Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Edvardas Paliokas, sekretoriaujant Erikai Ališauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Aidui Venckui, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl buto perdavimo neatlygintinai nuosavybės teise, tretieji asmenys D. R., R. V., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė R. M. ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę perduoti jai nuosavybės teise neatlygintinai butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškovė procesiniuose dokumentuose bei jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad mirusioji M. B. V. (buvusi pavardė Š.) 1967-03-04 pirko 1/3 dalį medinio vieno aukšto su priestatu gyvenamojo namo dalį, buvusio (duomenys neskelbtini). Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1974-12-1 1 sprendimu Nr. 582 buvo atliktas statinių, kuriuos numatyta nugriauti įkainavimas. Šio sprendimo antrame punkte numatyta apmokėti savininkams už jų nugriaunamą turtą, M. B. V. nenumatant kompensacijos už netektą turtą. Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1976-06-25 sprendimu Nr. 216 buvo nuspręsta M.B. V. suteikti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtas butas 1976-06-28 buvo suteiktas pagal orderį Nr. 408. Šiame bute M. B. V. gyveno iki pat mirties, t.y. 2015-08-25. M. B. V. visą valdymo laikotarpį tikėjo, jog paėmus iš jos nuosavybę ir negavus jokios piniginės kompensacijos, suteiktas butas privatizavimo metu bus įregistruotas jos vardu. Sergant reumatoidiniu artritu nuo 1998 metų M. B. V. sveikata ženkliai pablogėjo ir tapo pirmos grupės invalidė, o nuo 1999 metų, ligai progresuojant, tapo pirmos grupės invalidė su visiška negale. Tačiau judėjimo galimybės ribotos buvo ir ankščiau, todėl pati nebegalėjo tinkamai pasirūpinti informacija apie nuosavybės įregistravimą. Per privatizavimo laikotarpį, M. B. V., skirtingai nei kiti piliečiai, negavo jokio pranešimo atvykti ir pateikti papildomus dokumentus, susimokėti paskaičiuotą mokestį ir atlikti kitas procedūras. Kadangi butas dėl nežinomų priežasčių iki šiol neprivatizuotas, nei M. B. V., nei jos teisių perėmėja R. M. nėra pasinaudojusios buto privatizavimo teise, buvusi nuosavybė paimta, paimto turto vertė nebuvo kompensuota, todėl prašo, kad butas nuosavybės teisėmis būtų perduotas neatlygintinai. Ieškinio senaties nepraleido.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko bei prašo jį atmesti. Atsakovės atstovė nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų, matyti, kad 1974-12-11 Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 582, kuriuo buvo patvirtinti įkainavimo aktai namų valdų ir jose esančių statinių bei želdinių, kurie nukeliami ryšium su statyba, nėra nurodyta ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, taip pat kaip nėra ir ieškovės pavardės tarp savininkų, kuriems buvo nuspręsta sumokėti kompensaciją už jų nukeliamą turtą. Ieškovė pateikė 1976-06-25 Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komitetu sprendimą Nr. 216, kuriuo buvo nuspręsta suteikti ieškovei M. B. V. ginčo butą. Pateiktoje pažymoje, prie minėto sprendimo, nurodyta, kad „Butą ryšium su namo griovimu suteikia SMT „Kauno statyba". Pažymėtina, kad aukščiau nurodytame sprendime nėra nurodyta, kad kaip kompensaciją už griaunamą namų jos gyventojams ginčo gyvenamosios patalpos yra suteikiamos nuosavybės teise. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog ginčo gyvenamosios patalpos buvo suteiktos kaip kompensacija už ieškovei nuosavybės teise priklausiusią namų valdą (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos asmeninės nuosavybės teise turėta namo dalis buvo nugriauta, paimta visuomenės poreikiams, o kompensacija už tai jai nesumokėta, todėl laikytina, jog nustatytos Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje reikalaujamų sąlygų ji neatitinka. Ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje taip pat nurodoma, kad tai yra „gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinė nuomos sutartis“, o nuomos sutarties 1 punkte nurodoma, kad „nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui“. Taigi atsakovė nesutinka su ieškove, kad ji nuo 1976 metų nežinojo, jog ji ir jos šeima gyvena nuomojamose gyvenamosiose patalpose, manė, kad butas yra jos nuosavybė. Jeigu ieškovė manė, kad ginčo gyvenamosios patalpos yra suteiktos nuosavybės teise, tai neaišku kodėl ji neatliko ginčo gyvenamųjų patalpų teisinės registracijos savo vardu, o 2001-07-30 pasirašė ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarti, visą laiką mokėjo nuomos mokestį už ginčo gyvenamąsias patalpas ir nė karto neginčijo nuompinigių mokėjimo pagrindo. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad galiojant LR butų privatizavimo įstatymui pateikė prašymą Savivaldybei dėl ginčo gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisės pripažinimo neatlygintinai. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad visą laikotarpį, kai butas (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas, kreipėsi dėl savo teisių pažeidimo, jeigu manė, kad jos yra pažeistos. Be to, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Tretieji asmenys nagrinėjant bylą nedalyvavo, teismui raštu pateiktuose pranešimuose nurodė, kad su ieškiniu sutinka bei prašo jį tenkinti (b.l. 92, 128, 129, 166, 167).

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b.l. 49). Remiantis 1976-06-28 orderio Nr. 408 pagrindu M. B. V. su šeimos nariais buvo leista apsigyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 73). 2001-07-30 su M. B. V. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos (b.l. 71-72). Pagal Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-03-03 duomenis, bute (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą deklaravę D. R., R. V. ir M. B. V. (b.l. 70). Pradinė ieškovė M. B. V., iškėlus bylą teisme, t.y. 2015-08-25, mirė (b.l. 110). Kauno apylinkės teismo 2015-10-08 nutartimi, pakeista mirusioji ieškovė M. B. V. jos teisių perėmėja R. M. (b.l. 121, 122).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, t.y. dėl ieškovės, kaip mirusiosios M. B. V. teisių perėmėjos, atitikimo Butų privatizavimo įstatyme nustatytiems reikalavimams.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovės R. M. motina M. B. V. (tuo metu buvusi pavardė Š., b.l. 33-36) 1967-03-04 nupirko 1/3 dalį medinio vieno aukšto su priestatu gyvenamojo namo dalį, buvusio (duomenys neskelbtini) (b.l. 150-151), ši sutartis tą pačią dieną buvo įregistruota viešajame registre. Byloje nekilo ginčo, kad minėtas namas, kurio dalis pagal 1967-03-04 sutartį nuosavybės teise priklausė M. B. V., buvo nugriautas (atsakovė šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu pripažino), (CPK 187 str.), be to tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1974-12-11 sprendimu Nr. 582 „Dėl namų valdų ir jose esančių statinių bei želdinių, kurie nukeliami ryšium su valdine statyba, įkainavimo aktų tvirtinimo“ buvo atliktas statinių, kuriuos numatyta nugriauti įkainavimas. Šio sprendimo 2-ame punkte numatyta apmokėti savininkams už jų nugriaunamą turtą, M. B. V. nenumatant kompensacijos už netektą turtą (b.l. 39-41). Ieškovės pateikti duomenys, gauti iš Kauno apskrities archyvo, patvirtina, kad Kauno miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1976-06-25 sprendimu Nr. 216 nuspręsta M. B. V., ryšium su namo griovimu, suteikti gyvenamas patalpas – 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini), (b.l. 170-175). Taip pat Kauno apskrities archyvas informavo, kad žinių apie piniginės kompensacijos išmokėjimą M. B. V. archyve saugomuose Kauno miesto ir Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomųjų komitetų finansų skyrių ir statybos – montavimo tresto „Kauno statyba“ dokumentų fonduose nėra (b.l. 169). Apie tai, kad M. B. V. būtų buvusi išmokėta kompensacija už jai nuosavybės teise priklausiusio buto nugriovimą negalėjo pateikti ir atsakovė, teigdamas, kad tokių duomenų nėra. Todėl teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, vertina, kad pakanka duomenų išvadai, jog M. B. V. kompensacija už jai nuosavybės teise priklausiusio buto nugriovimą išmokėta nebuvo (CPK 178 str., 185 str.).

Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja neatlygintinį gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą atitinkamomis sąlygomis įstatymas nustato, kad pripažįstama nuosavybės teisė. Esant šioje normoje nustatytoms sąlygoms, nuosavybės teisė atsiranda įstatymo pagrindu. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Pagal įstatymą valstybės pavedimu veikiantis asmuo – miesto, rajono valdyba – turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Sprendimą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę gali būti atsisakyta priimti tik tokiu atveju, jeigu valdyba nustatytų, kad asmuo neatitinka šių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009). Taip pat šioje nutartyje nurodyta, kad civilinės teisės doktrina ir teisės taikymo tradicijos patvirtina, kad ginčo santykiui taikomi tie įstatymai, kurie galiojo ginčo santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Ta aplinkybė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu įstatymas, reguliavęs ginčo santykį, nebegalioja, neturi reikšmės, nes įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad jis nebeveikia „į ateitį“ (ex nunc), t. y. jis negalioja po jo panaikinimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) teisės ir pareigos, įgytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą. Vadinasi, įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.; bylos Nr. 3K-3-394/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-1025/2000).

Tiek mirusioji M. B. V., tiek jos teisų perėmėja (paveldėtoja) ieškovė R. M. atitinka visas įstatymo paminėtas sąlygas. Byloje nustatyta, kad turėta namo dalis buvo nugriauta, už tai kompensacija M. B. V. (ar jos teisių perėmėjai) sumokėta nebuvo, teisės įgyti neatlygintinai ginčo butą už nugriautą namo dalį, įgytos galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl laikytina, jog nustatytos Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje reikalaujamos sąlygos. Vadinasi, kai galiojant Butų privatizavimo įstatymui jo pagrindu atsirado nuosavybės teisė, tai ji turi būti ginama ir įgyvendinama. M. B. V. iki pat mirties gyveno ginčo bute, su ja buvo sudaryta buto nuomos sutartis, ji visą laiką rūpinosi turtu, o po jos mirties ieškovė R. M. perėmė jos teises, tame tarpe ir teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl ieškovės nuomojamo buto atitikties privatizavimo objektui keliamiems reikalavimams, byloje yra pateikti duomenys, kad nei ieškovė, nei mirusioji M.B. V. nėra privatizavusi kitos gyvenamosios patalpos (b.l. 132-135, 168).

Prasidėjus butų privatizacijos procesui, ieškovės teigimu, buvo kreiptasi į kompetentingas institucijas (Kauno miesto savivaldybę) dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau nei jai, nei jos motinai nebuvo paaiškinta kur ji toliau turėtų kreiptis ir kokius veiksmus atlikti, kad neatlygintinai būtų perduotas ginčo butas. M. B. V. visą valdymo laikotarpį tikėjo, jog paėmus iš jos nuosavybę ir negavus jokios piniginės kompensacijos, suteiktas butas privatizavimo metu savivaldybės iniciatyva bus įregistruotas jos vardu. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad M. B. V., galiojant Būtų privatizavimo įstatymui, būtų kreipusi į savivaldybę dėl ginčo buto privatizavimo (perdavimo neatlygintinai) atsakovė negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, nurodydama, kad tokių duomenų neturi. Tačiau pažymėtina ir tai, kad byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad ieškovė R. M. 2007-04-02 savivaldybei buvo pateikusi prašymą leisti privatizuoti jos mamai M. B. V. priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 96), tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas (b.l. 97-98). Teismo posėdžio metu, atsakovės atstovė patvirtino, kad nebuvo pradėtas privatizavimo procesas iš esmės vien dėl to, kad Būtų privatizavo įstatymas nuo 1998 metų neteko galios. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo, tačiau detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Įvertinus byloje esančius duomenis, tikėtina, kad valstybės institucijos darbuotojai ieškovei (jos motinai) nei galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nei vėliau jai raštu kreipusis į savivaldybę tinkamai nepaaiškino (apskirtai tai nebuvo aiškinamasi bei nagrinėjama), kad butas suteiktas už nusavintą nuosavybę ir kad papildomų dokumentų pateikti nereikia, ir ginčo butas pagal įstatymą turėtų būti perduotinas neatlygintinai.

Ginant pažeistą savininko teisę įregistruoti pagal įstatymą atsiradusią nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre, priimtinas sprendimas, kuris būtų pagrindas šią teisę įregistruoti. Ieškovės ieškinys tenkintinas ir ieškovei nuosavybės teise neatlygintinai perduotinas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Dėl ieškinio senaties

Atsakovė nurodė, kad ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovė pareiškė tik 2015-02-13, t.y. nuo 1998-07-01 (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.) iki ieškinio pareiškimo ieškovas nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Todėl ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali privestinai įgyvendinti savo pažeistas teises (1964 m. CK 83 str. 1 d., 2000 m. CK 1.124 str.). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Vien tai, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., nėra pagrindas išvadai, kad ieškovė pasibaigus šio įstatymo galiojimui turėjo suprasti, kad jos teisės yra pažeistos. Teismas daro išvadą, jog ieškovė apie jos teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi Kauno miesto savivaldybės administracijos 2007-04-20 raštą „Dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo“, kuriame aiškiai nurodyta, jog šiuo metu teisės aktai nenumato galimybės privatizuoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas. Būtent nuo šio rašto gavimo ieškovė ir suprato apie daromą jos teisių pažeidimą, todėl nuo šio momento ieškovei ir skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia. Lietuvos Respublikos CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Tuo tarpu, ieškovė teismui ieškinį dėl buto perdavimo neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 7 str. pateikė 2015-02-23. Todėl teismas sprendžia, kad ji termino ieškiniui paduoti nepraleido. Teismas pabrėžia, kad net po 2001-07-30 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties pasirašymo, juolab, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybė į ginčo butą įregistruota po šios nuomos sutarties pasirašymo (įrašas galioja nuo 2002-03-29), ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo, kas suponuoja išvadą, jog ieškovė nesuvokė ir negalėjo suvokti apie daromą jos teisių pažeidimą. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovei iki to laiko kol atsakovė nepranešė ieškovei, jog atsisako tenkinti jos pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo nebuvo būtinybės ginti savo pažeistas teises teisme, t.y. ji turėjo pagrindo tikėtis, jog jai bus perduotas nuomojamas butas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, taip pat įrodymų patvirtinančių patirtas išlaidas už advokato pagalbą, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų priteisimo (CPK 79 str., 93 str. 1d., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263 - 265 str., 268 str., 279 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Perduoti ieškovei R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise neatlygintinai butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.