Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant atsakovo atstovei L. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme 2016-12-06 gautas A. G. pareiškimas dėl dalies reikalavimų atsisakymo ir paaiškinimai dėl likusios reikalavimų dalies, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas iš dalies atsisako skundo reikalavimo dėl laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos 3 390,36 Eur (11706,22 Lt) darbo užmokesčio dalies priteisimo ir prašo solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, ir Aplinkos ministerijos jam priteisti 242,42 Eur skolą (neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir išeitinės kompensacijos dalį), susidariusią laikotarpiu nuo 2013-11-04 iki 2014-01-04. Taip pat pareiškėjas prašo solidariai iš atsakovų priteisti jam 1294,75 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013-11-04 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (III t., b. l. 183-185).

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad yra susidariusi neišmokėto darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos skola, kadangi su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka, jokio delsimo atsiskaityti nebuvo. Išeitinė išmoka apskaičiuota ir išmokėta taip pat laikantis galiojančių teisės aktų (IV t., b. l. 2-4).

Byloje kilo ginčas dėl karjeros valstybės tarnautojui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir su juo susijusių sumų, susidariusių dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Atsisakymas skundo dalies priimtinas. Byla dalyje nutrauktina. Kitoje dalyje skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016-07-01; toliau – ABTĮ) 52 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę atsisakyti skundo. Kliūčių priimti pareiškėjo atsisakymą skundo nėra.

Atsisakius skundo, vadovaujantis ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 101 straipsnio 3 dalimi, byla dalyje dėl pareiškėjo A. G. skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nutrauktina.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iš valstybės tarnautojo pareigų Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje nuo 2013-11-04. buvo atleistas 2013-10-31 Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktoriaus įsakymu Nr. 2.1-135 (I t., b. l. 13), išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dviejų jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Šio įsakymo 2 p. nustatyta, kad pareiškėjui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo iš pareigų dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo teisėtumas patikrintas teisme (III t., b. l. 101-107).

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, kad darbo užmokestis už 2013 m. lapkričio mėn. ir išeitinė išmoka jam buvo apskaičiuota nuo sumažinto darbo užmokesčio, nesilaikant galiojančių teisės aktų, neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013-10-01, dėl ko susidarė darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos skola už laikotarpį nuo 2013-11-04 iki 2014-01-04.

Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjo atleidimo metu) 41 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad pagal šio Įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui, kuris yra įgijęs iki penkerių metų valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą, išmokama 2 mėnesių iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo, valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 6.1 p. nustatyta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Valstybės tarnybos įstatymo 41 str. 4 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 d. nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis.

Aplinkos ministerijos 2016-03-31 pažyma Nr. 7.31/13 patvirtina, kad pareiškėjui apskaičiuojant ir išmokant tiek darbo užmokestį už 2013 m. lapkričio mėn., tiek dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, buvo laikytasi Aprašo 6.1 p. nustatytos tvarkos, pagrindu imant 3 paskutinių kalendorinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, pareiginės algos dydį (3915 Lt) (IV t.; b. l. 5). Byloje nėra ginčo dėl to, kad tokiu būdu apskaičiuotą darbo užmokestį ir išeitines išmokas pareiškėjas gavo, laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 str.4 d. nuostatų. Todėl teigti, kad atsakovas, atsiskaitydamas su pareiškėju nesilaikė galiojančių teisės aktų, nėra pagrindo.

Kaip matyti neišmokėta darbo užmokesčio už 2013 m. lapkričio mėn. ir išeitinės išmokos dalis susidarė dėl Konstitucijai prieštaravusio teisinio reguliavimo taikymo. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi, Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir pareiškėjo, kuriam buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, atžvilgiu. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad grąžinama šio straipsnio 2 d. nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų dalis. Kadangi išeitinės išmokos, skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio, jų kompensavimo tvarka taip pat nustatyta šiame įstatyme.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2013 m. lapkričio mėn. ir dalį išeitinės išmokos teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį ir kitas nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų dalis mokėjusiai institucijai (jos likvidavimo atveju – Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytai institucijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad Aplinkos ministerija vykdo jai Grąžinimo įstatyme nustatytas pareigas. Kaip matyti iš Aplinkos ministerijos 2016-03-31 pažymos Nr. 7.31/13 (IV t., b. l. 5), į apskaičiuotą dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensavimo dydį įtrauktas ne tik 2013 m. lapkričio mėn. išmokėtas sumažintas darbo užmokestis, bet ir pareiškėjui išmokėtos išeitinės išmokos. Tai reiškia, kad visi dėl ekonominės krizės atsiradę darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų praradimai pareiškėjui bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Aplinkos ministerijos teismui pateiktas 2016-12-01 sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjui jau pradėtos grąžinti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto atlyginimo sumos (IV t., b. l. 16).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio už 2013 m. lapkričio mėnesį ir išeitinės išmokos dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taip pat negali būti tenkinamas. Šis reikalavimas taip pat yra kildinamas iš Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu neteisėtomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, dėl ko pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Kaip jau minėta, pareiškėjo praradimai dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto atlyginimo ir su juo susijusių sumų turi būti kompensuojami laikantis Grąžinimo įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos, su juo buvo visiškai atsiskaityta, laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų, jokio delsimo atsiskaitant su pareiškėju šiuo atveju nebuvo. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėju Darbo kodekso 141 straipsnio prasme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 101 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. atsisakymą skundo dalies priimti.

Administracinės bylos Nr. I-152-484/2017 dalį pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijai dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtą 3 390,36 Eur (11706,22 Lt) darbo užmokesčio dalį, nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.