Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-02-18 · Administracinė byla Nr. I-1352-629/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-02-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-09-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-02-18
Bylos Nr.
I-1352-629/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02890-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Liuda Arlauskienė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1352-629/2013(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02890-2012-7)Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Vildai Vaičiūnienei, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Onutei Adulčikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 72–76), kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba, atsakovė) 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-656) 3 p. dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, atitinka Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymas) 4 str. 1, 2 ir 3 p., o ištyrus, kad minėtas Sprendimo Nr. 1-656 punktas neatitinka nurodytų nuostatų, jį panaikinti;

2) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-656 4 p. atitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 70 str. 11 d. bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p., o ištyrus, kad minėtas Sprendimo Nr. 1-656 punktas neatitinka nurodytų nuostatų, jį panaikinti;

3) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-656 1 p. patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) III skyriaus „Mokesčių lengvatų taikymas ir jas patvirtinančių dokumentų pateikimas“ reglamentavimas, ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2 p. nurodytiems asmenis, atitinka Vyriausybės nutarimo 2 p. nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo Nr. 1-656 3 p. nustato mėnesinį mokestį ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui, diferencijuotą pagal vaiko šeimos deklaruotą gyvenamąją vietą: mokestis šeimoms, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste, yra mažesnis nei mokestis šeimoms, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste (įskaitant ir tuos asmenis, kurie savo gyvenamąją vietą yra deklaravę toje pačioje Vilniaus miesto savivaldybėje, tik kitoje gyvenamojoje vietovėje nei Vilniaus mieste, pvz., Grigiškėse, Trakų Vokėje ir kt). Pasak atsakovo, toks mokesčio diferencijavimas sudaro mažiau palankias galimybes šeimų, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste, vaikams lankyti Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigas, įgyvendinančias ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas. Užmokesčių už ikimokyklinį ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kartu apribojant gyvenančių ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti švietimo įstaigas, todėl yra pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas (lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą), o kartu ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p. Be to, Sprendimo Nr. 1-656 3 p. numatytu teisiniu reguliavimu, apribojus vaikų, gyvenančių ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ar Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Vilniaus miestą, galimybes lankyti švietimo įstaigas, apribojamos ir Švietimo įstatyme garantuojamos vaiko teisės bei pažeidžiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 2 p. nuostata. Pažymėjo, kad Sprendimo Nr. 1-656 3 p. nustatytas teisinis reguliavimas diskriminuoja vaikus dėl jų šeimų deklaruotos gyvenamosios vietos ir be jokio pagrįsto teisinio pagrindo neleidžia vaikams, gyvenantiems ne Vilniaus mieste, naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatyme garantuojamomis lygiomis teisėmis mokant vienodą mokestį už tą pačią teikiamą paslaugą – ikimokyklinį ugdymą. Tokiu būdu yra pažeidžiami ir teisėti vaikų interesai – gauti tapačią paslaugą už vienodą užmokestį bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 3 p. nuostata dėl vaikų diskriminacijos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimo Nr. 1-656 4 p. šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d., nustato 200 Lt mokestį, kurio didžioji dalis skiriama naujų darželių statybų išlaidoms padengti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Švietimo įstatymas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai suteikia teisę nustatyti tik atlyginimo už vaikų išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigose dydį. Švietimo įstatymas nenumato jokių papildomų mokėjimų už ikimokyklinį ugdymą. Švietimo įstatymo 70 str. 7 d. tik numato, kad atlyginimo dydį už ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklos įstatuose nustatytas mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu teikiamas papildomas paslaugas (pailgintos dienos grupės, popamokinė mokinių priežiūra, klubai, būreliai, stovyklos, ekskursijos ir kita) nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Naujų ikimokyklinio ugdymo įstaigų statybos išlaidos nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinio ugdymo įstaigose išlaidos, todėl nustatytas 150 Lt mokestis naujų darželių statybų išlaidoms padengti yra visiškai nepagrįstas ir minėtu reglamentavimu atsakovė pažeidė Švietimo įstatymo 70 str. 11 d. bei VAĮ 3 str. 1 p. įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Anot pareiškėjo, Sprendimo Nr. 1-656 1 p. patvirtinto Tvarkos aprašo III skyriuje Savivaldybės taryba nustatė teisinį reguliavimą, kuris apriboja tam tikrų asmenų teises į Vyriausybės nutarimo 2 p. garantuojamą mokesčio už vaiko išlaikymą lengvatą visa apimtimi, nes nenumatė 50 procentų išlaidų sumažinimo už vaiko ugdymo reikmes lengvatos Vyriausybės nutarimo 2 p. nurodytiems asmenims, todėl toks reglamentavimas pažeidė Vyriausybės nutarimo 2 p. bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 str. nustatytą teisėtumo principą. Atkreipė dėmesį, kad analogišką atvejį yra nagrinėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A63 -2266/2011.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamos Sprendimo Nr. 1-656 nuostatos taip pat prieštarauja ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 51–55, 85–86) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės nuomone, Sprendimo Nr. 1-656 3 p. nuostata, nustatanti skirtingą mokestį šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniuje, nepažeidžia ar nediskriminuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų ir neprieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. išdėstytiems principams, nes yra pagrįsta kitais teisės aktais. Paaiškino, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 str. savivaldybėms yra pavesta vykdyti savarankiškąsias savivaldybių funkcijas: organizuoti ikimokyklinį ugdymą, vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą, vaikų ir jaunimo užimtumą (8 p.) taip pat organizuoti maitinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas (10 p.). Atsakovės teigimu, būtent organizuodama ikimokyklinį ugdymą ir maitinimo paslaugų teikimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse, savivaldybės taryba nustato atlyginimo dydį už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose. Tarybos nuomone, Švietimo įstatymo 70 str. 11 d. nuostata reiškia, kad Savivaldybės tarybai, kaip mokyklos savininko teises įgyvendinančiai institucijai, yra suteikta teisė savarankiškai nustatyti mokesčio dydį už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pažymėjo, kad Sprendimo Nr. 1-656 3 p. buvo nustatytas mažesnis mokestis už vaiko išlaikymą Vilniuje gyvenamąją vietą deklaravusioms šeimoms ir socialiai remtinoms šeimoms. Atkreipė dėmesį, kad viešojoje teisėje yra taikomas principas „galima tik tai, kas numatyta“, todėl pažymėjo, kad joks teisės aktas nenumato, jog savivaldybė apskritai privalo užtikrinti ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų vaikų išlaikymą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Pažymėjo, kad nėra aišku, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškia pareiškėjo nurodomas įstatymo viršenybės ir priimamų sprendimų teisėtumo principų pažeidimas

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas mokesčio dydis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms yra nustatytas ne Aprašo III skyriuje, o Sprendimo Nr. 1-656 3 p. Šiame punkte yra nustatytas 50 Lt mokestis visoms šeimoms, o socialiai remtinoms šeimoms 20 Lt ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo užmokesčiui apmokėti, atitinkamai 75 Lt šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniaus mieste ir 40 Lt socialiai remtinoms šeimoms, nedeklaravusioms gyvenamosios vietos Vilniaus mieste. Taigi, minėtas mokestis socialiai remtinoms šeimoms yra mažinamas net daugiau nei 50 procentų, kaip yra nustatyta Vyriausybės nutarimo 2 p. Pasak atsakovės, Sprendimu Nr. 1-656 patvirtinto Aprašo III skyrius negali būti aiškinamas atskirai, nesiejant jo nuostatų su minėtu Sprendimo Nr. 1-656 3 p. Taryba nurodė, kad tiek Vietos savivaldos įstatyme, tiek ir Švietimo įstatyme savivaldybėms yra nustatyta savivaldybių pareiga organizuoti būtent vaikų maitinimo paslaugų teikimą, tačiau nėra įtvirtintos pareigos rūpintis vaiko ugdymo reikmėmis. Rūpintis vaikais, juos išlaikyti, taip pat ir aprūpinti ugdymui reikalingomis priemonėmis, visų pirma, yra tėvų, o ne savivaldybės, pareiga (Konstitucijos 38 str.). Paaiškino, kad minėto mokesčio paskirtis optimizuoti vaikų ugdymo procesą, o ne išlaikyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankančius vaikus. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p. nustatyta, kad savarankiška savivaldybės funkcija ikimokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, tačiau nėra nustatyta iš kokių lėšų tai turi būti daroma, todėl savivaldybė gali nustatyti mokestį susijusį su vaikų ugdymo optimizavimu. Pabrėžė, jog ugdymo reikmėms nustatytas mokestis nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestis, todėl savivaldybė turi diskrecijos teisę, nuspręsti, ar gali būti taikomos lengvatos dėl ugdymo reikmėms renkamo mokesčio. Pasak atsakovės, Vyriausybės nutarimo 2 p. nuostatos apskritai netaikytinos vaikų ugdymo reikmėms renkamam mokesčiui.

Teismo posėdyje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovė prašė patenkinti pareiškimą, remdamasi jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovė prašė pareiškimą atmesti, remdamasi atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-656 patvirtino Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą, nustatė dienos vaiko maitinimo normas, mėnesinį mokestį ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui bei mėnesinį 200 Lt mokestį visoms šeimoms, išskyrus socialiai remtinas šeimas, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 7–11).

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu ištirti atitinkamų Sprendimo Nr. 1-656 nuostatų teisėtumą, todėl, visų pirma, vertintina, ar nurodomas Sprendimas Nr. 1-656 bei juo patvirtintas Tvarkos aprašas laikytini norminiais administraciniais aktais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 13 p. norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pagal ABTĮ 2 str. 15 p. administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Taigi, atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, darytina išvada, jog ABTĮ vartojama sąvoka „norminis administracinis aktas“ reiškia, vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 1-656 bei juo patvirtintas Tvarkos aprašas atitinka ABTĮ nurodytus norminio administracinio akto požymius ir yra norminis administracinis aktas, kadangi yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui ir jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Pastarasis, kaip matyti, buvo paskelbtas leidinyje „Sostinė“ (b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas vertina minėto sprendimo nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimo Nr. 1-656 3 p. dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, prieštarauja Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 str. 1, 2 ir 3 p.

Atsakovė Sprendimo Nr. 1-656 3 p. nustatė mėnesinį mokestį ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui: 1) 50 Lt visoms šeimoms, išskyrus socialiai remtinas šeimas, kurių gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus mieste; 2) 20 Lt visoms socialiai remtinoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus mieste; 3) 75 Lt visoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniaus mieste; 4) 40 Lt visoms socialiai remtinoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus mieste ir kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju, Sprendimo Nr. 1-656 3 p. faktiškai buvo diferencijuotas apmokėjimas už vaiko ikimokyklinį ugdymą priklausomai nuo vaiko šeimos deklaruotos gyvenamosios vietos, t. y. ar šeimos deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus miesto teritorijoje, ar ne.

Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 str. nustato bendrąsias vaiko teisių apsaugos nuostatas. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (1 p.); vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 p.); kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (3 p.).

Pažymėtina, kad užmokesčio už ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmių tenkinimą ir darbuotojų darbo apmokėjimą dydžio diferenciacija, atsižvelgiant į vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą, sudaro skirtingas galimybes lankyti ikimokyklines ugdymo įstaigas vaikams priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos, kadangi deklaravusių gyvenamąją vietą ne Vilniaus miesto teritorijoje vaikų tėvai turi mokėti didesnį užmokestį už vaiko ugdymą Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, nei deklaravusių gyvenamąją vietą minėtoje teritorijoje vaikų tėvai. Teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai teigia, kad tokiu būdu yra apribojamos gyvenančių (deklaravusių gyvenamąją vietą) ne Vilniaus miesto teritorijoje vaikų galimybės lankyti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Pažymėtina, kad Švietimo įstatymo 47 str. l d. 2 p. nustatyta vaiko galimybė lankyti tėvų ar globėjų parinktą švietimo įstaigą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamos nuostatos pripažintinos prieštaraujančiomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. l p. ir 2 p.

Kaip minėta, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 3 p. įtvirtina asmenų lygybės ir diskriminavimo draudimo principą. Teismas pažymi, kad konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Nagrinėjamu atveju Sprendimo Nr. 1-656 3 p. įtvirtintas reglamentavimas skirtingai vertina Vilniaus miesto teritorijoje ir ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusius vaikus, kas, teismo vertinimu, nėra pateisinama jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, todėl darytina išvada, kad tokia diferenciacija yra diskriminuojančio pobūdžio ir pažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 3 p. Teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-04-191, pasisakydamas iš esmės analogišku klausimu.

Atsakovės teiginiai, kad toks Sprendimo Nr. 1-656 3 p. nustatytas reguliavimas yra pateisinamas Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p., pagal kurį savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms priskirimas ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas, bei Švietimo įstatymo 70 str. 11 d., pagal kurią atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų), vertinamas kritiškai. Teismas pažymi, kad šiuo atveju nėra paneigiama savivaldybės teisė atlikti tam tikras funkcijas pagal minėtas Vietos savivaldos įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatas, tačiau šių funkcijų vykdymą reikėtų vertinti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo kontekste, t. y. atsižvelgiant į minėtame įstatyme įtvirtintus principus, kas nagrinėjamu atveju atsakovės nebuvo padaryta.

Konstatavus, kad Sprendimo Nr. 1-656 3 p. prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1, 2, 3 p., pastarasis yra naikintinas (ABTĮ 115 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėjo nuomone, Sprendimo Nr. 1-656 4 p. prieštarauja Švietimo įstatymo 70 str. 11 d. bei VAĮ 3 str. 1 p.

Sprendimo Nr. 1-656 4 p. nustatytas mėnesinis 200 Lt mokestis visoms šeimoms, išskyrus socialiai remtinas šeimas, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d., iš kurių: 1) 50 Lt skiriama ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui; 2) 150 Lt skiriama naujų darželių statybų išlaidoms padengti.

Pagal Švietimo įstatymo 70 str. 11 d. atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Atlyginimas gali būti mažinamas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) nustatytais atvejais ir tvarka.

Pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl sumos, skiriamos naujų darželių statybų išlaidoms padengti, atitikties Švietimo įstatymo nuostatoms.

Teismas, išanalizavęs Švietimo įstatymo 70 str. 11 d., daro išvadą, kad pastaroji įtvirtina teisę nustatyti tik mokestį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą (ugdymą ir maitinimą), tačiau, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1-656 4 p., pastarajame nustatytas 200 Lt mokestis, kurio dalis (50 Lt) sudaro minėtą užmokestį už vaikų išlaikymą (ugdymą), o likusi dalis (150 Lt) sudaro mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti. Teismo nuomone, toks atsakovės nustatytas reglamentavimas neatitinka Švietimo įstatymo 70 str. 11 d. nuostatos, kurioje įtvirtintas tik mokestis už vaikų išlaikymą. Pažymėtina, kad 150 Lt mokestis už naujų darželių statybą nepatenka ir į Švietimo įstatymo 70 str. 7 d. nurodytas tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu teikiamas papildomas paslaugas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimo Nr. 1-656 4 p., prieštarauja Švietimo įstatymo 70 str. 11 d., todėl yra naikintinas.

Atkreiptinas dėmesys, kad VAĮ 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 6 str. 2 d. tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus. Kaip išaiškinta LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I1-02/2006, viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.

Atsižvelgiant į minėtą išaiškinimą, teismas konstatuoja, kad atsakovė Sprendimo Nr. 1-656 4 p., nustatydama mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti, kuris nėra įtvirtintas šveitimo įstatymo 70 str., pažeidė ir VAĮ 3 str. 1 p.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-656 1 p. patvirtinto Tvarkos aprašo III skyrius neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 p.

Vyriausybės nutarimo 2 p. nustatyta, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Miestų ir rajonų tarybos gali nustatyti iš savivaldybių biudžetų lėšų, o įmonės, įstaigos bei organizacijos – iš savo lėšų papildomas užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) lengvatas.

Kaip matyti iš Tvarkos aprašo 4 p. vaiko išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestį sudaro vaiko dienos maitinimo normos mokestis ir mokestis vaiko ugdymo reikmėms, taigi atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimo 2 p. reglamentavimą, nurodyta lengvata (mokesčio sumažinimas 50 proc.) turėtų būti taikomas, priešingai nei atsiliepime nurodo Taryba, ir mokesčiui vaiko ugdymo reikmėms, tačiau, kaip matyti iš Tvarkos aprašo III skyriaus nuostatų, pastarosiose lengvata nustatyta tik mokesčiui už maitinimą. Taigi konstatuotina, kad atsakovė, nenumatydama lengvatų mokesčiui už vaiko ugdymo reikmes, pažeidė Vyriausybės nutarimą, todėl teismas daro išvadą, kad Tvarkos aprašo III skyriaus reglamentavimas, pagal kurį netaikomos atitinkamos lengvatos mokesčiui už ugdymo reikmes, prieštarauja aukštesnės galios aktui – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 2 p.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 115 str. 1 d. 2 p., 117 str., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad:

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 3 p. dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, prieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 str. 1, 2 ir 3 p., ir laikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 3 p. panaikintu;

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 4 p. nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 70 str. 11 d. ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d., ir laikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 4 p. panaikintu;

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 p. patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo III skyriaus „Mokesčių lengvatų taikymas ir jas patvirtinančių dokumentų pateikimas“ reglamentavimas, ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 p.

Įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Sostinė“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Milda VainienėLiuda ArlauskienėArūnas Kaminskas