Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkės), Halinos Zaikauskaitės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Antanui Šiupieniui, atsakovo atstovei Astai Martišienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. personalinės įmonės skundą dėl sprendimo panaikinimo, atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) prie LR finansų ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (AVMI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Be to, papildomai paaiškino, kad dėl tų pačių mokesčių buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje valstybinė mokesčių inspekcija ir turėjo dalyvauti ieškovu, tuo tarpu valstybinė mokesčių inspekcija, nelaukdama baudžiamosios bylos rezultatų priėmė skundžiamus sprendimus, nors iš viso nematė dokumentų, apie kuriuos pasisakė savo sprendimuose, sprendimuose minėti dokumentai neanalizuoti. Paaiškino, kad visos ūkinės operacijos faktiškai vyko, atsiskaitoma buvo tik per bankus, G. M. įmonė deklaravo gautas sumas, todėl nebuvo pagrindo abejoti ūkinių operacijų tikrumu. Mano, kad suėjo MAĮ 68 str. 1 d. nustatytas 5 metų terminas, per kurį galimas priverstinis mokesčių išskaitymas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu VMI atstovė prašė skundo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pripažinti neturinčiais juridinės galios ne dėl rekvizitų trūkumo, o dėl to, kad faktiškai sandoriai buvo sudaromi ne tarp tų subjektų, kurie nurodyti sąskaitose. G. M. ir Č. M. įmonės medienos neturėjo ir negalėjo jos parduoti, šios įmonės deklaracijų neteikė, PVM nemokėjo. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, šiuo metu gali būti tik perskaičiuojami delspinigiai. Paaiškino, kad pareiškėjos atstovo nurodytas 5 metų terminas negali būti skaičiuojamas, nes reikia atsižvelgti į Patikrinimo akto surašymo datą.

Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė, atstovas bylos nagrinėjime nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Klaipėdos apskrities VMI pareigūnai 2001 12 07 įformino R. R. įmonės patikrinimą ir pagal Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Alytaus apskrities skyriaus R. R. įmonės atliktos revizijos 2001 08 22 akto Nr. 25-06/24 surašė patikrinimo aktą Nr.201-01-26-331. Tikrintas mokesčių laikotarpis 1997 06 03 – 1999 12 31. Aktu mokesčiai buvo priskaičiuoti dėl to, kad pagal PVM sąskaitas faktūras 1997 metais iš G. M. individualios įmonės pareiškėja įsigijo 1492,855 kub. m. medienos už 597794,06 Lt, išskirta PVM 107594,44 Lt; iš Č. M. individualios įmonės įsigijo 19,5 kub.m. medienos už 7410 Lt, PVM išskirta 1333,8 Lt; 1998 metais iš G. M. individualios įmonės įsigijo 999,518 kub.m. medienos už 386225,3 Lt, PVM išskirtas 69519,35 Lt. Mokesčių administratorius pripažino, kad minėtų įmonių išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes mediena iš minėtų įmonių negalėjo būti įsigyta. Mokesčių administratorius rėmėsi Kauno AVMI Kauno skyriaus 2001 06 26 raštu Nr. 21.3-1394-3817, Revizijų departamento prie FM Kauno revizijų skyriaus 2001 07 04 raštu Nr. 50-03-1105, 2001 08 08 raštu Nr. 50-02-1245. Pagal šių raštų duomenis nustatė, kad G. M. įmonė 1997 metais deklaravo 516377 Lt realizacinių pajamų, 1998 metais – 1121925 Lt realizacinių pajamų, taip pat nustatė, kad duomenys pateikti R. R. įmonėje ir G. M. įmonėje sutampa. Tačiau buvo nurodoma, kad G. M. įmonė išrašydavo pardavimo sąskaitas medienai, kurios realiai nebuvo įsigijusi. Teigiama, kad tai patvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys, kurie rodo, kad mediena buvo perkama iš aplinkinių gyventojų be dokumentų (pagal liudytojų parodymus).

Dėl Č. M. IĮ pasisakoma, kad jos registracijos adresu įmonė nerandama. Remiamasi Vilniaus AVMI Vilniaus skyriaus 2001 05 29 raštu Nr. 18-03-04-12367, kuriuo buvo pranešta, kad Č. M. įmonė nuo registravimo datos neteikia mokesčių inspekcijai finansinės atskaitomybės ir nedeklaruoja pajamų. Taip pat remiasi Tardymo departamento prie VRM 2001 06 27 raštu Nr. 16/8-2719, kuriuo pateiktas Č. M. 2000 04 25 paaiškinimas, kuriame jis teigia, kad dokumentų neišrašė, medienos nepardavė, kad jo vardu galėjo veikti A. U..

Patikrinimo akte nenurodomos PVM sąskaitos faktūros, kurių juridinė galia nepripažinta, jos neanalizuojamos ir, kaip patvirtino VMI atstovė, mokesčių administratorius šių PVM sąskaitų faktūrų nematė, netikrino jų išrašymo aplinkybių, jos kaip priedai prie Patikrinimo akto nepateikiamos. Kaip teigia VMI atstovė, tuo metu galiojusio MAĮ 27² str. buvo nustatyta, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį, remdamasis valstybės institucijų aktais ar kitais dokumentais tais atvejais, kai minėtos institucijos pagal savo kompetenciją atlieka mokesčių mokėtojų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus arba revizijas ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčio administravimo veiksmų. Tačiau teismo manymu, toks kitos institucijos akto performinimas į Patikrinimo aktą galimas tik tuomet, kai nustatyti pažeidimai nekelia jokių abejonių, be to, kai pažeidimų aplinkybės yra pilnutinai ištirtos. Šiuo gi atveju tiek Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus Dokumentinės revizijos 2001 08 22 akte Nr. 25-06/24 (MGK byla, l. 47-67, baudžiamoji byla Nr. 38-1-00091-05, t. V, b.l. 20-40), tiek Patikrinimo akte yra konstatuojama, kad medienos įsigijimas iš G. M. IĮ ir Č. M. IĮ pagrindžiamas juridinės galios neturinčiais dokumentais, nors pačiame aplinkybių aprašyme toks teiginys kelia abejonių, kadangi dėl G. M. IĮ tiek Revizijos akte, tiek Patikrinimo akte pasisakoma, jog R. R. ir šios įmonės apskaitos dokumentų duomenys pilnai sutampa. Buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys paneigiami liudytojų parodymais. Č. M. IĮ išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai paneigiami tik paties Č. M. paaiškinimu (duomenys apie Č. M. įmonę yra baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00091-05, tomas V, b.l. 268, 269, paaiškinimas – b.l. 270) bei tuo, kad registracijos adresu įmonė nerandama. Tačiau Č. M. yra suinteresuotas asmuo (nes nemokėjo PVM), o įmonės neradimo registracijos adresu faktas dar nereiškia, kad įmonė neveikė, t.y. kiti asmenys galėjo veikti šios įmonės vardu. Kadangi su šia įmone pareiškėja yra sudariusi tik vieną medienos pirkimo sandorį, yra pagrindo teigti, kad pareiškėja galėjo nežinoti, jog įmonė parduoda kitų asmenų medieną.

Dokumentinės revizijos aktas bei kiti faktiniai duomenys, kurie buvo renkami siekiant tirti minėtų įmonių veiklą, buvo įvertinti baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00091-05. Šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2007 01 31 priėmė nutarimą „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“(15 baudžiamosios bylos tomas). Iš šio nutarimo matyti, kad buvo vertinamos tos pačios aplinkybės, t.y. kad 1997 – 1998 metais R. R. IĮ apskaitoje nurodyti medienos įsigijimo sandoriai su G. M. IĮ ir Č. M. IĮ faktiškai nevyko, nes pareiškėja faktiškai nepirko medienos iš nurodytų įmonių.

2007 01 31 nutarime konstatuojama, kad nors tyrimo metu buvo nustatyta, jog R. R. IĮ apskaitoje panaudoti suklastotos G. M. firmos PVM sąskaitos faktūros, jomis buvo neteisėtai pagrindžiamas medienos įsigijimas, tačiau nebuvo nustatyta, koks kiekis medienos R. R. IĮ vardu iš G. M. firmos buvo realiai įsigytas, o koks tik pateisinamas suklastotais dokumentais. Beje, šiame nutarime neatskleidžiama sąvokos „suklastoti dokumentai“ esmė, nes baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad G. M. IĮ dokumentai būtų buvę kaip nors klastojami, išskyrus tai, kad yra pagrindo manyti, jog G. M. IĮ PVM sąskaitomis faktūromis buvo įforminami kitų įmonių ar fizinių asmenų medienos pardavimo sandoriai. Paties G. M. padaryti pažeidimai tiriami kitoje baudžiamojoje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. įmonės vardu veikė R. R. , ir konstatuojama, jog negauta duomenų, kurie leistų manyti, kad R. R. žinojo, jog G. M. firma yra fiktyvi ir nemoka mokesčių valstybei. Iš baudžiamoje byloje apklausto T. G. parodymų matyti, kad ne visais atvejais G. M. IĮ tik išrašydavo medienos pardavimo dokumentus, nes kai kuriais atvejais G. M. firma realiai parduodavo medieną. Taip pat nutarime konstatuojama, kad tyrimo metu negauta užtektinai duomenų, jog R. R. IĮ 1997 08 26 apskaitoje esanti Č. M. IĮ PVM sąskaita faktūra LAB 1110436 dėl 19,5 kubinių metrų medienos įsigijimo už 8743,8 Lt nepatvirtina realaus medienos įsigijimo, nes nepaneigta galimybė, kad šis medienos kiekis realiai pateiktas pardavėjo. Taip pat konstatuojama, kad nėra gauta jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog R. R. IĮ atsakingi asmenys galėjo žinoti, kad dokumentas yra įsigytas iš veiklos nevykdančios įmonės ar surašytas kitos įmonės vardu.

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų matyti, kad ginčas kilo dėl G. M. ir Č. M. individualių įmonių vardu išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų juridinės galios, bet ne tik dėl to, kad sąskaitoms trūktų būtinų formalių rekvizitų, ar jos būtų neteisėtai įgytos ir naudojamos, o dėl to, kad šias sąskaitas išrašė įmonės, kurios realiai ūkinės veiklos nevykdė, šių įmonių dokumentus neteisėtai naudojo kiti asmenys. Atsakovai neteigia, kad pareiškėja neturėjo išlaidų ir nepirko medienos, negavo pajamų už parduotą medieną apskritai, tačiau tvirtina, kad šių išlaidų negalima priskirti sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamas pajamas dėl to, kad išlaidos pagrindžiamos juridinės galios neturinčiomis PVM sąskaitomis-faktūromis, taip pat tokiais dokumentais pareiškėja negali pagrįsti savo teisės į PVM atskaitą. Minėta, kad realiai G. M. ir Č. M. įmonių išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų VMI netikrino, jų neturėjo. Šiomis PVM sąskaitomis faktūromis pagrįsti medienos pirkimo sandoriai nėra detaliai aprašyti ir Revizijos akte, nors PVM sąskaitos faktūros pateikiamos kaip šio akto priedas (baudžiamoji byla Nr. 38-1-000091-05, t. V, b.l. 86-88), bet šis priedas nebuvo perkeltas prie Patikrinimo akto, nors teismo manymu VMI performindama Revizijos aktą, turėjo prijungti prie Patikrinimo akto ir priedus, tame tarpe ir PVM sąskaitas faktūras, dėl kurių kilo ginčas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad PVM sąskaitos faktūros grąžintos pareiškėjai. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos dvi įmonės PVM nemokėjo, tačiau nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėja apie tai visais atvejais žinojo. Baudžiamojoje byloje yra G. M. išrašytų R. R. įmonei PVM sąskaitų faktūrų nuorašai (baudžiamoji byla Nr. 38-1-000091-05, V tomas b.l. 159-187, 216-228, sąskaitų suvestinė lentelė b.l. 86-88). Sąskaitos turi visus privalomus formaliuosius rekvizitus, jas pasirašė G. M. . Iš mokėjimo pavedimų matyti, kad pagal šias sąskaitas atsiskaityta per banką (ten pat, b.l. 188-215, apmokėjimų suvestinė lentelė b.l. 89). Duomenys apie Č. M. įmonės PVM sąskaitą faktūrą patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros blankas įsigytas teisėtai (baudžiamoji byla tomas V, b.l. 266), iš lentelės prie Revizijos akto matyti, kad būtent šiame blanke išrašyta PVM sąskaita faktūra pripažinta neturtinti juridinės galios (baudžiamoji byla, t. V, b.l. 87).

Visos aprašytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad medienos, kaip PVM objekto, pareiškėjos įmonė nebuvo įsigijusi, taip pat nepatvirtina, kad R. R. IĮ žinojo, jog G. M. ir Č. M. įmonės realiai veiklos nevykdo, mokesčių nemoka.

Nagrinėjamas ginčas dėl mokesčio mokėtojo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą bei dėl bendrovės patirtų išlaidų pripažinimo sąnaudomis apskaičiuojant fizinių asmenų pajamų mokestį. Faktiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas, susiklostė 1997 06 03 – 1999 12 31 laikotarpiu, kuriuo apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu reglamentavo 1993 m. gruodžio 22 d. priimtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ), kurio 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, kai jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose arba LR Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose. Įstatymo 16 straipsnis nustatė, kad atskaitoma PVM suma yra įtraukta į apskaitą PVM suma už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas prekes, skirtas apmokestinamoms prekėms gaminti, parduoti ir apmokestinamoms paslaugoms teikti. Atskaitoma PVM suma nustatoma laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų.

Fizinių asmenų pelno mokesčio laikinojo įstatymo 26 straipsnis reglamentavo, kad apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje išvardintas ir juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnis, galiojęs minėtais periodais, reglamentavo, kad nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimami tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtinti faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, išvardintos šio straipsnio 1 dalyje. Juridinę galią dokumentams suteikiančios sąlygos buvo nustatytos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnyje.

Šio ginčo atveju, aiškinant taikytinas teisės normas, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo duotu išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A1 -355-2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, psl. 128-142).

LVAT plenarinė sesija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1 -355-2004, 2004 10 27 nutartyje pasisakė, kad negalima teigti, jog aplinkybės, susijusios su neteisėta pardavėjo veikla, jokiais atvejais nedaro įtakos pirkėjo teisei į PVM atskaitą. Tačiau būtina nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos prisideda prie mokesčio nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją ir tokiu būdu elgiasi nesąžiningai. T.y. vadovaujantis aktualia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika su teise į PVM atskaita susijusiose bylose, daroma išvada, kad teisė į PVM atskaitą gali būti paneigiama remiantis dviem esminiais kriterijais: 1) būtina nustatyti ar egzistuoja PVM objektas, t.y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM pareiškėja siekia susigrąžinti, realiai įvyko; 2) ar yra pagrindas teigti, kad pareiškėja yra nesąžininga, t.y. ar ji į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodama (turėdama žinoti), kad jos ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės, bet vis tiek dalyvaudama ūkinėse operacijose su tokiu partneriu.

Mokesčių administratorius, neigdamas pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjos partneriai nesumokėjo pridėtinės vertės mokesčių už pareiškėjai parduotą medieną. Tačiau vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Ši teisė gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą. Be minėto partnerio veiklos neteisėtumo, susijusio su konkrečia ūkine operacija, būtina įrodyti, kad mokesčio mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą.

Šio mokestinio ginčo metu mokesčių administratorių ir MGK buvo įvertinta, kad pareiškėja, sudarydama sandorius su minėtomis įmonėmis, elgėsi nesąžiningai, nes nesąžiningu elgesiu gali būti pripažinta ne tik tiesioginė apgaulė, bet ir atvejis, kai pirkėjas turi galimybę žinoti, kad jos vykdoma veikla bus prisidėta prie mokesčių nemokėjimo, bet nepaisydama to atlieka ūkinę operaciją. Nors pareiškėja teigia, kad jai nepriklauso tikrinti pardavėjo išrašytų dokumentų teisėtumo, tačiau taip nėra. Pareiškėja privalėjo įsitikinti, ar medieną perka visais atvejais būtent iš to pardavėjo, kuris išrašo PVM sąskaitą faktūrą. Tačiau, kaip seka iš minėtos suformuotos teismų praktikos, kiekvieną sandorį mokesčių mokėtojo sąžiningumo prasme turi įvertinti ir mokesčių administratorius. Šio mokestinio ginčo atveju kiekvienas konkretus sandoris nebuvo analizuojamas, tuo tarpu prokuratūros nutarime pasisakoma, kad dalis sandorių galėjo įvykti realiai, nes tai nepaneigta jokiais objektyviais duomenimis.

LVAT 2004 10 27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A/1-355/2004 yra pasisakyta, kad mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčio mokėtojo sąžiningumu ir tik tuomet, kai tokios abejonės išsakytos ir dėl jų pateikti įrodymai, į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas privalo įrodinėti, kad jis apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti. Tuomet visi pateiktieji įrodymai gali būti įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste.

Nei Patikrinimo akte, nei mokesčių administratorių sprendimuose konkrečios aplinkybės, susijusios su sandoriais tarp pareiškėjos ir G. M. ir Č. M. įmonių, neanalizuotos, pareiškėjos nesąžiningumas iš esmės grindžiamas mokesčių administratoriaus gautais oficialiais tyrimą atliekančių institucijų raštais, todėl mokesčių mokėtojas neturėjo galimybės paneigti aplinkybes, rodančias jo nesąžiningumą, kuris ir būtų pagrindu priskaityti mokesčius. Be to, pareiškėja pagrįstai teigia, kad VMI pripažino, jog pareiškėja medieną buvo įsigijusi realiai. Tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys dokumentai, susiję su medienos eksportu (baudžiamoji byla, t. VI, b.l. 169-170, 171 ir kt.). Tačiau dėl to, ar realiai egzistavo PVM objektas, mokesčių administratoriai savo sprendimuose nepasisakė, dėl to nepasisakė ir MGK. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. R. įmonė medieną pirko ir iš kitų ūkio subjektų, pvz. iš Rietavo miškų urėdijos (baudžiamoji byla, t. VI, b.l. 104-135), todėl yra galimybė nustatyti, ar pareiškėjos realizuota mediena ir įsigyta mediena 1997-1998 metais apima ir iš G. M. ir Č. M. įmonių įsigytą medieną. Tuo tarpu ši svarbi aplinkybė tiek paneigiant teisę į PVM atskaitą, tiek paneigiant teisę sąnaudomis mažinti apmokestinamąsias pajamas nebuvo tiriama.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad skundžiamuose VMI prie FM bei Klaipėdos AVMI sprendimuose nenurodytos esminės pareiškėjos teisės į PVM atskaitą paneigimo aplinkybės. Mokesčių administratoriai rėmėsi tik PVM sąskaitų faktūrų, kaip apskaitos dokumentų juridine galia bei besąlygine pareiškėjos pareiga žinoti apie savo veiklos partnerių veiklos teisėtumą visais aspektais, tačiau netyrė ūkinės operacijos realumo bei pareiškėjos nesąžiningumą įrodančių aplinkybių. Tuo pažeistas PVM teisiniuose santykiuose veikiantis fiskalinio neutralumo principas, reiškiantis, kad visos prekės turi būti apmokestinamos vienodomis sąlygomis. Todėl darytina išvada, kad mokestinio ginčo metu byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjos nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise faktų visų sandorių sudarymo atvejais (prokuratūra pasisakė, kad dalis sandorių galėjo būti sudaryta realiai). Aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, yra teisiškai reikšmingos tik kalbant apie šios teisės įgyvendinimą ir neturi įtakos sprendžiant, ar pripažinti sąnaudomis tiek juridinio, tiek fizinio asmens išlaidas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną ar pajamas pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 str. 2 dalį ir pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 26 str. Tačiau apmokestinant šiuo mokesčiu būtina nustatyti, ar ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, ar mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais, ir tuomet mokesčio mokėtojo patirtomis išlaidomis mažinamas mokesčio mokėtojo apmokestinamas pelnas ar pajamos nepriklausomai nuo to, ar PVM sumokėjo prekių pardavėjas. Kadangi byloje netirta, ar ūkinės operacijos tikrai įvyko, ar pareiškėja patyrė išlaidas, pirkdama medieną iš G. M. ir Č. M. įmonių, o tai, kaip minėta, svarbu ir apskaičiuojant PVM, skundžiamas VMI sprendimas ir MGK sprendimas panaikinami perduodant skundą visa apimtimi centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85str.- 88 str., 89 str. 1 d. 3 p., 127 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą „Dėl R. R. individualios įmonės 2002 11 07 skundo“ Nr. S-434-(7-450/2002) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2002 04 26 sprendimą Nr. 13-06-3487, kuriuo patvirtintas Klaipėdos AVMI 2002 03 08 sprendimas Nr. 16-05-/15. Perduoti R. R. individualios įmonės 2002 03 25 skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.