Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Z. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-101-156/2010 pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovams A. U., R. T. ir UAB “Agenoras” dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

-pripažinti negaliojančiais 2008 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą gyvenamojo namo, viralinės, tvarto, garažo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1 ir pastatų priėmimo perdavimo aktą Nr. 1, sudarytus tarp UAB „Agenoras“ ir A. U.;

-pripažinti negaliojančiais 2008 m. spalio 14 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo viralinės, tvarto, garažo, esančių (duomenys neskelbtini), pastatų priėmimo perdavimo aktą, sudarytus tarp A. U. ir R. T..

1.Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog apie ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą iš varžytynių ieškovė sužinojo tik 2008 m. rugpjūčio mėn. Apie bankroto bylos iškėlimą ieškovei nebuvo pranešama, nors ginčo name su šeima ji gyveno ir juo naudojosi, jame yra registruota. Pastatai buvo pardavinėjami ieškovei nežinant ir nepranešant, todėl ji negalėjo dalyvauti tame procese.

2. Nurodo, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog ginčo name nuo 1993 m. gyveno ieškovės šeima, kurioje auga nepilnametis sūnus E. T., gim. 1995-10-21. Šis būstas yra vienintelis gyvenamasis šeimos būstas. Jokio kito turto ieškovė neturi, o įstatymai draudžia parduoti paskutinį šeimos turtą.

3. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas A. U. tuojau pat ginčo pastatus perpardavė R. T. pagal 2008-10-14 pirkimo pardavimo sutartį. Teismas netyrė, ar atsakovai galėjo turėti lėšų ginčo turto įgijimui, iš kur tos lėšos sukauptos.

1.Nurodo, kad ieškovei apie V. kavinės „Žemaitis“ bankroto bylos iškėlimą buvo pranešta viešo paskelbimo būdu, kadangi kavinės nurodytu adresu nebuvo, o savininkė nekilnojamojo turto vietos adresu negyveno. Be to, apie bankroto bylos iškėlimą, kaip numato LR Įmonių bankroto įstatymas, buvo paskelbta 2009-03-19 leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 022. Apie turto pardavimą varžytynėse skelbta 2008-06-11 „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 43, apie vykdomą pardavimą buvo nuolat skelbiama rajoniniame laikraštyje „Radviliškio naujienos“. Taigi, ieškovei informacija buvo prieinama. Į bylą atsakovas pateikė įrodymus, kad 2008-03-04 Šiaulių apygardos teismo nutartis apie bankroto bylos iškėlimą įmonės savininkei G. Z. įteikta asmeniškai. Be to, ieškovė apie vykdomas varžytynes, turto pardavimą buvo nuolat informuojama pranešimais: 2008-06-11 Nr. 08-639, 2008-08-04 Nr. 08-821. Šiuos pranešimus ieškovė ignoravo, administratoriaus įgalioto asmens siųstų pranešimų nepriėmė. Rašytiniai įrodymai įrodo, kad ieškovė žinojo apie jos įmonei iškeltą bankroto bylą, tačiau sąmoningai ignoravo jos eigą ir savo neveikimu siekė padaryti išieškojimą iš savo asmeninio turto neįmanomu.

2.Nurodo, kad bankroto proceso metu buvo kreiptasi į antstolį Tomą Ubartą, kurio 2008-08-13 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0136/08/21 nustatyta, kad „namas negyvenamas, apleistas, kambariai netvarkyti, seniai neremontuoti”. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ieškovei priklausantys pastatai apleisti, negyvenami, ieškovė ginčo name negyveno, o jos teiginiai apie tai yra melagingi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad pagal 2008 m. vasario 4 d. VSDFV Akmenės skyriaus pareiškimą V. kavinei „Žemaitis“ (į.k. 5297294, buveinės adresas: Nepriklausomybės al. 25 N. A.) Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-277-44/2008, nustačius, kad nuo 1995 m. minėta įmonė veiklos nevykdo, nuo 1995 m. rugsėjo mėnesio pažeidinėja privalomų socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką, kad įmonės įsiskolinimas VSDFV Akmenės skyriui 2007-10-01 yra 6978 Lt. Kadangi nuo 200-05-26 VĮ „Registrų centro“ duomenimis V. kavinei „Žemaitis“ buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, teismas konstatavo, kad įmonė nemoki, neatsiskaitys su kreditoriais ir yra pagrindas iškelti bankroto bylą. Bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Agenoras“ (bankroto bylos t.1, b.l. 46-47). Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo išsiųsta V. kavinės „Žemaitis“ adresu - Nepriklausomybės al. 25 N. A., o neįteikus šiuo adresu – išsiųsta adresu: (duomenys neskelbtini), iš kur pašto siunta grįžo neįteikta nurodžius, jog G. V. „šiuo adresu negyvena“ (bankroto bylos t.1, b.l. 52,56).

2008 m. balandžio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas įpareigojo bankroto administratorių UAB „Agenoras“ teismo procesinius dokumentus atsakovui – V. kavinei „Žemaitis“ įteikti viešo paskelbimo būdu, nurodant, kad įmonei iškelta bankroto byla ir kad areštuotas įmonės savininkės turtas (bankroto bylos t.1, b.l. 68).Tokia publikacija 2008-04-18 buvo išspausdinta dienraštyje „Lietuvos rytas“ (bankroto bylos t.1, b.l. 70,76), be to, 2008-03-04 Šiaulių apygardos teismo nutartis apie bankroto bylos iškėlimą įmonės savininkei G. Z. 2008-04-14 įteikta asmeniškai (bankroto bylos t.1, b.l. 77).

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi V. kavinei „Žemaitis“ buvo taikyta supaprastinta bankroto procedūra, todėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 28d. nutartimi, gavus bankroto administratoriaus teikimą ir UAB „Rezultatas“ surašytą 2008-04-21 „Turto vertės nustatymo pažymą Nr. T2008/04/21-001, buvo patvirtinta pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pradinė pardavimo kaina - 38000,- Lt. Nutartimi taip pat patvirtinta šių pastatų pardavimo tvarka, kurioje nurodyta apie pastatų pardavimą varžytynėse skelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, o nepardavus turto varžytynėse, turtą pardavinėti laisvai vieną mėnesį, sumažinus pardavimo kainą 30 proc., t.y. parduoti už 26 600,-Lt (bankroto bylos t.1, b.l. 82-91, civ. byla, b. l. 29). Apie turto pardavimą varžytynėse skelbta 2008-06-11 „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 43, apie vykdomą pardavimą buvo skelbiama rajoniniame laikraštyje „Radviliškio naujienos“. Be to, G. Z. apie vykdomas varžytynes, turto pardavimą buvo informuojama rašytiniais pranešimais: 2008-06-11 Nr. 08-639, 2008-08-04 Nr. 08-821, siunčiant adresu: (duomenys neskelbtini) (b.l. 35, 36). 2008 m. rugpjūčio 13 d. antstolis Tomas Ubartas surašė „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą“, kuriame nurodyta, kad parduodamas namas, esantis (duomenys neskelbtini)., yra negyvenamas (b.l. 37-47).

2008 m. rugpjūčio 27 d. tarp bankrutavusios V. kavinės „Žemaitis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Agenoras“ ir A. U. buvo surašyta „Be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartis“, kuria G. Z. nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), už 26 600,- litų parduoti A. U.. Tą pačią dieną surašytas nupirkto turto perdavimo aktas (b.l. 30, 31).

2008-09-22 Šiaulių apygardos teisme gautas AB „Swedbank“ prašymas patvirtinti 24 974,11 Lt kreditorinį reikalavimą, pagal 1994-04-13 kredito sutartį, sudarytą tarp banko „Hansabankas“ (vėliau- bankas „Swedbank“) ir G. Z.. Banko 24 974,11 Lt kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2008-09-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi. Šios prievolės įvykdymas Bankui buvo užtikrintas 1994-04-13 įkeitimo sutartimi, kuria buvo įkeisti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Skola bankui iš G. Z. priteista 1997-12-15 Radviliškio teismo sprendimu. Iš Banko 2001-11-21 rašto antstolių kontorai matyti, kad įkeisti pastatai jau buvo pardavinėjami varžytynių būdu, tačiau pastatų nepardavus, vykdomasis raštas buvo grąžintas išieškotojui. 2006 m. sausio 12 d. „Turto arešto aktu“ antstolė Doloresa Petronaitienė ginčo pastatus įkainavo 30 000 litų (bankroto bylos t. 2, b.l. 3-15).

2008 m. spalio 14 d. notarine Pastatų pirkimo – pardavimo sutartimi, A. U. pardavė pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), R. T. ir tą pačią dieną buvo surašytas pastatų perdavimo aktas (b.l. 4-6).

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimu V. kavinės „Žemaitis“ veikla pripažinta baigta (bankroto bylos t.2, b.l. 39), 2009 m. rugsėjo 1 d. ši įmonė išregistruota iš LR Juridinių asmenų registro (b.l. 32).

Nė vienas Šiaulių apygardos teismo procesinis dokumentas bankroto byloje nebuvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais ir nebuvo panaikintas ar pakeistas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinio skundo argumentus, kad G. Z. nežinojusi apie bankroto bylos iškėlimą jos individualiai įmonei-V. kavinei „Žemaitis“, Teisėjų kolegijos manymu, paneigia aukščiau nurodytos ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nes tiek apie įmonės bankrotą, tiek apie išieškojimo pagal individualios įmonės skolas nukreipimą į asmeninį ieškovės G. Z. turtą, tiek apie šio turto viešą pardavimą, nesant galimybės įteikti atitinkamų dokumentų įmonės savininkei G. Z., buvo ne kartą skelbta spaudoje, buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai bei bankroto administratoriaus pranešimai bankrutuojančios įmonė ir jos savininkės G. Z. adresais.

Nors bankroto byla nagrinėjama vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo normomis, tačiau tie procesiniai veiksmai, kurie nesureguliuoti bankroto įstatyme, sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (LR CPK) normomis. LR CPK XI skyriaus antrame skirsnyje (117-131str.) yra nustatyta teismo procesinių dokumentų įteikimo tvarka, kurioje nurodyta, kad juridiniams asmenims procesiniai dokumentai įteikiami juridinio asmens buveinės adresu, o fiziniams asmenims- fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje (CPK 122 str.). LR CPK 121 str. nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsiant informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys nesilaiko šios pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais.

Kaip matyti iš bankroto bylos, G. Z. tiek kaip fiziniam asmeniui, tiek kaip įmonės V. kavinės „Žemaitis“ savininkei procesiniai dokumentai buvo siunčiami jos įmonės buveinės adresu, o taip pat žinomos gyvenamosios vietos adresais ((duomenys neskelbtini)), todėl laikomi įteiktais. Be to, G. Z., kaip V. kavinės „Žemaitis“ savininkė, pati turėjo rūpintis, ar ši įmonė tebėra veikianti, ar tinkamai vykdomos šio juridinio asmens prievolės kreditoriams.

Priešingai, nei savo skunde teigia apeliantė, pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad G. Z., kaip individualios įmonės savininkės turtas, kreditorinių reikalavimų padengimui buvo parduotas nustačius, kad įmonės turto nėra, o savininkė pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą negyvena (b.l. 89). Kad parduodamuose pastatuose 2008 m. rugpjūčio 13 d. nei G. Z., nei jos nepilnametis sūnus negyveno, byloje patvirtina 2008 m. rugpjūčio 13 d. antstolio Tomo Ubarto surašytas „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas“, kuriame užfiksuota faktinė gyvenamojo namo vidaus patalpų padėtis ir nurodyta, kad parduodamas namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra negyvenamas (b.l. 37-47). Nors ieškovė teigė, kad ji ir jos nepilnametis sūnus nuolat gyvena šiame name, tačiau kolegija laiko, kad ji nepateikė byloje objektyvių įrodymų, kurie nuginčytų atsakovų pateiktus įrodymus, tame tarpe antstolio Tomo Ubarto surašytą „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą“.

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai yra priemonės, padedančios įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms tapti aiškioms ir žinomomis. Pagal įstatyme pateiktą įrodymų civilinėje byloje sąvoką įrodymais laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įstatyme pateiktas įrodinėjimo priemonių, kuriomis ir yra nustatomi bylai reikšmingi duomenys, sąrašas. Viena iš tokių priemonių yra rašytiniai įrodymai. Rašytiniais įrodymais įstatymas pripažįsta dokumentus, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiagą, kitokius raštus, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį skirstomi į oficialiuosius ir privačius. Įstatymo požiūriu oficialieji įrodymai yra tokie įrodymai, kuriems pagal įstatymą iš anksto suteikiama didesnė įrodomoji galia, t. y. jie laikomi prima facie įrodymais. Šios rūšies įrodymai yra laisvo įrodymų vertinimo principo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose rašytiniuose įrodymuose pateikiama informacija yra gerokai objektyvesnė ir patikimesnė, įstatymo nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgalintų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, prima facie įrodymais laikomi įrodymai, kurie visų pirma yra išduoti įstatyme išvardytų subjektų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, toks įrodymas yra antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, turintis kitų įrodymų atžvilgiu padidintą įrodomąją galią.

Kadangi turto pardavimo metu ieškovė ir jos nepilnametis sūnus parduodamoje gyvenamojoje patalpoje negyveno, vadinasi gyveno kitoje gyvenamojoje patalpoje, tai darytina išvada, kad vaiko teisė turėti gyvenamąją patalpą tiesiogiai nebuvo pažeistos. Juolab, kad minėta gyvenamoji patalpa 1994-04-13 įkeitimo sutartimi jau buvo įkeista bankui už suteiktą kreditą, kuris taip ir nebuvo grąžintas, pastatai teismo antstolių jau buvo pardavinėjami varžytynių būdu, todėl G. Z. kaip nepilnamečio savo sūnaus įstatyminė atstovė turėjo pakankami laiko pasirūpinti, kad vaikui būtų užtikrinta gyvenamoji patalpa. Beje, civilinėje byloje Nr. 2-101-156/2010 ieškovė G. Z. savo adresą yra nurodžiusi (duomenys neskelbtini) (b.l. 2, 80), kuriuo jau 2008 m. balandžio 14 d., Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bankroto bylą, jai asmeniškai buvo įteikti procesiniai dokumentai (bankroto bylos t.1, b.l. 77), todėl ieškovės atstovės paaiškinimai teisme, kad šiuo adresu G. Z. apsigyveno tik po jos gyvenamojo namo pardavimo, t.y. po 2008 m. rugpjūčio 27 dienos, neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmos instancijos teismas turėjo tirti, aplinkybes, kodėl A. U., 2008-08-27 nupirkęs jai priklausiusius pastatus, jau 2008-10-14 šiuos pastatus pardavė R. T. ir iš kur šie abu asmenys turėjo lėšų minėtų pastatų įsigijimui. Kolegija sprendžia, kad šie klausimai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas ir pirmos instancijos teismas pagrįstai jų netyrė ir dėl jų nepasisakė teismo sprendime.

Kartu kolegija pažymi, kad ieškovei 2009 m. spalio 18 d. kreipiantis į Radviliškio rajono apylinkės teismą dėl sutarčių panaikinimo, Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimu V. kavinės „Žemaitis“ veikla jau buvo pripažinta baigta (bankroto bylos t. 2, b.l. 39) ir 2009 m. rugsėjo 1 d. ši įmonė išregistruota iš LR Juridinių asmenų registro (b.l. 32), kas reiškia, kad visos bankroto procedūros ir šio juridinio asmens teisės bei pareigos ieškinio pareiškimo dieną buvo pasibaigusios. UAB „Agenoras“ kaip V. kavinės „Žemaitis“ bankroto administratoriaus teisės ir pareigos minėtos įmonės atžvilgiu taip pat pasibaigė su bankroto procedūros pasibaigimu, jis nėra V. kavinės „Žemaitis“ teisių ir pareigų perėmėjas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byla yra išnagrinėta išsamiai ir teisingai, įvertinti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir pagrindu, todėl naikinti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Iš atsakovės G. Z. nepriteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, nes ji nuo šių išlaidų atleista (b.l. 14).

Atsakovai apie turėtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutari a:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.