Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-28 · Administracinė byla Nr. I-9050-484/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
I-9050-484/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. I-9050-484/2015Proceso Nr. 3-61-3-02803-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 74 (S)
SPRENDI MA SLietuvos Respublikos vardu2015 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 75 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2008 m. gegužės mėn. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Paaiškino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau ploto, nei nustato teisės aktai. Dėl ploto trūkumo, pareiškėjas teigia patyręs fizinius ir psichologinius nepatogumus, buvo apribota judėjimo laisvė. Be to, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, nerūkantieji buvo laikomi kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, asmens ir daiktų apžiūros Lukiškių TI-K buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose patalpose. Tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai tyčia sudarydavo konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Tokias sąlygas pareiškėjas laiko kankinimu, žmogaus orumo žeminimu. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių bendrauti sumenkėjimą. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktika (1-5 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpius, kuriuos praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2008 m. gegužės mėn. Skundą teismui dėl žalos priteisimo jis parašė 2015-05-07. Atsižvelgdamas į tai, Lukiškių TI-K, remdamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).

Lukiškių TI-K dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už pareiškėjo nurodytą laikotarpį paaiškino, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K sudarydamos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (10-20 b. l.).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praėjus 9 metams po to, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti pareiškėjo reikalavimams.

Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo (26-29 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai netinkamų Kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2008 m. gegužės mėn., atlyginimo.

Lietuvos Respublik?s viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013). Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2006 m. birželio 30 d. (11, 21-22 b. l.) ir tęsėsi iki 2008 m. gegužės 21 d. (17, 21-22 b. l.). Atsižvelgiant į tai, vėliausia kreipimosi į teismą data laikytina, 2011 m. gegužės 21 d. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. gegužės 18 d. (7 b. l.). Atsikirtime į atsiliepimą (39-40 b. l.) pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2015 m. vasario-kovo mėnesiais, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Kadangi pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti, nėra teisinio pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo).

Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė