Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Linavos servisas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-160-450/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ ieškinį atsakovams Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Linavos servisas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2010 m. lapkričio 18 d. gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir UAB „Linavos servisas“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, ir pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovus bei trečiuosius asmenis, 1 610 680,12 EUR [5.561.356,20 Lt] sumai. Nurodė, jog ankstesnis, t.y. 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdis buvo atidėtas atsakovų iniciatyva. Likus savaitei dar iki paskutiniojo teismo posėdžio, šalys derėjosi dėl taikos sutarties, tačiau staiga atsakovai derybas nutraukė. Ieškovas, patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatė, kad asociacijos „Linava“ nekilnojamajam turtui (2 administraciniams pastatams bei kiemo statiniams, esantiems J. Basanavičiaus g. 45, Vilniuje, o taip pat statiniams, esantiems adresu Jankiškių g. 41, Vilnius] yra išduotos pažymos sandoriams. Ieškovo vertinimu, atsakovai nesąžiningai nutraukė derybas dėl taikos sutarties bei pradėjo savo turimo nekilnojamojo turto perleidimo procedūras. Pažymėjo, kad ieškinio suma yra didelė, ieškovo reikalavimas yra visiškai pagrįstas, atsakovai atsiliepimuose į ieškinį nepateikė jokių argumentų, verčiančių suabejoti banko reikalavimo teisėmis, todėl pastarųjų aplinkybių pagrindu turi būti taikomos teismo sprendimo įvykdymą užtikrinančios laikinosios apsaugos priemonės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

3. Pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. liepos 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Linavos servisas“ buvo sudaryta kredito linijos sutartis Nr. 972-03TV, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti UAB „Linavos servisas“, o UAB „Linavos servisas“ įgijo teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kreditus pagal paskirtį neviršijant kredito limito sumos. Sutartis buvo keičiama vėlesniais susitarimais, kuriais kredito linijos sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2009 m. gruodžio 1 d. Suteiktų kreditų grąžinimas buvo užtikrintas įkeistu turtu pagal šiuos hipotekos lakštus:

1) 01/2/2004/0017023. Įkeistos turtinės – reikalavimo teisės pagal sąrašą. Vertė 12 644 500 Lt (1 t. b. l. 135-149).

2) 04/1/2006/0004078. Įkeistos turtinės - reikalavimo teisės pagal sąrašą. Vertė 1 000 000 Lt (1 t. b. l. 160-163).

3) 01/2/2003/00008279. Įkeistos visos esamos ir būsimos UAB „Linavos servisas“ lėšos esančios ieškovo banke (1 t. b. l. 172- 173).

4) 01/2/2005/0016616. Įkeistos turtinės - reikalavimo teisės pagal sąrašą. Vertė 5 024 595 Lt (1 t. b. l. 186-189).

5) 01/2/2006/0018761. Įkeistos turtinės - reikalavimo teisės pagal sąrašą. Vertė 3 596 655 Lt (1 t. b. l. 196-198).

6)01/2/2007/0018547. Įkeistos turtinės - reikalavimo teisės pagal sąrašą. Vertė 4 877 810 Lt (1 t. b. l. 203-207).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymui garantuoti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tai reikalavimų daliai, kurių įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1126/2009). Todėl nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta, ar įkeisto turto realiai pakaktų tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui.

Iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovas iš atsakovų reikalavo priteisti 2 141 973,94 EUR (7 395 807,62 Lt) (1 t. b. l. 74) skolą, susidariusią dėl netinkamo kredito linijos sutarties Nr. 972-03TV vykdymo. 2010 m. spalio 13 d. ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų ir sumažino ieškinio reikalavimus iki 1 610 680,12 EUR (5 561 356,20 Lt) (2 t. b. l. 22).

Atsiliepime ieškovas nurodė, kad atsakovų skolos grąžinimas nėra užtikrintas jokiu patikimu turtu, o įkeitimų lakštų egzistavimas pats savaime nepatvirtina aplinkybės, kad skola gali būti grąžinta iš įkeisto turto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų pirmiau minėtus duomenis apie įkeisto turto vertę ir patvirtintų, kad šio turto vertė yra iš esmės pasikeitusi ir jos nepakaktų pareikštiems reikalavimams užtikrinti (CPK 178 str., 314 str.).

Pažymėtina, jog, pardavus įkeistą turtą (nagrinėjamu atveju įgyvendinus įkeistas turtines - reikalavimo teises), hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gautos pardavus tokį turtą (nagrinėjamu atveju įgyvendinus įkeistas turtines - reikalavimo teises) (CK 4.192 str. 1 d.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad ieškovo reikalavimo, kilusio iš sudarytos kredito linijos sutarties, patenkinimas gali būti įvykdytas iš įkeisto turto, nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus atsakovų turto suvaržymus laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba. Jau egzistuojantis prievolės įvykdymo užtikrinimas turto įkeitimu iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant ieškovo AB „DnB NORD bankas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, jog iš esmės pasikeitus situacijai ir paaiškėjus, jog įkeisto turto realiai nepakanka tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių vėl gali būti reiškiamas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu

nutar i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti.

Ieškovo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutarties nuorašus išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.