Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-11 · Administracinė byla Nr. I-830-243/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-11
Bylos Nr.
I-830-243/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00042-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-830-243/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00042-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Vasiliauskaitei, pareiškėjui D. Š., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. Š. skundu nurodo, jog Plungės rajono policijos komisariato areštinėje periodiškai nuo 2007 iki 2012 metų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Teigia, areštinės kamerų sąlygos neatitiko higienos reikalavimų: kamerose nebuvo lovų, tik gultai, nebuvo kėdžių ir stalų, todėl valgyti galėjo tik laikydamas lėkštę arba padėjęs ją ant gulto, langas uždengtas skardos lakštu, į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, nebuvo ventiliacijos, neįrengtas sanitarinis mazgas ir šilto vandens sistema, kameroje buvo parazitų, drėgna, pastato konstrukcijose buvo asbesto. Nurodo, jog pasivaikščioti galėjo tik po pusę valandos, neleisti ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais, maisto porcijos per mažas, apie 1000 – 1200 kcal energetinės vertės, o maisto siuntų iš šeimos narių nebuvo leidžiama gauti, taip pat neleidžiama turėti šiltų apklotų, švarios patalynės, muzikinio centro, kompiuterio. Kamerose rūkantys asmenys laikyti kartu su nerūkančiais. Pareiškėjo teigimu, dėl nežmoniškų jo laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Eur. Neturinė žala pasireiškė žiauriu elgesiu su juo, sveikatos sutrikimais, ligomis, dvasiniu sukrėtimu, depresija ir nepatogumais. Argumentuoja, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes kol į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai jis nesuvokė apie savo teisių pažeidimą, be to, pareigūnai jam nuolat grasino, kad pasiskundęs gaus nuobaudą, todėl prašo netaikyti senaties (b.l. 3-4).

Pareiškėjas prašo skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Iš dalies sutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jo laikymo sąlygų Plungės rajono policijos komisariato areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimams. Teigia, jog areštinėje buvo sudėti plastikiniai langai su orlaidėmis, įrengta vėdinimo sistema, areštinėje buvo bendras tualetas, dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji galėjo maudytis du kartus per dieną, kamerose periodiškai atliekama dezinfekcija, įrengti mediniai gultai, kiekvienam laikomam asmeniui išduodamas čiužinys, patalynė, pagalvė, antklodė, rankšluosčiai, leidžiama turėti savo antklodes, kompiuterius, muzikinius centrus. Pažymi, jog Telšių visuomenės sveikatos centras 2011 metais atlikęs patikrinimus nenustatė higienos reikalavimų ar maisto kiekio pažeidimų, neužfiksuota parazitų, graužikų. Nurodo, jog pasivaikščiojimų ir pasimatymų suteikta tiek, kiek numatyta teisės aktais, nerūkantys asmenys buvo laikomi atskirai nuo rūkančių, jeigu išreikšdavo pageidavimą. Pažymi, jog apie asbesto ar šiferio buvimą konstrukcijose duomenų neturi, nes areštinės stogo danga buvo skardos lakštų. Prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, o dėl pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2012-02-08 iki 2012-02-10 konstatuoti jo teisių pažeidimo faktą, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti (b.l. 17-20).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas prašo taikyti senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų taikymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012-02-10. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Plungės rajono PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė iki į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė apie Europos žmogaus teisių teismo sprendimų išvertimą ar neišvertimą į lietuvių kalbą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, tai, jog pareiškėjas nuo 2007 metų nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo reiškia, jog tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su Europos žmogaus teisių teismo sprendimų išvertimu ar neišvertimu į lietuvių kalbą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Plungės rajono PK areštinėje.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2015-01-15 (b. l. 5), bei atsakovės atstovui prašant taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012-01-15 žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 iki 2012-01-15 pareikšti. Pareiškėjo D. Š. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas šioje dalyje kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininkės 2015-03-12 pranešime Nr. 30-S-29273 nurodyta, jog po 2012-01-16 pareiškėjas Plungės rajono PK areštinėje buvo laikytas 2 paras nuo 2012-02-08 iki 2012-02-10, kameroje Nr. 2, kameros plotas 11,32 kv.m., laikyti du asmenys (įskaitant pareiškėją) (b.l. 21-22, 12). Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Plungės rajono PK areštinėje laikotarpiu nuo 2012-02-08 iki 2012-02-10 jam nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, jog Plungės rajono PK areštinė uždaryta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-02-15 įsakymu Nr. V-134. Areštinėje 2011 metais atlikti du Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metu nustatyta, jog areštinės įrengimas neatitinka higieninių normų ir asmenims, patalpintiems joje, nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos: visose areštinės patalpose reikalingas remontas, nes patalpų grindų danga nelygi, nusidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję. Kamerose nėra įrengtų sanitarinių mazgų, praustuvių, lovų. Areštinėje nėra specialaus, atitinkančio reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemo, nėra asmens sveikatos priežiūros įstaigos (b.l. 11). Šiuos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), pagal kurios 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; pagal 48 punktą patalpose neturi būti pelėsių. Nors byloje nėra duomenų, kad patikrinimai būtų atlikti ir konkrečiai pareiškėjo laikymo laikotarpiu areštinėje (2012-02-08 – 2012-02-10), tačiau Telšių visuomenės sveikatos centro 2011 metais atliktų patikrinimų metu nustatytos kai kurios aplinkybės iš esmės sutampa su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovė atsiliepime pripažino, jog areštinėje buvo tik bendras tualetas, bendras dušas su karštu vandeniu, įrengtos ne lovos, o gultai, todėl nepaneigus šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, laikytina, jog minėti pažeidimai iš esmės buvo ir pareiškėjo laikymo areštinėje metu. Pažymėtina, jog taip situaciją vertina Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, iš esmės konstatuodamas, jog nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamas laikymo sąlygas, laikytina, jog pažeidimai buvo nepaisant to, jog tokie įrodymai saugomi tik tam tikrą teisės aktais apibrėžtą laiką ir jam suėjus nustatyta tvarka yra sunaikinami (žr. pvz. 2015-04-01 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-804-525/2015).

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, tačiau buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos konstatavimui. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, jog Klaipėdos apskrities VPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra ir duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities VPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl nepatogumų, susijusių su jo laikymo sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus trejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012-02-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A651-575/2015, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015, 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015 ir kt.).

Pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 50 000 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nes nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėjas yra daug kartų teistas, priimta daug apkaltinamųjų nuosprendžių. Vertindamas šią aplinkybę, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribota jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, tačiau tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities VPK padaryto pažeidimo konstatavimas – laikymas 2 paras kamerose, neatitinkančiose kai kurių higienos normų reikalavimų, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-89 straipsniais,

nusprendė:

atmesti D. Š. skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2012-01-15,

pareiškėjo D. Š. skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, už laikotarpį nuo 2012-02-08 iki 2012-02-10 patenkinti iš dalies,

pripažinti, kad buvo pažeista D. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Plungės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygas,

atmesti pareiškėjo D. Š. skundą dalyje dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Vida Stonkuvienė