Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir D. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2010 m. balandžio 2 d.

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 9 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 9 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2010 m. balandžio 2 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Iš nuteistųjų D. J. , A. G. ir R. V. ieškovui (duomenys neskelbtini) solidariai priteista 890 Lt už padarytą žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 22 d., apie 15 val., veikdamas kartu su D. J. , R. V. ir I. M. , kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajam A. K. juos užklupus, A. G. kartu su D. J. , D. V. ir I. M. panaudojo fizinį smurtą, t. y. bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, nugarą ir kitas kūno vietas, padarydami poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje. Po to D. J. stipriai rankomis pastūmė A. K. iš nugaros. Nuo šio pastūmimo pastarasis atsitrenkė į sieną ir griuvo aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į grindis. Šiais veiksmais D. J. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą pamatiniuose paviršiuose, kaukolės kaulų lūžį. Plikę nukentėjusįjį gulėti, iš minėto sandėlio pagrobė (duomenys neskelbtini) priklausančią betono maišyklę „Alco 90“, 890 Lt vertės. Šiais veiksmais A. G. , įsibraudamas į patalpą ir panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. G. nuteistas už tai, kad tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2009 m. birželio 23 d. sugrįžo į sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ir gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam A. K. spyrė koja į veidą, padarydamas jam muštinę žaizdą, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą galvoje. Šiais veiksmais A. G. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

D. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 22 d., apie 15 val., veikdamas kartu su A. G. , R. V. ir I. M. , kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajam A. K. juos užklupus, D. J. kartu su A. G. , R. V. ir I. M. panaudojo fizinį smurtą, t. y. bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, nugarą ir kitas kūno vietas, padarydami poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje. Po to D. J. stipriai rankomis pastūmė A. K. iš nugaros. Nuo šio pastūmimo pastarasis atsitrenkė į sieną ir griuvo aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į grindis. Šiais veiksmais D. J. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą pamatiniuose paviršiuose, kaukolės lūžį. Nuo galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju ir galvos smegenų pabrinkimo 2009 m. birželio 23 d. A. K. mirė. Palikę nukentėjusįjį gulėti, iš minėto sandėlio D. J. kartu su A. G. , R. V. ir I. M. pagrobė (duomenys neskelbtini) priklausančią betono maišyklę „Alco 90“, 890 Lt vertės. Šiais veiksmais D. J. , įsibraudamas į patalpą ir panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą bei iš savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų ir padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Apeliantas neneigia, kad 2009 m. birželio mėnesį kartu su R. V. ir D. J. buvo sandėlyje, tačiau neigia pavogęs betono maišyklę. Nuteistasis nurodo, kad antrą kartą būdamas minėtame sandėlyje, jis spyrė gulinčiam A. K. , tačiau ne dėl to, kad norėjo ką nors pavogti. Nuteistasis D. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tuo metu, kai buvo pavogta betono maišyklė, jo (A. G. ) sandėlyje nebuvo. Tokias pat aplinkybes pirmosios instancijos teisme parodė ir kitas nuteistasis – R. V. .

Apelianto nuomone, byloje esantys prieštaringi I. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nepatvirtina, kad jis (D. J. ) pastūmė nukentėjusįjį, nes šių parodymų metu I. M. parodė skirtingas įvykio aplinkybes, susijusias su A. K. pastūmimu. Be to, I. M. parodymai prieštarauja kito šioje byloje nuteistojo – R. V. parodymams, nes teisiamojo posėdžio metu pastarasis teigė, kad nukentėjusiajam nukritus ant žemės, kraujo nebuvo. Be to, abu šie asmenys skirtingai parodė A. K. atsitrenkimo vietą, jo griuvimo kryptį, iš jų parodymų liko neaišku, ar jis (D. J. ) tikrai pastūmė nukentėjusįjį. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad A. K. griuvo už kažko užkliuvęs ar susipainiojęs, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad D. J. yra kaltas dėl nukentėjusiojo mirties. Apeliantas dar kartą pažymi, kad tik I. M. ir nuteistasis R. V. parodė, kad jis (D. J. ) pastūmė A. K. , tačiau nuteistojo manymu, šie jų parodymai turėtų būti vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, nes byloje yra duomenų, kad šie asmenys taip pat pastūmė nukentėjusįjį.

Nuteistojo teigimu, jo kaltės nužudžius A. K. neįrodo ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad daugelis muštinių žaizdų nukentėjusiajam padarytos kietais bukais daiktais; tokie sužalojimai nėra būdingi griuvimui, bet galėjo atsirasti ir griūnant bei atsitrenkiant į kietą paviršių. Apeliantas mano, kad tokia išvada iš dalies patvirtina versiją, kad A. K. buvo mirtinai sumuštas, panaudojant kietą buką daiktą, galimai – įvykio vietoje rastą metalinį strypą. Be to, D. J. nurodo, kad minėtoje išvadoje nėra kategoriškos išvados, kad nukentėjusysis mirė nuo vienintelio smūgio, atsitrenkiant į grindis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą, rėmėsi tik ta jos dalimi, kuri patvirtina, kad mirties priežastis galėjo būti ir vienas smūgis, bet nevertino šios išvados kitų byloje esančių įrodymų visumoje.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neanalizavo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų apie tai, iš kur sandėlio aplinkinėse patalpose atsirado A. K. kraujo dėmių, nors visi nuteistieji tvirtino, kad nukentėjusysis nugriuvo atsitrenkęs į durų staktą ir ten liko gulėti. Apeliantui taip pat nesuprantama, dėl kieno veiksmų ant grindų atsirado nukentėjusiojo kraujo, ir teigia, kad pastarajam nukritus, kraujo nebuvo. Nuteistojo nuomone, jeigu A. K. nukritus ėmė bėgti kraujas, tai kraujas turėjo likti tik toje vietoje, kur jis nugriuvo. Tačiau kaip minėta, kraujo buvo rasta ir kitose patalpose. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl pastarojo lavonas buvo rastas lovoje, o ne ten, kur jį paliko nuteistieji. D. J. teigia, kad nukentėjusysis buvo mušamas dar ir po to, kai jis ir kiti nuteistieji paliko jį gulėti įvykio vietoje, ir kitaip, nei tai nurodė nuteistasis A. G. (spyrė keletą kartų gulinčiam A. K. į galvą). Apeliantas pažymi, kad kraujo dėmių išsidėstymas rodo, kad nukentėjusysis buvo žiauriai mušamas ir tampomas po kitas patalpas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas mano, kad A. K. mirė ne nuo jo veiksmų, kurie byloje nėra įrodyti, o galimai nuo kitų asmenų intensyvių ir kryptingų veiksmų.

Nuteistasis D. J. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. po to, kai buvo sumuštas galėjo pats nueiti ir atsigulti į lovą. Jo nuomone, šioje nuosprendžio dalyje teismas vadovavosi specialisto paaiškinimu, kad esant sužalotoms galvos smegenims, galimi vadinami „langai“, kai nukentėjusysis atgauna sąmonę, o po to vėl nugrimzta į komą. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nėra nustatyta, kad minėtas „langas“ buvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. K. galėjo vaikščioti pats. Nuteistasis pažymi, kad A. G. prisipažino buvęs įvykio vietoje ir mušęs nukentėjusįjį ir vėliau.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad nei vienas iš liudytojų ir kitų nuteistųjų negalėjo nurodyti tikslios įvykio datos. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. V. parodė, kad įvykis buvo birželio 18 d. D. J. taip pat atrodo, kad birželio 22 d. jie jau šventė jo gimtadienį ir šis šventimas buvo jau po to, kai jie pagrobė betono maišyklę. Be to, tiek kiti nuteistieji, tiek liudytojas K. R. parodė, kad įvykio metu A. K. buvo girtas, tačiau lavono tyrimo metu jo kraujyje alkoholio nebuvo rasta. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuo to laiko, kad A. K. atsitrenkė į grindis iki jo mirties buvo praėję daugiau laiko, nei nurodyta specialisto išvadoje, nes nukentėjusiojo organizme nebuvo rasta alkoholio. Tokia įvykių seka rodo, kad A. K. mirtis įvyko daug vėliau, nei buvo byloje nagrinėjamas įvykis, todėl nuteistojo nuomone, šio įvykio negalima sieti su kilusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo mirtimi.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad nuo A. K. griuvimo iki jo mirties praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį į sandėlį buvo sugrįžę A. G. ir M. B. . Be to, A. K. lavonas buvo rastas kitoje vietoje, nei jį dar gyvą paliko nuteistieji, kitose patalpose taip pat buvo rasta kraujo, todėl nuteistojo D. J. teigimu, per tą laiko tarpą A. K. ir buvo nužudytas kitų asmenų.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad byloje nėra nustatyta, kad jis pastūmė A. K. . Jo nuomone, net ir tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad jis pastūmė pastarąjį, ši aplinkybė negalėtų būti laikoma neginčijamu įrodymu, kad nukentėjusiojo mirtis turi priežastinį ryšį būtent su jo (D. J. ), o ne su kito įvykyje buvusio asmens veiksmais.

Apelianto manymu, byloje liko daug nepašalintų prieštaravimų ir abejonių, kurie turėtų būti aiškinami jo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. J. ir jo gynėjas prašė D. J. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo A. G. gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl savo kaltės, D. J. nurodo, kad jis A. K. nenužudė, o tai padarė A. G. . Tokią išvadą D. J. grindžia teiginiais, kad liudytojai A. J. (b. l. 129-131) ir T. F. (b. l. 98-100) girdėjo, kad A. K. metaliniu strypu užmušė A. G. , o 2009 m. birželio 22 d., atėję į įvykio vietą, jie abu matė sumuštą, kruvinu veidu lovoje gulintį nukentėjusįjį, o prie lovos - numestą metalinį strypą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šie liudytojai suprato, kad būtent šiuo strypu ir buvo sumuštas A. K. . Apeliaciniame skunde remiamasi ir tuo, kad V. V. ir L. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad iš A. G. sesers Editos sužinojo, kad šis kažkokiu pagaliu uždaužė A. K. (b. l. 84-88). Liudytojas M. B. parodė, kad po įvykio A. G. labai rūpėjo grįžti į įvykio vietą ir pažiūrėti, ar nukentėjusysis dar gyvas.

Šie teiginiai pagrįsti tik iš dalies ir padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nenurodyta kokiame bylos tome yra tie parodymai, kuriais remiasi D. J. , tačiau pagal bylos lapų numerius matyti, kad tų asmenų parodymai su nurodytais bylos lapais yra bylos pirmame tome. Tačiau apklausų turinį apeliantas perteikė netiksliai, sau naudinga linkme. A. J. apklausos protokole, esančiame b. l. 129-131, t. 1 nieko nekalbama apie tai, kad šis liudytojas būtų girdėjęs, jog nukentėjusįjį nužudė A. G. . Tokie teiginiai yra kitame apklausos protokole, esančiame b. l. 132, t. 1. Ten nurodyta, jog A. J. iš A. G. sesers girdėjo, kad A. G. nuėjo pas nukentėjusįjį ir jį metaline lazda sumušė.

T. F. apklausa, kuria remiasi D. J. apeliaciniame skunde, taip pat yra pirmame tome, bylos lapuose 98-100. Joje T. F. parodė iš kalbų girdėjęs, kad nukentėjusįjį sumušė A. G. už tai, kad šis davė išgerti A. G. seseriai.

Tiek A. J. , tiek T. F. parodė, kad matė šalia sumušto nukentėjusiojo metalinį strypą.

Šis metalinis strypas buvo rastas ir paimtas įvykio vietos apžiūros metu (b. l. 5-26, t. 1). 2009-12-18 specialisto išvadoje Nr. 140-(8423)-IS1-9888 nustatyta, kad ant šio strypo (jo matmenys 2x2x38 cm) žmogaus kraujo nerasta (b. l. 133-135, t. 3). Ši išvada paneigia D. J. apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas rastu strypu. Tokią išvadą atitinka ir specialisto išvadoje Nr. M 994/09(01) pateikti atsakymai į klausimus (b. l. 41-49, t. 1). Išvadoje nurodyta, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis, odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis galvoje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, galvos smegenų skilčių sumušimu pamatiniuose paviršiuose, kaukolės kaulų lūžiais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, koma. Išvadoje nurodyta ir tai, kad mirtį sukėlę sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Sužalojimai visumoje nėra būdingi griuvimui, tačiau kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimas pamatiniuose paviršiuose, kaukolės kaulų lūžis galėjo būti padaryti A. K. griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių (b. l. 41-49, t. 1). Kitokio A. K. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmo šioje specialisto išvadoje nėra nurodyta. Todėl laikytini nepagrįstais nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino šią specialisto išvadą, rėmėsi tik ta jos dalimi, kad mirties priežastimi galėjo būti vienas smūgis, kad šios išvados nevertino kitų įrodymų kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad kitų įrodymų kontekstas (R. V. , I. M. parodymai apie tai, kad po D. J. veiksmų sąlygoto nukentėjusiojo atitrenkimo į sieną ir nukritimo aukštielninkam, galva trenkiantis į kieto pagrindo grindis, nukentėjusysis „daugiau nieko nekalbėjo“, „matėm, jog kvėpuoja“, jis „taip ir liko gulėti“ (150, t. 3, 9, t. 2 ), leidžia teigti, kad kaip tik tada ir buvo padarytas sužalojimas, kuris specialisto išvadoje nurodytas kaip A. K. mirties priežastis.

Kaip jau minėta, rasto metalinio strypo matmenys yra 2x2x38 cm, iš jo nuotraukos (b. l. 23, t. 1) matyti, kad tai apvalios formos armatūros strypo dalis. Specialisto išvadoje Nr. M 994/09(01) pateiktas nukentėjusiojo mirtiną sužalojimą sukėlusio objekto apibūdinimas nebūdingas šiam, ar kitam panašiam į jį pailgam, apvaliam armatūros strypui. Todėl apeliacinio skundo prielaidos apie tai, kad nukentėjusysis mirtinai sužalotas rastu įvykio vietos apžiūros metu ar kitu metaliniu strypu atmetamos kaip nepagrįstos.

Teisme mažamečiai liudytojai V. V. ir L. V. parodė iš nuteistojo A. G. sesers Editos girdėję, kad nukentėjusįjį užmušė A. G. , tačiau nieko konkretaus apie tai nepapasakojo. V. V. tik parodė girdėjęs, kad A. G. tai padarė su draugais, panaudodamas pagalius. Abu liudytojai parodė patys įvykio nematę, apie nurodytas aplinkybes žinantys tik iš kalbų (b. l. 168, t. 3). Tokie nuogirdomis grįsti šių ir kitų liudytojų parodymai nepripažintini įrodymais, kad nukentėjusįjį nužudė A. G. .

Pirmosios instancijos teismas išvadas apie tai, kas mirtinai sužalojo nukentėjusįjį padarė remdamasis tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių įvykius asmenų parodymais.

Pirmosios instancijos teisme pats D. J. parodė, kad 2009-06-22, jiems atėjus į sandėlį A. K. „norėjo mane pastumti, tada aš jį pastūmiau ir jis nukrito“; „nukentėjusysis nukrito į išėjimo pusę dešine veido puse, taip jis ir liko gulėti“. Tame pačiame posėdyje jis parodymus iš dalies pakeitė ir teigė, kad nukentėjusysis nugriuvo bandydamas bėgti kai jis (D. J. ), bandė jį sugriebti (b. l. 152, t. 3).

Nuteistasis R. V. parodė, kad 2009-06-22 apie 15 valandą jis kartu su D. J. , A. G. ir I. M. nuėjo į apleistą pastatą, apžiūrėjo ir išėjo. Tačiau netrukus jie grįžo, nutarę paimti betono maišyklę. Pastate jie sutiko A. K. , kuris ant jų puolė. Visi trys nuteistieji sudavė po kelis smūgius A. K. , o kai šis puolė bėgti, D. J. ėmė jį vytis, pastūmė jį ir šis atsitrenkė į tarpdurį ir aukštielninkas krito ant betono. Matėsi, kad jam buvo perkirsta galva. Tad jie keturiese paėmė betono maišyklę ir išėjo iš pastato (b. l. 150-151, t. 3).

Kaip teisingai nurodyta D. J. apeliaciniame skunde, I. M. parodymų patikrinimo vietoje metu netvirtino, kad nukentėjusiojo atsitrenkimo į sieną ir griuvimo priežastis buvo D. J. pastūmimas. Tačiau to jis ir neneigė. I. M. šio tyrimo veiksmo metu parodė, kad nukentėjusysis griuvo arba nuo to, kad D. J. jį pastūmė arba dėl to, kad jis bandė išsivaduoti nuo D. J. laikymo (b. l. 12-23, t. 2).

Tačiau apie tai, kad nukentėjusysis griuvo ne dėl bėgimo ar kitų savo veiksmų, o dėl to, kad jį pastūmė D. J. , matyti iš apklausos metu duotų I. M. parodymų. Jis 2009-08-12 apklausoje parodė, kad kartu su D. J. , A. G. , R. V. nutarė nueiti ir iš apleisto sandėlio pavogti cemento. Užėjus į sandėlio vidų atėjo A. K. ir pagrasino iškviesti policiją, apsaugą. Tada D. J. priėjęs prie A. K. , pastūmė jį. A. K. veidu smarkiai trenkėsi į sieną ir nukrito aukštielninkas ant grindų. Po to, pribėgo A. G. ir sudavė rankomis ir kojomis keletą smūgių į viršutinę kūno dalį gulinčiam A. K. . A. K. taip ir liko gulėti, o jie paėmė kažkokius laidus ir nunešė į netoliese esantį miškelį. Po kokios valandos jie vėl grįžo ir paėmė betono maišyklę, ištempė ją iš sandėlio. Matė, kad A. K. guli toje pačioje vietoje kur ir nukrito (b. l. 8-10, t. 2). Savo parodymus I. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 12-23, t. 2). Kaip matosi, I. M. ir R. V. parodymai iš dalies nesutampa. Pastarasis tvirtina, kad nukentėjusysis pirma buvo mušamas visų nuteistųjų, o tik po to bėgo ir D. J. buvo pastumtas ir trenkėsi į tarpdurį bei griuvo aukštielninkas. I. M. , kaip matosi iš cituotų parodymų, teigė, kad pirma D. J. pastūmė nukentėjusįjį, o po to šiam atsitrenkus į sieną bei nugriuvus aukštielninkam, jis dar buvo mušamas į viršutinę kūno dalį A. G. . Nepaisant minimų skirtumų matyti, kad tiek R. V. , tiek I. M. vienodai patvirtino bylai reikšmingą aplinkybę, kad nukentėjusysis atsitrenkė į sieną ir po to aukštielninkas griuvo dėl gana stipraus D. J. poveikio. Vertindamas neatitikimus šių dviejų asmenų parodymuose (ar nukentėjusįjį mušė tik A. G. ar ir kiti), kolegija teisingais laiko D. V. parodymus, nes tokius parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jis parodo ir apie didesnę savo nusikalstamų veiksmų apimtį negu I. M. (pripažįsta ir pats mušęs nukentėjusįjį, nors I. M. ir neparodė apie tokius R. V. veiksmus), o tai rodo, kad jo parodymai yra gana sąžiningi. Remiantis tuo konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nustatyta kas ir kokį smurtą vartojo prieš nukentėjusįjį. D. J. apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad negalima tikėti R. V. bei I. M. parodymais, nes tai gali būti jų gynybinė pozicija, kadangi yra duomenų, kad tie asmenys patys pastūmė nukentėjusįjį.

Tačiau teiginys apie tai, kad nukentėjusįjį pastūmė šie du asmenys nėra niekuo pagrįstas, todėl atmestinas.

Kad nukentėjusiojo atsitrenkimo į sieną bei griuvimo priežastis buvo D. J. veiksmai, patvirtino ne tik R. V. bei I. M. parodymai. Tokią aplinkybę, kaip jau minėta pirmosios instancijos teisme pripažino ir pats D. J. . Minėti parodymai neginčijamai patvirtina ir tą faktą, kad nukentėjusysis griuvo dėl to, kad buvo pastumtas D. J. , trenkėsi į sieną, o po to aukštielninkas griuvo ant grindų. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad nukentėjusiojo griuvimo vietos grindys yra išklotos plytelėmis (b. l. 95, 18, t. 2, 5-26, t. 1). Kolegija sutinka su D. J. apeliacinio skundo teiginiu, kad parodymų patikrinimo vietoje metu I. M. ir R. V. nurodė ne visiškai tą pačią vietą, kurioje dėl D. J. veiksmų nukentėjusysis atsitrenkė į sieną ir po to griuvo. Tačiau jų nurodytos vietos skiriasi nežymiai (R. V. nurodo kad tai buvo prie durų tarpo, esančio tarp pagrindinės patalpos ir patalpos Nr. 4, o I. M. – kad tai buvo jau patalpoje Nr. 4), be to, abiejų nurodytose nukentėjusiojo griuvimo vietose grindų danga išklota plytelėmis. Tai matyti iš fotonuotraukų, esančių I. M. ir R. V. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose (b. l. 95, 18, t. 2).

Taigi, nurodytas nežymus nukentėjusiojo griuvimo vietos skirtumas neturi esminės įtakos D. J. kaltės konstatavimui, nes tiek viena, tiek kita vieta padengta ta pačia kieta grindų danga – plytelėmis, jos aiškiai matėsi, ir kad grindų danga yra tokia, D. J. matė ir suvokė. Tokioje situacijoje stipriai pastumdamas A. K. , D. J. negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai. D. J. įvykio metu būdamas beveik 22 metų amžiaus, jau turėjo gyvenimiškos patirties ir negalėjo nesuvokti, kad nuo pastūmimo A. K. gali kristi ir galva trenktis į aplink esantį kietą pagrindą. Nors D. J. pasekmių (nukentėjusiojo mirties) ir nesiekė, savo tyčiniu veiksmu jis sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl jo kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma. O esant tokiai kaltės formai, jo veika pagrįstai pripažinta nužudymu. Tiek iš R. V. , tiek iš I. M. , tiek ir iš realiai atliktų veiksmų matyti, kad nukentėjusysis buvo nužudytas siekiant kad netrukdytų užvaldyti svetimą turtą, t. y. dėl savanaudiškų paskatų. Todėl D. J. veika atimant A. K. gyvybę, tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas nusikaltimas. Vertinti tokią veiką kaip neatsargumą nėra pagrindo, nes neatsargi kaltė pripažįstama tada, kai veiką daręs asmuo arba nenumato galimų pasekmių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, arba kad ir numato, jog gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Šiuo atveju D. J. pasekmes numatė ir savo tyčiniu veiksmu sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Tokia yra ir susiformavusi teismų praktika. Baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K–194/2008 G. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 2 d., apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Alytuje, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), automobilyje sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam K. B. į dešinį poakį, po to gatvėje sudavė antrą smūgį K. B. į kaktą; po antrojo smūgio nukentėjusiajam pargriuvus ir atsitrenkus galva į asfaltą, jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos sumušimo su poodine kraujosruva kairės akies srityje, odos nubrozdinimu kairėje ir dešinėje galvos pusėse, kairiojo smilkinkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu į galvos smegenis kairiajame smegenų pusrutulyje ir galvos smegenų sumušimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio mėn. 24 d. nutartyje atmesdama nuteistojo kasacinį skundą nurodė, kad kasatorius, suvokdamas, kad kelia realų pavojų kito žmogaus sveikatai ir elgiasi nusikalstamai, negalėjo nenumatyti galimų padarinių, nes tokioje situacijoje priežastinio ryšio vystymosi dėsningumai asmeniui yra žinomi kaip neišvengiami ar galimi. Be to, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad po panaudoto prieš nukentėjusįjį smurto nuteistasis, nors ir patraukė šį nuo važiuojamosios kelio dalies, tačiau iš įvykio vietos pasišalino, nepasirūpino iškviesti greitosios medicinos pagalbos.

Panašiai pasielgė ir D. J. . Nustatyta, kad po to, kai sužalotas nukentėjusysis nukrito, jis ir kiti buvę su juo asmenys iš pastato pasišalino, palikę sužalotą A. K. . Tai patvirtina, kad D. J. buvo abejingas A. K. likimui ir jį tenkino bet kokios kilsiančios pasekmės. Tai vėlgi patvirtina veikos padarymą tyčia ir veikos kvalifikavimo teisingumą. Panašus tyčios vertinimas yra ir daugumoje kitų kasacine tvarka nagrinėtų bylų, pvz. kasacinėje byloje Nr. 2K-342/2009 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta.

Nėra pagrįsti ir D. J. apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma teigti, kad įvykio (betono maišyklės pagrobimo ir konflikto su A. K. ) data buvo ne 2009-06-22, o 2009-06-18, todėl esą negalima sieti šio įvykio su nukentėjusiojo mirtimi. Tokius teiginius šis apeliantas grindžia tuo, kad R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog šis įvykis buvo birželio 18 d. D. J. taip pat nurodo manantis, kad birželio 22 d. jie jau šventė jo gimtadienį, o tai buvo jau po betono maišyklės pagrobimo. Be to, įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas, o lavono kraujuje alkoholio nerasta ir tai patvirtina, kad nuo to įvykio iki mirties praėjo daug laiko.

D. J. be pagrindo teigia, kad R. V. įvykio datą nurodė esant 2009-06-18. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame užfiksuoti tokie R. V. parodymai: „2009 m. birželio 22 d., aš kartu su A. G. , D. J. ir I. M. užėjome į apleistą pastatą. Iš pradžių nieko nepaėmėme, apsižiūrėjome ir išėjome. Tačiau netrukus sugrįžome paimti betono maišyklės. Sutikome tame pastate A. K. , kuris puolė ant mūsų“ (b. l. 150, t. 3). Toliau jis parodo apie konflikto tęsinį ir A. K. sužalojimą, betono maišyklės pagrobimą. Pastabų dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo pareikšta nebuvo, todėl šiuo protokolu nesivadovauti nėra pagrindo.

Iš šio protokolo matyti, kad ir pats D. J. duodamas parodymus parodė, jog aptariamas įvykis ir nukentėjusiojo nugriuvimas buvo 2009-06-22 (b. l. 152, t. 3). Tik sakydamas paskutinį žodį jis nurodė, jog tas įvykis buvo birželio 18 d. (b. l. 175, t. 3).

Kad 2009-06-22 D. J. ne šventė gimtadienį, o buvo sandėlyje kartu su R. V. ir A. G. , matyti ir iš liudytojo A. J. parodymų (b. l. 153, t. 3).

Kad aptariamas įvykis buvo ne birželio 18, o 22 dieną matyti ir iš liudytojo K. R. parodymų apie tai, kad birželio 21 dienos vakare A. K. dar kalbėjo apie ketinimus parduoti betono maišyklę, o birželio 22 dieną liudytojas maišyklės neberado (b. l. 153, t. 3).

Iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam mirtį sukėlę sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais 24-30 val. laikotarpyje iki mirties. Toks ilgas, ne mažiau kaip parą trukęs laikotarpis, per kurį nukentėjusysis, būdamas sužalotas, negirtavo, tačiau jo vidaus organai, tarp jų ir tie, kurie iš organizmo šalina alkoholį, dar funkcionavo, paaiškina, kodėl jo kūne nerasta alkoholio pėdsakų. Pažymėtina ir tai, kad nėra nustatyta, jog įvykio menu nukentėjusysis buvo stipriai girtas. Atvirkščiai, iš A. G. ir R. V. parodymų apie gana aktyvius nukentėjusiojo veiksmus, bandymą pabėgti, galima spręsti, kad jo girtumas, jei ir buvo, tai nedidelio sunkumo.

Visuma šių parodymų patvirtina, kad tiek betono maišyklės pagrobimas, tiek ir su tuo susijęs nukentėjusiojo sužalojimas įvyko 2009-06-22, kaip tai ir nustatyta skundžiamame nuosprendyje, o ne birželio 18 dieną, kaip teigia apeliaciniame skunde D. J. .

Specialisto išvadoje Nr. M 994/09(01) konstatuota ir tai, kad nukentėjusiojo kūne rastos ir muštinės žaizdos, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos galvoje. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais 2- 6 val. laikotarpyje iki mirties. Duomenys apie šiuos sužalojimus atitinka A. G. parodymus apie tai, kad 2009-06-23 jis dar buvo užėjęs į sandėlį ir įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam į veidą (b. l. 151, t, 3). Tačiau šie sužalojimai, kaip matyti iš specialisto išvados, padarė tik nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo. Todėl nėra pagrįsti D. J. apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma sieti šiuos A. G. veiksmus su nukentėjusiojo mirtimi.

Kaip argumentą, jog nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis D. J. pateikia ir tai, kad kraujo dėmių buvo rasta ir kitose (duomenys neskelbtini) naudotose patalpose, ne tik toje, kur rastas nukentėjusiojo kūnas. D. J. teigia, kad po nukentėjusiojo atsitrenkimo į sieną ir nugriuvimo kraujo nebuvo (tai pasak nuteistojo patvirtina ir R. V. parodymai), todėl D. J. daro išvadą, kad nukentėjusysis galėjo būti mušamas ir mirtinai sužalotas vėliau ir kitų asmenų.

Iš R. V. parodymų seka, kad jis pasakodamas apie įvykį teigė, jog kraujo nematė. Tačiau jis parodė, kad po A. K. nugriuvimo matėsi, kad jam „perkirsta galva“ (b. l. 150, t. 3. Esant audinio vientisumo pažeidimui kraujas paprastai daugiau ar mažiau bėga, todėl visiškai natūralu, kad net jei R. V. kraujo ir nematė, jis bėgo ir jo galėjo likti tose patalpose, kur buvo A. K. . Apie tai, kad iš nukentėjusiojo veido bėgo kraujas, parodė ir I. M. (b. l. 9, t. 2).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo lavonas rastas patalpoje Nr. 1, o kraujo rasta patalpoje Nr. 4, šalia kurios ar kurioje jis buvo sužalotas (tai matyti iš jau aptartų parodymų patikrinimo vietoje metu protokolų), šalia esančioje patalpoje Nr. 5, ir dar pagrindinėje patalpoje, kuri yra tarp patalpos Nr. 4 ir patalpos Nr. 1, kur rastas nužudytojo kūnas. Atsižvelgus į specialisto paaiškinimus apie „langus“ kuriems esant sužalotas asmuo trumpam atgauna sąmonę (b. l. 154-155, t. 3), taip pat į patalpų išsidėstymą, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis iš tikro po sužalojimo galėjo užeiti į patalpą Nr. 5, ir per pagrindinę patalpą pasiekti tą, kurioje rastas kūnas. Kad nukentėjusysis nebuvo mušamas kitų asmenų ir kitose vietose galima spręsti ir iš to, kad patalpoje Nr. 5, ir pagrindinėje patalpoje kraujo rasta labai nedaug. Tai matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti nuteistojo D. J. apeliacinį skundą ir jį išteisinti dėl nužudymo nėra pagrindo.

Dėl A. G. apeliacinio skundo

Šis nuteistasis neigia savo kaltę dėl plėšimo, teigdamas, kad nebuvo sandėlyje tuo metu, kai buvo pagrobta betono maišyklė. Tai, pasak nuteistojo, patvirtina D. J. bei R. V. parodymai pirmosios instancijos teisme. Apeliantas išvis ginčija plėšimo faktą, tvirtindamas, kad konfliktas tarp R. V. , D. J. ir I. M. iš vienos pusės ir A. K. iš kitos pusės kilo dėl to, kad pastarasis, būdamas neblaivus, ėmė įžeidinėti minėtus tris asmenis ir puolė su jais muštis. Apie tokį nukentėjusiojo polinkį, pasak apelianto, liudija K. R. parodymai.

Šie argumentai A. G. kaltės dėl plėšimo nepaneigia.

Tai, kad A. G. buvo kartu su kitais asmenimis – D. J. , I. M. ir D. V. sandėlyje kai buvo sumuštas nukentėjusysis ir pagrobta betono maišyklė, patvirtina nemažai įrodymų. Apie tai ikiteisminio tyrimo metu ir apklausose, ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė I. M. , taip pat ir R. V. . Jie parodė ne tik tai, kad A. G. buvo kartu, bet ir tai, kad jis vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį. R. V. tai patvirtino ir teisme, ir apie tai duoti jo parodymai jau buvo cituoti šioje nutartyje, kai buvo aptariami kito apelianto apeliacinio skundo argumentai. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad pirmosios instancijos teisme R. V. paneigė A. G. dalyvavimą plėšime, nes R. V. parodymuose tokio teiginio neužfiksuota, o atvirkščiai – parodoma apie tai, kad ir jis dalyvavo nutariant pagrobti betono maišyklę, sumušant nukentėjusįjį ir pagrobiant tą maišyklę (b. l. 150-151, t. 3). Liudytojas A. J. taip pat parodė, kad 2009-06-22 matė, kad sandėlyje vaikšto R. V. , A. G. ir D. J. . Paklausus kur A. K. , jam atsakė, kad miega. Tą pačią dieną jis vėl užsuko į sandėlį ir A. K. rado jau sužalotą (b. l. 153-154, t. 3).

D. J. pirmosios instancijos teisme teigė, kad A. G. nedalyvavo pagrobiant betono maišyklę (b. l. 152, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu jis to neteigė, aiškino, kad kartu su juo (D. J. ) buvo I. M. , o kitų asmenų nepamena (b. l. 9-10, t. 3). Taigi, D. J. parodymai nėra nuoseklūs, be to, jie prieštarauja ne tik I. M. , R. V. , bet ir įvykyje nedalyvavusio liudytojo A. J. parodymams. Todėl teisėjų kolegija D. J. parodymų apie A. G. nelaiko teisingais ir jais nesivadovauja. I. M. , R. V. ir A. J. parodymai paneigia ir paties A. G. parodymus apie tai, kad jo nebuvo pagrobiant maišyklę. Šių asmenų parodymai yra pakankami konstatavimui, kad A. G. taip pat dalyvavo plėšime. Pasisakant dėl D. J. apeliacinio skundo argumentų šioje nutartyje jau minėta, kad antrą kartą eidami į sandėlį visi trys nuteistieji bei dabar jau miręs I. M. turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, o nukentėjusįjį jie mušė siekdami, kad šis netrukdytų tai padaryti. A. G. , apeliaciniame skunde teigdamas, kad liudytojas K. R. parodė apie agresyvų girto A. K. būdą, tvirtina, kad nukentėjusysis pats puolė muštis. Tačiau iš K. R. parodymų neseka, kad A. K. buvo agresyvus. Atvirkščiai, jis parodė, kad A. K. nebuvo aršus, liudytojui žinoma tik apie vieną A. K. susistumdymą su kitu asmeniu (b. l. 153, t. 3). Atkreiptinas dėmesys, kad ir nelogiška, jog vienas A. K. pultų muštis prieš 4 suaugusius vyrus. Todėl A. G. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad konfliktas įvyko dėl nukentėjusiojo kaltės, o ne dėl to, kad jis kliudė pagrobti turtą, atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad A. K. nedirbo (duomenys neskelbtini) ir nebuvo įpareigotas saugoti jos turtą nepašalina baudžiamosios atsakomybės už plėšimą, nes teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad saugoti nuosavybę ar kitas vertybes gali ir ne tik savininkas ar tam įgalioti darbuotojai, pareigūnai, bet ir kiti asmenys. Turto pagrobimas pavartojant smurtą laikomas plėšimu, todėl, atsižvelgiant į kvalifikuojantį įsibrovimo į patalpą požymį, visų nuteistųjų, tarp jų ir plėšimą ginčijančio A. G. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki 7 metų. A. G. už šį nusikaltimą nubaustas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Jis nusikalto būdamas teistas, praėjus tik pusmečiui po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ne kartą yra baustas ir už administracinius teisės pažeidimus (b. l. 154-157, t. 2). Jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Esant šioms aplinkybėms jam už sunkų nusikaltimą – plėšimą – paskira bausmė, kuri yra mažesnė kaip sankcijos vidurkis, nėra per griežta ir nešvelninama.

Nėra pagrindo švelninti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į minėtus A. G. neigiamai apibūdinančius duomenis jam buvo pagrindas skirti laisvės atėmimo, o ne kitokią sankcijoje numatytą bausmę. Paskirta bausmė savo dydžiu yra mažesnė kaip sankcijos vidurkis (jis sudaro 7 mėnesius ir 15 dienų), todėl net atsižvelgiant į tai, kad A. G. prisipažino dėl šios veikos padarymo, bausmė nėra per griežta ir nešvelnintina. Galutinė bausmė paskirta bausmes subendrinus nuteistajam palankiausiu apėmimo būdu, ji taip pat nėr per griežta ir nešvelninama. Dėl nurodytų motyvų tenkinti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. G. ir D. J. apeliacinius skundus atmesti.