- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1296-413/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algirdas Remeika
- Pareiškėjas
- S. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės, Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-394-568/2009 pagal pareiškėjos S. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl termino atstatymo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja pareiškimu (b. l. 3-4) prašė atnaujinti terminą giminystės faktą ir valdymo faktą patvirtinantiems dokumentams paduoti ir nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L., I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 400 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Giedraičių g. 9a bei 1140 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Kurpių 18/Palangos g. 9,9a.
Pareiškėja nurodė, kad 1992 metais kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir pastatus, tačiau, pritrūkus rašytinių įrodymų, žemės grąžinimo klausimas nebuvo išspręstas. Pareiškėja reikalaujamus įrodymus pateikė, tačiau iki šiol žemė nėra grąžinta.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 89-90) pareiškimą tenkino, atnaujino pareiškėjai terminą dokumentams pateikti ir nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo tikslu, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L., I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 400 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Giedraičių g. 9a bei 1140 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Kurpių 18/Palangos g. 9,9a.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo J. L. turėtus pastatus, esančius Kaune, Kurpių g. 18, Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kurpių g. 18/Palangos g. 9a bei dalis jų grąžinta natūra. Pareiškimą dėl žemės grąžinimo pareiškėja padavė 2003 m. vasario 10 d., todėl atkūrus nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą prie pastatų turėjo būti vykdomas vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas, remdamasis bylos rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais, konstatavo, kad ginčo žemė nuosavybės teise tikrai priklausė pareiškėjos tėvui.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b. l. 91-96) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. 1997 m. lapkričio 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėją pasirašytinai informavo, jog pagal turimus archyvinius dokumentus jai nuosavybės teises pakanka atkurti tik į 1/2 žemės sklypo, buvusio Giedraičių g. 9a (dabar Giedraičių g. 15, Kaune), t.y. tik į 0,02 ha žemės sklypo, todėl teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai praleistą terminą, ir visiškai nesiaiškino, kokios objektyvios aplinkybės pareiškėjai kliudė laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo;
2. 1991 m. gruodžio 30 d. J. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 7364 yra Kauno apygardos archyvo 1996 m. gegužės 6 d. pažymėjimas Nr. L-55, iš kurio matyti, kad žemės sklypą, esantį Gardino g. 43 ir Palangos g. 5, 1930 metais nuosavybės teise valdė S. ir M. G.. Po S. G. mirties nurodyto turto 1/4dalį paveldėjo žmona M. G., o likusias 3/4 dalis lygiomis dalimis dukterys: L. G. – L. ir V. G. – Č. . Iš šio dokumento matyti, kad iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos visuotinės žemės nacionalizacijos žemės sklypo Gardino/Palangos gatvių kampe 43/5 (dabartiniame Kurpių g. 18/Palangos g. 9,9A, Kaune) savininkai buvo M. G., L. G. – L. ir V. G. – Č. . Todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos žemės sklypą, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9,9A, nuosavybės teise valdė J. L., Iciko;
3. suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad jai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi 1999 m. vasario 12 d. Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-705/99 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. L. po savo motinos M. G. mirties bei po savo sesers V. G. mirties priėmė joms tenkančias palikimo dalis ir valdė turtą nuosavybės teise. Minėtu teismo sprendimu taip pat buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. L. po savo žmonos L. L. mirties priėmė palikimą ir valdė šį turtą nuosavybės teise. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos tėvo pirmoji žmona L. L., jos matina bei sesuo, t.y. asmenys, iš kurių buvo nacionalizuotas ginčo žemės sklypas, mirė po 1940 m., (1941 m. spalio 29 d. ir 1944 m.) nepalikusios testamento. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, jų, kaip savininkių, nuosavybės teisių perėmėjais pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą galėtų būti tik jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai) arba M. G., L. G.- L. ir V. G. vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) (2 straipsnio 1 dalies 3-4 punktai). Pareiškėja nė vienai nurodytai asmenų kategorijai nepriklauso, o Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktai nenumato besąlygiškos galimybės atkurti nuosavybės teisę į tėvo pirmai žmonai ar jos motinai ar seseriai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2002).
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99-101) prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl suinteresuoto asmens kaltės, kadangi niekaip nebuvo priimamas sprendimas dėl pastatų grąžinimo, o apie trūkstamus dokumentus pareiškėja nebuvo tinkamai informuota. Pareiškėjos nuomone, teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmė turinčius faktus, kadangi archyvo pažymos patvirtina, kad jos tėvas J. L. nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypus. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje dalyvavę liudytojai. Be to, 2002 m. vasario 25 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl ginčo žemės sklypuose esančių pastatų grąžinimo, pripažino pareiškėjos tėvą J. L. vieninteliu išlikusiu G. turto perėmėju.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Pagal CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatas teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tik esant tokioms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. nuo jo priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas įrodinėjimo procese turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės ( CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti kiekvieno įrodymo sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, be to, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali daryti išvadas apie tai, nustatytas tam tikras faktas ar ne, tik įrodymų tyrimo ir vertinimo procese įsitikinęs, kad byloje esančių įrodymų pakanka tam tikram faktui patvirtinti ar atmesti ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados turi būti išdėstyti teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje ( CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja prašė atnaujinti terminą giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. L., I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 400 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Giedraičių g. 9a bei 1140 kv.m. žemės sklypą, esantį Kaune, Kurpių 18/Palangos g. 9,9a.
Tenkindamas pareiškimą, teismas netikrino, ar buvo teisinės prielaidos pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kaip tai numato CPK 445 straipsnis, ir savo sprendimo tinkamai nepagrindė bei nemotyvavo. Visų pirma, teismas nenurodė, kokių rašytinių įrodymų pagrindu sprendė apie pareiškimo pagrįstumą ir kokias bylai reikšmingas aplinkybe patvirtino liudytojos V. Š. ir R. V.. Antra, teismas nepasisakė dėl suinteresuoto asmens atstovės teismo posėdyje išsakytų prieštaravimų, netyrė pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų - Kauno apygardos archyvo 1991-07-04 pažymėjimo Nr. L-82, 1996-04-10 pažymėjimo Nr. L-43 ir 1996-05-06 pažymėjimo Nr. L-55 - sąsajumo ir leistinumo su pareiškėjos įrodinėjamomis aplinkybėmis. Trečia, teismas, nustatydamas juridinius faktus, nenurodė nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, o sprendimo dalies dėl termino atnaujinimo visai nemotyvavo.
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (CPK 263 straipsnis). Pažymėtina, kad teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, priimamų procesinių sprendimų turiniui keliami imperatyvūs reikalavimai, kurie leidžia užtikrinti, kad priimamas dokumentas būtų logiškas ir aiškus, juo įtvirtinami įpareigojimai būtų pagrįsti nuosekliu bylos aplinkybių ir susiklosčiusį santykį reglamentuojančių teisės normų įvertinimu. Todėl motyvų, pagrindžiančių teismo padarytą išvadą, nebuvimas teismo procesiniame dokumente vertintinas kaip esminis proceso normų pažeidimas, esantis absoliučiu tokio dokumento panaikinimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.