Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį areštu 30 parų.

Iš L. B. priteista 776 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui M. C..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2010 m. kovo 5 d., apie 7 val., būdama M. C. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, M. C. priklausantį, turtą: 10 litų vertės 5 vištų kulšis, 16 litų vertės 2 kg maltos kiaulienos mėsos, 5 litų vertės 0,5 kg jūros lydekos, 15 litų vertės 1,5 kg kiaulienos šoninės, 20 litų vertės 1,5 kg rūkytos šoninės, 6 litų vertės 2 gab. sviesto „Karvutė“, 6 litų vertės varškės sūrį, 50 Lt vertės 5 vnt. vieno litro talpos stiklainius su konservuotais grybais, vieno stiklainio vertė 10 litų, 28 litų vertės butelį žuvų taukų, 60 litų vertės patalynės komplektą, 10 litų vertės antklodės užvalkalą, 100 litų, 250 litų vertės auksinį žiedą su aleksandrito akute, 200 litų vertės vestuvinį auksinį žiedą, 10 litų vertės butelį vyno „Kagor“, 10 litų vertės butelį vyno, iš viso pagrobė turto už 796 litus, bei taip pat pagrobė E. K. priklausantį turtą – 140 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-B320“, iš viso turto už 140 litų, tuo nukentėjusiajai M. C. padarydama 796 litų turtinę žalą ir nukentėjusiajam E. K. padarydama 140 litų turtinę žalą

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nors nuteistoji tvirtina, kad ji pagrobė ne visus kaltinime nurodytus daiktus, o tik dalį jų, mano, kad kitus daiktus galėjo pavogti kiti pas E. K. atėję asmenys, tačiau ši nuteistosios versija yra paneigta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Byloje apklaustas E. K. ir R. Š. parodė, kad R. Š. iš buto išėjo dar nuteistajai ir E. K. neužmigus. Kaip pati nuteistoji parodė, ji ryte atsibudusi anksčiau už E. K., bute R. Š. neradusi, paėmė daiktus, kuriuos parnešė pas save į namus. Be to, nukentėjusysis E. K. parodė, kad daiktų pasigedo iš karto, o ne po kelių dienų. Taigi, nei vienas iš šių liudytojų neparodė, kad bute buvo daugiau pašalinių asmenų.

Pati nukentėjusioji teisme parodė, kad iš karto grįžusi ir sužinojusi apie vagystę nuėjo pas L. B., tačiau jos namuose nerado, o nuteistosios duktė pasakė, jog žino, kad L. B. buvo pas nukentėjusiąją namuose, tačiau jau 7 dienos namuose nesirodo. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad ji buvo sutikusi pačią L. B., jai nurodžiusi ko pasigedusi bute ir pareikalavusi grąžinti viską, ką paėmė ir „viskas bus gerai“, bet L. B. tepasakė, kad kai gaus pinigus, atsilygins. Aplinkybę, kad nukentėjusioji bandė prašyti nuteistosios grąžinti pavogtus daiktus, patvirtina ir tai, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos iki skundo padavimo ir ikiteisminio tyrimo pradžios buvo praėjo nemažas laiko tarpas.

Be to, iš bylos matyti, kad dalis nukentėjusiajai priklausiusių daiktų buvo grąžinti jai, nes buvo rasti pas nuteistąją jos gyvenamojoje vietoje. Kaip matyti, L. B. pripažįsta pavogusi tik tuos daiktus, kuriuos pavyko surasti policijos pareigūnams. Nuteistoji nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji pavogė mažiau daiktų nei nurodyta kaltinime. Tačiau įvertinus tai, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos iki ikiteisminio tyrimo pradžios praėjo nemažas laiko tarpas, o nuteistoji iš karto po vagystės ėjusi „baliavoti“ pas kitus draugus, namuose nesirodė savaitę laiko, kad negalėjo nurodyti iš kokių lėšų „šventusi“, daroma išvada, kad nėra paneigta, jog likusius kaltinime nurodytus daiktus, kurių nuteistoji teigia nepaėmusi, pavogė būtent nuteistoji ir per tą laiką tuos daiktus galėjo realizuoti. Pastebėtina, kad nukentėjusiosios nurodytos pagrobtų daiktų vertės nėra labai didelės, todėl pagrįstai apylinkės teismas nurodė, kad nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusioji bando pasipelnyti nuteistosios sąskaita.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistoji pavogė kaltinime nurodytus visus daiktus, o jos tvirtinimas paėmus mažiau daiktų apylinkės teismo pagrįstai pripažintas jos siekiu sumažinti savo kaltę bei civilinį ieškinį. Taigi, L. B. pagrįstai pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ta apimtimi, kuri nurodyta kaltinime. Dėl to priteistas iš nuteistosios žalos atlyginimas nukentėjusiajai yra pagrįstas ir civilinio ieškinio dydis nemažinamas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

L. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, veikdama tiesiogine tyčia, siekdama savanaudiškų tikslų, ši nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Iš bylos duomenų matyti, kad L. B. yra išsituokusi, nedirba, buvo teista už nusikalstamą veiką nuosavybei, tačiau teistumas yra išnykęs, dėl to nuteistoji laikoma neteista. Taip pat iš bylos matyti, kad apeliantė yra bausta administracine tvarka, nėra duomenų, ar paskirtą baudą yra sumokėjusi. Byloje nustatyta tik nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat įvertino, kad L. B. savo noru neatlygino padarytos žalos, nors turėjo tam laiko, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Įvertinus šias paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, daroma išvada, kad L. B. pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė arešto bausmę jos dydį nustatydamas mažesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje už nusikaltimą skirtino arešto vidurkį. Taigi, apeliantei paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti ar keisti kita bausmės rūšimi nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios L. B. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio.