- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-175/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00133-2004-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Linas Žukauskas, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- T. D.
- Advokatai
- Pranas Makauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jono Algimanto Venckaus ir Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d. ir nuteistas 5 (penkeriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. D. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „J“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir būdamas atsakingas už grynuosius pinigus įmonės kasoje, siekdamas pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, 2003 m. gruodžio 31 d., dienos metu, tiksliai nenustatytu laiku, iš UAB „J“ kasos, esančios (duomenys neskelbtini), pagal 2003 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 49 paėmė 417 000 Lt ir šiuos pinigus pasisavino, t.y. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį jam svetimą UAB „J“ didelės vertės turtą – pinigines lėšas – 417 000 Lt.
Nuteistasis T. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Apeliantas nurodo, jog duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, yra abejotini ir nepakankamai išsamūs, todėl neleidžia daryti patikimų išvadų apie jo kaltumą. Byloje neįrodyta, kad jis, pagal 2003-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 49, iš UAB „J“ kasos paėmė 417 000 Lt, siekdamas tuos pinigus pasisavinti, t.y. paversti savo turtu. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, jį kaltinamiems įrodymams suteikė lemiamą reikšmę, tačiau šių įrodymų nevertino ir jais nepaneigė jį teisinančių įrodymų. Teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o priešingai, teismo išvados yra prieštaringos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytas veikas. Tam, kad inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., byloje turėjo būti neginčijamai nustatyta, kad jis, tyčia ir neteisėtai užvaldė UAB „J“ turėtą ir pavertė jį savo turtu. Iš byloje esančių įrodymų tokių išvadų daryti negalima. Byloje pagrįstai nustatytas tas faktas, kad jis, pagal 2003-12-31 Kasos išlaidų orderį Nr. 49 iš UAB „J“ kasos paėmė 417 000 Lt ir šių pinigų negrąžino į bendrovės kasą. Tačiau išvada, kad šiuos pinigus jis paėmė siekdamas juos pasisavinti, yra nepagrįsta. Kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas nurodo, kad siekdamas išsaugoti bendrovės pinigus nuo galimos vagystės, pagal minėta Kasos išlaidų orderį iš bendrovės jis paėmė 417 000 Lt, kuriuos sudėjo į šiukšlių maišelį ir parvežė į savo namus saugoti. Apeliantas yra įsitikinęs, kad kaip bendrovės vadovas, jis turėjo teisę pagal kasos dokumentą paimti iš bendrovės grynuosius pinigus. Pagal LR Vyriausybės 2010-02-17 nutarimą Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą, įmonė gali išmokėti pinigus įminės darbuotojams, o išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Taigi, pinigų paėmimu, teisės aktai nebuvo pažeisti. Apeliantas teigia, kad tas faktas, jog bendrovei pinigai nebuvo grąžinti, savaime neįrodo pinigų pasisavinimo. Per neatsargumą, netyčia, 2003-12-31 dieną maišelis su pinigais buvo sudegintas židinyje su kitais šiukšlių maišais. Ta aplinkybė, kad tokiu būdu pinigai galėjo būti sunaikinti, patvirtinta ikiteisminio tyrimo metu atliktu eksperimentu, tačiau šios aplinkybės teismas iš viso nevertino. Apelianto nuomone, tokia jo veika, kai per savo neapdairumą jis sudegino pinigus, gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto sunaikinimas. Teismas be pagrindo ir nepakankamai motyvuotai atmetė jo versiją dėl svetimo turto sunaikinimo dėl neatsargumo, nes byloje nėra įrodymų, kad iš bendrovės paimtus pinigus jis panaudojo savo tikslams.
Taip pat byloje nėra įrodymų, kad jis, t. y. T. D., turėjo tikslą pasisavinti bendrovės „J“ pinigus, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. FNTT atlikto Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad UAB „J“ kasoje pinigų buvo pakankamai, kad būtų galima atsiskaityti su visais kreditoriais, o bendrovė sėkmingai vykdė savo ūkinę-komercinę veiklą. Iš to darytina išvada, kad nebuvo jokio tikslo pasisavinti bendrovei priklausantį turtą. Jei bendrovės vadovas dėl vienų ar kitų priežasčių negrąžina pinigų į kasą, gali iškilti vadovo civilinės atsakomybės klausimas, o jam atsirasti prievolė atlyginti turtinę žalą, kaip tai numatyta CK 2.87 straipsnio 7 dalyje.
Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad iš UAB „J“ kasos paimtus pinigus jis panaudojo įmonės „T“ apyvartinėms lėšoms, prekėms, automobiliui įsigyti, pelnui uždirbti. Tokią išvadą teismas motyvavo sekančiai, t. y., kad iš UAB „J“ T. D. pasisavinti pinigai buvo skirti UAB „T“ tolesnei įmonės veiklai plėtoti, įrodo UAB „T“ 2003-12-31 Balansas, Pelno (nuostolio) ataskaita, aiškinamasis raštas bei UAB „T“ 2004-12-31 Balansas, Pelno (nuostolio) ataskaita, aiškinamasis raštas bei vėlesni buhalteriniai dokumentai (t. 11, b. l. 15–111). Paanalizavus UAB „T“ finansinius dokumentus, matyti, kad įmonės trumpalaikis turtas 2003-12-31 – 27 659 Lt, trumpalaikis turtas 2004-12-31 – 357 980 Lt. Iš jo net 116 649 Lt sudaro grynieji pinigai. Be to, pažymėtina tai, kad balanse ir pelno ir nuostolio ataskaitoje nurodyta, kad įmonė per metus uždirbo net 193 345 Lt grynojo pelno. Siekdama uždirbti tokį pelną, įmonė turėjo panaudoti didžiules sumas apyvartinių lėšų. Be to, 2004-11 mėnesį, kaip nurodyta finansinės atskaitomybės paaiškinamajame rašte, bendrovė UAB „T“ įsigijo automobilį BMW X5, už kurį sumokėjo 65 000 Lt. Tai įrodo, kad kaltinamojo T. D. pasisavintos lėšos iš UAB „J“ buvo tiesiog įlietos į naująją įmonę UAB „T“, jas panaudojant apyvartinėms lėšoms, prekėms, automobiliui įsigyti, pelnui uždirbti. Apeliantas šias teismo išvadas vertina tik kaip prielaidą, nes teismas nemotyvavo kokių finansinių-ūkinių operacijų pagrindu iš UAB „J“ paimti pinigai buvo panaudoti UAB „T“ ūkinėje veikloje. Iš šios bendrovės akcijų apskaitos matyti, kad apeliantas nėra UAB „T“ akcininku, todėl teismo išvados, kad jis yra savininkas, yra tik prielaidos. UAB „T“ 2004 metais veikė pelningai, tačiau tai neįrodo, kad jos veikloje buvo panaudoti iš UAB „J“ kasos paimti pinigai.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir toje dalyje, kad dėl 417 000 Lt praradimo nėra jokių buhalterinių dokumentų, nes toks faktas turėjo būti atvaizduotas finansiniuose dokumentuose. Skunde remiamasi ikiteisminio tyrimo metu apklaustos specialistės paaiškinimais, kad UAB „J“ apskaitoje 2003-12-31 nebuvo atvaizduotas 417 000 Lt praradimas, nors apelianto nuomone, netinkamas pinigų praradimo įforminimas neįrodo jo kaltės dėl bendrovei priklausančių pinigų pasisavinimo. Tokia veika gali būti kvalifikuojama nebent kaip buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas.
Skunde apeliantas taip prašo apeliacinės instancijos teismo atlikti byloje įrodymų tyrimą ir ištirti turinčius reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o šių prieštaravimų neįmanoma pašalinti neatlikus įrodymų tyrimo.
Nuteistasis T. D. nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, o 5 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Teismas turėjo galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo asmenybės ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nenustatyta jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nusikalstamos veikos padarymu apkaltintas pirmą kartą. Yra jauno amžiaus ir augina du nepilnamečius vaikus, kuriuos pats išlaiko, o griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pažeis nepilnamečių vaikų interesus. Charakterizuojančioje medžiagoje nėra neigiamų duomenų apie jo asmenybę. Nuo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai ir per tą laiką nepadarė naujų nusikaltimų. Skunde pažymima ir tai, kad jis nėra kaltinamas sunkaus smurtinio nusikaltimo įvykdymu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsižvelgta ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje truko nepateisinamai ilgai, o Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nuteistasis mano, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas paskiriant už inkriminuotą nusikalstamą veiką švelnesnę bausmę – baudą. Tuo pačiu apeliantas prašo, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarys išvadą, jog nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, tai prašo mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti skundą pilnai jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. D. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo T. D. kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, o atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nuosprendžio išvados dėl T. D. kaltės pilnai pasitvirtino. Nors apeliantas savo skundo įžanginėje dalyje ir nesutinka su teismo atliktu įrodymų byloje vertinimu, tačiau byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistojo T. D. kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Esminiu nuteistojo T. D. apeliacinio skundo argumentu kolegija laiko teiginį, kad byloje neįrodyta, jog jis tyčia ir neteisėtai pasisavino UAB „J“ turtą (pinigines lėšas), bei pavertė šias pinigines lėšas savo turtu. Apeliantas neginčijamai pripažįsta tik tą faktą, kad jis pagal 2003 m. gruodžio 31 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 49 iš UAB „J“ kasos paėmė 417 000 Lt ir šių pinigų negrąžino į bendrovės kasą, tačiau kategoriškai neigia šių pinigų paėmimą tikslu pasisavinti paverčiant juos savo turtu, nes pinigai per neatsargumą buvo sudeginti. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ir argumentuotai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė savo išvadas, kuriomis remdamasis pagrįstai atmetė šią T. D. gynybinę versiją. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su teismo išvadomis, nes nuteistojo T. D. paaiškinimai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, prieštarauja kitiems objektyviai byloje ištirtiems įrodymams.
Byloje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d. UAB „J“ vadovas T. D. iš įmonės kasos pagal kasos pajamų orderį Nr. 49 paėmė 417 000 Lt grynaisiais, kaip avansą turtui įgyti (t. 12, b.l. 2). Šį faktą patvirtino UAB „J“ buhaltere dirbusi Ž. Š., kuri parodė, kad minėta kasos išlaidų orderį gavo iš karto po Naujųjų metų ir jį atspausdino. Tai, kad įmonė disponavo tokio dydžio grynųjų pinigų suma, yra patvirtinta finansiniais dokumentais, o ūkinės-finansinės veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „J“ dokumentinis pinigų likutis 2003-12-31 buvo 417 807,26 Lt. Pažymėtina ir tai, kad įrašą kasos knygoje apie atliktą 2003-12-31 finansinę operaciją padarė pats T. D., nors Ž. Š. patvirtino, jog kasos knygą visada užpildydavo ji pati. Nuteistasis T. D. parodė, kad pinigai iš įmonės kasos buvo paimti pasaugoti jo namuose, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl kasos išlaidų orderyje nurodytas kitoks pinigų paėmimo pagrindas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismuose, T. D. parodė, kad už įmonei priklausančią grynųjų pinigų sumą buvo planuojama įsigyti nekilnojamojo turto UAB „J“ reikmėms. Tačiau toliau prieštaraudamas savo parodymų logikai, T. D. parodė, kad 2003 m. pabaigoje UAB „J“ veikla faktiškai buvo pristabdyta, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai pradėjo tyrimą pagal UAB „T“ ir UAB „A I“ pareiškimus UAB „J“ atžvilgiu dėl neatsiskaitymo, todėl buvo paimti įmonės finansiniai dokumentai. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą UAB „J“ atžvilgiu patvirtina prie bylos pridėti dokumentai ir šios aptartos aplinkybės papildomai įrodo, kad T. D. realiai neplanavo pirkti nekilnojamojo turto, o siekdamas išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, turėjo tikslą pradėti verslą kitoje kuriamoje bendrovėje, o tam tikslui panaudoti lėšas, kurios buvo pasisavintos iš UAB „J“.
Apeliacinio skundo argumentai yra paneigti, o nuteistojo T. D. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, pilnai įrodyta ir kitais byloje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. D. parodė, kad tokiu pat būdu kaip ir 2003-12-31 dieną, jis ne kartą buvo paėmęs iš įmonės grynuosius pinigus, kuriuos veždavo saugoti į savo namus, o po to atveždavo ir vėl įnešdavo į kasą. Tokie apelianto teiginiai vertinami kaip mėginimas pagrįsti savo versiją dėl atsitiktinio pinigų sunaikinimo ir yra atmestini. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš įmonės kasos buvo paimami ir vėl į ją įnešami grynieji pinigai, todėl darytina išvada, jog pinigai iš kasos buvo paimti vienintelį kartą, tikslu paversti juos savo nuosavybe, šią operaciją pridengiant fiktyviu kasos išlaidų orderiu. Apeliantas T. D. nesugebėjo paaiškinti, kodėl neatsargus pinigų sunaikinimas nebuvo atvaizduotas finansiniuose dokumentuose, abstrakčiai paaiškindamas, kad jo buhalterinės žinios yra minimalios. Tačiau liudytoja Ž. Š., dirbusi finansininke UAB „J“ parodė, kad pinigų praradimą buhalteriniuose dokumentuose pagal įstatymą galima buvo sutvarkyti, jei T. D. būtų jai pateikęs svarų dokumentą dėl gaisro ar panašiai. Tokio dokumento T. D. pateikti negalėjo, kadangi pinigai buvo pasisavinti, o ne atsitiktinai sunaikinti. Analogiškai šią situaciją ikiteisminio tyrimo metu paaiškino ir Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS vyresnioji tyrėja D. Žvinkienė, t.y., kad tuo atveju, jei įmonė būtų praradusi šiuos pinigus, akcininkų susirinkimas turėtų nuspręsti, kur nurašyti šią sumą, o UAB „J“ buhalterinėje apskaitoje už laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2003-12-31 nebuvo pavaizduotas 417 000 Lt praradimas. Tą aplinkybę, kad T. D. žinios buhalterinėje apskaitoje nėra visai minimalios, kaip jis teigia, įrodo baudžiamojoje byloje esantis dokumentas – 2004-01-05 UAB „J“ direktoriaus T. D. įsakymas dėl krovininio automobilio VW Transporter nurašymo į netekimus.
Nuteistojo T. D. parodymai ir skundo teiginiai apie situaciją, kai neapdairiai buvo sudeginta didelė pinigų suma, kolegijos vertinami kaip prieštaraujantys elementariai logikai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kuris tokią situaciją įvertino kaip negyvenimišką ir nepraktišką. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme T. D. tvirtino, kad pinigus iš įmonės kasos paėmė tikslu pasaugoti juos namuose, nes bendrovėje nebuvo seifo ir laikyti juos buvo nesaugu. Tačiau tai, kaip matyti iš T. D. parodymų, kad pinigus jis saugojo maiše šalia deginimui skirtų šiukšlių, nesudaro pagrindo spręsti, kad nuteistasis siekė pinigus namuose laikyti saugiai. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis, pinigų sudeginimo situaciją vertindamas kaip negyvenimišką, tačiau bylioje nustatyta priešingai – T. D. parodymai apie pinigų sunaikinimo situaciją yra paremti nepagrįstomis prielaidomis. Nuteistasis T. D. nebuvo nuoseklus ne kartą duodamas parodymus dėl pinigų sudeginimo aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje, sakydamas paskutinį žodį jis parodė, kad „Ž. Š. yra giliai tikintis žmogus, ji visą laiką galvojo, kad tai mano vaikas sudegino pinigus“. Tokie T. D. parodymai prieštarauja liudytojos Ž. Š. parodymams, kuriais ji paaiškino, kad T. D. 2004 m. sausio mėnesio pradžioje jai pranešė, jog netyčia krosnyje sudegino iš įmonės kasos paimtus pinigus.
Teismų praktikoje pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės nebeturi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nemažai dėmesio skirta įrodymų analizei siekiant nustatyti T. D. nusikalstamos veikos motyvą – kuriam tikslui reikėjo pasisavinti UAB “J“ priklausančias pinigines lėšas, nors pati nusikalstama veika buvo baigta išėmus iš kasos grynuosius pinigus ir jų negrąžinus, t. y. juos pavertus savo nuosavybe. Nuosprendyje konstatuota, kad UAB „J“ vengė atsiskaityti su kreditoriais, todėl T. D. buvo pakankamas motyvas šia bendrove paprasčiausiai atsikratyti, iki galo pasinaudojant UAB „J“ pinigais, t. y. juos pasisavinant. Taip pat teismas padarė išvadą, kad iš UAB „J“ T. D. pasisavinti pinigai buvo skirti UAB „T“ ūkinei-finansinei veiklai plėtoti. Apeliantas skunde kritikuoja šias teismo išvadas, bei remdamasis FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadomis, motyvuoja, jog byloje nėra įrodymų apie tai, kad iš UAB „J“ pasisavinti pinigai buvo panaudoti UAB „T“ veikloje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog T. D. UAB „J“ grynuosius pinigus pasisavino turėdamas tikslą juos panaudoti UAB „T“ veikloje. Pripažintina, kad tiek UAB J“, tiek UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimo išvadose, T. D. pasisavinta pinigų suma tiesiogiai neatsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose, tačiau analizuojant UAB „T“ įkūrimo aplinkybes, bei jos ūkinę finansinę veiklą už 2004 metus, tokia išvada yra visiškai pagrįsta.
Byloje nustatyta, kad 2003 m. pabaigoje T. D. sumokėjo už įmonės „Ž“ akcijas ir jas registravo J. S. vardu, nupirktos įmonės pavadinimas pakeistas į UAB „T“. Apeliantas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti dėl ko UAB „T“ akcijas pirko ne savo vardu, bei patvirtino, kad jis nuo 2003 m. gruodžio 16 d. jau vadovavo šiai įmonei. Buvo įvertinta J. S. reali finansinė padėtis ir nustatyta, kad skirti nuosavų lėšų įmonės pirkimui ji negalėjo. Taip pat apeliantas patvirtino, kad visi buvę UAB „J“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB T“. FNTT ūkinės finansinės veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad 2003 m. pabaigoje UAB „J“ turėjo grynųjų pinigų ir jų būtų pakakę, kad atsiskaityti su kitais ūkio subjektais bei savo darbuotojais, tačiau UAB „J“ su jais neatsiskaitinėjo, jos darbo priemonės bei ilgalaikis turtas mažesne kaina, nei likutinė vertė buvo perduotas į UAB T“. Šios aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai nagrinėjo, aiškiai parodo, kad T. D. turėjo tikslą pasisavinant UAB „J“ pinigines lėšas įkurti kitą įmonę – UAB „T“, o jos veiklai vystyti panaudotas UAB „J“ priklausęs turtas ir kiti materialiniai resursai. Šios išvados pilnai pasitvirtino atlikus priešpriešinį UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Kaip nustatyta iš 2004 m. kovo 19 d. turto priėmimo-perdavimo akto, tarp UAB „VB lizingas“, UAB „J“ ir UAB „T“, bei skolos perkėlimo sutarties, UAB T“ perėmė UAB „J“ įsipareigojimus lizingo bendrovei dėl 1999 m. pagaminto automobilio BMW 740 įsigijimo ir mokėjimo, kas įrodo, kad apeliantas nebeketino tęsti veiklos UAB „J“, nes ji buvo realus ir faktinis UAB T“ akcininkas bei vadovas.
Apeliaciniame skunde T. D. nesutinka su teismo išvadomis, kad UAB „J“ priklausantys pinigai buvo panaudoti naujos įmonės UAB „T“ apyvartinėms lėšoms ir kas tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai sureikšminęs UAB „T“ finansinius dokumentus už 2004 metus. UAB „T“ finansiniuose dokumentuose nurodyta, kad įmonės trumpalaikis turtas 2003 m. gruodžio 31 d. buvo 27 659 Lt., o 2004 m. gruodžio 31 d. – jau 357 980 Lt., o iš jų net 116649 Lt. sudaro grynieji pinigai. Tokį apeliacinio skundo teiginį kolegija vertina kaip nepagrįstą ir jį atmeta. Teismo posėdyje specialistė J. Liegienė, atlikusi UAB „T“ finansinės ūkinės veiklos patikrinimą už 2003-2004 metus, paaiškino, jog 2004 m. pradžioje pagal finansinę atskaitomybę pinigų likutis bendrovės kasoje buvo 17000 Lt., tačiau įmonė pardavinėjo prekes, t.y. vykdė veiklą. Pirkimų apskaitos ir kokiais pinigais buvo atsiskaitoma, nebuvo įmanoma nustatyti, nes pagal įplaukų žurnalą ir pagal tai, kiek įmonė turėjo apyvartinių lėšų grynajam pelnui uždirbti, nustatyta, kad bendrovė turėjo pakankamai grynųjų pinigų. Kaip pavyzdį išvadai pagrįsti, jog UAB „T“ buvo naudojamas iš UAB „J“ paimtas turtas, tame tarpe ir grynieji pinigai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš įmonės finansinių dokumentų matyti, jog 2004 m. lapkričio mėnesį bendrovė įsigijo automobilį BMW X5, už kurį sumokėjo 65000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo tiriamos šio automobilio įsigijimo bei avansinio mokėjimo lizingo bendrovei aplinkybės. Kaip nustatyta iš patikrinimo akto, kurio išvadas teismo posėdyje motyvuotai paaiškino specialistė J. Liegienė, sutartis tarp UAB „T“ ir nuomotojo UAB „Baltijos autocentras“ dėl automobilio nuomos buvo sudaryta 2004 m. gruodžio 7 d., vienoje iš sutarties sąlygų buvo numatyta, jog nuomininkas sutarties pasirašymo dieną sumoka nuomotojui 51 268,43 Lt. užstatą pagal automobilio specifikaciją. Tačiau pagal UAB „Baltijos autocentras“ kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) kvitą nustatyta, kad į lizingo bendrovės kasą iš UAB „T“ atskaitingo asmens direktoriaus T. D. 65000 Lt. dydžio avansinis mokėjimas grynaisiais pinigais buvo gautas dar 2004-11-15, t.y. prieš sutarties sudarymą, be to, mokėjimo pagrindu nurodyta kita, nei tyrimui pateikta 2004-12-07 d. sutartis.
Vertinant tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia nei audito įmonės „Žemaitijos auditas“, nei specialistės J. Liegienės atlikto tyrimo išvados, kad iš bendrovės „J“ paimti grynieji pinigai buvo paversti T. D. nuosavybe ir panaudoti jo nupirktoje ir valdomoje UAB „T“. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, T. D. parodymus apie neatsargų pinigų sudeginimą vertino tik kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pagrįstai apelianto veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad esant situacijai, kai bendrovės vadovas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negrąžina į kasą paimtų grynųjų pinigų, tai tokiais atvejais, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, jis privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalyje. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo teiginius, kad tarp bendrovės kreditorių ir jos vadovo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, atmeta kaip nepagrįstus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka ( baudž. byla Nr. 2K-7-388-2007 ). Tokiomis papildomomis sąlygomis kolegija šioje byloje pripažįsta tai, kad nuteistasis buvo įmonės direktoriumi, buvo atsakingas už grynuosius pinigus įmonės kasoje bei prisidengdamas fiktyviai išrašytu kasos išlaidų orderiu, šiuos pinigus pasisavino, t.y. pavertė savo nuosavybe. Be to, nuteistasis sąmoningai klaidino tiek bendrovės darbuotojus, tvirtindamas, jog pinigai buvo netyčia sudeginti. Tai įrodo T. D. tikslą negrąžinti pasisavinto svetimo turto, todėl pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, teismas skyrė T. D. penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, teismas atsižvelgė į T. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę. Vis tiktai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančius bausmės skyrimą ( BK 41, 54 straipsniai ), kitas aplinkybes bei paskyrė T. D. neteisingą, t.y. aiškiai per griežtą bausmę. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų, tačiau teismo parinktas bausmės dydis aiškiai neatitinka nuteistojo asmenybės, nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tenkina apeliacinį skundą ir keičia nuosprendį dėl neteisingos bausmės paskyrimo ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).
Apeliaciniame skunde nuteistasis T. D. išdėstė alternatyvinę poziciją dėl jam paskirtos bausmės sušvelninimo. Vienoje skundo dalyje jis prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir parinkti švelnesnę bausmės rūšį, nei laisvės atėmimas, kitoje skundo dalyje nuteistasis, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, prašo paskirti trumpiausią galimą laisvės atėmimo bausmę.
Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Kolegijos nuomone, skunde išdėstytos aplinkybės – tai, kad T. D. nuteistas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, turi ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, teigiamai charakterizuojamas, turi pastovų darbą, po inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepadarė naujų nusikalstamų veikų, nepateisinamai ilgas ikiteisminio tyrimo terminas, nusikalstama veika yra ekonominio, o ne smurtinio pobūdžio, nesudaro pagrindo jas laikyti išimtinėmis ir aiškiai prieštaraujančiomis teisingumo principui. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, bei skirti švelnesnę bausmės rūšį, nėra teisinio pagrindo, tačiau nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą sumažinti T. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Papildomai prie nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į T. D. sveikatos būklę, kurią patvirtina prie bylos pridėti dokumentai jis yra pripažintas II-os grupės invalidu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė ir tik deklaratyviai rėmėsi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirdamas T. D. bausmę, kurios dydis yra artimas sankcijos už padarytą veiką, vidurkiui. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, paskyrus T. D. ne didesnę kaip dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti.
Sumažinti T. D. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 2 (dvejų) metų, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityti kardomosios priemonės – suėmimo – terminą nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. liepos 16 d.
100 000 Lt (vieno šimto tūkstančių litų) dydžio užstatą, įmokėtą į Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, grąžinti užstato davėjai J. D.. Kitas 2010 m. liepos 14 d. nutartimi paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą – panaikinti.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.