Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-607-464/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-04-19
Bylos Nr.: 2A-607-464/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00787-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: Kauno apygardos
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. G., D. G., O. C., R. Z., M. R., uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Savos girios“
Trečiasis asmuo: G. G., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Alytaus miesto 2-ojo notarų biuro

Kategorijos

2.4.2.4.1Nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, miškus ir vandens telkinius

Civilinė byla Nr. 2A-607-464/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00787-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1.; 2.6.7.; 3.1.7.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1831-555/2016 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. G., D. G., O. C., R. Z., M. R., uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Savos girios“ dėl administracinių teisės aktų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių, perdavimo–priėmimo akto, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, G. G., Alytaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė R. S. (buvusi pavardė – J.), Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. L., Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė R. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų atkurti asmeniui privačios nuosavybės teises ir jų pagrindu sudarytų turto perleidimo sandorių panaikinimo, jų pripažinimo negaliojančiais teisinių padarinių.Ieškovas Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, patikslintame ieškinyje (t. 2, b. l. 162–170) prašydamas: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000-02-08 parengtą pažymą Nr. 911; Alytaus apskrities viršininko 2000-09-11 patvirtintą išvadą Nr. 33-58-3887; Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimą Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktą; 2) pripažinti negaliojančiais nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo 2000-02-14 sutartį Nr. 1217; žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2004-07-02 sutartį Nr. 9761 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9762; priėmimo–perdavimo 2009-08-25 akto dalį, kuria UAB „Stora Enso Miškas“ perleido nuosavybės teises UAB „Stora Enso Lietuva“ į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); dovanojimo 2011-03-07 sutartį Nr. 733; pirkimo–pardavimo 2011-03-10 sutartį Nr. 899; pirkimo–pardavimo 2011-03-10 sutartį Nr. 893; pirkimo–pardavimo 2011-04-05 sutartį Nr. 1245; 3) taikyti restituciją: žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 4,3 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2,65 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2,1 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1,16 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1,35 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2,52 ha, esantį Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybei; nustatyti, kad A. G. grąžina UAB „Stora Enso Lietuva“ 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kuriuos gavo žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2004-07-02 sutarties Nr. 9761, kuria pardavė žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu; D. G. grąžina M. R. 26 065,80 Eur (90 000 Lt), kuriuos gavo pirkimo–pardavimo 2011-03-10 sutarties Nr. 899, kuria už 11 584,80 Eur (40 000 Lt) pardavė žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir už 14 481 Eur (50 000 Lt) pardavė žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu; D. G. grąžina R. Z. 31 858,20 Eur (110 000 Lt), kuriuos gavo pirkimo–pardavimo 2011-03-10 sutarties Nr. 893, kuria pardavė žemės sklypus, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (už 5 792,40 Eur, t. y. 20 000 Lt), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (už 11 584,80 Eur, t. y. 40 000 Lt), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (už 14 481 Eur, t. y. 50 000 Lt), pagrindu; R. Z. grąžina UAB „Savos girios“ 3 185,82 Eur (11 000 Lt), kuriuos gavo pirkimo–pardavimo 2011-04-05 sutarties Nr. 1245, kuria pardavė žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu.Ieškovas nurodė, kad buvęs žemės sklypų savininkas K. B. turėjo du sūnus – T. B. ir J. B., kurie turėjo teisę atkurti nuosavybes teises į jų tėvui priklausiusią 18 ha žemę. T. B. dukrai (K. B. anūkei) O. C. 1995-06-19 sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė į 3,95 ha žemės sklypą, o 2000-03-03 Alytaus apskrities viršininko išvadoje pripažinta, kad liko neatkurta nuosavybės teisė į 5,05 ha žemės sklypą, nuosavybės atkūrimo procesas šios išvados pagrindu užbaigtas 2009-02-23 sprendimu, atkuriant nuosavybę į 5,05 ha žemės sklypą lygiaverčiais 7,36 ha ir 1,51 ha žemės sklypais. Tačiau O. C. buvo parengta dar viena, šioje byloje ginčijama 2000-02-08 pažyma Nr. 911, kad jos senelis K. B. turėjo dar ir 12 ha žemės, o vėliau ir 2000-09-11 išvada apie O. C. teisę atkurti nuosavybę į 6 ha nurodyto žemės sklypo. O. C. 2000-02-14 sudarė nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartį Nr. 1217, kuria savo dukrai A. G. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą 6 ha žemės plotą. Ginčijamais administraciniais aktais ir 2001-08-08 sprendimu A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo 6 ha žemės sklypą, perduodant jai nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius 2,52 ha žemės ir 11,86 ha miško sklypus Alytaus apskrities Alytaus rajono (duomenys neskelbtini), du iš jų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. A. G. ir UAB „Stora Enso Miškas“ 2004-07-02 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9761 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9762, kuriais A. G. už 7 240,50 Eur (25 000 Lt) pardavė UAB „Stora Enso Miškas“ (dabar UAB „Stora Enso Lietuva“) žemės sklypą, kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Priėmimo–perdavimo 2009-08-25 aktu UAB „Stora Enso Miškas“ perleido nuosavybės teises UAB „Stora Enso Lietuva“ į šį žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). A. G. 2011-03-07 sudarė dovanojimo sutartį, registro Nr. 733, kuria padovanojo penkis žemės sklypus sūnui D. G., kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini). D. G. 2011-03-10 sudarė su M. R. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 899, kuria D. G. du žemės sklypus, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovui M. R. atitinkamai už 11 584,80 Eur (40 000 Lt) ir 14 481,00 Eur (50 000 Lt) sumą. D. G. 2011-03-10 sudarė su R. Z. trijų žemės sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartį, registro Nr. 893, kuria D. G. pardavė tris sklypus R. Z. atitinkamai už 5 792,40 Eur (20 000 Lt), 11 584,80 Eur (40 000 Lt) ir 14 481 Eur (50 000 Lt) sumą. Pastaroji (t. y. R. Z.) 2011-04-05 sudarė su UAB „Savos girios“ pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už 3 185,82 Eur (11 000 Lt) pardavė UAB „Savos Girios“ žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).Ginčijamų administracinių aktų ir sandorių neteisėtumą ieškovas grindė šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis: 1) O. C. savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą K. B. priklausiusią nuosavybę jau buvo įgyvendinusi, todėl 2000-02-14 perleisti savo dukrai A. G. teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (6 ha) buvusio žemės savininko K. B. valdytos žemės negalėjo; 2) ginčijami apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti dar nesant patvirtinto žemėtvarkos projekto, o tai pažeidė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimą, jog tokie aktai priimami tik tuomet, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte jau yra suformuoti žemės sklypai, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės; 3) ginčijami apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti ir dėl to, kad buvo pažeistos nuosavybės atkūrimo valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose sąlygos – pagal pateiktus į bylą įrodymus A. G. nei iki 2001-08-17 negyveno, nei šiuo metu Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje negyvena.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016-12-20 sprendimu (t. 7, b. l. 149–164) ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000-02-08 parengtą pažymą Nr. 911, Alytaus apskrities viršininko 2000-09-11 patvirtintą išvadą Nr. 33-58-3887, Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 sprendimą Nr. 33-15100 ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 33-1282 VIII dalies 23 punktą; 2) pripažino negaliojančia nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo 2000-02-14 sutartį, registro Nr. 1217, žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2004-07-02 sutartį Nr. 9761 ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9762, dovanojimo 2011-03-07 sutartį Nr. 733; 3) taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo D. G. valstybei žemės sklypų vertę piniginiu ekvivalentu 57 924 Eur (200 000 Lt), kuriuos jis gavo už neteisėtai nuosavybėn gautus žemės sklypus; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės A. G. valstybei žemės sklypo vertę piniginiu ekvivalentu 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kuriuos ji gavo už neteisėtai nuosavybėn gautą žemės sklypą; 4) priteisė atsakovei UAB „Stora Enso Lietuva“ 2 102,64 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atlyginant jas iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų, priteisė valstybei iš atsakovų O. C., A. G. ir D. G. po 67,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 5) kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas vertino, kad paskutinė informacija, kurios pagrindu prokuroras įsitikino, jog yra pažeistas viešasis interesas, gauta 2011-05-31, į teismą prokuroras kreipėsi 2011-06-13, taigi nepraleidęs 30 dienų termino, nustatyto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, jog O. C. savo dukrai A. G. 2000-02-14 sutartimi perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurios neturėjo ir negalėjo turėti. Teismas nustatė, kad iki nacionalizacijos O. C. senelio K. B. valdytos žemės plotas iš viso buvo 18 ha, iš jų O. C. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 9 ha. Į atsakovei priklausantį 9 ha ploto žemės sklypo dalį, buvusį iki nacionalizavimo K. B. vardu (duomenys neskelbtini) kaime, jau buvo pradėtas atkūrimo procesas, perleidimo sutarties sudarymo metu (2000-02-14) ji turėjo galiojančią teisę atkurti nuosavybės teisę tik į 5,05 ha ploto žemės sklypą ir ši jos teisė galiausiai realizuota Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimu Nr. S-33-24029, atkuriant jai nuosavybės teises į žemę (5,05 ha dalį) lygiaverčiais žemės sklypais. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tokios teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą. Be to, A. G. nei iki 2001-08-17, nei šiuo metu Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje negyvena, taigi ši aplinkybė teikia papildomą pagrindą ginčijamą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir priimtus administracinius aktus vertinti kaip neteisėtus.Teismas sutiko ir su tokiais ieškovo argumentais, kad apskrities viršininko išvada, sprendimas bei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui yra priimami tik tuomet, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte jau yra suformuoti žemės sklypai, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės. A. G. grąžinti žemės ir miško sklypai buvo suformuoti tik Alytaus apskrities viršininko 2003-05-26 įsakymu Nr. 33-121-9Ž, todėl ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti dar ir dėl šios priežasties. Teismas nustatė, kad A. G. sutuoktinis G. G., nuosavybės teisių A. G. atkūrimo procese 2001 metais dirbo VĮ Miškotvarkos institute inžinieriumi, jis rengė šiai grąžintinos žemės planus, 2000-12-12 parengė Alytaus apskrities sprendimo projektą dėl nuosavybės teisų atkūrimo A. G., atliko paruošiamuosius procedūrinius darbus, susijusius su nuosavybės teisų atkūrimu. Todėl pripažino, kad atsakovai ir trečiasis asmuo G. G. nuosavybės teisų atkūrimo procese buvo nesąžiningi. Ir priešingai, nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų padaryti išvadą, kad įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą institucijos ir jose dirbantys pareigūnai būtų veikę nesąžiningai.Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nurodė, kad neteisėtai įgytus žemės sklypus neatlygintinio sandorio pagrindu A. G. perleido savo sūnui D. G., kuris dėl šio sandorio neatlygintinumo negali gintis savo sąžiningumu prieš restitucijos reikalaujantį asmenį. Tačiau R. Z., M. R., UAB „Stora Enso Lietuva“ ir UAB ,,Savos girios“ nuosavybės teises į žemę galiausiai įgijo atlygintinių sandorių pagrindu, o byloje nėra duomenų, kad šie asmenys, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi. Todėl šiuo atveju restitucija natūra netaikytina ir spręstinas piniginio ekvivalento nustatymo klausimas (CK 6.147 str. 2 d., 6.153 str. 1 d., 1.80 str. 4 d.). Kadangi nustatytas O. C. ir A. G. nesąžiningumas, taikant restituciją piniginio ekvivalento išraiška valstybei priteistina didžiausia žemės sklypų vertė, kuri, pagal bylos duomenis, buvo neteisėtai įgytos nuosavybės perleidimo momentu (CK 6.147 str. 2 d.). Sandoriai, kuriais žemės sklypai perleisti R. Z. ir M. R., buvo sudaryti vos po septynių dienų ir toks trumpas laikotarpis negalėjo lemti esminio kainų pokyčio rinkoje, todėl, teismo vertinimu, būtent pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta sklypų kaina atspindi realią jų rinkos vertę, t. y. valstybei per restituciją grąžintina iš viso 65 164,50 eurų suma, t. y. 57 924 Eur (200 000 Lt) ir 7 240,50 Eur (25 000 Lt).

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas Kauno apygardos prokuroras apeliaciniame skunde (t. 8, b. l. 4–10) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-12-20 sprendimo dalis, kuriomis iš dalies atmestas ieškovo ieškinys ir iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistos bylinėjimosi išlaidos, priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais: Teismas nepagrįstai sprendė, kad M. R. ir R. Z. gali pasiteisinti sąžiningumu. M. R. ir R. Z. dėl sudaromų sandorių skubos bei didelės jų vertės turėjo įsitikinti, ar nėra aplinkybių, kurios gali būti sandorio galiojimo kliūtimi. Atsakovų advokatas nepaneigė, kad D. G. ir M. R. buvo iš anksčiau gerai pažįstami, taip pat kad R. Z. draugavo ir galimai netgi kartu gyveno su D. G. Vertindamas UAB „Stora Enso Lietuva“ ir UAB „Savos girios“ sąžiningumą, teismas neatsižvelgė, kad šie juridiniai asmenys profesionaliai daug metų verčiasi miško žemės supirkimu ir medienos prekyba, todėl jie turėjo ir galėjo įsitikinti, ar teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į įsigyjamus ginčo žemės sklypus. R. Z. ginčo žemės sklypą pardavė UAB „Savos girios“ už gerokai mažesnę kainą, nei pati įsigijo, tai UAB „Savos girios“ taip pat turėjo sukelti abejonių. Ginčo žemės sklypai buvo Dzūkijos nacionaliniame parke – teritorijoje, kuriai numatyta padidinta teisinė apsauga. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia priėmimo–perdavimo 2009-08-25 akto dalį, kuria UAB „Stora Enso Miškas“ perleido nuosavybės teises UAB „Stora Enso Lietuva“ į vieną iš ginčo žemės sklypų. Šiuo atveju teismas neįvertino, kad UAB „Stora Enso Miškas“ buvo reorganizuota ją prijungiant prie UAB „Stora Enso timber“ (dabar UAB „Stora Enso Lietuva“), taigi šis priėmimo–perdavimo aktas nebuvo atlygintinis sandoris, o viena iš 2004-07-02 ir 2009-08-25 sandorių šalių buvo tas pats juridinis asmuo.Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė visas UAB „Stora Enso Lietuva“ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismo sprendimu žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2004-07-02 sutartis, kurios viena iš šalių buvo UAB „Stora Enso Miškas“, kurios visas teises ir pareigas perėmė UAB „Stora Enso Lietuva“, buvo pripažinta negaliojančia, taigi 50 procentų reikalavimų, susijusių su UAB „Stora Enso Lietuva“, teismo buvo patenkinti, atitinkamai proporcingai turėjo būti mažinamos priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Be to, teismas ne laiku ir be teisinio pagrindo priteisė kitoje procesinėje stadijoje, t. y. apeliacijoje, turėtas išlaidas. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad procesas apeliacinės instancijos teisme buvo inicijuotas atsakovų, o ne ieškovo. UAB „Stora Enso Lietuva“ patirtos bylinėjimosi išlaidos viršijo maksimalias rekomenduojamas priteisti sumas už advokato teisines paslaugas.Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde (t. 8, b. l. 12–17) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-12-20 sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas ieškovo ieškinys ir iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistos bylinėjimosi išlaidos bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tapačiais, kaip ir ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.Atsakovai A. G., D. G., O. C. ir trečiasis asmuo G. G. apeliaciniame skunde (t. 8, b. l. 22–44) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-12-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neatsižvelgė į prejudicinę galią turinčią Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-16 nutartį, priimtą nagrinėjamoje byloje. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad į K. B. turėtą 18 ha žemę įėjo ir jo valdyta 7,9 ha miško žemė. Kadangi nebuvo išlikusių archyvinių duomenų apie K. B. turėtą miško žemę, Alytaus rajono apylinkės teismo 1993-06-09 sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog K. B. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 7,9 ha miško, o toks faktas buvo nustatytas konkrečiai nuosavybės teisių į mišką atkūrimo tikslu. Iš 1942 metų Merkinės valsčiaus arklių savininkų sąrašo matyti, kad K. B. tuo metu valdė 18 ha ploto žemės sklypą, o miškas šiame sąraše nėra įvardijamas. Tokią jų poziciją patvirtina ir 1922 metų Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąrašas, nes tarpukario Lietuvoje žemės vertinimas buvo atliekamas būtent apmokestinimo tikslais ir ji buvo skiriama į keturias rūšis, atsižvelgiant į dirvožemio rūšį ir jo našumą, javų derlingumą. Todėl darytina išvada, kad kalba ėjo apie žemės ūkio, o ne miško žemę. O. C. teisme patvirtino, kad jos senelis turėjo 18 ha (duomenys neskelbtini) kaime ir 12 ha (duomenys neskelbtini) kaime bei, reiktų suprasti, papildomai 7,9 ha miško. Jokių neteisėtų G. G. veiksmų byloje nebuvo nustatyta. G. G. nei rengė, nei tvirtino ginčijamus administracinius aktus, jo veiksmai neturėjo jokios įtakos jų priėmimui. Teismas turėjo apklausti ginčijamus administracinius aktus parengusius darbuotojus, nes tik taip buvo galima įvertinti, kokia dalimi tai yra valstybės institucijų kaltė, o kiek – atsakovų galimas nesąžiningumas. Duomenų, kad atsakovai ar trečiasis asmuo būtų teikę valstybės institucijoms melagingą informaciją, nenustatyta. Todėl teismo maksimaliomis žemės sklypų kainomis pritaikyta restitucija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-16 nutartyje nagrinėjamoje byloje pateiktiems išaiškinimams, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.2000-02-08 pažyma, pagal kurią O. C. turėjo priklausyti 12 ha žemės, priešingai nei sprendė teismas, yra pagrįsta, nes ji patikslino anksčiau parengtą 1999-03-31 pažymą, pagal kurią O. C. turėjo priklausyti ne mažiau kaip 9 ha žemės. Byloje esančių duomenų pagrindu darytina išvada apie O. C. valią atkurti nuosavybės teisę į 15 ha (iš 30 ha) jos senelio valdytos žemės: 9 ha (iš 18 ha) žemės (duomenys neskelbtini) kaime, 6 ha žemės (iš 12 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, įskaitant ir 3,95 ha mišką (iš 7,9 ha miško). Bet kuriuo atveju O. C., 2000-02-14 sutartimi perleisdama savo teisės dalį į nuosavybės teisių atkūrimą, tokią teisę turėjo.Teismo išvada, kad A. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės dėl to, kad ji negyvena Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, yra nepagrįsta. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-16 nutartyje nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiam klausimui išspręsti turi būti taikoma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo 2001-08-08 sprendimo priėmimo metu. Ji numatė, kad valstybiniuose parkuose nuosavybė atkuriama piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. G. iki šiol gyvena Alytaus rajone, t. y. tame rajone, kur ir yra ginčo žemės sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės.Byloje nėra ginčo dėl to, kad galutinai suformuoti ir patvirtinti žemės sklypai atitiko tuos, į kuriuos ir buvo atkurtos nuosavybės teisės A. G., todėl naikinti viso žemės nuosavybės atkūrimo proceso metu priimtus teisės aktus dėl argumentų, susijusių su žemės sklypų formavimu (formalių pažeidimų), nėra pagrindo.Atsiliepime į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 48–50) ieškovas Kauno apygardos prokuroras prašo skundą tenkinti. Pritaria skunde išdėstytiems motyvams.Atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 51–55) ieškovas Kauno apygardos prokuroras prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Nagrinėjamoje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-16 nutartyje prejudicinių faktų nenustatyta. Sprendimas įsiteisėja tada, kai ginčas išnagrinėjamas iš esmės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino aukštesniųjų teismų nurodytas aplinkybes. Su išvada, kad K. B. valdė iš viso 18 ha žemės, ne kartą sutiko visų instancijų teismai. Sprendimas byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo niekaip nepaneigia aplinkybės, kad K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė iš viso 18 ha žemės, į kurią patenka ir 7,9 ha miško žemės.Nors D. G. ir nepasirašė sprendimo A. G. atkurti nuosavybės teises, tačiau šiame procese būtent jis atliko daugumą veiksmų, kas ir sudarė prielaidas priimti neteisėtus administracinius aktus. Atsakovų nesąžiningumas buvo konstatuotas ne tik skundžiamame teismo sprendime, bet ir šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-12 nutartyje.Atsakovai, kvestionuodami teismo išvadas dėl to, kad A. G. negyveno ir negyvena Dzūkijos nacionaliniame parke, jokių naujų argumentų ar aplinkybių, kurios nebūtų teismo įvertintos, nenurodė.Nuosavybės teisių atkūrimas, prieš tai nesuformavus sklypų, nėra vien procedūrinis pažeidimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-05-07 nutartyje jau yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės būtų atkuriamos po žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, atsakovei A. G. nuosavybės teisės į žemės sklypus Dzūkijos nacionaliniame parke negalėtų būti atkurtos.Atsiliepime į ieškovo Kauno apygardos prokuroro, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinius skundus (t. 8, b. l. 56–66) atsakovė UAB „Savos girios“ prašo ieškovo ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundus atmesti, o dėl atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:R. Z. nesąžiningumas, kaip pagrįstai sprendė teismas, nebuvo įrodytas. Bylos nagrinėjimo pirmoje teismo instancijoje metu ieškovas nei R. Z., nei UAB „Savos girios“ tariamo nesąžiningumo net neįrodinėjo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija. Vien jau notarinio sandorio sudarymo faktas pats savaime patvirtina aplinkybę, jog buvo tikrinami registrai ir kiti duomenys, leidę sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. galiojo ir buvo priimti dar prieš 10 metų. Tai, kad R. Z. neva draugavo su D. G., yra tik prielaida, o iš ieškovo argumento, kad G. atstovas nepaneigė šios aplinkybės, galima daryti ir priešingą išvadą, kad jis tokios aplinkybės ir nepatvirtino. Sandorių skubotumas gali patvirtinti tik pačių G., o ne R. Z. nesąžiningumą. R. Z. ir UAB „Savos girios“, kaip ir kai kurių kitų įgijėjų, sąžiningumą jau yra konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015-05-07 nutartyje. Todėl skundžiamas teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.Nebuvo pagrindo spręsti ir dėl UAB „Savos girios“ nesąžiningumo. UAB „Savos girios“ nei su R. Z., nei su apeliantais jokie teisiniai santykiai nesiejo, O. C., A. G., D. G. ir kitų nepažinojo. Net jeigu UAB „Savos girios“ būtų susipažinusi su ginčijamais administraciniais aktais, vis tiek nieko nebūtų nustačiusi, nes ji nėra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo specialistė. Žemės sklypams, esantiems nacionalinių parkų draustiniuose, nėra taikomas ribojimas būti privataus subjekto nuosavybės objektu.A. G., D. G. ir O. C. nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Nurodytoje byloje pretendentams buvo pripažinta teisė į nuosavybės teisių atstatymą, priešingai nei nagrinėjamu atveju, tačiau buvo konstatuota, kad nuosavybės teisės pretendentams atkurtos į objektus (valstybinės reikšmės miškus), kurie iš principo negali gali būti privataus subjekto nuosavybės objektu, o nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypai iš civilinės apyvartos nebuvo išimti.Atsiliepime į ieškovo Kauno apygardos prokuroro apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 69–71) atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą tenkinti. Pritaria skunde išdėstytiems motyvams.Atsiliepime į ieškovo Kauno apygardos prokuroro ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus (t. 8, b. l. 73–74) atsakovė UAB „Stora Enso Lietuva“ prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovas neįrodė atsakovės UAB „Stora Enso Lietuva“ nesąžiningumo, nors būtent jam teko šios aplinkybės įrodinėjimo našta. Beveik dešimtį metų jokie reikalavimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo neteisėtumo nebuvo reiškiami. Ginčo žemės sklypai nebuvo išimti iš civilinės apyvartos.Teiginys, kad UAB „Stora Enso Lietuva“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, turėjo būti priteistos tik iš tokį procesą inicijavusių asmenų, neparemtas teisės normomis, prieštarauja CPK 93 straipsniui. Ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovės UAB „Stora Enso Lietuva“ atžvilgiu buvo visiškai atmesti. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nemažintinos, nes jos apėmė ne tik procesinių dokumentų rengimą, bet ir susipažinimą su kitų šalių dokumentais, teiktais įrodymais. Byla buvo sudėtinga, didelės apimties.Atsiliepime į ieškovo Kauno apygardos prokuroro ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus (t. 8, b. l. 75–78) atsakovai A. G., D. G., O. C. ir trečiasis asmuo G. G. prašo skundus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Klausimai dėl M. R. ir R. Z. sąžiningumo apskritai nebuvo keliami.Prokuroras, teikdamas ieškinį paskutiniams sklypų savininkams, elgėsi neatsakingai ir turi padengti dėl to susidariusias kitų atsakovų bylinėjimosi išlaidas.Atsakovai siūlė prokurorui sudaryti taikos sutartį, grąžinant valstybei du ginčo žemės sklypus, tačiau jų vertė prokurorui pasirodė per maža, nors teismas šiuos du sklypus įvertino 15 kartų brangiau. Tai parodo, kad prokuroras nesiekė apginti viešojo intereso. Atsakovai svarstys galimybę savo teises ginti Europos žmogaus teisių teisme, nes nuosavybė iš jų buvo atimta praėjus maždaug 17 metų, o šios bylos nagrinėjimas trunka jau apie 7 metus.Atsiliepime į atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 83–87) atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 12 punkte nustatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, šiuo atveju – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994-03-07 raštas Nr. 109, o pagal prie jo pridėtą 1922 metų savininkų sąrašą K. B. nuosavybės teise valdė 18 ha žemės sklypą.Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje taip pat jau sprendė, kad joje surinkta pakankamai įrodymų, jog A. G. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių valstybiniame parke.Kauno apygardos teismas įvykdė kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje nurodymus ir aiškinosi O. C. tikrąją valią nuosavybės teisių atkūrimo procese, su tuo susijusiais aplinkybes tinkamai ištyrė ir įvertino. Teismo nustatytus faktus, kad atsakovė O. C. nuosavybės teisių atkūrimo procese siekė toliau valdyti būtent asmeninio ūkio žemę, patvirtino ir pati teismo posėdyje apklausta atsakovė O. C.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinio skundo (toliau – ir atsakovų skundas) pagrįstumo

Atsakovai, nagrinėjamoje byloje teikdami kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-07 nutarties, jį grindė ir tokiais argumentais, kad anksčiau šią bylą nagrinėję teismai nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, susijusias su O. C. asmeninio ūkio žemės naudojimu. Kasacinis teismas, sutikdamas su tokia argumentacija bei grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, įpareigojo išanalizuoti asmeninio ūkio žemės privatizavimo aplinkybes, pripažindamas jas aktualias O. C. valios susiformavimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-15 nutarties 38 p.; t. 6, b. l. 179). Šiame kontekste pažymėtina, kad bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme ir atsakovei O. C. 2016-11-30 teismo posėdžio metu patvirtinus, kad jos valia asmeninio ūkio žemę įskaityti į atkurtiną nuosavybę nesikeitė (teismo posėdžio garso įrašas, patalpintas teismų informacinėje sistemoje LITEKO), atsakovai nurodyta aplinkybe toliau nebesirėmė ir nebeįrodinėjo, kad O. C. tikroji valia įsigyti asmeninio ūkio žemę iš jai priklausiusios teisės atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę apimties būtų pasikeitusi. Atsakovai teigė, kad O. C. turėjo teisę atkurti nuosavybę į papildomą 6 ha žemės sklypo dalį ieškovo ginčijamos 2000-02-08 pažymos Nr. 911 pagrindu, t. y. kad savo dukrai A. G. ji perleido teisę atkurti nuosavybę į kitą žemę, nei tą, į kurią teisę atkurti nuosavybę turėjo pati O. C. Nurodyta aplinkybe atsakovai nebesiremia ir apeliaciniame skunde.Vadinasi, šią bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo atsakovai savo atsikirtimus į jiems pareikštus reikalavimus grindė įrodinėdami faktus, kad buvęs žemės savininkas K. B. turėjo daugiau žemės, nei iki tol buvo konstatavę visi šią bylą nagrinėję teismai (18 ha), todėl, jų teigimu, O. C. turėjo teisę atkurti nuosavybę į didesnį žemės plotą, nei 9 ha. Pirmosios instancijos teismo 2016-11-30 posėdyje atsakovai tvirtino, kad K. B. iš viso turėjo 18 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, 12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaimuose bei 7,9 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, o O. C. turėjo teisę į pusę nurodytos žemės, t. y. į 9 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, 6 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaimuose bei 3,95 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime (iš viso į 18,95 ha). Apeliaciniame skunde atsakovai remiasi jau kitomis faktinėmis aplinkybėmis, teigdami, kad byloje esančių duomenų pagrindu darytina išvada apie O. C. valią atkurti nuosavybės teisę į 15 ha (iš 30 ha) jos senelio valdytos žemės: 9 ha (iš 18 ha) žemės (duomenys neskelbtini) kaime, 6 ha žemės (iš 12 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, įskaitant ir 3,95 ha mišką (iš 7,9 ha miško). Taip pat skunde nurodo, kad 2000-02-08 pažyma Nr. 911 laikytina patikslinančia ankstesnę pažymą, nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai teigė kitaip, t. y. kad šia pažyma nebuvo tikslinami ankstesnėje pažymoje nurodyti duomenys, kad ši pažyma sukūrė papildomą teisę į visiškai atskiros 12 ha K. B. turėtos žemės nuosavybės atkūrimą. Tokia skundo argumentacija, viena vertus, pagrindžia pačių atsakovų pozicijos nenuoseklumą, taigi ir jų teiginių, kaip įrodinėjimo priemonės, nepatikimumą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo byloje esančius faktinius duomenis bei įrodymus, liudijančius K. B. iki nacionalizacijos valdyto nuosavybės teise žemės sklypo labiau tikėtiną bendrą plotą, ir argumentuotai paneigė atsakovų atsikirtimus į ieškinį, kad žemės K. B. turėjęs daugiau, nei jau buvo nustatę anksčiau šią bylą nagrinėję visų instancijų teismai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčijamos byloje teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo 2000-02-14 sutarties sudarymo metu atsakovės O. C. valia nebuvo pakitusi, lyginant su dar 1999 m. jos išreikšta valia. Tuo metu pagal 1995-06-19 sprendimą jai buvo atkurta nuosavybė tik į 3,95 ha iš priklausančių 9 ha žemės, likusi neatkurta dalis – 5,05 ha, o neatkurtą nuosavybę ji pageidavo įgyti taip: 2,39 ha gauti nuosavybėn neatlygintinai ir 2,66 ha asmeninio ūkio žemės pasidengimui. Tokį faktą patvirtina bendras M. C. ir O. C. prašymas, adresuotas (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai, t. y. kad 2,66 ha asmeninio ūkio žemė būtų privatizuota sugrąžinant ją ekvivalentine natūra vietoje turėtosios žemės (duomenys neskelbtini) kaime (t. 7, b. l. 84), taip pat Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999-03-31 pažymoje Nr. 578 nurodytos aplinkybės, kad anksčiau nuosavybė atkurta į 3,95 ha, ir pagal piliečio prašymą likusią žemę jis pageidauja gauti 2,39 ha nuosavybėn neatlygintinai ir 2,66 ha asmeninio ūkio žemės pasidengimui (t. 7, b. l. 85). Byloje jokių duomenų, kurie patvirtintų būtent tokios atsakovės O. C. valios pasikeitimą, nesama. Priešingai, kaip jau buvo šioje nutartyje minėta, būtent tokią savo valią O. C. patvirtino teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teismo 2016-11-30 posėdyje. Tokiu atveju nelieka jokio pagrindo vertinimui, kad atsakovė O. C. asmeninio ūkio žemę būtų įsigijusi ne atkurtinos nuosavybės sąskaita, o kitu būdu.Kaip paaiškino O. C. pirmosios instancijos teisme, ji atlaisvino (duomenys neskelbtini) kaime jos asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, kuri buvo sugrąžinta jos pusbroliui. Todėl jai buvo perduota lygiavertė žemė (duomenys neskelbtini) kaime, padidinant jos plotą iki 30 procentų (Žemės įstatymo 10 str. 4 p.). Šiuos paaiškinimus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Antai 2006 m. prašyme–atsisakyme, kurio tiksli surašymo data nenurodyta, bet šis prašymas Alytaus rajono žemėtvarkos skyriuje kaip gautas užregistruotas 2006-09-26, O. C. nurodė atsisakanti asmeninio ūkio žemės, kuri buvo skirta 1991 m., ir savo paveldimą žemę pageidaujanti privatizuoti neatlygintinai nuosavybėn (t. 7, b. l. 66), t. y. šiuo prašymu buvo išreikšta O. C. valia atlaisvinti jos naudotą žemę (duomenys neskelbtini) kaime pusbrolio naudai, ir įgyti žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad iki nacionalizacijos atsakovės O. C. senelio K. B. valdytos žemės (su mišku) plotas iš viso buvo 18 ha, o O. C. turėjo teisę atkurti nuosavybę į 9 ha šios žemės. Kaip minėta, kad patys atsakovai pirmosios instancijos teisme pripažino, jog O. C. ketinimų asmeninio ūkio žemę privatizuoti nuosavybės atkūrimo sąskaita neatsisakė, kaip neatsisakė atkurti nuosavybės teises ir į likusią jos seneliui priklausiusios 18 ha (duomenys neskelbtini) kaime žemės dalį, dukrai A. G. ginčijama 2000-02-14 sutartimi perleidusi teisę atkurti nuosavybę į atsakovų vadinamos papildoma žeme dalį pagal ieškovo ginčijamą 2000-02-08 pažymą Nr. 911 (t. 1, b. l. 112). Šioje pažymoje, adresuotoje notarų biurui, nepagrįstai nurodoma, kad K. B. (duomenys neskelbtini) kaime valdė dar ir 12 ha žemės, o į visą šią 12 ha žemę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą teisę turi atsakovė O. C., nors vos po mėnesio išduotame dokumente – 2000-03-02 Alytaus apskrities viršininko administracijos išvadoje pažymima apie likusią teisę atkurti nuosavybę tik į 5,05 ha žemės dalį (1995-06-19 sprendimu atkūrus nuosavybę į 3,95 ha žemės). Ginčijamoje 2000-02-14 sutartyje perleidžiamos teisės į nuosavybės atkūrimą pagrindas nurodyta minėta 2000-02-08 pažyma Nr. 911, aiškiai neatitinkanti byloje nustatyto fakto apie K. B. turėtos žemės kiekį (t. 1, b. l. 113). Atsakovai, savo apeliaciniame skunde kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl K. B. turėtos iš viso 18 ha žemės, jokių objektyvių ir svarių įrodymų, galinčių tokią teismo išvadą paneigti, išskyrus jų pačių paaiškinimus į bylą neteikė. Tokiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe dėl K. B. turėtos žemės ploto. Dar kartą akcentuotina, kad tokį patį faktą byloje esančių tų pačių įrodymų pagrindu prieš tai jau buvo konstatavę ir kiti šį šalių ginčą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, juolab kad ir patys atsakovai ne vieną kartą yra patvirtinę, jog K. B. iš viso (su mišku) priklausė 18 ha. Pozicija, kad jam žemės priklausė daugiau, buvo suformuluota tik grindžiant atsikirtimus į ieškinį. Antai Alytaus rajono apylinkės teismui adresuotame 1993-02-03 pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (t. 5, b. l. 133) kitas pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą V. B. yra aiškiai nurodęs, kad prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą žemės valdos atstatymo nuosavybėn klausimu, jog K. B. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 7,9 ha miško sklypą, kuris patenka į bendrą 18,9 ha žemės plotą. Šios bylos nagrinėjime suinteresuotu asmeniu dalyvavo ir O. C., o teismo posėdžio protokolas (t. 5, b. l. 139–141) leidžia įsitikinti, kad V. B. pareiškimui ji pritarė. Bendrame M. C. ir O. C. prašyme (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai K. B. turėtos žemės plotas taip pat nurodytas 18 ha (t. 7, b. l. 84). Pirmosios instancijos teismas itin atidžiai aiškinosi, kokių duomenų pagrindu atsakovai teigia, kad K. B. papildomai turėjo 12 ha žemės (duomenys neskelbtini) km., aiškiai įvardijęs atsakovams tenkančią šios aplinkybės įrodinėjimo pareigą, tačiau atsakovai patvirtino, kad tokių duomenų neturi ir jiems nėra žinoma, kokiu pagrindu 2000-02-08 pažymoje Nr. 911 buvo nurodyta teisė į šios žemės nuosavybės atkūrimą, nors tokių duomenų jie ieškoję (2016-11-30 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 01:44:00 val.; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Pažymėtina, kad 2000-02-08 pažymoje Nr. 911 jos teisiniu pagrindu nurodytas tas pats dokumentas, kurio pagrindu buvo sprendžiama apie O. C. teisę į 9 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąrašas Nr. 189, surašytas 1922 m. balandžio mėn. (t. 1, b. l. 105–106, 112, t. 7, b. l. 85). Taigi atsakovai neįrodė aplinkybės, kad K. B. būtų priklausę papildomai 12 ha žemės (duomenys neskelbtini) km. prie turėtos 18 ha žemės, vadinasi, 2000-02-08 pažyma Nr. 911 surašyta nesant tam jokio faktinio pagrindo ir teismo buvo tinkamai įvertinta kaip teisiškai ydinga ir negaliojanti, negalėjusi sukurti tokių padarinių, kaip nuosavybės teisės perleidimas kitam asmeniui (asmenims).Atsakovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prejudicinę galią turinčią Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-16 nutartį, priimtą nagrinėjamoje byloje, klaidingai sprendė, kad į K. B. turėtą 18 ha žemę įėjo ir jo valdyta 7,9 ha miško žemė. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti iš naujo, laikomos kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės, o ne toje pačioje byloje, kurioje procesas tebevyksta skirtingose instancijose, nustatytos aplinkybės. Kol konkretus ginčas konkrečioje byloje neužsibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tol įrodinėjimo procesas dėl nustatinėtinų joje aplinkybių gali vykti (nebent kuri nors sprendimo dalis įsiteisėja ir negrąžinama iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui), taigi kalbėti apie šioje byloje anksčiau priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties prejudicialumą nėra įstatyminio pagrindo. Neabejotina, kad šios nutarties nurodymai ir išaiškinimai (kokias aplinkybes būtina papildomai ištirti ir įvertinti, kokius įrodymus surinkti) saisto pakartotiniai tuos pačius klausimus nagrinėjančius teismus, tačiau vien pats faktas, kad įrodinėjimo procesą apeliacinis teismas įpareigojo pakartoti iš naujo pirmosios instancijos teisme neleidžia sutikti su atsakovų skundo argumentais dėl 2014-04-16 nutartyje neginčijamai jau konstatuotų faktinių aplinkybių (prejudicinių faktų). Skundžiamame atsakovų pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota faktinė aplinkybė, jog 7,9 ha miško pateko į 18 ha bendrą žemės plotą, priklausiusį K. B., kito teismo, t. y. Alytaus rajono apylinkės teismo 1993-06-09 sprendimu nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad K. B. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 7,9 ha miško, neprieštarauja. Toje civilinėje byloje nebuvo nustatinėjamas faktas, kiek iš viso žemės nuosavybės teise valdė K. B., įrodinėjimo dalykas buvo kitas – kokio ploto miškas jam priklausė. Ir nors atsakovai teisūs teigdami, kad esant dokumentams, patvirtinantiems prašomą nustatyti faktą, nebūtų teisinių prielaidų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę nustatančio fakto, tačiau tai nesuponuoja atsakovų toliau daromos išvados, kad miško žemė į bendrą 18 ha žemės plotą nepateko. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje priimtoje 2015-05-07 nutartyje taip pat jau yra išdėstęs nuomonę dėl šios aplinkybės Alytaus rajono apylinkės teismo 1993-06-09 sprendimo kontekste vertinimo, padaręs išvadą, kad įrodymų apie 18 ha žemę kreipimosi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo metu nei pareiškėjas, nei agrarinės reformos tarnyba nebuvo gavusi; kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo įrodinėjama tai, kad nacionalizacijos metu K. B. nuosavybės teise valdė 7,9 ha miško ne papildomai prie 18 ha žemės, bet papildomai prie to žemės ploto, apie kurį buvo duomenys 1909 metų (duomenys neskelbtini) kaimo plane (vienuolika dešimtinių ir 2352 sieksnių, arba apie 13 ha). Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitokio šios faktinės aplinkybės teisinio vertinimo savo nutartyje nepateikė, grąžinęs iš naujo ginčą nagrinėti dėl byloje neidentifikuotos atsakovės O. C. valios nuosavybės teisių atkūrimo procese galimų pokyčių ir kitų procesinių kliūčių (ieškinio ribų peržengimo). Bylą nagrinėjant iš naujo, atsakovai jokių naujų įrodymų, kurie pagrįstų jų deklaruojamą 7,9 ha miško papildomą buvimą prie 18 ha žemės nepateikė, savo kitokią nuomonę grįsdami vien daromomis prielaidomis, kad 1922 metų Merkinės valsčiaus žemės savininkų sąraše ir 1942 metų Merkinės valsčiaus arklių savininkų sąraše nurodytas K. B. valdytos žemės plotas apėmė tik žemės ūkio, o ne miško, žemę. Be to, šios prielaidos akivaizdžiai paneigiamos ir minėto pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo turiniu (t. 5, b. l. 133).Teisėjų kolegijai konstatavus, kad 2000-02-08 pažyma Nr. 911 buvo surašyta nesant tam jokio pagrindo, t. y. joje numatyta teisė atkurti nuosavybę į12 ha žemės (duomenys neskelbtini) km., kurios K. B. nuosavybės teise nevaldė, bei pripažinus, kad ginčijama nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo 2000-02-14 sutartimi Nr. 1217 buvo perleista teisė atkurti nuosavybę būtent šios teisiškai ydingos 2000-02-08 pažymos Nr. 911 pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tiek šią 2000-02-08 pažymą Nr. 911, tiek ir jos pagrindu priimtus administracinius aktus (2000-09-11 išvadą, 2001-08-08 sprendimą atkurti nuosavybę į A. B. turėtą 6 ha žemės, vietoje jos suteikiant lygiaverčius 2,52 ha ir 11,86 ha žemės ir miško sklypus) negaliojančiais, nevertindamas Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimo Nr. S-33-24029 teisėtumo, kuriuo buvo užbaigtas teisėtai prasidėjęs nuosavybės teisių atkūrimas O. C. procesas, atkuriant jai nuosavybės teisę į likusią iš 9 ha 5,05 ha ploto žemės dalį. Juolab minėti ankstesni administraciniai aktai nėra ir nebuvo byloje ginčijami nei ieškovo, nei atsakovų, o kasacinis teismas jau yra pateikęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusios konkrečios situacijos vertinimus ir ieškinio ribų bei teismo teisės jas peržengti kontekste. Be to, nepaisant aplinkybės, kad Alytaus apskrities viršininko 2009-02-23 sprendimas priimtas vėliau, nei sudarytas nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo 2000-02-14 sandoris Nr. 1217, 2000–2001 metų laikotarpiu Alytaus apskrities viršininko administracijos priimtų administracinių aktų bei nuosavybės teisių perleidimo sandorio negaliojimą lemia ir atsakovės O. C. išreikšta valia, pageidaujant į teisę atkurti nuosavybę į likusią būtent 5,05 ha ploto (duomenys neskelbtini) km. buvusios žemės dalį įskaityti teisę privatizuoti asmeninio ūkio žemę, kuri galiausiai ir buvo įgyvendinta 2009-02-23 sprendimu, atitinkamai, turint ketinimų dukrai A. G. perleisti tą žemę, kuri, kaip nustatyta, K. B. niekada nuosavybės teise nepriklausė. Dėl šios priežasties nėra aktualūs ir atsakovų nurodomi kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2012-04-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nes kasacinėje byloje pretendentams buvo pripažinta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. G. apskritai neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 2000-02-08 pažymą Nr. 911 bei 2000-02-14 išvadą.Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vertinant atsakovų, trečiojo asmens G. G., valstybės institucijų, įgaliotų vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, veiksmų sąžiningumą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija – tokio asmens kaltė kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai. Bylą nagrinėjantis teismas privalo ištirti ir įvertinti konkrečias aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti asmens nesąžiningumą: ar galėjo lemti neteisėtų įsakymų priėmimo procesą, ar galėjo paveikti sutarties sudarymo sąlygas, ar turėjo pagrindo abejoti kompetentingų valdžios institucijų sąžiningumu ir rūpestingumu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 128–140).Šiuo aspektu teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovų skunde nurodomu argumentu, kad jokių neteisėtų G. G. veiksmų byloje nebuvo nustatyta, kad G. G. nei rengė, nei tvirtino ginčijamus administracinius aktus ir kad jo veiksmai neturėjo jokios įtakos jų priėmimui. Tokie teiginiai prieštarauja paties G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotiems paaiškinimams, pripažinus faktą, kad be kitų veiksmų atlikimo jis taip pat parengė Alytaus apskrities sprendimo projektą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje žmonai A. G. į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 6 ha žemės, perduodant lygiavertį turtą Alytaus rajone, t. y. atliko paruošiamuosius procedūrinius darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu savo sutuoktinei A. G. (t. 3, b. l. 122–132, 4 psl.). Tą neabejotinai patvirtina ir kita bylos medžiaga: be kitų dokumentų, G. G. ruošė ir pasirašė nagrinėjamoje byloje ginčijamą Alytaus apskrities viršininko 2000-09-11 išvadą Nr. 33-58-3887 (t. 1, b. l. 99), Alytaus apskrities viršininko 2001-08-08 įsakymu Nr. 33-1282 patvirtintas piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, eiles (šio įsakymo VIII dalies 23 punktas yra ginčijamas nagrinėjamoje byloje) (t. 1, b. l. 109–110) ir kt. Esant tokiai situacijai, susijusiai su G. G. tarnybinėmis pareigomis ir jo asmeniniu dalyvavimu, rengiant dokumentus nagrinėjamoje byloje ginčijamam nuosavybės teisių atkūrimui, taip pat nustačius, kad 2000-02-08 pažymoje Nr. 911 O. C. teisė į 12 ha ploto žemės atkūrimą buvo nurodyta nesant tam jokio faktinio pagrindo, nustačius, kad atsakovus sieja giminystės, o atsakovę A. G. ir trečiąjį asmenį G. G. santuokos ryšiai, būtent atsakovams ir G. G. teko pareiga paneigti šias labiau tikėtinai jų nesąžiningumą patvirtinančias aplinkybes. Bylos duomenys leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad atsakovai suprato / turėjo suprasti neturintys teisėto pagrindo į 12 ha žemės (duomenys neskelbtini) km. nuosavybės atkūrimą, tačiau šią teisę vis tiek įgyvendino. Tokiu atveju atsakovams negalėjo atsirasti jokių teisėtų lūkesčių ir toliau nekliudomai naudotis ginčo objektu tapusia žeme. Atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nusprendė dėl valstybės institucijų pareigūnų nesąžiningumo nebuvimo ir todėl nustatė neteisingą restitucijos dydį, nepaneigia pačių atsakovų ir G. G. nesąžiningumo. Neigiami neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo padariniai dėl su atsakovų ir G. G. nesąžiningumu siejamų priežasčių šiuo atveju tenka patiems atsakovams. Pažymėtina, kad atsakovės A. G. ir jos šeimos nario, sutuoktinio G. G. nesąžiningumas jau buvo konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-12 priimtoje nutartyje (40 punktas). Po bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka į bylą nebuvo pateikta duomenų, kurie leistų padaryti kitokias išvadas dėl šių asmenų veiksmų sąžiningumo.Kasacinio teismo 2016-02-12 nutartyje taip pat buvo pasisakyta ir tuo aspektu, kad įsakymo priėmimas ir nuosavybės teisių atkūrimas, nesant patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto (t. y. išvengiant vienos iš procedūrų ir taip laiko prasme spėjant atkurti nuosavybės teises vietoje, kur jos po keleto dienų nebegalėtų būti atkuriamos), negali būti vertinamas vien kaip procedūrinis ar formalus pažeidimas, nelemiantis šios įsakymo dalies neteisėtumo (39 punktas). Kasacinis teismas pripažino esant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad A. G. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių valstybiniame parke (40 punktas). Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam tą pačią bylą (CPK 362 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės siekiama paneigti tokius kasacinio teismo išaiškinimus, išsamiau nepasisako.Atmestini ir atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos taikymo. Sutiktina su atsakovais, kad A. G. gyvenamosios vietos aplinkybė (tai, kad ji nei iki 2001-08-17 negyveno, nei šiuo metu Dzūkijos nacionaliniame parke negyvena) viena pati savaime nesudarytų pagrindo vertinti administracinių aktų kaip neteisėtų, tačiau skundžiamame teismo sprendime tai ir nebuvo nustatyta. Teismas skundžiamame sprendime aiškiai identifikavo, kad ši A. G. gyvenamosios vietos aplinkybė lemia ginčijamų administracinių aktų dalies neteisėtumą tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. į miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Išvada apie administracinių aktų neteisėtumą šiame kontekste padaryta gyvenamosios vietos kriterijų pagrįstai siejant su reikalavimu nuosavybės teises atkurti tik pagal patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Jeigu veiksmai bei sprendimai būtų atliekami laikantis procedūrų eiliškumo, t. y. nuosavybės teisės perduodant lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus būtų atkuriamos po žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, atsakovei A. G. dėl gyvenamosios vietos kriterijaus nuosavybės teisės į žemės sklypus Dzūkijos nacionaliniame parke negalėtų būti atkurtos.

Dėl ieškovo Kauno apygardos prokuroro ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinių skundų pagrįstumo

Ieškovas Kauno apygardos prokuroras ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus grindžia iš esmės tapačiais argumentais, todėl tikslinga dėl jų abiejų pateiktų apeliacinių skundų pasisakyti kartu. Šiedu apeliantai iš esmės nesutinka su teismo parinktu restitucijos taikymo būdu – sumokant ekvivalentą pinigais, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju restitucija turėjo būti taikoma ieškinyje prašytu būdu, t. y. natūra.Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji nėra taikoma mechaniškai, priešingai, yra atsižvelgiama į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes bei faktus. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą / formą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypus valdo ne juos ginčijamų administracinių aktų pagrindu įgijusi atsakovė A. G., o tretieji asmenys, kurių su reikalavimą pareiškusiu asmeniu nesieja jokie prievoliniai santykiai.Taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 str. 2 d.). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Todėl atsakovų argumentai, kad A. G. laikytina sąžininga įgijėja, todėl restitucija neturėtų būti taikoma, reiškiami nepagrįstai, nes, pirma, A. G. nesąžiningumas šioje byloje yra konstatuotas, antra, net ir priešingu atveju vien tai nesuponuotų restitucijos netaikymo valstybės ir A. G. tarpusavio teisiniame santykyje, įvertinus aptartą restituciją reglamentuojančių teisės normų prasmę.CK 6.153 straipsnio 1 dalis numato, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Šios normos prasme trečiaisiais laikomi asmenys, kurie nėra prievolės, siejančios kreditorių ir skolininką, šalys, o susiję tik su viena iš prievolės šalių. Iš sąžiningo įgijėjo daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintinį sandorį, negalima išreikalauti, išskyrus CK 4.96 straipsnyje numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju UAB „Stora Enso Miškas“ (vėliau jos teises perėmusi UAB „Stora Enso Lietuva“), M. R., R. Z. ir UAB „Savos girios“ laikytini trečiaisiais asmenimis šios normos taikymo kontekste, taip pat pažymėtina, kad visi jie ginčo žemės sklypus įgijo atlygintinų sandorių pagrindu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi šių asmenų sąžiningumo klausimą, nes tokiu atveju taikytinos vindikacijos taisyklės ir galimybei išreikalauti ginčo turtą esminę reikšmę turintis asmens sąžiningumo kriterijus.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių duomenų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad UAB „Stora Enso Miškas“ (vėliau jos teises perėmusios UAB „Stora Enso Lietuva“), M. R., R. Z. ir UAB „Savos girios“ sąžiningumo prezumpcija byloje jokiais leistinais įrodymais nebuvo paneigta, taigi jie teismo pagrįstai pripažinti sąžiningais ginčo turto įgijėjais. Pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje tinkamai rėmėsi civilinėje teisėje galiojančia sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatyme aiškiai įvardintus atvejus, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Ieškovas neįrodė išvardytų asmenų nesąžiningumo, o su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai grindžiami tik spėjimais ir prielaidomis (CPK 12 str.). Tokios aplinkybės, kaip sandorių skubotumas, didelė jų vertė ar ginčo turto buvimas saugomoje teritorijoje, savaime negali lemti nurodytų trečiųjų asmenų elgesio vertinimo kaip nesąžiningo. Aplinkybė, kad A. G. savo sūnui D. G. ginčo žemės sklypus padovanojo ir tolimesni turto perleidimo sandoriai įvyko tuo metu, kai valstybės institucijų buvo iškeltas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, galėtų patvirtinti tik pačių ginčo turtą perleidusių atsakovų ir D. G. nesąžiningumą, tačiau ne šį turtą ginčytais sandoriais įsigijusių asmenų nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad per laikotarpį nuo 2001 m. (nuosavybės teisių atkūrimo A. G.) iki 2011 m. (dovanojimo sutarties sudarymo), t. y. beveik dešimtį metų jokie reikalavimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo neteisėtumo nebuvo reiškiami, atlygintinių sandorių sudarymo metu jokie apribojimai, susiję su disponavimu turtu, nebuvo taikomi bei išviešinti registruose, o žemės sklypai, nors ir esantys nacionalinio parko teritorijoje, iš civilinės apyvartos nėra išimti. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, atsakovų atstovas nėra patvirtinęs (pripažinęs), kad R. Z. draugavo ar gyveno kartu su D. G. – 2012-06-05 teismo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 80–93) yra užfiksuotas atsakovų atstovo atsakymas į prokuroro klausimą, kad jis nežinantis, kokie santykiai R. Z. siejo su D. G. (9 psl.).Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypus valdo tretieji asmenys, kurių nesąžiningumas nebuvo įrodytas, taigi restitucija natūra negali būti taikoma (CK 6.153 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo žemės sklypų didžiausią vertę priteisė iš atsakovės A. G. ir atsakovo D. G.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovo Kauno apygardos prokuroro ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, spręsdamas atsakovės UAB „Stora Enso Lietuva“ patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei UAB „Stora Enso Lietuva“ 2 102,64 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atlyginant jas iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Pažymėtina, kad analogiškai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas buvo sprendžiamas ir ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose nagrinėjamoje byloje. Pagal CPK 96¹ straipsnį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Ieškovo teigimu, teismo sprendimu žemės sklypo pirkimo–pardavimo 2004-07-02 sutartis, kurios viena iš šalių buvo UAB „Stora Enso Miškas“, kurios visas teises ir pareigas perėmė UAB „Stora Enso Lietuva“, buvo pripažinta negaliojančia, todėl 50 procentų reikalavimų, susijusių su UAB „Stora Enso Lietuva“, teismo buvo patenkinti ir proporcingai turėjo būti mažinamos priteistinos iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Nors reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir buvo patenkintas, atsakovės UAB „Stora Enso Lietuva“, kaip sąžiningos ginčo objekto įgijėjos, statusas nepaneigtas, o ginčo turtas iš jos neišreikalautas. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo, vadovaujasi ne tik bendruoju principu „pralaimėjęs moka“, bet turi įvertinti šalių procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d. ir 4 d., 98 str.). Šiuo konkrečiu atveju atsakovei UAB „Stora Enso Lietuva“ teismo sprendimas jokių materialiųjų teisinių padarinių iš esmės nesukėlė, taigi neatsiranda ir procesinių teisinių padarinių, t. y. ji yra ginčo nepralaimėjusia šalimi ir turi teisę į patirtų, ginantis nuo ieškinio, bylinėjimosi išlaidų kompensaciją, atsižvelgiant į jų dydžio nustatymo kriterijus pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas.Ieškovas sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje kvestionuoja ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas ne laiku ir be teisinio pagrindo priteisė ankstesnio apeliacinio nagrinėjimo metu susidariusias atsakovės išlaidas. Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas 700,88 Eur (2 420 Lt) bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kaip matyti iš bylos duomenų, šias bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti laiku, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, kuomet pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Toks procesinis rezultatas nesuponuoja vertinimo, kad sprendimas priimtas kurios nors šalies naudai. Be to, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstomos galutiniu procesiniu teismo sprendimu, priklausomai nuo pačios bylos baigties ir ginčo galutinio išsprendimo kurios nors šalies naudai. Priešingai nei teigia ieškovas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymui šiuo atveju neturėjo reikšmės ir ta aplinkybė, jog apeliacinis procesas tą kartą buvo inicijuotas ne ieškovo, o atsakovų R. Z., A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G.Atsakovė UAB „Stora Enso Lietuva“ 2012-06-05 prašyme priteisti atstovavimo išlaidas (t. 3, b. l. 79), patirtas pirmosios instancijos teisme, detalizavo, kad prašoma priteisti 4 840 Lt atstovavimo išlaidų suma apima atsiliepimo į ieškinį paruošimą, tripliko surašymą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Vadovaujantis nurodomų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, maksimalus rekomenduojamas priteistinas užmokestis už 2011-07-12 atsiliepimo į ieškinį (t. 1, b. l. 197–200) surašymą sudarė 2 400 Lt (800 Lt x 3; Rekomendacijų 7 ir 8.2 p.), 2011-09-23 tripliko (t. 2, b. l. 85–87) surašymą – 1 400 Lt (800 Lt x 1,75; Rekomendacijų 7 ir 8.3 p.), 2012-03-27 atsiliepimo į patikslintą ieškinį (t. 3, b. l. 31–35) surašymą – 2 400 Lt (800 Lt x 3), dalyvavimą teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė, skaičiuojant pagal Rekomendacijų 9 punktą – 3 val. (2011-12-01 teismo posėdis truko 15 min., 2012-04-19 teismo posėdis – 25 min., 2012-06-05 teismo posėdis – 2 val. 15 min.), – 360 Lt (800 Lt x 0,15 x 3; Rekomendacijų 7, 8.18 ir 9 p.). Iš viso tokiu būdu apskaičiuota maksimali rekomenduojama priteisti suma už pirmojoje instancijoje suteiktas teisines paslaugas galėjo būti 6 560 Lt, taigi, priešingai nei nurodo ieškovas, atsakovei priteista bylinėjimosi išlaidų kompensacija rekomenduojamų dydžių neviršijo.Iš bylos matyti, kad atsakovė UAB „Stora Enso Lietuva“ apeliacinės instancijos teisme 2012-09-06 teikė atsiliepimą į R. Z. apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 62–63), 2013-03-13 atsiliepimą į atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą (t. 4, b. l. 95), 2013-05-30 atsiliepimą į atsakovų A. G., D. G., O. C. ir trečiojo asmens G. G. apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 129–131), prašydama jai priteisti 2 240 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje (t. 4, b. l. 132–133). Vadovaujantis nurodomų procesinių dokumentų pateikimo teismui metu galiojusių Rekomendacijų nuostatomis, maksimalus rekomenduojamas priteistinas užmokestis atitinkamai sudarė 1 275 Lt (850 Lt x 1,5; Rekomendacijų 8.11 p.), 500 Lt (1 000 Lt x 0,5; Rekomendacijų 8.15 p.) ir 1 500 Lt (1 000 Lt x 1,5; Rekomendacijų 8.11 p.). Tokiu būdu apskaičiuota apeliacinėje instancijoje suteiktų teisinių paslaugų maksimali rekomenduojama suma galėjo būti 3 275 Lt, taigi teismo priteista atsakovei už apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas 2 420 Lt suma taip pat neviršijo Rekomendacijose nustatytų dydžių. Nors atsakovės pateikti į bylą procesiniai dokumentai nebuvo didelės apimties, tačiau, įvertinus nagrinėjamos bylos proceso eigą, pačios bylos apimtį, ginčo sudėtingumą, teisinių santykių susiklostymo momentą, bylos medžiagos įvertinimui ir procesinių dokumentų parengimui reikalingą laiką, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsakovei priteistinų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų išlaidų sumažinimui nėra prielaidų.Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos valstybei iš atsakovų O. C., A. G. ir D. G. lygiomis dalimis – po 67,37 Eur (CPK 96 str.). Iš esmės sutinkant su šia teismo išvada, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog dalis valstybės patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų – po 47,49 Eur iš kiekvieno atsakovo, jau buvo išieškota pagal Kauno apygardos teismo 2015-05-19 išduotus vykdomuosius raštus (t. 7, b. l. 4–7; taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie vykdomųjų dokumentų įvykdymą; CPK 179 str. 3 d.). Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, įvertinus ir kasaciniame teisme patirtas šio pobūdžio išlaidas, nagrinėjamoje byloje iš viso yra 221,22 Eur. Todėl atsižvelgiant į jau išieškotų valstybės naudai šių išlaidų dalį, iš kiekvieno atsakovo priteistina suma mažintina iki 26,25 Eur (221,22 Eur : 3 = 73,74 Eur; 73,74 Eur – 47,49 Eur = 26,25 Eur).Duomenų apie šiame apeliaciniame procese šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacine tvarka pabaigos nepateikta, todėl tokių išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Dėl procesinės bylos baigties ir skundžiamo teismo sprendimo patikslinimo

Į esminius šalių paduotų apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kitų skundų argumentų analizavimas neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinės ar materialinės teisės normų taikymo klaidų, lemiančių poreikį pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, nepadarė.Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas daro intervenciją į procesinio pobūdžio – bylinėjimosi išlaidų – klausimo išsprendimą (nutarties 57 punktas), tačiau nekeičia sprendimo dėl materialinio pobūdžio reikalavimų išsprendimo. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu (CPK 328 str.), patikslinant tik jo rezoliucinę dalį ir nurodant, kad valstybei iš atsakovų O. C., A. G. ir D. G. priteistina po 26,25 Eur iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Dėl restitucijos taikymo

Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-07 nutartimi, priimta nagrinėjamoje byloje (t. 6, b. l. 41-65), buvo nuspręsta restituciją taikyti natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn penkis atsakovei O. C. priklausiusius žemės sklypus. Kaip matyti iš viešai prieinamų Nekilnojamojo turto registro duomenų, ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis jau įvykdyta – minėti žemės sklypai perimti valstybės nuosavybėn (CPK 179 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismui nauju sprendimu neišsprendus ankstesnio procesinio sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo (CPK 761 str. 1 d.), minėtas klausimas išspręstinas šia nutartimi, grąžinant valstybės perimtą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-07 nutartį, vėliau panaikintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-12 nutartimi (t. 6, b. l. 169-181) turtą atsakovei O. C. (CPK 760 str. 1 d., 762 str. 1 d.).

Dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Kauno apygardos teismas 2011-06-15 nutartimi nagrinėjamoje byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teisę šio nekilnojamojo turto: žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini). Nusprendus restitucijos natūra netaikyti (šia dalimi ieškinio reikalavimus atmesti), šios laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 str. 2 d., 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl šiuo sprendimu valstybei priteistų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodant, kad iš atsakovų O. C., A. G. ir D. G. priteisiama po 26,25 Eur valstybei.

Taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – grąžinti iš valstybės nuosavybės atsakovės O. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn žemės sklypus, esančius Alytaus raj. sav. (duomenys neskelbtini): sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1,4000 ha ploto), sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (0,6900 ha ploto), sklypą, kurio Nr. 4400-1835-7963 (0,5700 ha ploto); žemės sklypą, esantį Alytaus raj. sav. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4,7000 ha ploto); žemės sklypą, esantį Alytaus raj. sav. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1,5100 ha ploto).

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2726-153/2011 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00787-2011-2) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teisę šio nekilnojamojo turto: žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Alytaus r. sav., (duomenys neskelbtini).

Šios nutarties kopiją pateikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.

TeisėjosDalia KačinskienėNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė