Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. S. (J. S.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 51 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Šiuo metu pastatai padengti bitumine stogo danga.

Įstaigos 6 būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas - 2460 kv. m, 9 būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas – 425 kv. m. Pataisos įstaigos 3 sektoriuje nuteistieji turi galimybę pasinaudoti būrio teritorijoje įrengtomis sporto aikštelėmis. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių atskyrimo nuo sporto aikštynų bei stogelių pasislėpti nuo kritulių. Teisės aktai reikalavimų sporto aikštynams nenumato.

Įstaigos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 buvo patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka. Vadovaujantis šia tvarka, valymo priemones ir medžiagas iš sandėlio pasiima Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai ir išduodavo jas nuteistiesiems. Atskirų patalpų valymo priemonėms padėti įstaigoje nėra.

Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Visas nuteistųjų sugadintas ar sulūžęs inventorius nedelsiant tvarkomas arba keičiamas nauju.

Pareiškėjas dėl sanitarinio mazgo trūkumo su skundais į Ūkio skyrių nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 5), jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas prašė teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (1 t., b. l. 47-48).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios 2013 m. rugpjūčio 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 24 d. (1 t., b. l. 41).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į pataisos namus, jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, numatytomis teisės aktuose, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti savo teisių ir pareigų (1 t., b. l. 7).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2016 m. birželio 13 d.

Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto nuo 0,24 kv. m iki 0,60 kv. m.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. rugpjūčio 16 d. (1 t., b. l. 55).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Pažymėtina, jog pateikta pareiškėjo Pravieniškių PN 2013 m. liepos 26 d. pažyma „Apie miegamųjų vietų skaičių 3-oje valdyboje“ pažyma Nr. 117-618 (1 t., b. l. 33) negali būti vertinama, kadangi, kaip minėta, vertinamas laikotarpis nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 13 d. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje vertinamu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pravieniškių PN 2017 m. vasario 20 d. pažymoje Nr. 63-486 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (1 t., b. l. 48, 56, 88).

Pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 14 d. (nagrinėtinas laikotarpis nuo 2014 m. sausio 24 d.) iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 10, kurios gyvenamasis plotas yra 33,82 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,38 kv. m.

Pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. birželio 18 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 11, kurios gyvenamasis plotas yra 16,12 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,03 kv. m.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog vertinamu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo paskirtas į 9 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 16,20 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,24 kv. m.

Nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. birželio 13 d. pareiškėjas bausmę atliko 6 būrio, 1 gyvenamojoje patalpoje ir jos plotas buvo 35,06 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 5,00 kv. m.

Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. p.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktu, garantuojančiu minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad J. S. (J. S.) ginčo laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas apšvietimas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų taip pat nepateikė. Atsakovo į bylą pateikta 2017 m. kovo 2 d. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma „Apie nuteistojo J. S. laikymo sąlygas“ Nr. 77-609 patvirtino, kad 3-ojo sektoriaus gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai per langus, o esant poreikiui ir dirbtiniu apšvietimu (1 t., b. l. 88-89). Taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su buitiniais parazitais (blakės, tarakonai, pelės), esančiais gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių buitinių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, blakių, pelių) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 (1 t., b. l. 90-92) teismui nekelia abejonių, jog Pataisos įstaigoje pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Iš į bylą pateikto 2016 m. lapkričio 30 d. Pravieniškių PN rašto Nr. 6-132 matyti, kad per pareiškėjo ginčijamą laikotarpį 9 būrio gyvenamosiose patalpose dezinsekcija ir deratizacija buvo atlikta 21 kartą (1 t., b. l. 32). Tai patvirtina ir atsakovo pateikti UAB „Dezinfa“ Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašai (1 t., b. l. 94-115). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodo, kad 9 būryje nebuvo įrengti drabužių-avalynės džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maistui susidėti bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.), drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.).

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 6-ame ir 9-ame būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, nebuvo nuteistiesiems įrengti laisvalaikio kambariai (1 t., b. l 89), todėl šis atsakovo pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Tiek pareiškėjo, tiek atsakovo į bylą pateikti duomenys (1 t., b. l. 32, 88-89) patvirtina, kad kiekvieno būrio virtuvėlėse yra šaldytuvai bei spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti, todėl pareiškėjo teiginys dėl kambario maistui susidėti nebuvimo, atmestinas kaip neįrodytas.

Taip pat minėti duomenys patvirtina, kad drabužių ir batų džiovyklos Pravieniškių PN būriuose buvo įrengtos būrių koridoriuose ir lauke. Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad džiovyklos, esančios koridoriuose mažino patalpų plotą, tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji galėjo šiuo klausimu kreiptis į įstaigos administraciją, bet to nedarė. Taigi teismas daro išvadą, kad koridoriuose esančios džiovyklos tenkino nuteistųjų poreikius ir nesudarė problemų. Be to įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kadangi 6 ir 9 būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėdavo skalbti savo asmeninius drabužius patys. Šių būrių kieme buvo įrengta stacionari džiovykla. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog gyvenamosiose patalpose nuteistieji rūbus džiovino savo iniciatyva, todėl dėl to reikšti pretenzijų neturėtų (1 t., b. l. 50). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl neįrengtų drabužių-avalynės džiovyklų, neįrodė. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad įstaigos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 buvo patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka. Vadovaujantis šia tvarka, valymo priemones ir medžiagas iš sandėlio pasiima Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai ir išduodavo jas nuteistiesiems. Atskirų patalpų valymo priemonėms padėti įstaigoje nėra, tačiau, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl šių aplinkybių (valymo ir dezinfekavimo medžiagų sandėlio neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl valymo ir dezinfekavimo medžiagų sandėlio neįrengimo laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių bei pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelio plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio atmestini kaip nepagrįsti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkte buvo numatyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, 18.4 punkte numatyta, jog teritorijoje ir ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Higienos norma HN 76:2010 ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentavo stogelių ir pavėsinių įrengimo.

Atsakovas teismui nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengti stogeliai, ar sporto aikštynai buvo papildomai aptverti. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų (neaptvėrimo tvora) ir nesant stogelių pasivaikščiojimo kiemuose yra pagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose, neįrengtos rūkymo vietos.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas ir Higienos normos HN 76:2010 14 punkte, ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasišalinti iš vietų (turint omenyje laisvą asmenų judėjimą šioje įkalinimo įstaigoje), kuriose rūkoma. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Pravieniškių PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl turėjimo kvėpuoti tabako dūmais, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjo nuomone, pastatas, kuriame jis atliko bausmę buvo avaringos, negyvenamos būklės.

Nors pareiškėjas nurodo, kad 9 būrio gyvenamasis pastatas yra avarinės būklės ir netinkamas gyventi, byloje pateiktas Statinio techninis (techninis – energetinis) pasas Nr. 213 (2 t., b. l. 36-42) paneigia šiuos pareiškėjo argumentus, kurie laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Nors pareiškėjas teigia, kad avarinės būklės pastatas kėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl saugios aplinkos neužtikrinimo, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad įstaigoje būtų vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, informacijos apie tai, kada buvo remontuoti įstaigos pastatų stogai, nėra. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Byloje nenustatyta, kad dėl asbestinio stogo pareiškėjo sveikatai būtų pakenkta ar bent tam būtų kilusi reali rizika. Todėl, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl to, kad Pravieniškių PN pastato stogas buvo pagamintas iš asbesto.

Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę, netvarkingos, nepritvirtintos prie grindų, nuolat buvo skiriama miegamoji vieta antrame lovos aukšte nors jis turėjo negalią, jam buvo atlikta klubo sąnario operacija.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau –Aprūpinimo normos, akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui).

Teismas atkreipia dėmesį, jog nei Aprūpinimo normose, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nedetalizuoja kitų lovų parametrų (pvz., apsauginių bortelių ar kopėtėlių įrengimo), t. y. inter alia nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas. Taigi, nesant teisinio reglamentavimo dėl nuteistųjų lovų tipo ir duomenų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, negali būti pripažintas teisės aktų reikalavimų pažeidimas.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog bausmės atlikimo metu tualetas buvo tupimas (kadangi pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų, jam naudojimasis tokiu tualetu kėlė fizinį skausmą), patalpos buvo nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, dėl ko, teko laukti eilėje.

Aprūpinimo normose buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (1 t., b. l. 50), Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 77-609 (1 t., b. l. 88) pažymėjo, kad 8-9 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 9 praustuvės, 2 kojų plautuvės ir 5 dušo sieteliai. Papildomuose paaiškinimuose atsakovės atstovas nurodė, kad 8-9 sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje įrengtos 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės (2 t., b. l. 32), tačiau nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 9 būryje buvusį nuteistųjų skaičių bei ar klozetai yra tupimi. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų (1 t., b. l. 116, 127, 131, 140, 141, 142) matyti, jog pareiškėjui nustatyta (duomenys neskelbtini). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Aprūpinimo normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, o taip pat nustatyti, ar įrengti klozetai nebuvo tupimi, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo tinkamo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumais, diskomfortu, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, savijauta, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu. Byloje nepateikta įrodymų, jog dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, pareiškėjas į medikus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (gerklės skausmo, kosulio, temperatūros, dėl piršto įsidūrimo, dėl lėtinio gastrito paūmėjimo, 1 t., b. l. 116, 117-139). Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (1 t., b. l. 144). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN sąlygų, t. y. dėl laisvalaikio kambario neįrengimo, dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų (neaptverti tvora), dėl stogelių nebuvimo ir užteršto oro pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ir įrengtų tupimų klozetų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 450 Eur suma ir ji priteistina iš atsakovės atstovo pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. (J. S.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.