- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2S-778-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09406-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- M. J.
- Atsakovas
- A. Z.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovui A. Z. (A. Z.) dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. Z., kuriuo prašo: 1) nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 2) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 218 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, taip pat įpareigoti atsakovą pagal sūnaus poreikius ir finansines galimybes teikti vaikui kitokią materialinę ir finansinę paramą; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.
3. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą ieškinį atsisakoma priimti, kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaiko tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Pagal Mediacijos įstatymo 21 straipsnį privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis griežtai įtvirtina, kad mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismui pateikė ieškinį dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Ieškovė ieškinio dėstomojoje dalyje nurodė, kad ginčo šalims 2018 m. buvo rekomenduota kreiptis į mediatorę dėl taikaus ginčo sprendimo būdo, todėl ieškovė bendravo su mediatore R. L.. Iš su ieškiniu pateiktų 2018 m. ir 2020 m. susirašinėjimų su mediatore elektroniniais laiškais, teismas nustatė, kad mediacijos procesas vyko 2018 metais, t. y. daugiau nei prieš metus, mediacijos pagalba buvo sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui skyrimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, tačiau ieškovė raštiško prašymo mediatorei dėl mediacijos iniciavimo nepateikė, rašytinių įrodymų, kad atsakovas atsisakė vykdyti mediacijos procesą nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pateikti duomenys nėra tinkamas įrodymas, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, kaip tai nustatyta Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2–5 dalyse. Išankstinį šeimos ginčo sprendimą ne teisme patvirtinantys dokumentai yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis prieš kreipiantis į teismą šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Be to, ieškovės nurodyta mediatorė R. L. nėra įrašyta į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Dėl ieškovė argumento, kad įvedus karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje susitikimai bei konsultacijos yra uždraustos, todėl mediacija su atsakovu negalima, teismas nurodė, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato išimčių dėl pasinaudojimo privaloma mediacija šeimos ginčuose, kurie nagrinėjami ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, net ir esant grėsmei vaiko sveikatai ir psichologinei būsenai.
6. Nesant duomenų, kad ieškovė prieš kreipdamasi į teismą laikėsi šeimos byloms nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (sprendė ginčą mediacijos pagalba), teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
7. Teismas išaiškino, kad atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis). Kartu teismas ieškovei išaiškino, kad dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo ginčo šalys arba viena iš ginčo šalių turėtų kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą arba tiesiogiai į mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (CPK 21 straipsnis).
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti ieškovės ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Aplinkybes, kad ieškovė kreipėsi į mediatorių yra patvirtintos byloje pateiktais el. susirašinėjimais su mediatore R. L.. Savo tiesioginiu kreipimusi į mediatrorę R. L. ieškovė išreiškė norą dalyvauti mediacijoje. Tai, kad ieškovė nepateikė mediatorei raštiško prašymo mediatoriui, negali būti prilyginama kaip nepasinaudojimas privalomąja mediacija, nes teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Mediacijos įstatymo redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. sausio 1 d. Ieškovė į mediatorių kreipėsi dar galiojant 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymui Nr. X-1702 (galiojusi redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Tuo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje nebuvo apibrėžti ginčo šalims keliami reikalavimai, kuriuos apibrėžia Mediacijos įstatymo 21 straipsnis.
8.2. Mediatorė negali pateikti rašytinių įrodymų, kad atsakovas atsisakė atvykti į mediacijos procesą, nes atsakovas tiek mediatorei, tiek ieškovei savo atsisakymą išreiškė telefoninio pokalbio metu. Atsakovas taip pat parašė ieškovei elektroninį laišką, nurodydamas, kad išvažiuoja mokytis į Minską ir kad ieškovė į jį daugiau jokiais klausimais nesikreiptų. Atsakovui buvo paskirtas vizitas 2018 m. spalio 2 d. apie kurį atsakovas buvo informuotas tiek telefoninio pokalbio metu, tiek elektroniniu paštu (2018 m. rugsėjo 27 d.), tačiau atsakovas į susitikimą neatvyko. Akivaizdu, kad neatvykimu pas mediatorių atsakovas atsisakė mediacijos paslaugų. Nei ieškovė, nei mediatorė raštiško atsisakymo tokioje situacijoje ir negalėjo gauti. Ieškovė buvo dvejuose susitikimuose su mediatore, tačiau neatvykus atsakovui, nebuvo tikslo tęsti mediacijos proceso.
8.3. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad išankstinį šeimos ginčo sprendimą ne teisme patvirtinantys dokumentai yra Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis prieš kreipiantis į teismą šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Nors ieškovė su ieškiniu nepateikė tokios pažymos, tačiau pateikė pačios mediatorės, į kurią ieškovė kreipėsi, 2020 m. balandžio 1 d. atsakymą, kuriuo ji patvirtino, kad ieškovė 2018 m. buvo atvykusi į VšĮ Paramos vaikams centrą mediacijos paslaugoms, kaip kompleksines paslaugas šeimai, gauti, kad ieškovė buvo dvejose susitikimuose su mediatore, tačiau atsakovas nebuvo atvykęs. Madiatorė taip pat patvirtino, kad ieškovė kreipėsi į ją dėl klausimų, susijusių su išlaikymo nepilnamečiui vaikui skyrimu ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo.
8.4. Teismas nutartyje nepasisakė, kodėl elektroninis susirašinėjimas, kuris patvirtina, kad ieškovė buvo kreipusis dėl ginčo sprendimo ikiteismine tvarka (mediacijos būdu) yra laikomas netinkamu dokumentų, nors pats teismas nurodė, kad išankstinį šeimos ginčo sprendimą ne teisme patvirtinantys dokumentai yra parengta pažyma arba panašaus pobūdžio dokumentas. Nors teismas ir sutiko, kad mediacijos procesas vyko 2018 m., tačiau nepagrįstai taikė naujo įstatymo redakciją ir nurodė, kad pateikti rašytiniai įrodymai nėra tinkamas įrodymas nagrinėjamu atveju.
8.5. Priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, mediatorė R. L. yra įrašyta į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
8.6. Nors teisinis reglamentavimas nenustato išimčių dėl pasinaudojimo privaloma mediacija šeimos ginčuose, tačiau ekstremali padėtis visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbta ne dėl nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių. Dėl paskelbto karantino yra uždraustos asmeninės konsultacijos su mediatoriais, todėl ši aplinkybė laikytina teisiškai reikšminga sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą.
8.7. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ieškovė mediacijos procesą inicijavo 2018 m., kai dar galiojo 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 redakcija. Vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, ieškovė pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo teisme tvarka – privalomąja mediacija. Todėl net ir vadovaujantis naująja įstatymo redakcija, kurioje pasikeitė tik procedūriniai šalies veiksmai, negali būti laikoma, kad nebuvo pasinaudota išankstine ginčo sprendimo teisme tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl papildomų įrodymų
12. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus: 1) 2018 m. rugsėjo 26 d. elektroninio susirašinėjimo su atsakovu vertimą į lietuviu kalbą; 2) 2020 m. balandžio 2 d. – 2020 m. balandžio 14 d. elektroninį susirašinėjimą su mediatore; 3) Mediatorių sąrašą; 4) Paramos vaikams centro 2020 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 20/04-S3; 5) Vilniaus miesto socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. pagalbos planą.
13. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Iš ieškovės atskirojo skundo ir prašymo prijungti papildomus rašytinius įrodymus turinio matyti, kad ieškovė papildomų įrodymų pateikimą iš esmės grindžia tuo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, reaguojant į skundžiamoje nutartyje išdėstytus argumentus, bei tuo, kad dalis įrodymų buvo gauti tik po skundžiamos nutarties priėmimo.
15. Atsižvelgiant į tai, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybę lėmė skundžiamoje nutartyje pateikta teismo argumentacija, kad dalis apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus papildomus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo argumentų
16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, kaip paduotą nesilaikant įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pagrįstumo ir teisėtumo.
17. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tik tuo atveju, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
18. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo pataisos, kurios numato privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena CPK nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktas).
19. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Taigi, ieškovė pateikė ieškinį ginčo teisena, kylantį iš šeimos santykių, todėl šiuo atveju mediacija yra privaloma.
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės pateiktas elektroninis susirašinėjimas su mediatore nėra pakankamas įrodymas, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas atsakovo sutikimas dėl mediacijos vykdymo, kaip tai nustatyta Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2–5 dalyse.
21. Ieškovė (apeliantė) atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad šio nagrinėjamu atveju taikytina išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tačiau laikosi pozicijos, jog šiuo konkrečiu atveju ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (mediacija) buvo pasinaudota dar 2018 metais. Nurodytai aplinkybei pagrįsti ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė Paramos vaikams centro 2020 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 20/04-S3 dėl informacijos pateikimo. Nurodytame rašte patvirtinama, kad ieškovė Paramos vaikams centre gavo mediacijos paslaugas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projekto rėmuose (paslaugos buvo teikiamos 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. spalio 2 d.), taip pat informuojama, kad atsakovas buvo pakviestas gauti mediacijos paslaugas, tačiau neatvyko, raštiško atsisakymo gauti mediacijos paslaugas nepateikė.
22. Ieškovės (apeliantės) teigimu, ji mediacijos paslaugomis dėl kilusio šeimos ginčo naudojosi 2018 metais, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai taikė nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Mediacijos įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu.
23. Jau nurodyta, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto nuostata, pagal kurią privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl privalomosios mediacijos taikomos tik tiems ginčams, dėl kurių išsprendimo teismo tvarka ketinama kreiptis po šių nuostatų įsigaliojimo. 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-534 nustatyta, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnis įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.
24. Aptariamu atveju ieškovė į teismą su ieškiniu atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo kreipėsi 2020 m. kovo 31 d. Kadangi šiuo atveju šeimos ginčas inicijuotas jau įsigaliojus Mediacijos įstatymo nuostatoms, nustatančioms privalomąją mediaciją šeimos ginčų bylose, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, pagrįstai vadovavosi Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis kreipimosi dėl privalomosios mediacijos tvarką.
25. Pagal Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Kai privalomoji mediacija inicijuojama ginčo šalių bendru sutarimu, ginčo šalys turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti bendrą prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti bendrą prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę šio straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).
26. Iš byloje esančio Paramos vaikams centro 2020 m. balandžio 15 d. rašto matyti, kad ieškovei mediacijos paslaugos Paramos vaikams centre buvo teikiamos 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. spalio 2 d. Taigi, nurodytų paslaugų teikimo metu pirmiau aptartos Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatos, reglamentuojančiomis kreipimosi dėl privalomosios mediacijos tvarką, dar neegzistavo.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik pats faktas, kad ieškovė 2018 metais, t. y. iki atitinkamų Mediacijos įstatymo pataisų priėmimo, dėl šeimos ginčo buvo inicijavusi mediacijos procesą, nėra pakankamas konstatuoti, jog buvo laikytasi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto prasme. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2020 m. kovo 31 d., t. y. praėjus apie pusantrų metų nuo ieškovei Paramos vaikams centre teiktų mediacijos paslaugų. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad per visą šį laikotarpį atsakovo valia dėl kilusio šeimos ginčo išsprendimo nėra pasikeitusi, taip pat kad atsakovas ir šiuo metu nepageidauja naudotis mediacijos paslaugomis (CPK 185 straipsnis).
28. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nesant duomenų apie tai, jog ieškovė laikėsi šeimos byloms nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, nustatytos Mediacijos įstatyme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
29. Ieškovė (apeliantė) atskirajame skunde taip pat nurodo, kad negali inicijuoti privalomosios mediacijos Mediacijos įstatymo nustatyta tvarka, nes dėl Lietuvoje paskelbto karantino susitikimai ir konsultacijos su mediatoriais yra uždraustos. Sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu nėra jokio pagrindo.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. Lietuvoje paskelbtas karantinas (šiuo metu pratęstas iki 2020 m. gegužės 31 d.), tačiau karantino sąlygos palaipsniui yra švelninamos, be to, nėra nustatyta jokių apribojimų, susijusių su galimybe pasinaudoti Mediacijos įstatymo reglamentuojamu mediacijos procesu.
31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią mediacijos vykdymo tvarką, ginčo šalys ir mediatorius gali susitarti dėl mediacijos pobūdžio ir tvarkos, nurodydamos pasirinktą taisyklių rinkinį arba bendru sutarimu nustatydamos atskiras mediacijos taisykles. Mediacijos metu gali būti naudojamos informacinės ir elektroninių ryšių technologijos. Taigi mediacija yra lankstus procesas, kuriame ginčo šalys ir mediatorius kartu nusistato taisykles, todėl, jei visoms šalims tai priimtina, mediacija gali būti vykdoma ir nuotolinio ryšio priemonėmis, nevykdant bendrų susitikimų. Be to, iš byloje pateikto Vilniaus miesto socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. pagalbos plano matyti, kad pirmajame 2020 m. balandžio 20 d. įvykusiame atvejo nagrinėjimo posėdyje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, abi šalys išreiškė savo poziciją dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Taigi ginčo šalys, siekdamos gera valia išspręsti kilusį šeimos ginčą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, turi visas galimybes susitarti dėl visiems mediacijos proceco dalyviams priimtiniausios tvarkos.
32. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.