Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-11 · Administracinė byla Nr. A-143-713-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-11
Bylos Nr.
A-143-713-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
N. Š.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos antstolių rūmams, Antstolių
Administracinė byla Nr. A143 – 713/2010Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjai N. Š.,atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos antstolių rūmams, Antstolių garbės teismui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 4 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2009 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 1R-24 ,,Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstolei N. Š.“ bei Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, kadangi drausmės byla išnagrinėta suėjus senaties terminui, ir juos panaikinti.

Pareiškėja nurodė, kad Teisingumo ministras, priimdamas įsakymą dėl drausminės nuobaudos – pastabos – skyrimo, rėmėsi nepagrįstu ir neteisėtu Antstolių garbės teismo sprendimu. Pažymėjo, jog Antstolių garbės teismas, nagrinėdamas drausmės bylą, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės). Nerengtas parengiamasis teismo posėdis, drausmės byla išnagrinėta ne per 45 dienas nuo jos iškėlimo dienos, o praėjus daugiau kaip metams. Drausmės byla iškelta Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 1R-350, o drausminė nuobauda paskirta Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1R-24. Antstolių garbės teismo sprendimu drausmės bylos nagrinėjimo terminas nebuvo pratęstas. Antstolių garbės teismas buvo paskyręs posėdį, kuriame nusprendė sustabdyti drausmės bylos nagrinėjimą iki Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka nebus išnagrinėtas jos skundas dėl Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1R-306 dalies ,,taip pat patikrinti kitas antstolės vykdomąsias bylas, kuriose uždėtas areštas piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose“. Antstolių garbės teismas, jai negalint dalyvauti, neatnaujino drausmės bylos nagrinėjimo, nurodydamas, kad to nenumato Taisyklės. Pažymėjo, kad Antstolių garbės teismas, praėjus 16 mėnesių po drausmės bylos iškėlimo, nagrinėjo ne tik tą drausmės bylos dalį, kuri buvo apskųsta administraciniam teismui, bet ir tą dalį, kuri teismui nebuvo apskųsta. Tokie Antstolių garbės teismo veiksmai pažeidė Taisyklių 14 punktą. Taisyklės Antstolių garbės teismui nenumato galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą ar atidėti jį ilgesniam nei 10 dienų terminui. Pažymėjo, kad, pripažinus negaliojančiu Antstolių garbės teismo sprendimą, pripažintinas negaliojančiu ir Teisingumo ministro įsakymas. Pareiškėja nurodė, kad Teisingumo ministras, neatlikęs savarankiškos Antstolių garbės teismo pateiktos medžiagos analizės, neištyręs bylos nagrinėjimo tvarkos terminų, pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą, o tai taip pat yra pagrindas pripažinti įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu. Pareiškėja pažymėjo, kad jos veiksmų patikrinimo metu negalima įvardinti antstolio profesijos prestižo menkinimu ar profesinės etikos nesilaikymu. Patikrinimo metu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) tarnautojams ji paaiškino, kad abejoja Teisingumo ministro įsakymo dalimi bei ketina ją skųsti teismui, todėl jie primygtinai nereikalavo pateikti kitas vykdomąsias bylas, sutikdami, kad tuo klausimu galėtų pasisakyti ir administracinis teismas, siekiant išvengti bereikalingų ginčų. Pareiškėjos teigimu, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi nekonstatavo jos veiksmų neteisėtumo, tik išaiškino poįstatyminių teisės aktų taikymą, Teisingumo ministro kompetenciją. Pareiškėjos nuomone, bausti asmenį, kuriam nėra aiškus teisės normų taikymas, vien dėl to, kad abejoja Teisingumo ministro veiksmų teisėtumu, negalima. Nurodė, jog Antstolių garbės teismo sprendime nurodyti tik bendro pobūdžio teiginiai, kad ji nesudarė sąlygų patikrinti kitas vykdomąsias bylas, kuriose uždėtas areštas piniginėms lėšoms, tačiau neišsiaiškino bei nepasisakė, kodėl tai įvyko, ar buvo jos kaltė. Pabrėžė, kad Antstolių garbės teismas sprendime nenurodė, koks konkretus darbo organizavimo taisyklių pažeidimas buvo padarytas, pažeidimo pobūdis, kuo pasireiškė jos kaip antstolės neteisėtas elgesys, jos kaltė dėl padaryto pažeidimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, apeliantas) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 50 – 52) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įvertinus tai, jog pareiškėja nevykdė teisėto Teisingumo ministro įsakymo, konstatuota, kad tokiais veiksmais ši pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnį, Antstolių profesinės etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 4 punktą, todėl jai buvo paskirta drausminė nuobauda. Pažymėjo, kad pagrindas sustabdyti drausmės bylos nagrinėjimą buvo teisminis procesas, kurį inicijavo pareiškėja. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu paaiškėja, jog, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Atsakovo teigimu, siekiant objektyvaus visų aplinkybių išnagrinėjimo ir įvertinus teisminės gynybos prioritetą, drausmės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, nesant Antstolių įstatyme ir Taisyklėse nustatytos tiesioginės galimybės, ir dėl ginčijamos įsakymo dalies, ir dėl kitos įsakymo dalies, kadangi teismo sprendimo motyvai galėjo būti reikšmingi sprendimui dėl drausmės bylos išnagrinėjimo rezultato. Atsakovo nuomone, nagrinėjant drausmės bylą, esminių procedūrinių pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl, įvertinus pažeidimo sunkumą, vadovaujantis Antstolių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai paskirta švelniausia drausminė nuobauda – pastaba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos antstolių rūmai atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 25 – 28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos antstolių rūmai nurodė, kad Antstolių garbės teismas 2009 m. sausio 14 d. sprendime, atsižvelgdamas į pateiktą drausmės bylos medžiagą, pažymėjo, jog pareiškėja atvykusiems atlikti neeilinį patikrinimą Teisingumo ministerijos tarnautojams nesudarė sąlygų patikrinti Teisingumo ministro įsakyme nurodytų aplinkybių, t. y. patikrinti kitas antstolės vykdomąsias bylas, kuriose uždėtas areštas piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnį bei Etikos kodekso 4 punktą, todėl Antstolių garbės teismas pasiūlė jai paskirti pastabą. Pažymėjo, jog drausmės bylos nagrinėjimo Antstolių garbės teisme metu pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 1R-306, kurio pagrindu buvo atliktas pareiškėjos darbo organizavimo neeilinis patikrinimas, o atlikus patikrinimą – iškelta drausmės byla. Iškilo drausmės bylos nagrinėjimo savivaldos institucijoje ir teisės akto teisėtumo, ginčijamo administracinės kompetencijos teisme, santykio problema. Nurodė, kad Taisyklių 14 punkte numatyto termino paskirtis – užtikrinti operatyvų drausmės bylos ištyrimą ir drausminės atsakomybė pritaikymą. Tačiau, kai drausmės bylos nagrinėjimas užsitęsia ilgiau, nei numato tai reglamentuojančios procedūrinės taisyklės, turėtų būti vertinama, ar tokia procedūra buvo objektyviai sąlygota tam tikrų aplinkybių. Pažymėjo, kad Antstolių garbės teismas yra viena iš antstolių savivaldos institucijų, kuri negali vertinti valstybės institucijų priimamų teisės aktų teisėtumo. Nagrinėdamas drausmės bylą, kuri iškelta Teisingumo ministro įsakymu, ginčijamu administracinės kompetencijos teisme, ir tokioje byloje priimdamas sprendimą dėl siūlymo skirti drausminę nuobaudą, Antstolių garbės teismas tuo pačiu netiesiogiai pasisakytų dėl ginčijamo Teisingumo ministro įsakymo teisėtumo. Administracinės kompetencijos teismui galimai pripažinus ginčijamą Teisingumo ministro įsakymą neteisėtu ir jį panaikinus, Antstolių garbės teismo veiksmai, paskiriant drausminę nuobaudą, nesustabdžius drausmės bylos nagrinėjimo iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, galėtų būti vertinami kaip neteisėti. Todėl pareiškėjos drausmės byla buvo sustabdyta pagrįstai. Nurodė, kad Antstolių garbės teismas, priimdamas sprendimą sustabdyti drausmės bylos nagrinėjimą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.8 straipsniu bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsniu, kurie leidžia vadovautis įstatymo ir teisės analogija. Antstolių garbės teismas nepriklauso viešojo administravimo sričiai, todėl savo sprendimą grindė civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai ir į CPK 164 straipsnio 4 punktą, Antstolių garbės teismas nusprendė, kad drausmės bylos nagrinėjimą būtina sustabdyti iki bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal pareiškėjos skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota Antstolių garbės teismo 2007 m. spalio 26 d. posėdžio, kuriame ji dalyvavo, metu. Taip pat sprendimas buvo išsiųstas 2007 m. spalio 30 d. registruotu paštu pareiškėjos kontoros adresu. Pareiškėja, žinodama apie tokį sprendimą, jo neskundė ir neginčijo. Nurodė, kad, vadovaujantis CK nuostatomis, savo iniciatyva taikyti senatį teismas negali, taip pat ex officio negali iškelti klausimo dėl senaties taikymo. Pažymėjo, kad pareiškėja Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. posėdyje nedalyvavo ir nepateikė jokių paaiškinimų ar prašymų, įskaitant ir prašymą taikyti senaties terminą, raštu iki bylos nagrinėjimo posėdžio pradžios. Pareiškėja klaidingai nurodė, jog nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartyje, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 10 d. sprendime nekonstatavo jos veiksmų neteisėtumo, nes tokie neteisėti veiksmai buvo konstatuoti. Pažymėjo, kad pareiškėjos kaltės laipsnis, nusižengimo pasekmės ir pan. turi būti įvertinta skiriant nuobaudą, tačiau šių aplinkybių nenurodymas įsakyme dėl nuobaudos paskyrimo negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas panaikinti nuobaudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antstolių garbės teismas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 30 – 34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Antstolių garbės teismas iš esmės nurodė tokius pačius argumentus, kurie nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos antstolių rūmų atsiliepime į skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu (T 1, b. l. 189 – 199) bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą nutraukė. Teismas patenkino kitą pareiškėjos skundo dalį ir panaikino Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 1R-24.

Teismas nurodė, kad pareiškėja skundžia Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pasiūlyti Teisingumo ministrui už Antstolių įstatymo 3 straipsnio, Etikos kodekso 4 punkto pažeidimą skirti jai drausminę nuobaudą – pastabą. Pažymėjo, jog pagal ABTĮ nuostatas kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 str.). Pareiškėja skundžia Antstolių garbės teismo sprendimą kaip administracinį sprendimą, bet šis sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei (Viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 2 str. 9 d., 8 str.). Teismas, sistemiškai aiškindamas iki 2009 m. kovo 30 d., t. y. ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu, galiojusios Antstolių įstatymo redakcijos (2005 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 14 straipsnio 1, 3, 5 dalis ir šiuo metu galiojančios Antstolių įstatymo redakcijos (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 14 straipsnio 1, 3, 4 dalis, padarė išvadą, kad iki 2009 m. kovo 30 d., kai įsigaliojo nauja Antstolių įstatymo redakcija, Antstolių garbės teismui nebuvo suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų antstoliams skyrimo. Antstolių garbės teismo kompetencija buvo apribota drausmės bylos svarstymu ir galimybe pasiūlyti Teisingumo ministrui paskirti antstoliui drausminę nuobaudą, t. y. pateikti rekomendaciją skirti vieną iš Antstolių įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų drausminių nuobaudų. Asmuo, įgaliotas skirti antstoliams drausmines nuobaudas, buvo Teisingumo ministras. Būtent šis pareigūnas buvo kompetentingas priimti galutinį sprendimą – paskirti antstoliui drausminę nuobaudą. Aplinkybę, kad Antstolių garbės teismo sprendimai buvo tik rekomendacinio pobūdžio ir Teisingumo ministrui nebuvo privalomi, patvirtina ir tai, jog Antstolių įstatyme buvo įtvirtinta Teisingumo ministro diskrecijos teisė nuspręsti, ar skirti drausminę nuobaudą, ar jos neskirti, t. y. jis nebuvo saistomas Antstolių garbės teismo priimto sprendimo. Taip pat netiesiogiai Antstolių garbės teismo sprendimų rekomendacinį pobūdį patvirtina ir tai, kad Antstolių įstatyme nebuvo numatyta galimybė juos apskųsti. Skundžiami buvo tik Teisingumo ministro priimti įsakymai. Teismas pažymėjo, jog skundžiamu Antstolių garbės teismo sprendimu nėra galutinai išsprendžiamas pareiškėjos teisių ir pareigų klausimas, nes šis sprendimas yra rekomendacija, į kurią atsižvelgdamas vėliau Teisingumo ministras priima galutinį sprendimą – įsakymą. Pabrėžė, kad iki 2009 m. kovo 30 d. galiojusioje Antstolių įstatymo 14 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo numatyta galimybė teismui skųsti tik Teisingumo ministro įsakymus. Todėl pareiškėja, manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, turi teisę skųsti Teisingumo ministro įsakymą, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda. Tokį reikalavimą pareiškėja pareiškė nagrinėjamoje byloje. Be to, Antstolių garbės teismas, taip pat ir Antstolių rūmai nėra viešojo administravimo subjektai, kurių veiksmai gali būti skundžiami administraciniam teismui (ABTĮ 2 str. 4 d., Antstolių įstatymo 45, 49 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių garbės teismo veiklos nuostatų (toliau – Nuostatai) 8 p.). Teismas nurodė, kad Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą prielaidų buvimo. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Nesant šios prielaidos, pareiškėja neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą su skundu. Kadangi nurodytos aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą, todėl ši bylos dalis nutraukiama ABTĮ 101 strapsnio 1 punkto pagrindu. Teismas nurodė, jog byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 1R-24 teisėtumo. Pareiškėja yra antstolė ir, sprendžiant jai paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo klausimą, būtina remtis antstolių veiklą reglamentuojančiais ir su jais susijusiais teisės aktais. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Antstolių įstatymo (2005 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 27 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtintos Antstolių darbo organizavimo tikrinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 1, 4, 5, 6, 7, 9 punktais, Etikos kodekso 4, 6 punktais. Nurodė, jog Teisingumo ministerija vykdo antstolių darbo, jų ūkinės ir finansinės veiklos kontrolinę priežiūrą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų 7.2 p.). Teismas nustatė, kad 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo ministerijoje buvo gautas R. G. prašymas iškelti pareiškėjai drausmės bylą dėl netinkamo antstolės pareigų vykdymo vykdomojoje byloje Nr. L2-6859-110/2007, areštuojant jos asmeninę sąskaitą, esančią akcinėje bendrovėje banke „Hansabankas“, į kurią pervedamas išlaikymas jos nepilnamečiams vaikams. Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1R-306 ,,Dėl įgaliojimo suteikimo atlikti neeilinį antstolės N. Š. darbo organizavimo patikrinimą“ Teisingumo ministerijos tarnautojai įgalioti atlikti neeilinį pareiškėjos darbo organizavimo patikrinimą R. G. prašyme išdėstytoms aplinkybėms patikrinti, taip pat patikrinti kitas antstolės vykdomąsias bylas, kuriose uždėtas areštas piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose. Teismas taip pat nustatė, kad šio įsakymo dalį, kurioje numatyta ,,taip pat patikrinti kitas antstolės vykdomąsias bylas, kuriose uždėtas areštas piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose“, pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 1R-306 yra teisėtas ir nenuginčytas. Šio įsakymo pagrindu Teisingumo ministerijos įgalioti pareigūnai atliko pareiškėjos darbo organizavimo patikrinimą dėl R. G. prašyme išdėstytų aplinkybių, taip pat ir kitų antstolės vykdomųjų bylų. 2007 m. rugpjūčio 13 d. neeilinio patikrinimo akte nurodyti nustatyti pareiškėjos darbo organizavimo trūkumai ir pasiūlyta Teisingumo ministrui iškelti pareiškėjai drausmės bylą. Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 1R-350 ,,Dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei N. Š.“ pareiškėjai iškelta drausmės byla, nurodant, kad ji pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnyje numatytus antstolių veiklos principus, bendruosius antstolių profesinės veiklos etikos principus, Etikos kodekso 4, 6 punktus, diskreditavo antstolio vardą, sumenkino antstolių, kaip valstybės įgaliotų asmenų, profesijos prestižą ir autoritetą. Šis įsakymas priimtas remiantis neeilinio patikrinimo akte nustatytais pareiškėjos darbo organizavimo trūkumais. Teismas taip pat nustatė, kad Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 1R-350 persiųstas nagrinėti Antstolių garbės teismui (Antstolių įstatymo 13 str. 6 d.). 2009 m. sausio 14 d., išnagrinėjus pareiškėjos drausmės bylą, priimtas sprendimas pasiūlyti Teisingumo ministrui paskirti jai pastabą už Antstolių įstatymo 3 straipsnio, Etikos kodekso 4 punkto pažeidimą. Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1R-24 ,,Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstolei N. Š.“ pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Teismas konstatavo, kad neeilinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjos darbo organizavimo trūkumai sudarė faktinį ir teisinį pagrindą iškelti jai drausmės bylą ir paskirti drausminę nuobaudą, kadangi pareiškėja pažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Antstolių įstatymo, Etikos kodekso) reikalavimus. Neeilinio patikrinimo metu nustatyta, kad yra pažeidžiamos dokumentų pildymo, siuntimo taisyklės, taip pat kad pareiškėja be teisinio pagrindo atsisakė įgaliotiems Teisingumo ministerijos tarnautojams pateikti patikrinti kitas vykdomąsias bylas. Šios aplinkybės nurodytos Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendime. Antstolių garbės teismas turėjo pagrindą nustatyti, jog pareiškėja pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnį, Etikos kodekso 4 punktą. Teismas pažymėjo, jog Antstolių garbės teismas neteisėtai kaip darbo organizavimo trūkumus įvertino aplinkybes dėl vykdymo išlaidų dydžio skaičiavimo bei dėl procesinių dokumentų įteikimo vykdymo proceso šalims. Šie antstolės veiksmai negali būti vertinami kaip darbo organizavimas, tai yra procesiniai veiksmai, kuriuos kontroliuoja ir jų teisėtumą vertina teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolių veiksmų ar kitas civilines bylas. Nurodytas aplinkybes patvirtina anksčiau paminėtos įstatymo nuostatos, CPK normos, reglamentuojančios vykdymo procesą bei skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarką. Teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministro įsakymas, priimtas vadovaujantis nurodytu Antstolių garbės teismo sprendimu, iš dalies gali būti pripažintas teisėtu. Skundžiamas įsakymas yra naikinamas dėl vėliau dėstomų motyvų, dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjai drausmės byla iškelta Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 1R-350, o drausminė nuobauda – pastaba – paskirta Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1R-24, t. y. praleidus nustatytus drausmės bylos nagrinėjimo terminus (Antstolių įstatymo 13 str. 3, 6 d., Taisyklių 14, 25 p. (iki 2009 m. kovo 30 d. galiojusi redakcija)). Pažymėjo, jog Lietuvos garbės teismas įstatymo analogiją taikė nepagrįstai. Įstatymo ir teisės analogija taikoma tuomet, kai nėra teisės normų, kurios reglamentuoja ginčo teisinius santykius. Šiuo atveju drausmės bylų nagrinėjimo tvarka, drausmės bylos šalių teisės ir pareigos bei drausmės bylos terminai reglamentuojami Taisyklėse, kurių redakcija, galiojusi pareiškėjos drausmės bylos nagrinėjimo metu, nenumatė drausmės bylos sustabdymo galimybės, t. y. buvo laikomasi drausmės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo pozicijos. Todėl Antstolių garbės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo sustabdyti pareiškėjos bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas, pateiktas teismui dėl Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1R-306 dalies panaikinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skundė tik dalį šio įsakymo, tačiau drausmės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, remiantis ta aplinkybe, jog teisme išspręstas klausimas dėl įsakymo teisėtumo gali nulemti drausmės bylos nagrinėjimo eigą. Teismas konstatavo, kad Antstolių garbės teismui buvo surinkta ir pateikta pakankamai faktinių duomenų, iš kurių jis galėjo savarankiškai spręsti apie pareiškėjos drausminės atsakomybės buvimą ar nebuvimą. Pažymėjo, jog šiuo metu galiojančiose Taisyklėse (2009 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1R-118 redakcija) yra numatytas drausmės bylos atidėjimas ar sustabdymas. Tai patvirtina, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu tokia galimybė nebuvo numatyta, todėl Antstolių garbės teismas neturėjo pagrindo atlikti nurodytų veiksmų. Teismas pabrėžė, kad Antstolių garbės teismui, nagrinėjant drausmės bylas, netaikytinos Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas, Antstolių įstatymo 45 str. 4 d., Nuostatų 2 p.). Antstolių garbės teismas nelaikytinas viešojo administravimo institucija pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasmę, todėl jo veikloje šio įstatymo nuostatos netaikytinos. Teismas pažymėjo, jog nepagrįsti bylos šalių motyvai, kad šioje byloje gali būti taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios normos (CK 1.1, 1.124 str.). Taisyklėse nurodyti drausmės bylų nagrinėjimo procesinio pobūdžio terminai nėra tapatūs ieškinio senaties terminui. Teismas nurodė, kad skundžiamas Teisingumo ministro įsakymas yra priimtas, vadovaujantis Antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgiant į Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministras skundžiamą įsakymą priėmė, vadovaudamasis Antstolių garbės teismo sprendimu, priimtu pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias antstolių drausmės bylų iškėlimą ir nagrinėjimą, todėl skundžiamas įsakymas yra neteisėtas. Ginčijamas administracinis sprendimas yra priimtas surinkus faktinius duomenis, reikalingus klausimui išnagrinėti, antstolės drausmės byla išnagrinėta kompetentingų institucijų, tačiau šios institucijos drausmės bylą išnagrinėjo pažeisdamos pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl ginčijamas sprendimas yra naikinamas (ABTĮ 3 str. 2 d., 89 str. 1 d. 3 p., Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 3 – 4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nepatenkinti skundo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad Antstolių garbės teismui buvo surinkta ir pateikta pakankamai faktinių duomenų, iš kurių jis galėjo savarankiškai spręsti apie pareiškėjos drausminės atsakomybės buvimą ar nebuvimą. Pareiškėjai apskundus Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1R-306 dalį, susiklostė neapibrėžta situacija dėl dalies drausmės bylos iškėlimo pagrindą sudarančių aplinkybių vertinimo (nesudarė sąlygų Teisingumo ministro įgaliotiems asmenims atlikti patikrinimą, rodė nepagarbą Teisingumo ministrui, trukdė vykdyti Teisingumo ministerijos nuostatų 7.2 punkte nustatytas funkcijas). Teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, šios aplinkybės negalėtų būti pagrindu skirti drausminę nuobaudą, be to, jos turėjo įtakos pasirenkant nuobaudos rūšį, todėl teismo proceso baigtis buvo labai aktuali.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad esant Taisyklėms (redakcija iki 2009 m. kovo 30 d.), kurios reglamentuoja drausmės bylų nagrinėjimą, negalima taikyti įstatymo (teisės) analogijos. Taisyklės nenumatė drausmės bylos sustabdymo galimybės, jeigu neįmanoma išnagrinėti drausmės bylos dėl to, kad teisme nagrinėjama kita byla dėl susijusių aplinkybių, tuo tarpu tiek procesinės teisės normos, tiek Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostata reglamentuoja būtent tokius atvejus.

3. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-451/2009). Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2009 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-437/2009).

4. Drausmės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas būtent tam, kad būtų galimybė objektyviai įvertinti visas aplinkybes, susijusias su drausmės bylos nagrinėjimu. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių, esant sustabdytam drausmės bylos nagrinėjimui, buvo neobjektyviai įvertintos aplinkybės ar priimtas nepagrįstas sprendimas dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Tai, kad Antstolių garbės teismas, nesant tiesioginio pagrindo, sustabdė drausmės bylos nagrinėjimą, pripažintina formaliu pažeidimu, neturėjusiu įtakos Antstolių garbės teismo ir Teisingumo ministro priimtų sprendimų pagrįstumui.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos antstolių rūmai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 13 – 15) prašo spręsti ginčą teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Kadangi Taisyklės nenumato drausmės bylos nagrinėjimo termino pratęsimo ar bylos nagrinėjimo sustabdymo procedūros, Antstolių garbės teismas, priimdamas sprendimą sustabdyti drausmės bylos nagrinėjimą, vadovavosi CK 1.8 straipsniu bei CPK 3 straipsniu, kurie leidžia vadovautis įstatymo ir teisės analogija. Antstolių garbės teismas nepriklauso viešojo administravimo sričiai, todėl savo sprendimą grindė civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Antstolių garbės teismas pagrįstai nusprendė, kad drausmės bylos nagrinėjimą būtina sustabdyti iki bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal pareiškėjos skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (CPK 164 str. 4 p.).

2. Nesutinka su teismo išvada, kad Antstolių garbės teismui buvo surinkta ir pateikta pakankamai faktinių duomenų, iš kurių jis galėjo savarankiškai spręsti apie pareiškėjos drausminės atsakomybės buvimą ar nebuvimą. Pareiškėjai apskundus Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1R-306 dalį, tapo neaišku, kaip turėtų būti vertinama drausmės bylos iškėlimo pagrindą sudarančių aplinkybių dalis. Šios aplinkybės negalėtų būti pagrindu skirti drausminę nuobaudą tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Antstolių garbės teismas neteisėtai kaip darbo organizavimo trūkumus įvertino aplinkybes dėl vykdymo išlaidų dydžio skaičiavimo bei dėl procesinių dokumentų įteikimo vykdymo proceso šalims, nes 2009 m. sausio 14 d. sprendime jis nenagrinėjo šių klausimų. Neaišku, kokiais Antstolių garbės teismo teiginiais remdamasis teismas padarė šią išvadą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antstolių garbės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 9 – 12) prašo apeliacinį skundą patenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo nepatenkinti.

Antstolių garbės teismas iš esmės nurodo tokius pačius argumentus, kurie nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos antstolių rūmų atsiliepime į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjos paduoto skundo matyti, kad skundžiamų atsakovo 2009 m. sausio 28 d. įsakymo bei Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimo neteisėtumą ji sieja su drausminių nuobaudų skyrimo antstoliui procedūros pažeidimais, todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) pateikti nurodytą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimą ir jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Antstolio, antstolio padėjėjo drausmės bylos bei drausminių nuobaudų procedūra reglamentuojama atitinkamai Antstolių įstatymo 13 ir 14 straipsnių (nagrinėjamai bylai yra aktuali šių teisės normų 2002-05-09 įstatymo Nr. IX-876 redakcija). Pagal šiuos straipsnius, Teisingumo ministras kaip šios procedūros dalyvis turi teisę iškelti antstoliui drausmės bylą (13 str. 3 d.); po drausmės bylos išnagrinėjimo Antstolių garbės teisme gavus šio teismo atitinkamą siūlymą, paskirti nuobaudą antstoliui, tačiau jis nėra saistomas paskirti švelnesnę negu Antstolių garbės teismo siūlomą nuobaudą arba atsisakyti skirti siūlomą nuobaudą (14 str. 3 d.). Savo ruožtu, dalyvaudamas šioje procedūroje, Antstolių garbės teismas privalo Teisingumo ministro taisyklių (Taisyklių) nustatyta tvarka išnagrinėti antstoliui iškeltą drausmės bylą (13 str. 6 d.) bei priimti vieną iš 14 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų, tarp jų pasiūlyti Teisingumo ministrui skirti antstoliui (antstolio padėjėjui) vieną iš Antstolių įstatymo 15 straipsnyje nurodytų drausminių nuobaudų. Pažymėtina, kad šioje Antstolių įstatymo nustatytoje drausmės bylos ir drausminių nuobaudų skyrimo procedūroje nėra numatytos galimybės apskųsti nei Teisingumo ministro sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo, nei Antstolių garbės teismo priimtą sprendimą. Šioje procedūroje yra numatyta tik galimybė antstoliui apskųsti Teisingumo ministro įsakymą dėl pačios drausminės nuobaudos skyrimo (14 str. 5 d.).

Kolegija pažymi, kad toks drausminių nuobaudų skyrimo antstoliui teisinis reglamentavimas, esant situacijai, kai Teisingumo ministras, sutikdamas su atitinkamu Antstolių garbės teismo pasiūlymu, paskyrė antstoliui siūlomą drausminę nuobaudą, ABTĮ taikymo požiūriu reiškia, kad atitinkamas Antstolių garbės teismo sprendimas negali būti laikomas administraciniam teismui skundžiamu administraciniu sprendimu ir, antstoliui (pareiškėjai) apskundus Teisingumo ministro sprendimą (įsakymą) dėl drausminės nuobaudos skyrimo, laikytinas ir vertintinas kaip skundžiamo Teisingumo ministro sprendimo (įsakymo) motyvuojamoji dalis.

Šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje Antstolių garbės teismas, išnagrinėjęs Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 11 d. įsakymu pareiškėjai iškeltą drausmės bylą, 2009 m. sausio 14 d. sprendimu pasiūlė Teisingumo ministrui skirti pareiškėjai drausminė nuobaudą – pastabą, o pastarasis, sutikdamas su šiuo siūlymu, 2009 m. sausio 28 d. įsakymu šią nuobaudą pareiškėjai paskyrė. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus aiškinimo argumentus, pareiškėjos skundžiamas Antstolių garbės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimas (jame padarytos išvados bei jo priėmimo procedūrinė dalis) vertintinas kaip sudėtinė pareiškėjos skundžiamo Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. įsakymo dalis. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjos skundžiamo Antstolių garbės teismo sprendimo reikšmę šiai bylai.

Pasisakydama dėl aptariamo Antstolių garbės teismo sprendimo procedūrinės dalies, kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl šio sprendimo sąsajos su pareiškėjos skundžiamu Teisingumo ministro įsakymu, daro išvadą, kad drausmės bylos sustabdymo institutas nurodytuose teisiniuose santykiuose iš esmės gali būti taikomas pagal analogiją su atitinkamomis ABTĮ normomis. Tai reiškia, kad teismas galėtų pripažinti nagrinėjamai bylai aktualų Antstolių garbės teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimą sustabdyti drausmės bylą teisėtu ir nesant tokiai Taisyklėse (bylai aktualios redakcijos) specialiai aptartai teisei. Tačiau tai taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėtų išspręsti šio drausmės bylos sustabdymo pagrįstumo klausimą. Pasisakydama šiuo aspektu, kolegija pažymi, kad paminėtu 2007 m. spalio 26 d. sprendimu Antstolių garbės teismas sustabdė drausmės bylą dėl to, kad pareiškėjos buvo inicijuotas teisminis nagrinėjimas dėl Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo dalies pagrįstumo ir teisėtumo. Tačiau drausmės byla pareiškėjai buvo iškelta kitu, Teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu. Iš pastarojo įsakymo matyti, kad drausmės bylos iškėlimo pareiškėjai pagrindu buvo nurodytos faktinės pareiškėjos elgesio jos veiklos neeilinio patikrinimo metu aplinkybės ir šių aplinkybių (pareiškėjos elgesio) vertinimas Antstolių įstatymo 3 straipsnio bei Etikos kodekso 4 ir 6 punktų taikymo prasme. Vertinant šias aplinkybes bylos sustabdymo instituto taikymo požiūriu, tai reiškia, kad šiuo atveju nebuvo jokio faktinio pagrindo sustabdyti pareiškėjai iškeltos drausmės bylos nagrinėjimą. Todėl, atsižvelgiant į paties Teisingumo ministro Taisyklėse nustatytus drausmės bylų nagrinėjimo terminus (Taisyklių 14 p.) bei pakankamai ilgą šios drausmės bylos nagrinėjimo laiką (kartu su bylos sustabdymo laiku), kolegija daro išvadą, kad tai traktuotina kaip esminis drausminės nuobaudos pareiškėjai skyrimo procedūros pažeidimas, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjos skundžiamą Teisingumo ministro 2009 m. sausio 28 d. sprendimą (įsakymą).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti atsakovo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasArtūras Drigotas