdos granitas“ vadovė, įvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, t. y. 2016-04-14 pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą prašydama iškelti VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylą, todėl jai negali kilti civilinė atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Nurodė ir tai, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. VšĮ „Klaipėdos granitas“ faktiškai vykdė futbolo veiklą. VšĮ „Klaipėdos granitas“ buvo suteiktas paramos gavėjo statusas, kitų pajamų, išskyrus paramą įstaiga negavo, todėl veikla buvo vykdoma ir įsipareigojimai apmokami iš gautos paramos. Lietuvos futbolo federacijos (toliau – LFF) vykdomasis komitetas 2015-10-29 priėmė sprendimą pašalinti „Klaipėdos granitą“ iš 2015 metų Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos čempionato už sąžiningo žaidimo principų pažeidimus. LFF Apeliacinis komitetas 2015-11-13 sprendimu nutarė palikti nepakeistą 2015-10-29 LFF Drausmės komiteto sprendimą. VšĮ „Klaipėdos granitas“ buvo numačiusi startuoti 2016 metų Lietuvos B lygos čempionate, tačiau įstaigai nepavyko gauti antros lygos (B lygos) licencijos, todėl VšĮ „Klaipėdos granitas“ neteko rėmėjų ir paramos. D. M. apie tai, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ negalės tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais sužinojo tik negavus B lygos licencijos ir dėl to netekus rėmėjų pinigų, po ko D. M. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kad LFF sezono pabaigoje (2015-10-29) priėmė sprendimą pašalinti „Klaipėdos granitą“ iš A lygos, kito sezono pradžia buvo numatyta 2016 m. balandžio mėn., o žiemos metu yra Lietuvos futbolo čempionatų pertrauka, D. M. negalėjo numatyti, kad B lygos licencija nebus gauta, todėl ji nesielgė aplaidžiai, nes iki tol nežinojo, kad negalės atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė nesutinka, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2015-11-01 buvo nemoki, nes darbo užmokestis iki šios dienos buvo pilnai sumokėtas, už 2015 m. lapkričio mėn. turėjo būti sumokėtas tik 2015-11-30, o skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (toliau - Sodra) ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) nebuvo, nes jos atsirado tik po mokestinio patikrinimo akto surašymo.
Atsakovės atstovas taip pat nesutinka dėl prašomos priteisti žalos dydžio. Nurodo, jog tarp padidėjusių reikalavimų, atsiradusių dėl skolų už 2016 m. kovo ir balandžio mėn., kurios susideda iš padidėjusių skolų Sodrai ir darbuotojams - viso 9.978,14 Eur, ir nesikreipimo į teismą nėra priežastinio ryšio, nes šios skolos atsirado po kreipimosi į teismą dienos, t. y. po 2016-03-04, dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nurodo, jog negali būti priežastinio ryšio ir su skolomis susidariusiomis kreditoriams VMI, Sodrai ir darbuotojams, nuo priskaičiuotos išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei už 2015 m. lapkričio mėn. padidėjusios skolos 671,73 Eur Sodrai, 1.679,10 Eur darbuotojams ir 193,00 Eur VMI.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad bankroto bylą inicijavo kreditorius Sodra tik vėliau kreipėsi pati atsakovė. Atsakovė nereagavo į Sodros 2015-12-08 pranešimą apie skolą. Kreditorinių įsipareigojimų nevykdo nuo 2015 m. lapkričio mėn. Paskutinė finansinė operacija atlikta 2015-09-30, išmokėta visą sąskaitoje buvusi suma – 14904,15 Eur. Skolos susidarė uždelsus atlyginimų mokėjimą darbuotojams, mokesčius Sodrai ir VMI. Ženklią skolos dalį sudaro pačios atsakovės atlyginimas ir nesumokėti mokesčiai. Paskutinė įmoka į sąskaitą 2015-10-20, atlikta darbuotojo, kuris gražino permoką. VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2015-10-29 išmestas iš 2015 sezono A lygos. Todėl ieškovė laiko, kad įstaiga nebevykdo veiklos nuo 2015-11-01 ir nuo tada skaičiuoja žalą iki bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė atsiliepime į patikslintą ieškinį išdėstytas aplinkybes, papildomai paaiškino, ji nuo 2015 m. birželio mėn. tapo VšĮ „Klaipėdos granitas“ vadove. Įstaigoje ji buvo atsakinga už dokumentų tvarkymą, už kontraktus ir licencijas, o iš sporto pusės buvo atsakingas - liudytojas A. T.. VšĮ „Klaipėdos granitas“ skolos susidarydavo kasmet, kadangi įstaigos veikla buvo priklausoma nuo rėmėjų. Viena iš rėmėjų būdavo Klaipėdos miesto savivaldybė. VšĮ „Klaipėdos granitas“ pirmiausia atsiskaitydavo su žaidėjais ir treneriais, skolos likdavo kreditoriams, su kuriais būdavo sudaromi garantiniai raštai. Su šiais kreditoriais buvo atsiskaitoma vėliau gavus rėmėjų lėšas. Futbolo sezonas baigiasi kasmet lapkričio 30 d., po ko įstaiga ruošdavosi kitam sezonui. Licencija sekančiam sezonui būdavo gaunama sausio mėn. Lietuvos futbolas turi A lygą, 1 lygą, 2 lygą (tarp mėgėjų ir profesionalų) ir sekmadienio lygą. VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2015 m. gruodžio mėnesį su prašymu elektroniniu paštu kreipėsi į LFF dėl A lygos licencijos, tačiau LFF 2016 m. sausio mėn. pranešė, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ nebus suteikta A lygos licencija ir dėl 1 lygos licencijos pasiūlė palaukti iki 2016 m. balandžio mėn. pradžios, t. y. iki tada, kai bus patvirtintas 1 lygos licencijų sąrašas. Tuo laikotarpiu įstaiga ieškojo rėmėjų, ruošė dokumentus dėl 1 lygos licencijų. 2016 m. kovo pabaigoje sužinojo, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ nebus suteikta ir 1 lygos licencija. Paaiškino, jog 1 lygos licencijos negavo todėl, kad įstaiga neįgyvendino visų kriterijų. Apie tai, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ negalės tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais sužinojo tik negavus 1 lygos licencijos ir dėl to netekus rėmėjų pinigų bei 2015 m. lapkričio mėn. atlikus mokestinį patikrinimą, po kurio buvo paskaičiuotos skolos už maistpinigius išmokėtus 2014-2015 metais, po ko iš karto kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į patikslintą ieškinį išdėstytas aplinkybes, su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, papildomai paaiškino, kad pagal 2015 m. lapkričio 1 d. paskaičiavimu VšĮ „Klaipėdos granitas“ pradelstos skolos sudarė 3500,00 Eur, pagal paramos ataskaitą matyti, jog įstaiga vien tik 2015 metais gavo 569.265,00 Lt (164.870,54 Eur) paramos. Gavus tokią paramą ir esant nedidelėms skoloms, vadovė tikėjosi įgyvendinti visas sąlygas, gauti A ar 1 lygos licencijas ir startuoti čempionate, todėl nemanė, kad reikia iš karto kreiptis įstaigai dėl bankroto bylos iškėlimo. Apie tai, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ negalės tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais įstaigos vadovė sužinojo tik negavus 1 lygos licencijos ir dėl to netekus rėmėjų pinigų. Tuomet atsakovė, nežinodama apie Sodros kreipimąsi į teismą dėl VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylos iškėlimo, pati kreipėsi į teismą dėl VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylos iškėlimo. Nurodė ir tai, jog ieškovė prašo priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas, kurių bendra suma 13.226,85 Eur, nors Klaipėdos apygardos teismas patvirtino kreditorinį reikalavimą susijusį su darbo santykiais tik 11.729,14 Eur sumai. Taigi ieškovė prašo priteisti 1.497,71 Eur daugiau nei yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų, todėl mano, kad šioje dalyje ieškinys nepagrįstas. Taipogi mano, kad ieškinys nepagrįstas ir toje dalyje, kurioje ieškovė prašo priteisti 5200,52 Eur sumą dėl atsakovės reikalavimo bankroto byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas A. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis VšĮ „Klaipėdos granitas“ buvo atsakingas už rėmėjų paiešką. Rėmėjus daugiausia domino A lygos futbolo klubas. Kuomet buvo sprendžiamas klausimas dėl 1 lygos licencijos suteikimo, rėmėjai vis dar būtų sutikę skirti lėšas 1 lygos futbolo klubui. Tačiau gavus informaciją, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ nebus suteikta ir 1 lygos licencija, daugelis rėmėjų atsisakė remti 2 lygos futbolo klubą. Kadangi nebuvo surinkta pakankamai rėmėjų tam, kad padengti įstaigos skolas, buvo priimtas sprendimas kreiptis VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylos iškėlimo. Liudytojas paaiškino, kad tam, kad gauti lygos licenciją, įstaiga turėdavo etapais įgyvendinti tam tikrus kriterijus. Vienas iš jų buvo finansiniai kriterijai, pav. sezoną įstaiga turėdavo pradėti be skolų, tikdavo, garantiniai raštai. VšĮ „Klaipėdos granitas“ būtų gavusi A ar 1 lygos licenciją, būtų padengusi įsiskolinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad BVšĮ „Klaipėdos granitas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012-03-19, o jos vadovu, laikotarpiu nuo 2015-06-23 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, paskirta atsakovė D. M. (1 t., b. l. 11-12). Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2016-03-04 kreipėsi kreditorius Sodra. Taipogi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2016-04-14 kreipėsi ir D. M.. Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-20 nutartimi iškėlė VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylą ir nutarė atlikti kitus su bankroto bylos iškėlimu susijusius veiksmus (1 t., b. l. 7-8). Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016-05-03. Bankroto administratoriumi paskirta S. G.. Klaipėdos apygardos teismas 2016-09-20 nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 57921,78 Eur (1 t., b. l. 9-10). Klaipėdos apygardos teismas 2017-03-13 nutartimi patvirtino patikslintą Sodros reikalavimą 21849,11 Eur, iš jų 20.879,02 Eur įmokų ir 970,09 Eur delspinigių. Byloje pateiktas įmonės balansas už 2015 metus (1 t., b. l. 13), iš kurio matyti, kad įmonės turto vertės dalį 2015-12-31 dienai sudarė trumpalaikis turtas - 346,00 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 84571,00 Eur. Ilgalaikio turto įstaiga neturėjo. Iš pelno nuostolių ataskaitos už 2015 m. (1 t., b. l. 14-15) matyti, kad įmonė deklaravo 4000,00 Eur pajamų. Įmonė finansinės atskaitomybės už 2016 metus neparengė. 2015-10-31 PVM sąskaita faktūra Nr. 0013975 nustatyta, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ LLF skolinga 9000,00 Eur už baudą pagal 2015-10-09 sprendimą 20/333 (1 t., b. l. 73).
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką ne kartą yra išaiškinęs, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-228/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013 ir kt.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).
Ieškovė, remdamasis įmonės finansiniais dokumentais teigia, kad 2015-10-30 įstaigos turtas buvo 239,63 Eur (kuris nekito iki pat bankroto bylos iškėlimo), o uždelstos skolos sudarė 11720,72 Eur, todėl įstaiga buvo nemoki. Esant tokiai situacijai atsakovė turėjo prievolę inicijuoti įmonės bankroto bylą. Atsakovė su šiais ieškovės teiginiais nesutinka, nesutikimą motyvuoja tuo, kad apie tai, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ negalės tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais sužinojo tik po to, kai negavo 1 lygos licencijos ir dėl to neteko rėmėjų pinigų. Be to mokestinę prievolę padidino 2015 m. lapkričio mėn. atliktas mokestinis patikrinimas, po kurio buvo paskaičiuotos skolos už maistpinigius išmokėtus 2014-2015 metais.
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.
Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014).
Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Analizuojant ieškovės įrodinėtą aplinkybę, kad atsakovės pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo nuo 2015-10-30, reikšminga ir aktuali tampa įstaigos finansinė būklė šiuo laikotarpiu. Iš byloje esančios VšĮ „Klaipėdos granitas“ kasos knygos matyti (1 t., b. l. 172), jog įstaiga 2015-09-30 turėjo turto – 14904,15 Eur, o 2015-10-30 turėjo turto – 239,63 Eur. Iš Sodros Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinės ataskaitos F4 pagal 2015-09-30 duomenis matyti (1 t., b. l. 151), jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ įsiskolinimas Sodrai sudarė 1638,04 Eur. Iš VšĮ „Klaipėdos granitas“ apskaitos duomenų, pateiktų iš www.vmi.lt, matyti (1 t., b. l. 25), jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ dar nuo 2014-12-15 turėjo 4227,87 Eur skolą VMI, kuri ir toliau didėjo. 2015-10-15 VMI skola sudarė 6191,20 Eur. Iš UAB „Apsaugos komanda“ 2016-05-31 rašto Nr. 20116-01868 (1 t., b. l. 65-66) matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ už suteiktas paslaugas 2015-10-30 įmonei liko skolinga 2803,52 Eur. Iš UAB „Airarat“ 2016-05-30 kreditorinio reikalavimo matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ pagal 2015 m. sausio – rugpjūčio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras įmonei skolinga 839,65 Eur (1 t., b. l. 67). Iš advokatų kontoros „Averus“ 2016-08-19 rašto dėl kreditorinio reikalavimo matyti (1 t., b. l. 62-64), jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ pagal 2014-10-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. RK2014/531 įmonei skolinga 598,95 Eur. Tad nepaisant kitų įsipareigojimų pradelsimo fakto, kai įmonės turtas 2015-10-30 sudarė 239,63 Eur, o uždelstos skolos 2015-10-30 sudarė 12071,36 Eur, šios aplinkybės jau sudarė pagrindą konstatuoti įmonės nemokumą, kadangi vien minėtų pradelstų įsiskolinimų suma ženkliai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (239,63 Eur : 2 = 119,82 Eur).
Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog apie tai, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ negalės tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais sužinojo tik negavus 1 lygos licencijos ir dėl to netekus rėmėjų pinigų bei 2015 m. lapkričio mėn. atlikus mokestinį patikrinimą, po kurio buvo paskaičiuotos skolos už maistpinigius išmokėtus 2014-2015 metais. Vertinant atsakovės poziciją ar dar buvo pagrindas tikėtis atstatyti mokumą, pažymėtina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti futbolo veiklą.
Liudytojas A. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tam, kad gauti lygos licenciją, įstaiga turėdavo etapais įgyvendinti tam tikrus kriterijus, vienas iš jų - finansiniai kriterijai, pav. sezoną įstaiga turėdavo pradėti be skolų, tikdavo, garantiniai raštai. Byloje nėra pateikta jokių garantinių raštų, duomenų, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ siekė gauti A ar 1 lygos licenciją. Į bylą pateikta 2016-01-05 paramos sutartis Nr. VIT2016-GR nesudaro pagrindo tikėtis paramos, kai tuo tarpu buvo žinoma, kad neįgyvendinus visų licencijai gauti keliamų reikalavimų, licencija gali būti nesuteikta, ypatingai, po to, kai VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2015-10-29 buvo pašalinta iš A lygos už garbingo žaidimo principų nepaisymą, vargu ar galėjo pagrįstai tikėtis, kad 2016 m. vėl galės dalyvauti šioje lygoje. Be to LFF VšĮ „Klaipėdos granitas“ skyrė 9.000,00 Eur baudą už sąžiningo žaidimo principų pažeidimus. Turint ženklių kreditorinių įsipareigojimų, nesumokėjus baudos pačiai federacijai, teismo vertinimu buvo nepagrįsti atsakovės lūkesčiai gauti A ar 1 lygos licenciją 2016 m. sezonui. Atsakovė matydama sunkią įstaigos finansinę padėtį ir nepagrįstai delsdama dėl bankroto bylos iškėlimo savo rizikai prisiėmė galimas pasekmes, t.y. atlyginti kilusią žalą.
Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad ieškovė įrodė, jog įstaigos vadovės pareigas ėjusi D. M. pažeidė įstatyminę pareigą laiku (2015-10-30) kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įstaigos bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Dėl žalos dydžio
ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nurodo, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Teismas, vertindamas žalos dydį ir priežastinį ryšį, privalo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo atsakovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014).
Ieškovė 19502,21 Eur žalą paskaičiavo už laikotarpį nuo pareigos nevykdymo pradžios (2015-11-01) iki nutarties, kuria VšĮ „Klaipėdos granitas“ iškelta bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2016-05-03). Nurodė, jog žalos dydis susidaro iš 5.293,36 Eur skolos Sodrai, 13226,85 Eur išmokų susijusių su darbo santykiais ir 982,00 Eur skolos VMI. Žalos paskaičiavimas pagrįstas dokumentais: 1) VšĮ „Klaipėdos granitas“ duomenimis, pateiktais iš www.sodra.lt (1 t., b. l. 147), iš kurių matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ skola Sodrai, už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. balandžio mėnesio, sudarė 5.293,36 Eur; 2) iš VšĮ „Klaipėdos granitas“ duomenų, pateiktų iš www.sodra.lt (1 t., b. l. 147), matyti, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ skola susijusi su darbo santykiais, už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. balandžio mėnesio, sudarė 13226,85 Eur (visų darbuotojų draudžiamųjų pajamų suma iki mokesčių); 3) VšĮ „Klaipėdos granitas“ apskaitos duomenimis, pateiktais iš www.vmi.lt (1 t., b. l. 149), iš kurių matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ skola už 2015 m. lapkričio ir gruodžio mėnesį VMI sudarė 982,00 Eur.
Su mokesčių administratorių (Sodros ir VMI) skolų paskaičiavimu teismas neturi pagrindo nesutikti, kadangi šie skaičiavimai nepaneigti jokiais įrodymais.
Vertinant ieškinio reikalavimo dalį dėl 13226,85 Eur žalos susijusios su darbo santykiais atlyginimo, šioje dalyje kyla ginčas dėl žalos dydžio. Klaipėdos apygardos teismas 2016-09-20 nutartimi patvirtino 11729,14 Eur kreditorinį reikalavimą, susijusį su darbo santykiais visiems darbuotojams. Tuo tarpu pagal byloje pateiktus VšĮ „Klaipėdos granitas“ duomenis, iš www.sodra.lt (1 t., b. l. 147), draudžiamųjų pajamų suma yra 13226,85 Eur, t. y. 1497,71 Eur daugiau nei teismo patvirtintas kreditorinis reikalavimas. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad skirtumas yra dėl nesumokėtų mokesčių. Pagal Lietuvos mokestinę sistemą dalį mokesčių moka darbdavys dalį darbuotojas, kuriuos išskaito darbdavys. Į teismo klausimą ar bankroto administratorius išmokėdamas kreditoriams (buvusiems darbuotojams) atlyginimo nepriemoką, nuo jų atskaito mokesčius, atsakė, kad nemoka mokesčių. Paklausus kur būtų panaudotas susidaręs skirtumas, nurodė, kad kitiems kreditoriniams reikalavimams padengti ir administratoriaus atlyginimui mokėti. Teismo vertinimu, reikalavimus dėl visų mokestinių nepriemokų, bankroto byloje turi pareikšti, tas kreditorius, kuris administruoja šiuos mokesčius, nepriklausomai nuo to kas turėjo pareigą sumokėti mokesčius (darbdavys ar darbuotojas). Bankroto byloje kreditorinius reikalavimus dėl nesumokėtų mokesčių yra pareiškę tiek Sodra, tiek ir VMI. Vadovaujantis teisingumo protingumo kriterijais, žalos išieškojimo byloje negali būti žalos suma didesnė (už atitinkamą laikotarpį) nei patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje. Šią išvadą patvirtina ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 punktas, numatantis, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo <...>. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad priteistina žalos susijusios su darbo santykiais tik dalis, atitinkanti, Klaipėdos apygardos teismo patvirtintą Eur kreditorinį reikalavimą, t.y. 11729,14, likusi reikalavimo dalis netenkintina.
Pažymėtina, kad ženklią žalos dalį dėl darbo santykių sudaro pačios atsakovės reikalavimas bankroto byloje. Šioje byloje priteisus žalą susijusią su darbo santykiais, dalyje skolos sutampa skolininkė ir kreditorė D. M.. Nors reikalavimai ir priešpriešiniai, tačiau iš skirtingų procesų (bylų), todėl teismas šioje byloje negali atlikti priešpriešinių įskaitymų. Šiuos įskaitymus galės atlikti bankroto administratorius įvertinęs priešpriešines prievoles.
Atmestini atsakovės atstovo motyvai, jog žala gali būti skaičiuojama tik iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo dienos. Anot atstovo, nesvarbu kas kreipėsi kreditorius ar įstaigos vadovas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų; draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka.
Teismas, vertindamas žalos dydį ir priežastinį ryšį, privalo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo atsakovei pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Taigi vadovas turėtų atsakyti už žalą, kuri yra atsirado nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo dienos iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nes po bankroto bylos iškėlimo nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įstaigos prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016-04-20 nutartis, kuria VšĮ „Klaipėdos granitas“ iškelta bankroto byla įsiteisėjo 2016-05-03. Atsakovės darbo santykiai su įstaiga nutrūko pastarajai iškėlus bankroto bylą. Taigi atsakovei laiku neįvykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ žala skaičiuotina iki nutarties, kuria VšĮ „Klaipėdos granitas“ iškelta bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2016-05-03.
Taip pat atmestini atsakovės atstovo motyvai, kad vadovui turi būti suteiktas protingas terminas, kreipimosi pareigai įvykdyti, už kurį žala negali būti skaičiuojama. ĮBĮ nenumato jokių saugių terminų pasiruošimui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti kreipimąsi per protingą terminą. Pažymėtina, jog nustačius, kad įmonė jau 2015-10-30 buvo nemoki, o atsakovė dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ į teismą kreipėsi tik 2016-04-14 , pripažinta, kad toks neveikimas buvo po 2015-10-30 atsiradusių/padidėjusių įmonės skolų kreditoriams priežastis. Byloje nustatytos aplinkybės, vertinant atsakovės neteisėtą neveikimą, nesudaro pagrindo paneigti galiojančios jos kaltės prezumpcijos bei patvirtina, kad ji, kaip įstaigos vadovė ir savininkė, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai įstaigos interesais. Atsakovės sąmoningas neveikimas pažeidė įstaigos ir jos kreditorių interesus, todėl jai kilo pareiga atlyginti įstaigai ir jos kreditoriams padarytą žalą. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
Remiantis išdėstytu, teismas daro išvadą, kad atsakovės savalaikis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas (ĮBĮ 8straipsnio 1 dalis) sąlygojo kilusią žalą 18004,50 Eur sumai, kuri priteistina ieškovei iš atsakovės.
CPK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas, šiuo atveju 5 procentų dydžio metines palūkanas, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl to ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra tenkintinas (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Kadangi ieškovė kreipiantis į teismą dėl žalos priteisimo yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškinį tenkinus iš dalies laikytina, jog patenkinta 92 proc. ieškinio reikalavimų, todėl šiuo atveju priteistinas žyminis mokesti kuri turi mokėtinas nuo patenkintos reikalavimų dalies. Įvertinus, jog ieškinys pateiktas per EPP sistemą, valstybei iš atsakovės priteistinas 405 Eur (18004,50 Eur x 3 % - 25 %) žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3,00 Eur), nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18004,50 Eur (aštuoniolikos tūkstančių keturių eurų 50 centų) žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 18004,50 Eur sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2017-01-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Klaipėdos granitas“, įmonės kodas 302746927, atstovaujamai bankroto administratorės S. G..
Priteisti iš atsakovės D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 405 Eur (keturis šimtų penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.