- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- P-146-14-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- K. V., B. K., A. K., T. V., J. V.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. V., A. K. ir T. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1696/2010 pagal pareiškėjų K. V., B. K., A. K. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V., B. K., J. V. teisių perėmėjo A. K. ir T. V. skundą atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities viršininko administracijos, dėl sprendimų panaikinimo, veiksmų pripažinimo neteisėtais ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjai K. V., B. K., J. V. teisių perėmėjas A. K. ir T. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) pripažinti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Šiaulių AVA, atsakovas) vilkinus grąžinti pareiškėjams nuosavybėn 30,92 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Radviliškio rajone; 2) pripažinti atsakovo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimus, išduotus pareiškėjams, iš dalies negaliojančiais ir dalyje dėl negrąžintos 4,25 ha J. V. žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Radviliškio rajone, sprendimus panaikinti; 3) pripažinus iš dalies atsakovo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimus negaliojančiais, panaikinti ir 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimų 1.3 punktą, kuriuo už neteisėtai pasisavintą žemę pareiškėjams atlyginama pinigais; 4) priteisti iš atsakovo 11 000 litų teismo išlaidų (atstovavimo ir kt.) ir 100 000 litų neturtinės žalos; 5) priteisti iš atsakovo 1 000 000 litų patirtos žalos dėl to, kad pareiškėjams 17 metų negrąžinta 30,92 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Radviliškio rajone. Paaiškino, kad pareiškėjų tėvai O. V. ir J. V. iki 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos įstatymo priėmimo (duomenys neskelbtini) kaime, Radviliškio rajone, Šiaulių apskrityje nuosavybės teisėmis kiekvienas valdė po 9,83 ha ir 21,0864 ha žemės. Priėmus 1991 m. ir 1997 m. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus, 2007 m. liepos 20 d. sprendimais buvo atkurta natūra nuosavybės teisė į motinos žemę – 9,83 ha, tuo tarpu dalis tėvo J. V. žemės negrąžinta. Iš tėvo valdytos nuosavybės teise 21,0864 ha žemės 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimais grąžinta tik 16,84 ha, likusi 4,25 ha dydžio žemės dalis negrąžinta. Be pareiškėjų sutikimo priimtas sprendimas išmokėti piniginę kompensaciją. Mano, kad tokie Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimai iš dalies yra nepagrįsti ir neteisėti. Iš (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1995 m. liepos 12 d. pažymos matyti, kad pirmą pareiškimą dėl tėvų žemės pareiškėjai padavė 1991 m. lapkričio 12 d. Pakartotinai dėl visos tėvų žemės grąžinimo kreipėsi 1992 m. Pažymėjo, kad pareiškimų grąžinti tėvų žemę įteikimo metu žemė nebuvo niekam išdalinta, todėl nebuvo kliūčių natūra grąžinti visą žemę pareiškėjams. Tačiau atsakovas 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimais grąžino ne visą tėvams priklausiusią žemę. Pareiškėjai pažymėjo, kad 4,25 ha tėvo žemės dalis nusavinta be savininkų sutikimo. Dėl patirtų 11 000 litų teismo išlaidų ir 100 000 litų neturtinės (moralinės) žalos pareiškėjai pabrėžė, kad ilgas teisminis bylinėjimasis įvairiose valstybės vietovėse sekino juos materialiai ir moraliai, be to, jie patyrė didžiulę nuoskaudą dėl neteisybės grąžinant tėvų žemę. Nurodė, kad materialinė žala padaryta tuo, jog atsakovas, sąmoningai neatkurdamas nuosavybės teisių į žemę, 17 metų savo nuožiūra naudojosi 30,92 ha žemės sklypu, o pareiškėjai šiuo laikotarpiu negalėjo disponuoti savo turtu ir gauti iš minėto žemės sklypo pelno.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu, kurį patikslino, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad J. V. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime turėtos 21,09 ha žemės dalis užimta asmeninio ūkio žeme, bendro naudojimo keliu ir kita privačia žeme, todėl pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei. Pažymėjo, kad pareiškėjai buvo kviečiami atvykti į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypų ribų derinimo, žemės sklypų ribų parodymo – paženklinimo vietovėje, bet jie į žemės reformos žemėtvarkos darbus nevyko, kategoriškai reikalaudami paveldimą O. V. ir J. V. nuosavybės teisėmis turėtą 30,92 ha žemės plotą grąžinti jiems natūra (turėtoje vietoje). Pareiškėjų išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl 21,09 ha žemės grąžinimo natūra, esant daliai valstybės išperkamos žemės, neatitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų. Dėl šios priežasties Šiaulių apskrities viršininko administracija pareiškėjams pagrįstai parinko įstatymui neprieštaraujantį būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytos 11 000 litų bylinėjimosi ir 100 000 litų neturtinei (moralinei) žalai atlyginti skirtos išlaidos nepagrįstos įrodymais. Be to, nesutiko su pareiškėjų reikalavimu priteisti iš atsakovo 1 000 000 litų neturtinę žalą, kadangi, atsakovo manymu, žala nebuvo padaryta, pareiškėjų nurodytos negautos pajamos yra menamos ir negali būti įvardijamos kaip neturtinė žala.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, įtraukta į bylos nagrinėjimą atsakovu nepagrįstai, nes atsakovu tokioje byloje turėtų būti apskrities viršininko administracija, kurią įstatymų leidėjas yra įgaliojęs tvarkyti laisvos valstybinės žemės fondą ir, vadovaujantis teisės aktais, priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Dėl žalos priteisimo nurodė, kad žalos atsiradimas siejamas su konkretaus subjekto neteisėtais veiksmais, šiuo atveju – su Šiaulių apskrities viršininko administracijos veiksmais.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 188-196) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymus grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1991 m. spalio 29 d., juose išreiškė valią – gauti kompensaciją už grąžintiną žemę. Kartu su šitais prašymais pretendentės nepateikė jokių papildomų dokumentų. 1992 m. balandžio 28 d. jos pateikė pakartotinius prašymus grąžinti žemę (išmokėti kompensacija), kuriais pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pasirinkdamos žemės grąžinimą buvusioje vietoje. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 6 ir 7 dalis žemės ūkio paskirties žemė galėjo būti grąžinta tik asmenims, pasirengusiems ūkininkauti, o pareiškėjos tokių įrodymų nebuvo pateikusios net ir 1995 metais. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, teismas vertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas laiko požiūriu sąlygojamas ne tik dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikimu, bet ir įstatyme nurodytų dokumentų parengimu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Nustatė, kad pareiškėjai 1999 m. spalio 15 d. kreipėsi į teismą dėl Šiaulių apskrities valdytojo sprendimų, kuriais buvo suteikta žemė asmeniniams ūkiams jų tėvo buvusio žemės sklypo ribose, panaikinimo. 2002 m. balandžio 8 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, 2002 m. birželio 5 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko šį sprendimą galioti. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad dar 1996-1997 metais pretendentės ne kartą buvo kviečiamos atvykti į (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą dėl grąžintinos žemės, tačiau jos nevyko. 1999 m. balandžio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui viena iš pareiškėjų pateikė papildomai pareikalautus trūkstamus dokumentus. Iš 2000 m. balandžio 27 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio, kuriame dalyvavo ir viena iš pareiškėjų K. V., protokolo Nr. 11 matyti, kad buvo svarstomi klausimai dėl žemės grąžinimo, ir pretendentė pasiūlė palaukti, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės naudotojų žemės. 2000 m. gegužės 2 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus posėdyje dalyvavusi K. V. nurodė, kad šiuo metu nepageidauja atsimatuoti žemės sklypo ir lauks teismo sprendimo. 2000 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu Nr. 1844 patvirtino Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tuo metu pačios pretendentės nesutiko, kad būtų atmatuotas joms grąžintinas žemės sklypas. 2002 m. birželio 5 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 8 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjų skundas ir iš dalies panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo sprendimai, kuriais buvo suteikta žemė asmeniniams ūkiams pareiškėjų tėvo buvusio žemės sklypo ribose. Šiaulių apskrities viršininkas 2005 m. kovo 18 d. ir 2005 m. kovo 23 d. įsakymais Nr. V-785 ir Nr. V-864 įvykdė 2002 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir pakeitė asmeninio ūkio žemės plotus. Šiaulių apskrities viršininko administracija, vykdydama nurodytą 2002 m. balandžio 8 d. teismo sprendimą, 2005 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. V-1797, kuriuo pakeitė 2000 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-1797 patvirtintą Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, o 2005 m. rugsėjo 27 d. priėmė įsakymus Nr. V-3252 ir Nr. V-3253, kuriais pakeitė privačių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Radviliškio rajone, ribas, kadastro rodiklius ir specialiąsias naudojimo sąlygas. 2005 m. liepos 15 d. pareiškėjos buvo kviečiamos atvykti į Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių dėl žemės matavimo, tačiau nurodytu laiku neatvyko. 2005 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjos buvo pakartotinai kviečiamos atvykti į Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių dėl žemės matavimo ir informuotos apie tai, kad, neatvykus, sklypas bus ženklinamas joms nedalyvaujant, tačiau pareiškėjos nustatytu laiku neatvyko, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika, sklypai buvo paženklinti nedalyvaujant pretendentėms. 2006 m. liepos 24 d. raštu Šiaulių apskrities viršininko administracija pakartotinai pateikė pareiškėjoms informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą ir tai, kad dalis J. V. turėtos žemės yra užimta asmeninio ūkio, kuris priskirtinas valstybės išperkamai žemei, bei pasiūlė nurodyti būdą, kuriuo turėtų būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę. Remdamasis bylos medžiaga, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp pareiškėjų ir atsakovo nuolat vyko susirašinėjimas, pareiškėjai raštu buvo informuojami apie posėdžius, jiems buvo teikiama visa turima informacija dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2007 m. liepos 20 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimais Nr. 71-18995-19872, Nr. 71-18996-19873, Nr. 71-18997-19874, Nr. 71-18998-19875 pareiškėjams buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į visą 9,83 ha žemės sklypą, priklausiusį O. V. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimais Nr. 71-19252-20129, Nr. 71-19249-20126, Nr. 71-19250-20127, Nr. 71-19251-20128 pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į J. V. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 21,0864 ha žemės plotą, iš jo 16,84 ha žemę grąžinant natūra ir likusią 4,25 ha žemės dalį valstybei išperkant bei atlyginant pinigais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 111 punktą sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę turi būti priimtas per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jos paženklinimo vietovėje. Įvertinęs visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pačios pareiškėjos neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, kviečiamos vengė atvykti paženklinti sklypo ribas, nenurodė būdo, kuriuo turėtų būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę, tokiais veiksmais patys sau sukūrė neigiamas pasekmes, todėl atsakovas, nepažeisdamas Tvarkos reikalavimų, priėmė sprendimus savo nuožiūra.
Teismas taip pat pažymėjo, kad žemės išpirkimą iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnis, kuriame vartojama sąvoka ,,išpirkimas“ faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis numatė tokius išpirkimo būdus: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 17 punkte numatyta, kad grąžinamų natūra žemės sklypų ribos turi būti racionalios, priderintos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypui naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Remdamasis ištrauka iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto, teismas nustatė, kad J. V. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas buvo suprojektuotas buvusioje savininko žemėvaldos vietoje, priderinant jį prie vietovės situacijos kontūrų (sklypas iš dviejų pusių ribojasi su keliu, likusi dalis su privačios žemės sklypais). Suformuotas ir grąžintas natūra 16,84 ha žemės sklypas, 4,25 ha priskirtini valstybės išperkamai žemei. 2002 m. balandžio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad A. B. teisėtai suteiktas 0,3 ha žemės sklypas, S. A. – 1,6 ha žemės sklypas, R. B. – 0,25 ha žemės sklypas, A. J. – 0,3 ha žemės sklypas, iš viso suteikta 2,45 ha žemės sklypas, tai yra šios žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismo sprendimais. Iš B. D. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos bylos Nr. 3/2/68 matyti, kad B. D. žemės sklypas suteiktas 1994 m. liepos 14 d. Radviliškio rajono valdybos sprendimu Nr. 223-968, iš E. S. ir C. S. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos bylos Nr. 3/2/137 matyti, kad E. S. ir C. S. žemės sklypas suteiktas Radviliškio rajono valdybos 1994 m. lapkričio 16 d. sprendimais Nr. 782-1527 ir Nr. 781-1526, iš perkamų iš valstybės asmeninio ūkio žemės sklypų bylos Nr. 3/5/233 matyti, kad S. M. žemės sklypas buvo suteiktas 2005 m. rugsėjo 2 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2966, o G. M. žemės sklypas buvo suteiktas 2005 m. birželio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2010. Bylos dokumentai patvirtina, kad 0,21 ha ploto buvusios J. V. žemėvaldos užima bendro naudojimo keliai, 0,18 ha žemės sklypo dalis patenka į pačių pareiškėjų privačios žemės sklypą Nr. 13-3, kuris suteiktas 2007 m. liepos 20 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimais Nr. 71-18995-19872, Nr. 71-18996-19873, Nr. 71-18997-19874, Nr. 71-18998-19875. Remdamasis ištrauka iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto, teismas nurodė, kad buvusių žemėvaldų teritorijų ribų persidengimas su grąžinimui rengiamų naujai projektuojamų sklypų ribomis yra nulemtas projektavimo metu grąžinamų žemės sklypų ribas priderinant prie vietovės situacijos kontūrų. Visi aukščiau nurodyti sprendimai, įsakymai, potvarkiai ir sandoriai, kurių pagrindu pareiškėjų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų asmenų nuosavybėn, yra galiojantys, nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, pareiškėjai jų teisėtumo ir pagrįstumo neginčija. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams ginčo žemės dalis negali būti grąžinama natūra ir kad atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija, neturėdama kito pasirinkimo, norėdama pareiškėjams grąžinti priklausantį turtą, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, 2007 m. gruodžio 4 d. priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių 1.3 dalyje nustatė, kad 4,25 ha žemė grąžintina pareiškėjams pinigais. Be to, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat netenkino reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktą atsiliepimą į skundą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi (III t., b. l. 16-28) pareiškėjų K. V., B. K., A. K. ir T. V. apeliacinio skundo netenkino ir paliko Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą nepakeistą.
Dėl skundžiamų Šiaulių AVA 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimų, kuriais K. V. (sprendimas Nr. 71-19252-20129), T. V. (sprendimas Nr. 71-19251-20128), B. K. (sprendimas Nr. 71-19250-20127), J. V. (sprendimas Nr. 71-19249-20126) atkurtos nuosavybės teisės į J. V. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Radviliškio rajone, Šiaulių apskrityje dalis, atlyginant už turėtą nekilnojamąjį turtą pinigais (šiuo atveju nesutinkama su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo į 4,25 ha J. V. turėtos žemės būdu), teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įgaliotas institucijas kreipėsi 1991 m. lapkričio 12 d. Prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) numatė, jog, atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį, žemės ūkio bendrovių ar bendrijų nariams, asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai, asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims (4 str.). Taip pat buvo įtvirtinta atitinkama tvarka, kuria asmenys turėjo pateikti nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjai įgaliotoms institucijoms būtų laiku pateikę įrodymus, jog jie atitinka tokius įstatyme įtvirtintus kriterijus. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. balandžio 13 d. raštas Nr. 1111-V-524, kuriame nurodyta, kad K. V., kaip nuolat negyvenanti kaimo vietovėje, turi įrodyti pasiruošimo ūkininkauti pagrįstumą. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 1994 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 1111-V-654/1 informavo K. V. (kaip pareiškėjų įgaliotą asmenį) apie tai, jog dalis pareiškėjų paveldimos žemės – 5,60 ha patenka į teritoriją, kuri skirta aprūpinti vietos gyventojus asmeninio naudojimo žeme, ir toje pačioje vietoje nebus sugrąžinta. 1996 m. kovo 4 d. pranešimu prašyta apsispręsti ir raštiškai pranešti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 5,60 ha ploto žemę būdo, iš esmės analogiško pobūdžio informacija pateikta ir Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. 263, 1996 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 303. (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1996 m. spalio 2 d. protokolas Nr. 17 patvirtina, jog pretendentai nesutiko, kad jiems būtų atmatuota tik 25,32 ha žemės, kitaip tariant, jie siekė, kad nuosavybės teisės į visą J. V. valdytą žemę būtų atkurtos natūra. (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos tarnybos 1997 m. spalio 21 d. raštas patvirtina, jog pretendentės 1997 m. spalio 8 d. neatvyko dėl 25,30 ha žemės atmatavimo natūra. Kaip matyti iš Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 2 d. protokolo Nr. 12, K. V. nepageidavo, kad būtų matuojamas žemės sklypas, nes turėjo įvykti teismo posėdis (2000 m. birželio 8 d.), kuriame nusprendus, jog asmeninio ūkio žemės naudotojai turės būti iškelti iš jos tėvų žemės, ji matuosis žemę natūra. Teismas nurodė, kad pagal 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktu, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Iš esmės analogiško pobūdžio nuostata buvo įtvirtinta ir iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Atstatymo įstatyme. Taip pat išperkama žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 12 str. 6 p.), užimta namų valdų sklypų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs K. V., T. V., J. V. ir B. K. skundą, 2002 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir panaikino: Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 38 priedo (sąrašo) 22 eilutę ta dalimi, kuria A. B. išskirtas 0,9 ha pasodybinis sklypas; Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 42 4 punktą, kuriuo A. B. žemės sklypas pakeistas (padidintas) iki 3 ha; Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 38 priedo (sąrašo) 66 punkto dalį, kuria S. A. (duomenys neskelbtini) kaime paskirta 0,85 ha; Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 42 12 punktą, kuriuo S. A. pakeistas 3 ha žemės sklypas; Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 38 priedo (sąrašo) 242 punkto dalį, kuria R. B., gyvenančiai Radviliškio mieste, paskirtas 0,20 ha žemės sklypas; Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 38 priedo (sąrašo) 247 punkto dalį, kuria A. J., gyvenančiam Radviliškio mieste, paskirtas 0,20 ha žemės sklypas; Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 735 V priedo 3 eilutę ta dalimi, kuria A. J. parduota 0,2 ha asmeninio ūkio žemės; Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 741-5237-6194 3.1.2 punktą ta dalimi, kuria A. B. ekvivalentine natūra suteiktas 2,70 ha ploto žemės sklypas; kitus pareiškėjų skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė. Kitaip tariant, įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažinta, kad dalis kitiems asmenims suteiktos asmeninio ūkio žemės, patenkančios į J. V. nuosavybės teisėmis turėtą žemę, jiems suteikta pagrįstai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis inter alia numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad byloje esantys (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkės 2005 m. liepos 5 d. raštai patvirtina, jog pretendentai buvo informuoti apie būtinybę atlikti žemės matavimus, tačiau į sklypų paženklinimus neatvyko. Šiaulių AVA 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. 13-152-V-(1.22.) prašyta Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui nurodyti atlyginimo būdą, kuriuo pretendentės pageidautų, kad būtų atlyginta už valstybės išperkamą žemę. Nustatyta, kad pretendentės 2007 m. lapkričio 19 d. raštais buvo kviečiamos atvykti į Šiaulių AVA posėdį, skirtą sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės tenkančias dalis, pretendentai informuoti, kad, priešingu atveju, apskrities viršininkas sprendimą priims savo nuožiūra. Pareiškėjai į tokį posėdį neatvyko, su daliniu žemės grąžinimu natūra nesutiko, nes grąžintas ne visas J. V. turėtas žemės sklypas, nuomonių dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepareiškė, todėl pasiūlyta nuosavybės teises atkurti, už valstybės išperkamą turtą kompensuojant pinigais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, jog dalis J. V. turėtos žemės užimta tretiesiems asmenims priklausančia asmeninio ūkio žeme. Kaip minėta, atitinkamų sprendimų dėl tokios žemės suteikimo teisėtumas buvo sprendžiamas administraciniame teisme ir įsigaliojusiais bei privalomais vykdyti teismo sprendimais pripažinta, jog dalis tokios žemės tretiesiems asmenims suteikta pagrįstai. Kita dalis ginčo žemės užimta privačios žemės sklypais ir bendro naudojimo keliu. Remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis (12 str.), tokia žemė iš piliečių yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama įstatyme numatytais būdais. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjai ne kartą informuoti, kad turi pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau jie nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasirinko ir, žinodami, kad natūra nuosavybės teisių atkūrimas į nurodytą žemės dalį negalimas, vis tiek siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams ilgą laiką nepasirinkus nuosavybės teisių į 4,25 ha J. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę atkūrimo būdo, Šiaulių AVA privalėjo parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra, įskaitant kompensaciją pinigais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių papildomų įrodymų ir argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti ginčijamas sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į J. V. turėtą žemę, dalis. Remdamasis išdėstytu, konstatavo, kad tokie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl paliktini nepakeisti.
Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovo 100 000 Lt neturtinės ir 1 000 000 Lt turtinės žalos atlyginimą teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažymėjo, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad pačių pareiškėjų veiksmai šiuo atveju iš dalies turėjo įtakos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimui. Kaip minėta, byloje nepateikta duomenų, kurie įrodytų, jog pareiškėjai nustatyta tvarka pateikė įgaliotoms institucijoms įrodymus, patvirtinančius apie jų pasirengimą ūkininkauti, o pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjai nesutiko su tuo, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra ne į visą J. V. priklausiusį žemės sklypą, teismine tvarka ginčijo aktus, kuriais dalis J. V. žemės buvo suteikta kitiems asmenims, ir iki teismo sprendimo priėmimo atsisakė atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Bylos medžiaga patvirtina, kad po nurodytų teismų sprendimų priėmimo pareiškėjai siekė, jog įgaliotos institucijos atliktų atitinkamus veiksmus, o Šiaulių AVA 2005 m. kovo 10 d. raštu Nr. 12-480-(1.7.) pripažino, kad atsakingas tarnautojas turėjo operatyviau imtis atitinkamų veiksmų minėtiems teismo sprendimams tinkamai įvykdyti, tačiau to nepadarė, todėl jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Teisėjų kolegija vertino, jog nurodytos aplinkybės, kaip ir tai, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažinta, jog dalis J. V. priklausiusios žemės tretiesiems asmenims buvo perduota nepagrįstai, galimai sudarytų pagrindą vertinti, kad egzistuoja CK 6.246 straipsnyje numatyta privaloma viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Tačiau įvertinus byloje pateikus įrodymus, nustatyta, kad tolesni nuosavybės teisių atkūrimo veiksmai negalėjo būti atlikti iš esmės dėl pačių pareiškėjų kaltės ir jų nenoro, jog nuosavybės teisės natūra būtų atkuriamos tik į dalį J. V. turėtos žemės. Pažymėjo, kad viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų yra žala, kitaip tariant, turi būti įrodyta, jog atitinkamais neteisėtais veiksmais ar neveikimu pareiškėjui buvo padaryta tam tikra žala. Pareiškėjai turtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad jie 17 metų negalėjo naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu ir iš tokio naudojimosi gauti pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime yra išaiškinęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria; esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iki ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. iki 2007 metų, todėl, atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, į tai, kad jokios papildomos aplinkybės, patvirtinančios turtinės žalos atsiradimą, teismui nebuvo nurodytos ir nepateikti papildomi įrodymai, padarė išvadą, jog pareiškėjai neįrodė, kad jie patyrė prašomą priteisti turtinę žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį pareiškėjų reikalavimą. Taip pat pabrėžė, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad pareiškėjai patyrė neturinę žalą, kaip ji yra suprantama pagal CK nuostatas, t. y. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita (6.250 str.), kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų pagrindą tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir priteisti jiems neturinės žalos atlyginimą. Todėl teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju savo veiksmais prisidėjo prie ilgos nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. turėtą nekilnojamąjį turtą proceso trukmės, tai, kad byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą išvadai, jog pareiškėjai patyrė neturtinio pobūdžio žalą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, jog pareiškėjai neįrodė, kad jie patyrė neturtinę žalą, todėl skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas. Teismas taip pat netenkino pareiškėjų prašymo atlyginti jiems bylinėjimosi išlaidas, pažymėdamas, kad tokioms išlaidoms patvirtinti pareiškėjai iš esmės nepateikė jokių įrodymų, be to, pareiškėjai siejo patirtas išlaidas su ankstesniais teisminiais ginčais, kuriuose jie dalyvavo, tačiau bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas konkrečioje byloje, nagrinėjant kurią tokios išlaidos buvo patirtos.
Remdamasis išdėstytais motyvais, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
V.
K. V., B. K. ir J. V. teisių perėmėjas A. K. ir T. V. 2011 m. birželio 29 d. (pagal pašto spaudą ant laiško voko) pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1696/2010, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis turi būti pakeista, kadangi teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, neliko jokių apribojimų atkurti jiems nuosavybės teises į tėvų žemę. Šio įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad žemė gražinama kaimo vietovėje natūra ir nedelsiant. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apskrities valdytojas asmeninio ūkio žemei buvo priskyręs 4,25 ha pareiškėjų tėvo žemės. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismas 2002 m. balandžio 8 d. sprendimu pripažino, kad teisėtai asmeninio ūkio žemei priskirta tik 2,45 ha žemės, o likusi žemė buvo išdalyta neteisėtai. Įsigaliojus nurodytam sprendimui, jis tapo privalomas tiek Šiaulių apskrities viršininko administracijai, tiek teismui, nagrinėjusiam pareiškėjų skundą. Tačiau Šiaulių AVA ne tik nuo 2002 m. iki 2005 m. vilkino teismo sprendimo vykdymą, bet ir, 2005 m. pakeitus pagal teismo sprendimą panaikintus įsakymus, tą žemę neteisėtai išdalino kitiems asmenims, tačiau pareiškėjams jos negrąžino. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 816 asmeninio ūkio žemė galėjo būti suteikta asmenims, kurie prašymus buvo padavę iki 1993 m. gruodžio 31 d., sprendimai turėjo būti priimti ir matavimai atlikti iki 1994 m. liepos 1 d. Pareiškėjų manymu, ši aplinkybė rodo, kad Šiaulių AVA ne tik nevykdė iki galo teismo sprendimo, bet piktybiškai ignoravo jų interesus ir piktnaudžiavo savo tarnyba. Vien tai, kad Šiaulių AVA, teismui panaikinus neteisėtai asmeniniam ūkiui suteiktą žemę, pareiškėjams žemės negrąžino ir pardavė ją kitiems asmenims, sudaro pagrindą atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais ir priteisti pareiškėjams padarytą žalą. Mano, kad, priėmus Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, visi teismo sprendime nurodyti apribojimai grąžinti jiems nuosavybės teises buvo panaikinti. Tvarkos 114 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos į visą žemės plotą, tačiau teisės gali būti atkuriamos ir į dalį žemės, jei dalis žemės priskiriama valstybės išperkamai žemei, nurodant išperkamos žemės plotą ir negrąžinimo priežastis. Įstatymas reikalavo pranešti apie atliekamus žemės grąžinimo matavimus ir priimamus sprendimus, bet, pretendentui neatvykus, atlikti veiksmus jiems nedalyvaujant. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apskrities viršininko administracijai nebuvo jokių pateisinamų priežasčių vilkinti nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės matavimo darbus iki 2007 m. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 7 punkto ir Tvarkos 114 punkto reikalavimus, taip pat CK 6.246 straipsnį, todėl procesas byloje turėtų būti atnaujintas ir pareiškėjų skundas patenkintas.
Prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pareiškėjai motyvuoja tuo, kad jie yra senyvo amžiaus, buvo ištremti į Sibirą, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje buvo nurodyta, kad jos negalima skųsti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai laiku nepadavė prašymo dėl proceso atnaujinimo, todėl mano, kad prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas turėtų būti atnaujintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), prašyme pateikia argumentus, kurie, pareiškėjų nuomone, pagrindžia tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnį, 12 straipsnio 7 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 114 punktą ir CK 6.246 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apie paminėtas aplinkybes pareiškėjai sužinojo arba turėjo galimybę sužinoti skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 6 d. (III t., b. l. 15, 16-28), arba bent jau tą dieną, kai gavo šios nutarties nuorašą (bylos duomenimis, skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuorašas išsiųstas pareiškėjams 2010 m. gruodžio 20 d. (III t., b. l. 31-35)). Pareiškėjai kreipėsi dėl proceso atnaujinimo 2011 m. birželio 29 d. (atsižvelgiant į pašto spaudą ant laiško voko), todėl akivaizdu, kad jie praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išimtinio pobūdžio (ypatingos) objektyvios aplinkybės, kurios sutrukdė asmeniui realizuoti jo teisę per įstatymo nustatytą terminą.
Pareiškėjai prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino praleidimą motyvuoja tuo, kad jie yra senyvo amžiaus, tremtiniai, taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje buvo nurodyta, kad jos negalima skųsti.
Dėl pirmojo pareiškėjų motyvo teisėjų kolegija nurodo, kad, netgi vertinant su itin didele pagarba pareiškėjų amžių ir jų tremtinių statusą, vien tai nesudaro pagrindo pripažinti juos išimtinio pobūdžio aplinkybėmis, kurios objektyviai ir neišvengiamai nulėmė tai, jog pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės (visų pirma, pareiškėjų senyvas amžius) nesutrukdė jiems ginti savo teises teismuose, be kita to, nebuvo kliūtis pareiškėjai K. V., gim. 1921 m. (I t., b. l. 36), atstovauti savo ir kitų pareiškėjų interesams 2010 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje nagrinėjant bylą pagal pareiškėjų skundą apeliacine tvarka (III t., b. l. 14-15).
Dėl antrojo pareiškėjų motyvo pažymėtina, kad pagal ABTĮ 87 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 133 straipsnio nuostatas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalomai nurodoma sprendimo apskundimo terminas ir tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (ABTĮ 145 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad ši nutartis neskundžiama. Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjų dėmesį, kad ABTĮ nenumato procesinio reikalavimo nurodyti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimo tvarką ir terminus. Paminėtas procesinis reikalavimas, be kita ko, nėra numatytas įstatyme dar ir dėl to, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Kolegija, vertindama pareiškėjų nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbumą, taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylą Nr. A525-1696/2010, pareiškėjams atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas (II t., b. l. 80, III t., b. l. 14-15), į kurį pareiškėjai galėjo kreiptis teisinės konsultacijos visais su byla susijusiais klausimais, įskaitant procesines galimybes peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą (šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį), kuriuo byla buvo išnagrinėta iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau vien dėl šios priežasties (advokato atstovavimo pareiškėjų interesams) pareiškėjai neturi teisės remtis teisiniu neišprusimu ir proceso teisės normų reikalavimų nežinojimu kaip aplinkybėmis, pateisinančiomis įstatymo nustatyto termino praleidimą.
Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė, o teismas nenustatė jokių objektyvių priežasčių, kurias ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies taikymo prasme galima būtų laikyti svarbiomis ir kurios sudarytų pagrindą atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra praleistas be svarbių priežasčių ir todėl neatnaujintinas, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, vien šio pagrindo pakanka atsisakyti atnaujinti procesą. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės pareiškėjų prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Remiantis išdėstytais motyvais ir vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1696/2010 atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
neatnaujinti pareiškėjams K. V., A. K. ir T. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1696/2010 pagal pareiškėjų K. V., B. K., A. K. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V., B. K., J. V. teisių perėmėjo A. K. ir T. V. skundą atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities viršininko administracijos, dėl sprendimų panaikinimo, veiksmų pripažinimo neteisėtais ir žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.