Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-276-582-2014

Teisėja: Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00870-2011-5

2014 m. balandžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistojo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. ir jo gynėjos Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. – 30 (trisdešimties) parų areštu, bausmę atliekant areštinėje.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. I., A. V., D. V. ir A. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. nuteistas už tai, kad 2011-08-19, laikotarpiu nuo 20.15 iki 23.40 val., tarnybiniu automobiliu vežamas į Kauno miesto Centro policijos komisariatą, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, Kęstučio g. 42 Kaune, sulaikytas dėl paieškos administracinėje byloje bei pristatomas tarnybiniu automobiliu į Kauno apskrities VPK areštinę, esančią Vytauto pr. 91, Kaune, elgėsi agresyviai, spardė laikino sulaikymo patalpos duris, grasino susidoroti, išplūdo necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Aleksoto policijos nuovados postinį A. V., tyrėją D. V., Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdymo skyriaus Centro grupės vyriausiąjį postinį L. I. bei Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Centro policijos nuovados tyrėją A. B., ir tuo įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.

Teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas G. G. nurodė, kada jis įvestas į kamerą nieko neįžeidinėjo, buvo akivaizdžiai sumuštas veidas, perkreipta nosimi, sakė, kad jį sumušę „mentai“. Po to jei ką ir sakė, tai tikrai ne baisiai įžeidžiančio, reikalavo nuimti jam antrankius. Dėl tos priežasties abudu beldė į kameros duris. Taip pat parodė, kad jie prašėsi į tualetą, kai jį išvedė, „gavo elektros“. Liudytojo teigimu daug triukšmo kameroje nebuvo, jis tik reikalavo nuimti antrankius, kurie veržė. Jis pats buvo nuvestas į tualetą nukentėjusiojo L. I., kurį atpažinto teismo posėdžio metu. Nuvestas iki vestibiulio, kur dar stovėjo kiti pareigūnai, gavo elektrošoką į kaklą, buvo paklaustas, ar dar nori, atsigavęs gavo dar niuksą, buvo pargriuvęs, buvo klausiamas, ar dar nori į tualetą, buvo įžeidžiamai vadinamas. Jam antrankiai nebuvo nuimti iki jį patį išleidžiant. Iš anksto jo nepažinojo, tik kameroje susipažino ir paliko savo adresą. Teismo teigimu, nukentėjusieji ir liudytojai policijos pareigūnai iki įvykio jo nepažinojo, todėl neturi tikslo duoti neteisingus parodymus, tačiau liudytojas G. G. taip pat jos nepažinojo ir jo tikslas duoti neteisingus parodymus nėra nustatytas.

Teismo nuosprendyje surašyta jo parodymų dalis, kuria grindžiamas kaltinimas, todėl darytina išvada, kad teismas patikėjo ir taip pat grindė savo išvadas ta G. G. parodymų dalimi, kuri buvo palanki apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, visiškai ignoruodama kitą jo parodymų dalį. Teisminio nagrinėjimo metu prokurorės akcentuojamas dalykas, kad G. G. buvo girtas, todėl parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, neatitinka tikrovės, kadangi iš jo apklausos teismo posėdžio metu kaip tik matyti, kad liudytojas gana smulkiai ir tiksliai prisimena netgi tas aplinkybes, kaip jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, iš kur, kas ir dėl ko jį pristatė. Tuo labiau nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojas neadekvačiai vertino aplinką ir jo matytus įvykius praėjus laikui po to, kai buvo pristatytas į policiją ir alkoholio nebevartojo bei kai buvo paleistas. Pačių nukentėjusiojo A. B. ir L. I. duotais parodymais remiantis, G. G. buvo išleistas tokios būklės, kad netaptų nusikaltimo auka, eismo įvykio dalyviu, sugebėtų keliauti namo ir būtų pakankamai orientuotas, t.y. jeigu asmuo pakankamai orientuotas aplinkoje pagal tokius apibūdinimus, nėra pagrindo netikėti jo parodymais tuo pagrindu, kad jis buvo girtas ir neadekvačiai vertino įvykius.

Vaizdo įrašo, kaip byloje esančio įrodymo, ignoravimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi vaizdo įraše matomi akivaizdūs duomenys apie tai, kad teismo kaip objektyvūs ir nuoseklūs bei teisingi įvertinti nukentėjusiųjų ir liudytojų policijos pareigūnų parodymai, kuriais vien ir grindžiamas kaltinimas yra ne tokie. Taip pat iš vaizdo įrašų matyti tikras policijos pareigūnų elgesys su pristatytais į policiją asmenimis, kuris visiškai nesuderinamas nei su etika nei su jų tarnybinių pareigų tinkamu atlikimu. Pareigūno, atliekančio tarnybinę pareigą, tikslas ne konfliktuoti su piliečiu, žeminti jo orumą, jį užkabinėti, o kuo greičiau ir optimaliau išspręsti susiklosčiusią situaciją. Viename įraše matoma, kaip nukentėjusysis L. I. tapšnoja jam per veidą, spiria į koją. Taip pat yra užfiksuota, kaip tų pačių įsižeidusių policijos pareigūnų buvo apstumdytas senyvo amžiaus žmogus, demonstratyviai mėtomi sulaikytųjų daiktai. Taip pat, nors įrašai be garso, iš vaizdo matyti, kad policijos pareigūnų vedamas jis nei karto agresyviai nesielgė, iš veido išraiškos, neverbalinės kalbos viskas yra matyti. Pasodintas perskaityti protokolą elgėsi ramiai ir adekvačiai. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad būtų ką nors įžeidinėjęs. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad priėjus policininkui prie laikino sulaikymo kambario durų jis rodo savo rankas ir kalba, tai patvirtina jo parodymus dėl beldimo į duris ir blaškymosi priežasties. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad pagaliau nuėmus antrankius, jis nustoja belstis į duris ir atsisėdęs ant suolo užmiega, o vėlesnius L. I. veiksmus, kai jis užėjęs į kamerą pas kitą sulaikytąjį tyčia praeidamas spyrė jam miegančiam į koją, vertina kaip siekimą jį išprovokuoti ir bendrą požiūrį į sulaikytus piliečius.

Vaizdo įraše aiškiai matomi komisariate buvę policijos pareigūnai, kurie nėra Centro PK darbuotojai, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patenkinti prašymai nustatyti šiuos policijos pareigūnus, kurie jo sulaikymo metu buvo Centro policijos komisariate, kad būtų išsiaiškinta, kuris iš jų galėjo prieš jį panaudoti elektrinį impulsinį prietaisą „Taser“. Nukentėjusiojo L. I. parodymais komisariate buvo būtent Patrulių mobilios kuopos pareigūnai.

Visi policijos pareigūnai, tiek liudytojai, tiek nukentėjusieji teigia nematę sužalojimų, nors tie sužalojimai aiškiai buvo tiek pagal teismo medicinos specialisto išvadą, tiek pagal G. G. parodymus. Jeigu sužalojimai tuo metu buvo matomi, tai kyla pagrįsta abejonė ir kitų pareigūnų duotų parodymų tikrumu ir teisingumu. Tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi fakto, nepaneigia to fakto, kad sužalojimai buvo padaryti, kadangi jie yra užfiksuoti objektyviame dokumente – teismo medicinos specialisto išvadoje. Teisminio nagrinėjimo metu atsisakyta patenkinti jo gynėjos prašymą iškviesti apklausai teismo medicinos ekspertę, surašiusią specialisto išvadą, tačiau būtent jos parodymai galėtų patvirtinti arba paneigti tokias svarbias aplinkybes, kad jis pats griuvo, ar sužalojimai buvo matomi iš karto jiems atsiradus, ar dėl antrankių padarytų sužalojimų ant riešų turėjo jausti skausmą, ir tuo pačiu patvirtinti arba paneigti jo ir kitų proceso dalyvių parodymų tikrumą ir teisingumą būtent šioje byloje.

Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo G. G. parodymų. Su šiuo asmeniu nuteistasis iki sulaikymo nebuvo pažįstamas, šio liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir pateikti vaizdo įrašų fragmentai, šis liudytojas nurodė, kad nuteistasis triukšmavo tik tiek, kiek tai buvo susiję su nepatogumais dėl uždėtų antrankių, t.y. kai siekė prisikviesti pareigūnus, kurie nuteistojo prašymą nuimti antrankius ignoravo.

Teismas nuosprendį grindė liudytojo L. G. parodymais, kuriuos teismo posėdyje pagarsino BPK 276 str. 4 d. tvarka, tačiau ta pačia tvarka nuteistojo gynėjos prašymu buvo pagarsinti ir liudytojos G. K. parodymai, kurią kviesti į teismo posėdį teismas atsisakė. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis jokio triukšmo Centro PK patalpose negirdėjo. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminį tyrimą atliko ikiteisminio tyrimo įstaiga, kurioje dirba nukentėjusieji, nekviesdamas į teismą šios liudytojos, teismas pažeidė rungimosi principą, nesuteikdamas nuteistajam teisės užduoti liudytojui, kuris buvo įvykio vietoje ir galėtų paaiškinti vienas ar kita aplinkybes, klausimus. Toks teismo elgesys negali būti vertinamas kaip nešališkas ir objektyvus, nepažeidžiantis rungimosi principo.

Analogiška išvada dėl teismo nešališkumo darytina ir teismui atsisakius vertinti pateiktus vaizdo įrašo fragmentus, motyvuojant, kad šie įrašai yra begarsiai ir nėra informatyvūs. Kaip jau nurodyta aukščiau, pateiktuose vaizdo įrašų fragmentuose akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis elgėsi ramiai, pačių pareigūnų elgesys vaizdo įraše nurodo, kad jokios agresijos iš nuteistojo pusės nebuvo justi, kas pasakytina ir apie įžeidinėjimus - jeigu sulaikytas asmuo grasina, ką nurodė L. I., bei nuolat ir sistemingai viso sulaikymo metu įžeidinėja, tai būtų atitinkama ir pareigūnų reakcija - pareigūnai iš patalpos į patalpą veda nuteistąjį eidami priekyje, nugara į nuteistąjį. Mano, kad būtent patys pareigūnai elgėsi pažeisdami pareigūno etiką – ne tik nuteistajam ramiai snūduriuojant kameroje, L. I. jam spyrė į koją, tačiau išvedus nuteistąjį iš kameros ir jam sėdint vienoje iš Centro PK patalpų, prie jo priėjęs pareigūnas patapšnoja jam per veidą, t.y. nesant jokio pagrindo fiziškai kontaktuoja su nuteistuoju.

Kaip matyti iš pristatytų į budėtojo padalinį apskaitos žurnalo, nuteistojo sulaikymo metu Kauno Centro PK patalpose buvo sulaikytas ne vienas fizinis asmuo, tačiau siekiant nustatyti byloje objektyvią tiesą, nei vienas jų nebuvo apklaustas, tikslu užfiksuoti nukentėjusiųjų ir kitų policijos pareigūnų parodymų.

Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje negalėjo būti grindžiamas vien nukentėjusiųjų ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, neįrodinėjant kaltininko kaltės ir kitais įrodymais – pašalinių, nesuinteresuotų asmenų parodymais, vaizdo įrašais ir kt. Nuteistojo sulaikymo metu, Kauno Centro PK, ne kartą buvo viešai įvardijama kaip įstaiga, kurioje naudojamas smurtas, todėl siekiant objektyviai ištirti bylą, visos nurodytos aplinkybės turėjo būti ištirtos ir tik tai padarius priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Nuteistojo gynėja prašė jos ir nuteistojo S. R. apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. R. ir jo gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai S. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 290 str.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.). Esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Nors nuteistasis A. B. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 str., neigia, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodė pakankamai argumentuotų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – jį teisinančius – įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka. Nuteistasis mano, kad liudytojo G. G. parodymų dalis, neatitinkanti kaltinimo turinio, nuosprendyje visiškai neaptarta ir nepaneigta, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors liudytojas G. G. ir nurodė, kad S. R. nieko neįžeidinėjo, jei ką pasakė, tai nelabai įžeidžiančio, kaltinime nurodytas aplinkybes visiškai patvirtino liudytojai A. V., D. V., L. I. bei A. B., juos patvirtino ir liudytojų A. V., N. M., L. G. parodymai. Tai, kad ir nukentėjusieji ir liudytojai šiuo atveju yra tą patį statusą turintys valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, nėra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumo ir objektyvumu, priešingai – teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kaip patikimus, kadangi jie yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų liudytojų siekį apkalbėti kaltinamąjį ar jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojui G. G. 2011-08-19, 19.10 val. (maždaug viena valanda iki įvykio), buvo nustatytas 3,46 promilių girtumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymų nelaikė patikimais, kadangi asmuo, kuriam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, gali neadekvačiai įvertinti situaciją, nesuprasti jos esmės bei neprisiminti visų bylai reikšmingų detalių.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nustatant nusikalstamos veikos – valstybės tarnautojo įžeidimo – objektyviuosius požymius, ir atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojai šiuo atveju buvo įžeisti žodžiu, teisiamajame posėdyje peržiūrėti vaizdo įrašai be garso, pateikti iš Centro policijos komisariato, nėra informatyvus įrodymas, todėl teismas jo nevertino. Tai, kad S. R. kaltinamas agresyviu elgesiu, jog spardė laikinojo sulaikymo patalpos grotas, grasino susidoroti, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį reikšmės neturi. Skunde apeliantas nurodo, kad iš vaizdo medžiagos nematyti, jog jis būtų ką nors įžeidinėjęs, tačiau akivaizdu, kad vaizdo medžiagoje žodinis pareigūnų įžeidinėjimas negali būti užfiksuotas. Apeliantas taip pat nurodo, kad vaizdo įraše matomas pareigūnų elgesys su pristatytais asmenimis yra netinkamas, tačiau policijos pareigūnų veiksmai ir jų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl skundo argumentai šioje dalyje nenagrinėjami. Byloje jokios įrodomosios reikšmės dėl nuteistajam inkriminuojamo nusikaltimo neturi ir kitos aplinkybės, nurodomos apeliaciniame skunde, tarp jų ir tai, kad dėl antrankių keliamo skausmo S. R. beldė į kameros duris, kad dėl stipriai suveržtų antrankių jam buvo padaryti sužalojimai, kad jis reikalavo antrankius nuimti, o pareigūnų atsisakymas tai padaryti buvo nesuderinamas su etika ir su bendru žmogišku supratimu.

Skunde nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminiame bylos nagrinėjime nebuvo patenkinti kaltinamojo prašymai nustatyti kitus policijos pareigūnus, kurie jo sulaikymo metu buvo komisariate, kad būtų išsiaiškinta, kuris iš jų galėjo panaudoti prieš kaltinamąjį elektrinį impulsinį prietaisą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės neturi jokios reikšmės kvalifikuojant jo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. Kaip jau buvo minėta, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra policijos pareigūnų įžeidimas, todėl net ir nustačius, kas konkrečiai apelianto atžvilgiu panaudojo elektrinį impulsinį prietaisą, šie duomenys niekaip negalėtų patvirtinti ar paneigti apelianto kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų pagrįstoms išvadoms byloje padaryti.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad prašymai nušalinti Centro PK nuo ikiteisminio tyrimo atlikimo buvo atmesti, kas leidžia teigti, kad tendencingas ir neobjektyvus ikiteisminis tyrimas buvo užprogramuotas nuo pat jo pradžios. Lietuvos Respublikos BPK 57 str. 2 d. nustatyta, kad nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui, tačiau byloje nenustatyta, kad nors vienas iš šiame straipsnyje nurodytų asmenų galėtų būti suinteresuoti bylos baigtimi ar būtų bent vienas iš nušalinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 58 str. Ikiteisminį tyrimą byloje atliko tyrėja S. M., kuri dirba tame pačiame policijos komisariate, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo abejoti jos šališkumu. Teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės nuo bylos nagrinėjimo nušalinti ikiteisminio tyrimo institucijos, todėl akivaizdu, kad šie gynėjos prašymai negalėjo būti tenkinami.

Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, keisti jį skundų motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. R. ir jo gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus atmesti.