Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

5. Nuteistojo J. G. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nutartį ir patenkinti nuteistojo J. G. prašymą subendrinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu J. G. paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę su jau atlikta Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismo paskirta 8 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bendrinti bausmes iš dalies jas sudedant (BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalys).

5.1. Skunde nurodoma, kad 2014 m. gegužės 26 d. Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismui sprendimo priėmimo metu buvo žinoma, kad J. G. atžvilgiu vykdoma tarptautinė paieška dėl Lietuvos Respublikoje padarytų nusikalstamų veikų, už kurias J. G. bausmės dar nebuvo atlikęs, taip pat buvo žinoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipėsi su teisinės pagalbos prašymu. Nors buvo prašoma J. G. perduoti Lietuvos Respublikai, tačiau Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismas J. G. neperdavė, o skirdamas galutinę bausmę neatsižvelgė į Lietuvos Respublikoje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį J. G. atžvilgiu, ir paskirtų bausmių nesubendrino.

5.2. Gynėjas nurodo, kad Rusijos Federacija neatsižvelgė į užsienio šalyje (Lietuvos Respublikoje) priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nebuvo subendrinti du nuosprendžiai, taip nepagrįstai apsunkinant nuteistojo teisinę padėtį ir pažeidžiant teisingumo principą. Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismas, gavęs Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos, turėjo atsižvelgti ir galėjo bendrinti Lietuvos Respublikoje paskirtą bausmę su Rusijos Federacijoje paskirta bausme. Tokio bendrinimo metu J. G. paskirta galutinė bausmė būtų gerokai švelnesnė. Gynėjo manymu, Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismas, skirdamas bausmę už ten padarytas nusikalstamas veikas, turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikoje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Tarptautinėje teisėje atsižvelgimas į užsienio valstybės teismo nuosprendžius institutas yra numatytas 1970 m. Europos konvencijoje dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo (56, 57 straipsniai). Dar didesnę reikšmę atsižvelgimo institutui suteikė 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose, kuris Europos Sąjungos valstybėms narėms yra privalomas. Šis teisės aktas įgyvendina abipusio pripažinimo principą, kuris reiškia kad užsienio valstybės teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisinės aplinkybės (tame tarpe ir paskirta bausmė) turi būti prilyginamos nacionalinio nuosprendžio aplinkybėms tiek, kiek teismas atsižvelgtų į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius pagal nacionalinę teisę (Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 1 dalis). Minimo pamatinio sprendimo taikymo sritis apima visą baudžiamąjį procesą, tame tarpe ir nuosprendžio vykdymą (3 straipsnio 2 dalis). Lietuva, vykdydama pamatinį sprendimą 2008/675/TVR, neapsiriboja Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Atitinkamai ir kitos ne Europos Sąjungos šalys (tame tarpe ir Rusijos Federacija) atsižvelgia į kitose šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl Rusijos Federacijos teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikoje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šio nuosprendžio teisinės aplinkybės turėjo būti prilygintos nacionalinio nuosprendžio aplinkybėms pagal nacionalinėje teisėje priimtus analogiškus nuosprendžius. Tai, kad Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo teisingumo principo įgyvendinimo ir nepagrįstai pablogino J. G. teisinę padėtį. Anot gynėjo, iš dalies Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismo sprendimas ir Lietuvos Respublikos teismo sprendimo ignoravimas pažeidžia non bis in idem principą, kadangi nacionalinė valstybė, vykdydama baudžiamąjį persekiojimą, turi atsižvelgti į užsienio valstybės institucijos sprendimą, galutinai užbaigiantį bylą, taip ir bendrinant bausmes turi būti atsižvelgiama į užsienio valstybės teismo nuosprendį, vadovaujantis tais pačiais teisiniais kriterijais, kaip tai būtų daroma nacionaliniame procese. Šiuo atveju J. G. nukentėjo nuo neatsižvelgimo į Lietuvos Respublikoje priimtą nuosprendį, dėl ko bausmės nebuvo bendrintos, o tai iš esmės prilygsta visiškam sankcijų sudėjimui, kuris nebūtų pritaikytas Lietuvos Respublikoje. Kadangi Rusijos Federacijoje J. G. buvo nuteistas taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tai Lietuvoje skiriant bausmę už tapačių nusikalstamų veikų daugėtą, bausmės būtų iš dalies sudedamos, dėl ko J. G. būtų gavęs švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

5.3. Pasak gynėjo, teismas, vertindamas šio skundo argumentus, turi atsakyti, ar įmanomas BK 64 straipsnio taikymas Lietuvoje, kai neatlikus Lietuvoje paskirtos bausmės, nauja veika padaroma užsienyje, ir užsienio valstybės teismo paskirta bausmė buvo visiškai įvykdyta. Gynėjo manymu, visų pirma, teismas turi įvertinti, ar tuo metu, kai Rusijos Federacijoje buvo nagrinėjama byla, buvo gautas Lietuvos užsienio ministerijos teisinės pagalbos prašymas. Jeigu toks prašymas buvo, tai Rusijos Federacija galėjo bendrinti dviejų valstybių nuosprendžius. Kita vertus, jei teismas nustatytų, kad Rusijos Federacija nebuvo gavusi teisinės pagalbos prašymo, tai akivaizdu, kad Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismo negalėjo bendrinti bausmių, kadangi neturėjo galios kištis į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, nes vadovaujantis pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 1 dalimi įtvirtintu nesikišimo principu, kurio turinys toks, kad viena valstybė negali kištis ir vertinti kitos šalies nacionalinėje teisėje priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau Lietuva, taikydama BK 64 straipsnį, gali bendrinti aptariamas bausmes, nepažeisdama Rusijos Federacijos teisinės jurisdikcijos, nes Rusijos Federacijos Smolensko apskrities Viazmos rajono teismo paskirtą bausmę J. G. jau atliko. Todėl Lietuvos Respublika, nekvestionuodama ir taip nepažeisdama Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nesikišimo principo, gali bendrinti bausmes su jau atliktu užsienio valstybėje teismo nuosprendžiu nepriklausomai nuo to, kuris teismo nuosprendis buvo pirmesnis. Tokia praktika aprašoma Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje.

5.4. Gynėjo manymu, nagrinėjamu atveju, Kauno apygardos teismas, atsisakydamas bendrinti J. G. paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio nuostatas, nepaisė pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 1 dalies ir nepagrįstai pasunkino nuteistojo teisinę padėtį.

6. Nuteistasis J. G. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nutartį ir perkvalifikuoti Rusijos Federacijos teisme nustatytas nusikalstamas veikas pagal BK nuostatas ir skirti laisvės atėmimo bausmę pagal BK sankcijas, taip pat, vadovaujantis BK 64 straipsniu, subendrinti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Respublikos teismų paskirtas bausmes apėmimo būdu.

6.1. Nuteistasis nurodo, kad nebūdamas atlikęs Lietuvoje jam paskirtos bausmės, išvažiavo į Rusijos Federaciją, kur padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias Rusijos Federacijos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas. Nuteistasis teigia, kad jis atliko Rusijoje jam skirtą bausmę. Nuteistasis prašo subendrinti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos teismų nuosprendžiais jam paskirtas bausmes apėmimo būdu, įskaičiuoti į Lietuvoje atliekamą bausmės laiką jau Rusijos Federacijoje atliktą bausmės laikotarpį, sumažinti jam Lietuvoje paskirtos bausmės dalį. Anot nuteistojo, bausmių nesubendrinimas pažeidžia BK nuostatas ir jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.