- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-16
- Bylos Nr.
- I-8418-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02975-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui V. P. (V. P.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2016-09-22, ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL ar Ligoninė), 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad nuo 2005 iki 2008 m. buvo gydomas LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Detalizavo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose-palatose, nesilaikant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje-palatoje, reikalavimo. Dėl ploto trūkumo negalėjo laisvai judėti, tarp kameroje-palatoje esančių asmenų kildavo konfliktai. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik apie 50 cm aukščio sienele, kuri neapsaugojo nei nuo blogo kvapo, nei užtikrino privatumą naudojantis tualetu. Be to, sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, klozeto ir veidrodžio. Kamerose palatose neveikė ventiliacija, lango išvėdinti patalpą nebuvo galima dėl įrengtų grotų, o atidarius langą, dėl skersvėjo sukildavo kameroje esančios dulkės. Dieninis apšvietimas buvo netinkamas, dėl to neturėjo galimybių skaityti, mokytis. Ilgiau paskaičius, dėl netinkamo apšvietimo imdavo skaudėti akys. Naktinis apšvietimas buvo per ryškus, trukdė miegoti. Dušuose grindys buvo slidžios, nebuvo kilimėlių, dėl to pareiškėjas bijodavo paslysti ir susižaloti. Dušuose vandens temperatūra keitėsi, dėl to bijojo nusideginti. Nebuvo lentynėlių higienos priemonėms laikyti, veidrodžių. Dušai nebuvo tvarkomi po kiekvieno nusprausimo, mėtydavosi šiukšlės, dėl kurių kimšdavosi nuotekų sistema. Esant šioms sąlygoms bijojo užsikrėsti kokia nors liga. Taip pat nurodė, kad LAVL nebuvo kirpyklos, norint nusikirpti, reikia rašyti prašymą, kurį patenkinus į kamerą atnešdavo kirpimo mašinėlę, kuri nebuvo dezinfekuota. Išduodamas minkštasis inventorius buvo senas, susidėvėjęs. Kamerose-palatose, kuriose buvo laikomas, nebuvo radijo taško, nebuvo išduodami laikraščiai ar žurnalai, dėl to jautėsi atskirtas nuo visuomenės. Visos išdėstytos aplinkybės, anot pareiškėjo patvirtina, kad LAVL neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus užtikrindama tinkamas gydymo sąlygas. Dėl pareiškėjas patyrė nepatogumus, kankinimą bei garbės ir orumo pažeminimą (b. l. 10-12, 83-85).
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundus nurodė, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2005-01-19 iki 2005-03-16 Bendrojo skyriaus 23 palatoje; nuo 2005-03-18 iki 2005-06-23 Bendrojo skyriaus 23 palatoje ir Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje; nuo 2005-07-08 iki 2005-08-26 Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje, nuo 2005-09-23 iki 2005-09-30 Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje; nuo 2005-11-18 iki 2005-12-09 Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje; nuo 2006-03-17 iki 2006-03-24 Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje; nuo 2006-04-21 iki 2006-04-28 Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 .,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 p. „5,1 m² Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.
Nurodė, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos sąlygos patalpas vėdinti, praveriant langą. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/ arba keičiamas. Teisės aktai nenumato kamerų tipo palatose pakabinti veidrodį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundžiasi netinkamomis laikymo sąlygomis, kurios buvo prieš 10 metų. Nurodė, kad LAVL neturi dokumentų, patvirtinančių, kad palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad tuo metu galioję teisės aktai nenumatė kirpyklų įrengimo ligoninių palatose, taip pat, kad ligoninėje gydomiems asmenims būtų išduotas naujas minkštasis inventorius. Pagal šiuo metu galiojančias higienos normas turi būti išduotas dezinfekuotas, išskalbtas minkštasis inventorius.
Akcentavo, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.
Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, jis apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Nurodė ir tai, kad pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2016-07-18, todėl yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimams priteisti neturtinę žalą už skunde nurodytus laikotarpius. Vadovaujantis CK 1.125 str., 1.127 str. 1 d., CK 1.131 str. 1 d. Lietuvos valstybės atstovas teismo prašo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (21-24, 99-101 b. l.).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą, prašė jį tenkinti remiantis skundo argumentais. Dėl ieškinio senaties termino praleidimo paaiškino, kad tik 2015 metais sužinojo apie teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2008 m. kai buvo gydomas LAVL.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2005-01-19 iki 2005-03-16, nuo 2005-03-18 iki 2005-06-23, nuo 2005-07-08 iki 2005-08-26, nuo 2005-09-23 iki 2005-09-30, nuo 2005-11-18 iki 2005-12-09, nuo 2006-03-17 iki 2006-03-24, nuo 2006-04-21 iki 2006-04-28 palatoje, t. y. iš viso 7 kartus. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL buvo gydomas iki 2008 metų, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo atsiliepime nurodyti pareiškėjo gydymosi LAVL periodai laikytini ginčui aktualiu laikotarpiu. Pažymėtina, kad nuo paskutinio gydymosi LAVL laikotarpio (nuo 2006-04-21 iki 2006-04-28) praėjo daugiau nei dešimt metų. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas kiekvieną laikymo LAVL periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (ploto, patalpų įrengimo ir kt.) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo LAVL sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo ir gydymo sąlygų LAVL, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016-07-20 (b. l. 5), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2005-01-19 iki 2006-04-28. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2005-01-19 iki 2006-04-28 imtinai.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis tik 2015 m. sužinojo apie teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, laikytina subjektyvaus pobūdžio ir nepateisina ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip jau minėta, galimai netinkamų laikymo sąlygų poveikis pareiškėjo stipriausiai buvo juntamas buvimo LAVL laikotarpiu, todėl būtent tuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Be to, net ir tikėti, kad pareiškėjas apie teisę kreiptis į teismą sužinojo tik 2015 m., į teismą jis kreipėsi tik 2016 metų liepos mėnesį. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nenustatyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo LAVL sąlygų laikotarpiais nuo 2005-01-19 iki 2005-03-16, nuo 2005-03-18 iki 2005-06-23, nuo 2005-07-08 iki 2005-08-26, nuo 2005-09-23 iki 2005-09-30, nuo 2005-11-18 iki 2005-12-09, nuo 2006-03-17 iki 2006-03-24, nuo 2006-04-21 iki 2006-04-28 atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo).
Taigi, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą