Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-763-278/2010

2010 m. lapkričio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-790-356/2010 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui N. J. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovo paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.870 straipsnio nuostatas paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Iš byloje esančios paskolos sutarties matyti, kad 2006-03-24 ieškovas V. P. paskolino atsakovui N. J. 12 000 Lt ir šalys susitarė, kad paskola bus grąžinta iki 2006-08-24 (b.l. 3). Atsakovas N. J. šios paskolos sutarties ir lėšų gavimo fakto neginčija. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas V. P. taip pat yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, nes įstatymo suteikta teise nuginčyti šią prezumpciją N. J. nesinaudojo. Be to, aplinkybę, jog iš ieškovo pasiskolinimo 12 000 Lt ir skolos savalaikiai ieškovui negrąžino, teismui pripažino ir pats atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir pirmosios instancijos teismo 2010-05-27 bei 2010-06-16 parengiamuosiuose teismo posėdžiuose (b.l. 12, 46, 50, 52). Paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog byloje neginčijamai įrodyta, kad atsakovas N. J. pasiskolino iš ieškovo V. P. 12 000 Lt ir šios skolos savalaikiai negrąžino (b.l. 46, 50, 52).

Iš paskolos sutarties matyti, kad sudarydamos paskolos sutartį šalys susitarė ir dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo, t.y., atsakovas N. J. perdavė ieškovui automobilį (sutarties 5 p.). Nors sutartyje nurodoma, jog automobilis perduodamas saugoti, tačiau 2006-03-24 įgaliojimu, atsakovas suteikė ieškovui V. P. teisę, be kitų, išvardintų įgaliojime, parduoti automobilį tretiesiems asmenims, t.y., suteikė teisę realizuoti automobilį ir gauti už jį su pirkėju sutartą kainą (b.l. 36). Kadangi šalys įvertino automobilį, kas atitiko paskolos dydį, darytina išvada, kad atsakovas skolos grąžinimą užtikrino įkeisdamas transporto priemonę (b.l. 3, 36). CK 4.209 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis, kuri gali būti tiek atskira, tiek pats susitarimas įtrauktas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Kadangi paskolos sutartis ar atskiri jos punktai nėra ginčijami, todėl pirmosios instancijos teismas, darė pagrįstą išvadą, kad atsakovui suteikus paskolą, jos grąžinimas buvo užtikrintas įkeitimu, o įkeitimo objektas (automobilis) perduotas ieškovui V. P.. CK 4.219 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skolininkui sutartu terminu neįvykdžius įkeitimu apsaugoto skolinio įsipareigojimo, kreditorius raštu įspėja skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas), kad, neįvykdžius prievolės, bus pradėtas išieškojimas. Jeigu įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, tokį įspėjimą kreditorius skolininkui įteikia per hipotekos įstaigą, o jeigu neįregistruotas - kreditorius, vykdydamas CK 4.219 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, turi pats užtikrinti įspėjimo įteikimą. Įstatyme numatytas tiesioginis kreditoriaus kreipimasis į skolininką, reikalaujant įvykdyti prievolę, yra privaloma ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Iš byloje esančio atsakovo 2010-03-02 prieštaravimo, atsiliepimo į ieškinį, šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, jog atsakovui savalaikiai skolos negrąžinus, ieškovui reikalaujant grąžinti skolą, N. J. informavo V. P. jog pinigų jis negrąžins ir kad paliktą automobilį ieškovas gali realizuoti (b.l. 12, 46, 50, 52). Atsakovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis dirba Anglijoje ir ieškovas jam eilę kartų skambino dėl skolos grąžinimo. Tai, kad ieškovas reikalavo grąžinti skolą, pasibaigus grąžinimo terminui, t.y. 2006-08-24, atsakovas neneigia bei pats nurodo, kad šią aplinkybę gali patvirtinti eilė kartu su juo dirbusių asmenų (b.l. 50, 52). Nors įstatymas reikalauja, kad kreditorius raštu turi įspėti skolininką ir įkaito davėją, jog, neįvykdžius prievolės, bus pradėtas išieškojimas, tačiau minėtos aplinkybės (atsakovo buvimas užsienyje bei N. J. pripažinimas apie ieškovo reikštą reikalavimą grąžinti skolą) leidžia daryti išvadą, jog ieškovas įspėjo atsakovą dėl skolos grąžinimo, todėl V. P. įgijo teisę reikalauti skolos išieškojimo tiek iš įkeisto turto, tiek ir iš kito turto, jei pardavus įkeistą daiktą gautų lėšų nepakanka reikalavimui visiškai patenkinti (CK 4.219 str. 6 d.). Dėl aukščiau paminėtų motyvų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo ieškovas į teismą kreipėsi nepradėjęs išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų, yra nepagrįsta.

CK 4.219 straipsnio 5 dalis numato, kad kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu įkeistas daiktas perduodamas kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus – parduodamas aukcione. Pirmosios instancijos teismas konstatavo jog prievolei esant užtikrintai įkeitimu ir skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (CK 4.198 str. 2 d., 4.219 str. 6 d.). Kolegija sutinka su šia teismo išvada, tačiau nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, jog atsakovui priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) perduotas ieškovui, paties V. P. negali būti realizuotas, nes 2006-03-24 jam išduotas įgaliojimas yra pasibaigęs, o ieškovas nėra šio automobilio savininkas. Be to, byloje nepaneigti ieškovo teiginiai, kad automobilis nėra įregistruotas VĮ „Regitra“ kas taip pat apsunkina šios transporto priemonės realizavimą. Tai jog automobilis (duomenys neskelbtini), nėra registruotas N. J. vardu, neregistruotas Lietuvoje, patvirtina VĮ „Regitra“ duomenys. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, nors ir turėdamas jam įkeistą daiktą, galimybės patenkinti savo reikalavimo iš įkeisto turto negali ir tik priėmus sprendimą dėl skolos išieškojimo, vykdymo procese išieškojimas gali būti nukreiptas į įkeistą daiktą (b.l. 36, 77-78).

CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi byloje nustatyta, jog atsakovas N. J. įsipareigojimo pagal paskolos sutartį nustatytu terminu grąžinti paskolą neįvykdė, o ieškovas be teismo sprendimo negali nukreipti išieškojimo į jam įkeistą daiktą, todėl ieškovo V. P. reikalavimas priteisti iš atsakovo negrąžintą paskolą, šalių sutartus delspinigius bei 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (b.l. 15-18, CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str. 1 d., 6.71 str., 6.205 str., 6.210 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.).

Dėl paminėtų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys pilnai tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai, priteistinos iš atsakovo (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 80 str. 4 d., 88 str.1 d. 3 p., 6 p., b.l. 1, 4, 19, 71,76).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo V. P. ieškinį atsakovui N. J. dėl skolos priteisimo tenkinti.

Priteisti iš ieškovo N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12 000 Lt (dvylika tūkstančių Lt) skolą, 6 480 Lt (šešis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt Lt) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-02-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 109 Lt (vieną tūkstantį šimtą devynis Lt) žyminio mokesčio V. P. naudai (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 20 Lt (dvidešimt Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).