Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-346-785/2015;

Teisėja Indrė Petrokienė Teisminio proceso Nr. 1-34-3-00021-2014-1;

2015 m. balandžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant nuteistajam S. B., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiajai M. B., nukentėjusiosios atstovei advokatei Rasai Malinauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Nukentėjusiosios M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo S. B. nukentėjusiajai M. B. 1500 Lt / 434,43 EUR neturtinei žalai atlyginti bei 700,00 Lt / 202,73 EUR proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 31 d., apie 17.00 val., M. B. priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ištraukęs iš žemės M. B. įsmeigtą medinį strypą bei metalinį riboženklį, kitoje rankoje laikydamas plaktuką, tyčia sviedė metalinį riboženklį į M. B., pataikydamas į dešinės kojos šlaunį, dėl smūgio padarydamas kraujosruvą dešinės šlaunies viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, taip smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, sukėlė M. B. fizinį skausmą, t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisme apklausta liudytoja L. B., kuri įvykio nematė, yra nukentėjusiosios anūkė, todėl jos parodymai vertintini kritiškai. Ši liudytoja atsirado tik teisme, po įvykio praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams, todėl darytina išvada, kad M. B. galimai paprašė anūkės paliudyti apie aplinkybes, apie kurias pastaroji nieko nežinojo, ir negalėjo žinoti. Byloje iš viso nėra įrodymų, kad nukentėjusioji būtų kam nors skundusis dėl patirtų sužalojimų, tuo labiau, kad nei į gydytojus, nei į policiją ji tą dieną nesikreipė.

Be to, nuteistasis teigia, kad M. B. jam pastoviai kerštauja, fotografuoja, nes jis yra teistas dėl jos vyro nužudymo. Teismas privalėjo konstatuoti, kad nukentėjusioji buvo nenuosekli, jos parodymai nėra patikimi. Nukentėjusioji pati terorizuoja S. B.. Dėl M. B. nurodytų aplinkybių kelis kartus buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus. Teismas turėjo į tai atsižvelgti ir įvertinti, kad konfliktinėse situacijose konflikto šalys gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją. Sprendžiant žmonių konfliktus ir ginčus baudžiamoji teisė turi būti taikoma kaip kraštutinė priemonė, nes tokiose situacijose vieni asmenys elgiasi provokuojančiai, o kiti konflikto įkarštyje gali neparinkti tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti.

Nuteistasis pažymi, jog pirmos instancijos teismas nesprendė tyčios klausimo. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas iš esmės nukentėjusiosios parodymais dėl kurių objektyvumo ir patikimumo, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių jau nėra, todėl visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai nesiaiškino ir tos aplinkybės ar su metaliniu riboženkliu, sviedžiant į nukentėjusiąją, jai galėjo būti padarytas būtent toks sužalojimas. S. B. mano, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti buityje ir pasinaudojo tinkama situacija, kad apkaltintų S. B..

Apeliaciniame skunde keliama versija, kad 2014-05-31 nukentėjusiosios anūkė L. B. net nebuvo atvykusi. Tačiau apklausta parodė, kad su M. B. buvo susitarusios, kad ji atvyks ir kartu važiuos sutvarkyti nukentėjusiosios tėvų kapus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis teisme kategoriškai tvirtino, jog nukentėjusiosios 2014-05-31 nebuvo susitikęs. Tačiau pakviestas liudyti nuteistojo sūnus A. B. teigė, kad įvykio dieną visi trys bendravo, kad nuteistasis nukentėjusiajai liepęs eiti nuo savo riboženklio.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, taip pat iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog įrodyta, kad S. B. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra pagrįstos, padarytos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą.

Apeliaciniame skunde S. B. nepagrįstai teigia, kad susipažinus su nuosprendžiu, liko neaišku, kokius konkrečius padarinius sukėlė nukentėjusiajai prieš ją panaudotas S. B. fizinis smurtas.

Pažymima, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra tada, kai asmens padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). BK 140 str. (kaip nurodyta jo pavadinime) numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Pažymėtina, kad BK 141 str. (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 str. (taip pat – 135, 138 str.) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Minėtose taisyklės nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas (arba kitaip tariant – sužalojimas, susargdinimas) buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios, o tai reiškia, kad, kaip tai numatyta BPK 89, 90 str., šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas – BPK 84-88 str.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Kaip matyti iš 2014-06-02 specialisto išvados G 495/14(06) nukentėjusiajai M. B. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės šlaunies viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, kas kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nurodyti padariniai, kurie neabejotinai sukelia fizinį skausmą, yra pakankami, kad S. B. kiltų atsakomybė už BK 140 str. 1 d. nurodytų veiksmų padarymą.

Apeliantas skunde taip pat akcentuojama, kad sužalojimas galėjo atsirasti visai kitomis aplinkybėmis, nei nurodė nukentėjusioji. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia apelianto keliama versija nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o paremta tik deklaratyviais samprotavimais apie tai, kokiu kitu būdu, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, tariamai galėjo susižaloti nukentėjusioji M. B., todėl tokia jo versija atmestina. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji ūkiškai negyvena, gyvulių neaugina, yra senyvo amžiaus, o kad ji galimai susižalojo kitomis aplinkybėmis, yra tik nuteistojo niekuo nepagrįsta prielaida. Tuo tarpu nukentėjusiosios M. B. parodymus, jog S. B. į ją metė metalinį riboženklį, patvirtina specialisto išvada G 495/14(06), kurioje nustatyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodyto laiko ir aplinkybių. Teismo posėdžio metu liudytojas Ekspertas L. U. patvirtino išvadoje nurodytas aplinkybes, o tokių specialisto paaiškinimų, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas galėjo atsirasti buityje, byloje nėra. Nukentėjusiosios darytos nuotraukos, ant kurios yra nurodyta data, taip pat patvirtina, jos nurodytas aplinkybes, kadangi nuotraukose užfiksuotas S. B., rankoje laikantis plaktuką ir strypą, kas atitinka M. B. nurodytą įvykių seką. Be to, liudytoja L. B. taip pat patvirtino, kad 2014-05-31 vakare buvo atvykusi pas močiutę, ji buvo streso būsenoje, apsiverkusi, parodė jai sumuštą koją, kuri buvo paraudusi, močiutė šlubavo. Jai močiutė pasakė, kad koją jai sumušė S. B.. Tai, kad liudytojas A. B. nematė atvykusios L. B., o pasak liudytojos I. B., kai L. B. atvažiuoja pas močiutę, jie nemato, nes užstoja tvora, nepaneigia fakto, kad liudytoja L. B. pas nukentėjusiąją M. B. 2014-05-31 atvykusi buvo ir sužinojo įvykio aplinkybes, kurias ir paliudijo teisme.

Taigi pažymima, kad objektyvių duomenų, prieštaraujančių M. B. nurodytoms sužalojimo aplinkybėms ir nurodytam laikui, nėra. Vien tai, kad liudytojas A. B. teigia, jog S. B. riboženklio į nukentėjusiąją nemetė, nepaneigia nuteistojo kaltės. Iš bylos duomenų matyti, jog A. B. yra nuteistojo S. B. sūnus, kuris patvirtino, kad 2014-05-31 jis su tėvu S. B. kontaktavo su M. B. ir aiškinosi su ja dėl pastatyto riboženklio, taip pat jis matė kaip nukentėjusioji fotografavo, tačiau neigė, kad jo tėvas S. B. į M. B. metė riboženklį. Liudytojo A. B. parodymai, kuriais jis neigia S. B. sužalojus M. B., nėra pagrįsti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl jie negali būti laikomi patikimais. Be to, A. B., būdamas nuteistojo sūnus, yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl teigdamas, jog S. B. nemetė riboženklio į M. B., laikytina, kad jis siekia tėvui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad S. B. ištraukęs iš žemės M. B. įsmeigtą medinį strypą bei metalinį riboženklį, kitoje rankoje laikydamas plaktuką, tyčia sviedė metalinį riboženklį į M. B., pataikydamas į dešinės kojos šlaunį, dėl smūgio padarydamas jai kraujosruvą dešinės šlaunies viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje.

Skunde taip pat teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismo šališkumą nuteistasis grindžia tuo, kad teismas nesistengė būti objektyvus ir išsamiai išanalizuoti visus įrodymus, juos vertino selektyviai. Sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d., 301 str. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju pripažinti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų BPK normų, dėl ko juos įvertino netinkamai, pagrindo nėra. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais ir kodėl jis grindžia savo išvadas dėl S. B. kaltės, taip pat nurodė, kuriuos įrodymus atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Vien tai, kad įrodymus teismas įvertino nepalankiai apeliantui, neduoda pagrindo pripažinti, kad teismas juos vertino šališkai. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamajam be kitų procesinių teisių buvo išaiškinta ir teisė pareikšti nušalinimą teismui, tačiau šia teise kaltinamasis nepasinaudojo, nušalinimo nereiškė, kas šiuo atveju leidžia pagrįstai manyti, jog apeliaciniame skunde išreikšta abejonė teismo nešališkumu yra sąlygota nepalankaus kaltinamajam procesinio sprendimo priėmimu. Tokią išvadą patvirtinta ir tai, kad savo skunde S. B. nė vieno iš BPK 58 str. numatytų pagrindų, nenurodė, o savo prielaidas dėl teismo šališkumo iš esmės grindė jam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas S. B. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nustatytų nuostatų, pareikšto civilinio ieškinio priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji M. B. ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje jos atstovė advokatė R. Malinauskienė išreiškė prašymą priteisti nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Priteisiant iš nuteistųjų nukentėjusiesiems išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2009). Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad nukentėjusioji M. B. 2015-01-27 sumokėjo advokatei R. Malinauskienei 200 EUR už jos atstovavimą. Atsižvelgiama į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą, nukentėjusiosios atstovė advokatė R. Malinauskienė dalyvavo teismo posėdyje apygardos teisme ir nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktas nepakeistas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos N. B. iš nuteistojo S. B..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo S. B. 200 EUR proceso išlaidų nukentėjusiajai M. B..