- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-18
- Bylos Nr.
- e2S-1225-779/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15537-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Pareiškėjas
- I. R.
- Kreditorius
- DANSKE BANK A
- Skolininkas
- uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio vystymo grupė“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys - antstolis V. M., išieškotojas DANSKE BANK A/S, skolininkė uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio vystymo grupė“ ,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja I. R. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0240/13/00183 ir Nr. 0240/13/00302 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje.
2. Nurodė, kad antstolis netinkamai įkainojo pareiškėjai priklausančias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paskelbė varžytynes. Antstolis atsisakė tenkinti pareiškėjos prieštaravimus, todėl pareiškėja apskundė antstolio veiksmus dėl atsisakymo tenkinti prieštaravimus. Nurodė, kad antstolis, toliau vykdydamas bylas, priverstinai realizuos patalpas už neadekvačiai mažą kainą tretiesiems sąžiningiems asmenims, todėl pareiškėja negalės jų susigrąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi nutarė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.
4. Teismas nurodė, kad byloje nėra specialias žinias turinčio asmens išvadų dėl ginčo daikto rinkos vertės, o teikiami skelbimai apie kitus objektus vienareikšmiškai nepatvirtina rinkos kainos, be to, nurodomas skirtumas nėra toks ženklus, kuris keltų akivaizdžias abejones dėl nustatytos vertės.
5. Vien ginčijama daikto vertė nėra pagrindas stabdyti visus vykdymo veiksmus. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas teismo procesinio sprendimo vykdymas tuo atveju, jeigu būtų patenkintas pareiškėjos reikalavimas. Teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjai nepateikus objektyvių jos reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, teismas negali daryti išvados, jog pareiškėjos reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti arba jai gali būti padaryta žala, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį ir priimti naują nutartį - pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
6.1. Teismas netinkamai vertino preliminarų skundo pagrįstumą. Pareiškėjos pateiktų įrodymų visiškai pakako preliminariam skundo pagrįstumui nustatyti.
6.2. Teismo sprendimo įvykdymas bus ženkliai apsunkintas, jei teismas netaikys laikinųjų apsaugos priemonių. Be laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo pareiškėja bus priversta inicijuoti papildomus procesus, dėl ko bus apsunkintas jos interesų gynimo procesas ir bus pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai.
6.3. Skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad teismas vertino ne preliminarų skundo pagrįstumą, o jo pagrįstumą iš esmės. Tokio vertinimo pagrindu teismas sprendė, kad nėra būtinosios - tikėtino ieškinio pagrįstumo - sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Tai yra klaidingos teismo išvados, nes ši sąlyga yra įgyvendinta - ieškinys yra pagrįstos, o teismas vertino skundo pagrįstumą peržengdamas tikėtino pagrįstumo vertinimo ribas. Nustatydamas tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygą, teismas perteklinai vertino pareiškėjos skundą, todėl nepagrįstai sprendė, kad ši sąlyga yra netenkinama.
6.4. Pareiškėja yra įkeitusi patalpas, užtikrindama skolininko BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ įsiskolinimą išieškotojui. Pareiškėja neturi jokių tiesioginių finansinių įsipareigojimų bankui. Tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nustatydamas, kad antstolis įkainojo patalpas pažeidžiant CPK 681 str., antstolis turėtų skirti pakartotinę ekspertizę patalpų įkainojimui. Palankaus teismo sprendimo priėmimo metu antstolio paskelbtos varžytynės jau bus įvykusios. Todėl patalpos, tikėtina, priverstinai realizuotos už neadekvačiai mažą kainą. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės į patalpas pereitų tretiesiems asmenims.
7. Suinteresuoti asmenys teismo nustatytu terminu atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
12. Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį, kai skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, kuris išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka (CPK 510 str. 8 d.).
13. CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.
14. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo vykdymo procese sustabdymą pagal CPK 145 str. 1 d. 10 p.) ir nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pagrindinių civilinio proceso tikslų bei principų (CPK 2 str.) (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-105-340/2011).
15. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, teismų praktikoje pasisakyta, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, nes priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016).
16. Teismų praktikoje išaiškinta, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos skundo reikalavimai (panaikinti antstolio 2019 m. balandžio 23 d. patvarkymą; skirti pakartotinę ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti) yra tikėtinai pagrįsti. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad turto (patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė skirtųsi nuo antstolio nustatytos.
18. Pareiškėjos manymu, teismas negalėjo padaryti išvados apie preliminarų skundo pagrįstumą, kadangi tokiu būdu teismas peržengė prašymo nagrinėjimo ribas. Su tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrindo sutikti.
19. Kaip minėta, tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokiu atveju, kai teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio (skundo) argumentus padaro išvadą, kad ieškinys (skundas) yra preliminariai pagrįstas ir byloje galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas, taigi, teismas turi teisę ir pareigą preliminariai įvertinti ieškinio (skundo) pagrįstumą.
20. Iš kartu su prašymu pateiktų priedų matyti, kad skundo reikalavimus pareiškėja grindė savo subjektyvia nuomone apie tikėtiną turto rinkos vertę bei vieninteliu skelbimu iš internetinio portalo www.lt.balticsothebysrealty.com, kuriuo už 290 000 Eur kainą siūloma įsigyti 83 kv. m. ploto verslo paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien pareiškėjos deklaratyvaus pobūdžio teiginiai bei savo pasirinkimu pateiktas vienintelis patalpų pardavimo skelbimas, nesudarė pirmosios instancijos teismui pagrindo prima facie spręsti, kad pareiškėjos skundas yra tikėtinai pagrįstas. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad vien pareiškėjo nesutikimas su antstolio nustatyta turto verte, kartu su skundu nepateikiant kitokią areštuoto turto vertę patvirtinančių ar bent jau pagrįstas abejones antstolio nustatyta turto kaina galinčių sukelti įrodymų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti skundo reikalavimus dėl netinkamo turto vertės nustatymo preliminariai pagrįstais taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-954-830/2019, 2018 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2198-881/2018, 2018 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2147-640/2018). Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos išvada apie pareiškėjos skundo prima facie nepagrįstumą pripažintina pagrįsta.
22. Nustačius, kad skundas yra prima facie nepagrįstas, nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
23. Papildomai pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas negali būti siejamas vien su poreikiu užkirsti kelią kilti naujiems teisminiams ginčams. Ši aplinkybė vertintina atsižvelgiant į tai, ar prašomų taikyti priemonių sukeliamos pasekmės būtų proporcingos pasekmėms, kurios atsirastų, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos. Vykdymo veiksmų stabdymas, atsižvelgiant į vykdymo proceso stadiją ir nurodytas aplinkybes, iš esmės neapibrėžtam laikui, manytina, būtų neproporcinga priemonė pareiškėjos skundo reikalavimams užtikrinti.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti.
24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.