- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-11
- Bylos Nr.
- P-17-525/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00396-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Videra“
- Atsakovas
- Narkotikų
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Videra“ su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. ATK2-01/013 (toliau – ir Nutarimas).
Nurodė, jog nesutinka su Nutarimu, kuriuo jam paskirta 500 Lt bauda už tai, kad jam priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Licencija Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduota 2010 m. kovo 18 d. UAB „Videra“ padaliniui – barui, esančiam (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurioje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje ir išsinešti. Tačiau patikrinimo metu konstatuota, jog šiose patalpose taip pat veikia ir stacionari degalinė, dėl to esą pažeistas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pareiškėjo nuomone, minėta teisės norma aiškinama netinkamai, ji nenumato jokio draudimo prekybai alkoholiniais gėrimais stacionariose viešojo maitinimo vietose. Baras būtent tokia vieta ir laikytinas. AKĮ nedraudžia tose pačiose įmonei priklausančiose patalpose veikti ir viešojo maitinimo įmonei, ir degalinei. Šiuo atveju alkoholis buvo parduotas bare, kuriam išduota licencija prekiauti nustatytu laiku ir būdu, patikrinimo metu nenustatyta, kad alkoholiniai gėrimai parduoti degalinėje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 82-84) pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 12 d. UAB „Videra“ patikrinimo metu nustatyta, kad 22.30 val. šiai įmonei priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, prekiaujama alkoholiniais gėrimais; barui išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, jis įrengtas pastate, kuris yra degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru, vykdoma viešojo maitinimo veikla, tokiu būdu pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Dėl to surašytas Patikrinimo protokolas Nr. ATK2-314 (b. l. 50–51). Įmonei išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, leidžianti jais prekiauti po 22 val. nustatytu būdu. Patikrinimo metu pažeidimų dėl prekybos alkoholiniais gėrimais bare nenustatyta (b. l. 58–59). Departamento Nutarimu UAB „Videra“ už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimą skirta 500 Lt bauda (b. l. 69–71).
Teismas rėmėsi AKĮ (redakcija iki 2013 m. gegužės 7 d.) 32 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2011 m. gruodžio 23 d. Nr. XI-1911 redakcija), 34 straipsnio 3 dalimi, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244, 10.17 punktu.
Nurodė, jog byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), prekiaujama alkoholiniais gėrimais, barui išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, pažeidimų, susijusių su minėtai prekybai keliamais reikalavimais, nenustatyta. Tačiau nustatyta, kad baras yra įrengtas pastate, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra degalinė-operatorinė su prekybos sale ir kasos aparatais, o mažmeninė prekyba vykdoma tose pačiose patalpose.
Nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų matyti, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad AKĮ projekto tikslas sureguliuoti, kad stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas. Taip pat minėtame aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys, kad AKĮ leidžia prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose, ir atsižvelgta į susiklosčiusią praktiką, kai naudojamasi galimybe stacionariose degalinėse įsigyti alkoholinius gėrimus tuo metu, kai mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbo laikas jau yra pasibaigęs, taip pat nurodyta, kad tokia praktika neatitinka AKĮ 1 straipsnyje suformuluoto įstatymo tikslo – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 pabrėžė, kad minėtais AKĮ pakeitimais siekta apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešą maitinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tiek baras, tiek stacionari degalinė yra įsikūrę tose pačiose patalpose, adresas tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos. Pažymėjo, kad AKĮ įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl atsakomybei atsirasti užtenka konstatuoti faktą, kad degalinėje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtino ir byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais, vykdant viešąjį maitinimą, ne degalinėje. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, jame pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–92) prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (b. l. 113-118) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas vertino, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. ATK2-01/13, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nutarta skirti 500 Lt baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamame Departamento 2013 m. sausio 4 d. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjui UAB „Videra“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliai, prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Baras įrengtas pastate – degalinės operatorinėje su prekybos sale ir kasos aparatais bare. Konstatuota, kad UAB „Videra“ prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje toje pačioje patalpoje, vykdydama viešąjį maitinimą todėl pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi 2010 m. kovo 18 d. licenciją Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje prekybos vieta nurodomas baras, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, įmonės veiklos rūšis nurodomas viešasis maitinimas, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje ir išsinešti (b. l. 52). 2010 m. kovo 3 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo pagrindu byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas daiktas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, registruotas kaip pastatas – degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru (b. l. 54–55).
Šalies argumentai
Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Nutarimą, iš esmės neginčija prekybos alkoholiniais gėrimais fakto. Tačiau nesutikimą su Nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad paminėtą prekybą alkoholiniais gėrimais jis vykdė savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaitančiame degalinės statinyje įrengtame bare, kuriam turi būti taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta išimtis.
Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, kuri atitinka šios straipsnio dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusią 2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakciją), Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose.
Šalies argumentai
Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta AKĮ 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo išdėstyta AKĮ 18 straipsnio 2 dalies 13 punkte. Todėl nagrinėjamam ginčui aktualioje AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakcijoje (2012 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-2103) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.
Aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, akivaizdu, kad stacionariosiose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Aiškinant šio punkto nuostatas kartu su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis (t. y. pastarųjų nuostatų kontekste), galima daryti išvadą, kad, įstatymų leidėjui įvedus į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuorodą apie šiame punkte nurodytą leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, stacionariosiose degalinėse kaip specialiojoje prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje buvo panaikinta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte išimties būdu nustatyta galimybė prekiauti nuo 22 valandos iki 8 valandos pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Tokį teisės normų aiškinimą patvirtina AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinys („alkoholiniais gėrimais prekiauti leidžiama stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą ...“), taip pat Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas, kuriame inter alia nurodoma, kad projektu siekiama užkirsti kelią prekybai alkoholiniais gėrimais degalinėse po 22 val., nurodyta, kad stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, yra taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas. Iš minėto aiškinamojo rašto aišku, kad įstatymo leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimais siekė apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešą maitinimą. Kolegija taip pat pažymi, kad toks pats Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 3 dalies 13 punkto (turint omenyje šių punktų turinius) aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-765/2014, 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 ir 2013 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-639/2013, t. y. bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra panašios su šia administracine byla. Todėl aptariamų teisės normų aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėse bylose Nr. A143-765/2014, Nr. A822-815/2013 ir Nr. A858-639/2013, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad stacionariosiose degalinėse, nors ir tuo atveju, kai jose yra įrengta ir funkcionuoja turinti licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vieta, prekyba tokiais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos absoliučiai negalima.
Pažymėta, kad nors pareiškėjas turi licenciją Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje prekybos vieta nurodomas baras, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tačiau ši licencija buvo išduota 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki 2012 m. sausio 1 d. – dar prieš įsigaliojant Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1911. Todėl anksčiau teisėtai vykdęs savo veiklą pagal turimą licenciją pareiškėjas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, kaip licencijos mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais turėtojas turi pareigą laikytis naujai priimtų AKĮ nuostatų.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog baras yra savarankiškai veiklą vykdanti, atskira nuo degalinės vieta, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs, jog tiek baras, tiek stacionari degalinė yra įsikūrę tose pačiose patalpose, adresas tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos. Atsižvelgiant į 2010 m. kovo 3 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą, matyti, kad degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru yra įregistruotas kaip vienas bendras pastatas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjui. Statinio dalis, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais vykdant viešąjį maitinimą, kaip atskiros kavinės baro patalpos neregistruotos. Bylos duomenimis nustatyta, kad baras nuo degalinės erdvės nėra fiziškai atskirtas (siena, durimis ar panašiu būdu, aiškiai atribojančiu erdves). Pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-294/2013, kurioje nurodyta, jog siekiant išsiaiškinti taikomą įstatymo normą, reikia nustatyti, ar alkoholiniai gėrimai buvo parduoti stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje, ar nuo degalinės atskirtame, savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaičiuojančiame degalinės statinyje įrengtame bare. Tačiau nors šiuo atveju pareiškėjas tvirtina, kad bare ir degalinėje yra įrengti skirtingi kasos aparatai ir vykdoma skirtinga apskaita, tačiau remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, taip pat yra svarbu ir tai, ar baro patalpos yra atskirtos nuo degalinės. Šioje situacijoje byloje esantys duomenys patvirtina, o pareiškėjas nepaneigė, jog degalinės ir baro patalpos nėra aiškiai ir konkrečiai atskirtos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju negalima laikyti, jog baras užima konkrečią erdvę, kuri būtų atskira nuo degalinės. Todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas aptarto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nesilaikė, nes prekiavo stacionarioje degalinėje esančiame bare alkoholiniais gėrimais, vykdydamas viešojo maitinimo funkciją.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos – stacionarioje degalinėje prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir jam priklausančios degalinės patalpose prekiavo alkoholiais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
IV.
Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 123-126), kuriuo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 ir panaikinti 2014 m. rugpjūčio 28 d. teismo nutartį kaip prieštaraujančią jau suformuotai teismo praktikai 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014.
Prašyme teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje aiškindamas ir taikydamas AKĮ 18 straipsnio 1dalies 1 punktą dėl alkoholio prekybos stacionarioje degalinėje, vykdant viešąjį maitinimą (žodis „pirkimą“, atsižvelgiant į bylos kontekstą laikytinas rašymo apsirikimu) po 22 val., nukrypo nuo šiuo klausimu 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 suformuotos praktikos dėl minėtos AKĮ nuostatos taikymo pareiškėjo UAB „Videra“ atžvilgiu tose pačiose patalpose, kuriose yra stacionari degalinė ir baras. Dėl alkoholio prekybos po 22 val. vykdant viešąjį maitinimą, pastarojoje nutartyje konstatuota, kad UAB „Videra“ parduodama alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje ir vartojimui vietoje AKĮ normų nepažeidė. Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 ir daro išvadą, kad tos pačios instancijos teismas, kuriam suteikta teisės formuoti teismų praktiką, administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pripažino, kad UAB „Videra“ vykdydama viešąjį maitinimą ir prekiaudama alkoholiniais gėrimais po 22 vai, tose pačiose patalpose, kuriose yra įsikūrusi ir stacionari degalinė, nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir kad plečiamai šios teisės normos aiškinti negalima, o administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje pripažinta, kad UAB „Videra“ pažeidė minėtą AKĮ normą, ji aiškinta plečiamai, visiškai skirtingai vertintos faktinės aplinkybės dėl stacionarios degalinės ir baro veiklos tose pačiose patalpose. Teigia, jog esant visiškai priešingiems tos pačios instancijos teismų sprendimams (nutartims) absoliučiai identiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje, UAB „Videra“ nesuprantama, kuria teismo nutartimi reikia vadovautis ir yra galima prekyba alkoholiniais gėrimais po 22 val. Atsižvelgiant į tai, mano, jog siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), kad teismų sprendimai esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms būtų vienodi ir teismu būtų galima pasitikėti, procesas administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 turi būti atnaujintas, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis – peržiūrėta.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-389/2014.
Atsiliepime nurodo, kad administracinėse bylose Nr. A858-1452/2014 ir Nr. A822-389/2014 minimos aplinkybės, inkriminuoti pažeidimai, institucijos priėmusios nutarimus taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus yra skirtingos. Pirma, administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas) priimto nutarimo, o administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 pareiškėjui ekonominę sankciją nutarimu skyrė Departamentas. Antra, AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato ne vieną reikalavimą, kurio privalo laikytis ūkio subjektai. Abiejose bylose sprendimai priimti dėl skirtingomis aplinkybėmis nustatytų faktinių aplinkybių ir pažeidimų kvalifikavimo. Administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 Policijos komisariatas pareiškėjui inkriminavo pažeidimą už tai, kad pareiškėjas vykdo prekybą degalinės nespecializuotame skyriuje, o ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje, tačiau teismas su tokiu vertinimu nesutiko konstatuodamas, kad „<...> byloje nesant surinktų įrodymų, daryti išvadą, kad pareiškėjas alkoholiniais gėrimais prekiavo ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje, pagrindo nėra“. Taigi minėtoje byloje iš esmės buvo nagrinėjama AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo kvalifikacija dėl prekybos vietų stacionarumo ir teismas byloje esančias ir atsakovo nutarime inkriminuotas aplinkybes vertino būtent dėl prekybos vietos stacionarumo. Tuo tarpu prašomojoje atnaujinti administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 pareiškėjo veika buvo kvalifikuota ir vertinama ne per prekybos vietos stacionarumo kriterijų, o pagal, tai, kad pareiškėjas apskritai vykdė viešojo maitinimo veikla alkoholiniais gėrimais degalinėje, nors tai draudžiama įstatymu. Taigi administracinėje byloje Nr. A822-389/2014, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjo teisės aktus pažeidžianti veikia pasireiškė tuo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje prekiavo alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje vykdant viešojo maitinimo veiklą alkoholiniais gėrimais, kai AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra aiškiai nurodyta, kad degalinėse leidžiama tik mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veikla. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 subjektyviai vertina skirtingų institucijų skirtingai kvalifikuotus AKĮ pažeidimus. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas stacionarioje degalinėje esančiame bare nuo 2012 m. sausio 1 d. negali vykdyti viešojo maitinimo funkcijos, t. y. parduoti alkoholinius gėrimus vartojimui vietoje, juos pilstyti. Stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, ir tokiu atveju degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, yra taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais pardavimų būdo ir laiko ribojimas. Tuo tarpu pareiškėjas stacionarioje degalinėje bare, (duomenys neskelbtini), Šiauliai, prekiauja alkoholiniais gėrimais vykdydamas viešojo maitinimo veiklą. Šią Departamento poziciją pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose – 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-815/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-765/2014.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).
Nagrinėjamu atveju abejonių dėl to, jog administracinė byla pagal pareiškėjo UAB „Videra“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atmetęs pareiškėjo UAB „Videra“ apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Toliau vertintina, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pareiškėjo nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindas, kuriam esant procesas gali būti atnaujintas, t. y. būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 aiškindamas ir taikydamas AKĮ 18 straipsnio 1dalies 1 punktą dėl alkoholio prekybos stacionarioje degalinėje, vykdant viešąjį maitinimą po 22 val., nukrypo nuo šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 suformuotos praktikos dėl minėtos AKĮ nuostatos taikymo pareiškėjo UAB „Videra“ atžvilgiu tose pačiose patalpose, kuriose yra stacionari degalinė ir baras, dėl alkoholio prekybos po 22 val. vykdant viešąjį maitinimą.
Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka.
Nors tiek administracinėje byloje Nr. A822-389/2014, tiek administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 buvo vertinama to paties pareiškėjo – UAB „Videra“ veikla tame pačiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tarp bylų egzistuoja skirtumai, kurie neleidžia jų vertinti kaip analogiškų, t. y., kad jų ratio decidendi sutampa.
Ginčui aktualiame AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose.
Taigi, pastaroji įstatymo norma numato ne vieną, o keletą atvejų, kur ir kokiais būdais leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Atitinkamai ūkio subjektai pastarąją normą gali pažeisti atlikdami skirtingus, neatitinkančius normoje nustatytų, veiksmus.
Administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 priimtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad: „Vertinant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato viršininko 2013 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 0112000023756 teisėtumą ir pagrįstumą, iš jo turinio matyti, kad atsakovas pareiškėją ekonomine sankcija nubaudė už tai, kad pareiškėjui priklausančiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pareiškėjo darbuotojas 2012 m. sausio 12 d. 22.29 val. pardavė alkoholinius gėrimus. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti po 22 val., nėra. Iš nutarimo matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjui priklausantis minėtas pastatas AKĮ nuostatų prasme laikytinas stacionaria degaline, ir dėl to konstatavo, jog parduodamas alkoholinius gėrimus stacionarioje degalinėje po 22 val. pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.“ <...> „Ginčijamu nutarimu pareiškėjas nėra nubaustas dėl to, kad pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą tuo aspektu, jog viešojo maitinimo vietoje po 22 val. alkoholinius gėrimus pardavė neatidarytoje pakuotėje ir /ar vartoti ne vietoje, todėl teisėjų kolegija šio aspekto nevertina ir dėl jo nepasisako. Kaip minėta, atsakovas nutarime konstatavo, jog pareiškėjo patalpos byloje vertinamu atveju laikytinos stacionaria degaline, todėl pareiškėjas po 22 val. apskritai neturėjo teisės parduoti alkoholinių gėrimų. Taigi būtina įvertinti, ar atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas vykdė alkoholio prekybą nespecializuotame degalinės skyriuje po 22 val., ar, kaip teigia pareiškėjas, darytina išvada, kad jis alkoholio prekybą vykdė stacionarioje viešojo maitinimo vietoje.“ <...> „ginčijamame nutarime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas alkoholio prekybą vykdė degalinės nespecializuotame skyriuje, o ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija tokiam atsakovo vertinimui nepritaria.“ <...> „Iš byloje pateiktų pareiškėjui išduoto 2009 m. gruodžio 18 d. Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimo (tyrimo medžiaga, b.l. 32) ir 2012 m. sausio 12 d. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto Nr. 0172881 (tyrimo medžiaga, b.l. 27-31) turinio galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d., t. y. tuo metu, kai buvo parduoti alkoholiniai gėrimai po 22 val., faktiškai vykdė viešojo maitinimo veiklą.“ <...> „byloje nesant surinktų įrodymų daryti išvadą, kad pareiškėjas alkoholiniais gėrimais prekiavo ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje, pagrindo nėra“. Kitaip sakant, administracinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų prekybos vietų stacionarumo.
Tuo tarpu byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, spręstas klausimas ne dėl pareiškėjo veiklos kvalifikavimo per prekybos vietos stacionarumo kriterijų, o dėl to, jog pareiškėjas viešojo maitinimo (ne mažmeninės prekybos) veiklą alkoholiniais gėrimais vykdė degalinėje, kur tokia veikla draudžiama. Tai patvirtina nutartyje išdėstyti motyvai: „Skundžiamame Departamento 2013 m. sausio 4 d. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjui UAB „Videra“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliai, prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Baras įrengtas pastate – degalinės operatorinėje su prekybos sale ir kasos aparatais bare. Konstatuota, kad UAB „Videra“ prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje toje pačioje patalpoje, vykdydama viešąjį maitinimą todėl pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.“ <...> „stacionariosiose degalinėse, nors ir tuo atveju, kai jose yra įrengta ir funkcionuoja turinti licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vieta, prekyba tokiais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos absoliučiai negalima.“ <...> „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos – stacionarioje degalinėje prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir jam priklausančios degalinės patalpose prekiavo alkoholiais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą.“.
Be to, administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 buvo tiriamas Departamento Nutarimo teisėtumas, tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 spręstas klausimas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimo, t. y. buvo ginčijami skirtingų subjektų priimti administraciniai aktai.
Taip pat pažymėtina, jog šioje byloje ginčytame Departamento Nutarime buvo konstatuotas tik AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, o Policijos komisariato nutarime (administracinė byla Nr. A858-1452/2014) pareiškėjas nubaustas už AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimus.
Papildomai pažymėtina ir tai, jog nutartyje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, kaip pažymėta ir pačioje nutartyje, pateiktas teisės aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra panašios su aptariama administracine byla (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A143-765/2014; Nr. A822-815/2013; Nr. A858-639/2013).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyto pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 nėra, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-389/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.