Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo V. T. atstovas advokatas R. Tamašauskas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti G. L. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijos ribose ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. 1, 7 p., atidėti paskirtos bausmės vykdymą, įpareigojant G. L. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Taip pat prašo pilnai tenkinti nukentėjusiojo V. T. ieškinį ir iš G. L. priteisti V. T. 20000 Lt – nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti; 10375 Lt – turtinei žalai atlyginti; 5910 Lt – būsimiems nuostoliams dėl patirtų išlaidų už odontologijos paslaugas atlyginti.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, materialinių teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą pažeidimo. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad G. L. visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad G. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu kėlė įvairias versijas apie smūgio sudavimo nukentėjusiajam pretekstus, tuo neigdamas įžūlų elgesį ir nepagarbą aplinkiniams. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu G. L. parodė, kad tariamas nukentėjusysis pastūmė jį, o jo sutuoktinei sudavė per sėdmenis (2010-04-17, 2010-06-15 apklausos), apklausiamas teisme G. L. parodė, kad tariamai apsižodžiavo su nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, šias G. L. versijas paneigia byloje esantys vaizdo įrašai, V. T. parodymai, kad G. L. nieko nesakęs sudavė nukentėjusiajam, ir įvykio aplinkybės - įvykio vietoje buvo tranki muzika, kurioje nebuvo įmanoma susikalbėti, o iš vaizdo įrašų matyti, kad G. L. elgiasi iššaukiančiai ir agresyviai ne tik su nukentėjusiuoju, bet ir su kitais klubo lankytojais. Dėl to, apeliantas daro išvadą, kad teismas neteisingai nustatė G. L. padarytos veikos pavojingumo laipsnį, nes, atstovo nuomone, G. L. suvokė, kad suduoda smūgį nukentėjusiajam į burnos sritį, taip pat suvokė, kad nukentėjusiajam gali būti padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, bei norėjo taip elgtis. Taigi teigia, jog dėl šių bylos aplinkybėms neatitinkančių išvadų, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3 ir 4 p. veikos pavojingumo aspektu. Nurodo, kad G. L. padarė pavojingą veiką, sukėlusią didelę žalą nukentėjusiajam, nedirba, aktyviai nesiekia atlyginti žalos, kas, apelianto nuomone, charakterizuoja jį neigiamai ir leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų, taip pat išvadą, kad nepaskyrus G. L. bausmės nebus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 41 str. Dėl to, kas paminėta, atstovas mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - pritaikė teisės normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d., kurios taikyti nebuvo pagrindo. Taipogi nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d., kurioje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nurodo, jog bendras ieškinyje nurodytas žalos dydis susideda iš keleto dalių (esami nuostoliai, būsimi nuostoliai, neturtinė žala), todėl esant įrodymams dėl jau patirtų nuostolių, teismas turėjo galimybę daryti tikslias ir nesunkiai padaromas išvadas pagal pateiktus įrodymus - sąskaitas, kvitus, mokėjimo nurodymus. Taip, apelianto nuomone, teismas pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos CK 6.249 str. 3 d., numatančias, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, t. y. esant dokumentams, patvirtinantiems realiai patirtas gydymo ir transporto išlaidas, teismas netaikė teisės normos, kurią privalėjo taikyti, nepriteisė dokumentais įrodytų ir faktiškai patirtų nuostolių, o nesant galimybės tiksliai nustatyti žalos dalies būsimų nuostolių dalyje, šios nuostolių dalies įvertinimo neatidėjo. Apeliantas teigia, kad, nukentėjusiojo vertinimu, būsimų nuostolių atsiradimo galimybė yra reali ir gali būti priteista konkrečia pinigų suma. Lietuvos Respublikos CK 6.249 str. 1 d. suteikia teismui teisę tuo atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustatyti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Be kita ko, apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir neįvertino nukentėjusiojo sužalojimo pobūdžio. Sužalojimo metu nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, taip pat pažeminimą, nes smūgiai buvo suduoti viešoje vietoje, nukentėjusįjį pažįstančių žmonių akivaizdoje. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo pateiktame gydymo plane numatytas nuskausminimas gydymo metu, suplanuota gydymo trukmė 6 mėnesiai, tačiau gydymas dar nebaigtas, nukentėjusysis privalėjo ilgą laiką gydymo procedūroms vykti į kitą miestą, patyrė nepatogumus gaišdamas savo laiką, naudodamas savo asmenines lėšas ne taip, kaip suplanavęs, t. y. poilsiui ar kitaip savo nuožiūra, bet nusikaltimo padariniams pašalinti, patyrė fizinį skausmą ir neigiamus išgyvenimus dėl skausmingų gydymo procedūrų, neigiamo medikamentų poveikio, dėl sužalojimo pobūdžio, pašalinto danties įtakos kalbai, estetinių aspektų, buvo apribotos nukentėjusiojo bendravimo galimybės, tiek darbinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Atstovo teigimu, dėl išdėstytų motyvų, nukentėjusiojo vertinimu, prašoma atlyginti 20000 litų neturtinė žala atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis gydymo nebaigė, tame tarpe ir dėl ženklių būsimų išlaidų. Taipogi nurodo, jog G. L. ėmėsi atlyginti padarytą žalą tik formaliai, t. y. G. L. per beveik 8 mėnesių laikotarpį sumokėti 400 litų, atsižvelgiant į faktiškai nukentėjusiojo patirtus didelius nuostolius ir teismo įvertintą neturtinę žalą - 14375 Lt (10375 + 4000 Lt), jau neskaičiuojant būsimų nuostolių, negali būti pripažinti siekimu realiai atlyginti padarytą žalą nukentėjusiojo sveikatai. Mano, jog formaliai ir mažesnė suma galėtų būti laikoma daliniu žalos atlyginimu, tačiau tai neatitiktų baudžiamojo proceso ir baudžiamąja atsakomybe siekiamų tikslų - realiai apginti žmogaus teises, pašalinti nusikaltimo padarinius (BPK 1 str. 1 d., BK 1 str. 1 d.). Teigia, kad teismas neparinko G. L. jokių baudžiamojo poveikio priemonių, galinčių paskatinti G. L. atlyginti padarytą didelę žalą ir užkirsti kelią galimam G. L. nekontroliuojamam išvykimui į užsienį per laikotarpį, skirtiną atlyginti žalai. Taipogi nurodo, kad tiek nuosprendžio priėmimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu G. L. nedirbo, išvykdavo į užsienį, todėl apeliantui akivaizdu, kad be baudžiamojo poveikio priemonių žala nukentėjusiajam nebus atlyginta. Dėl to, kas paminėta, atstovas mano, jog teismas neturėjo pagrindo konstatuoti egzistuojant Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3, 4 p. įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas - kad bent iš dalies yra atlyginta turtinė žala ir kad yra pagrindo manyti, kad žalą G. L. realiai atlygins.