Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti L. S. ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl K. S. seksualinio prievartavimo šešerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta bausmė aštuoneri metai laisvės atėmimo. Ši bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu apėmimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta aštuoneri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš A. K. nukentėjusios K. S. naudai priteista 12 000 (dvylika tūkstančių) litų neturtinės žalos, nukentėjusiojo L. S. naudai priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad pasikėsino oraliniu būdu prievartauti mažametį asmenį, t. y. 2008 metais, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, E. V. priklausančios sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., gyvenamajame name, žinodamas, kad L. S. , gim. 2000 m. rugpjūčio 16 d., yra mažametis, grasindamas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška L. S. būkle, siekdamas prieš nukentėjusiojo valią patenkinti savo lytinę aistrą, pasikėsino L. S. seksualiai prievartauti oraliniu būdu - liepė L. S. čiulpti A. K. apnuogintą lytinį organą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis tenkinti jo lytinę aistrą atsisakė.

A. K. nuteistas ir už tai, kad oraliniu būdu prievartavo mažametį asmenį, t. y. 2008 metais, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, E. V. priklausančios sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., gyvenamajame name, žinodamas, kad K. S. , gim. 2002 m. spalio 2 d., yra mažametė, grasindamas nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiosios būkle, prieš jos valią įkišo klūpančiai nukentėjusiajai į burną lytinį organą ir oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą.

Be to A. K. nuteistas ir už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiams, t. y. 2008 metais, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, E. V. priklausančios sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., gyvenamajame name, mušdamas, t. y. suduodamas kumščiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių mažamečiams L. S. gim. 2000 m. rugpjūčio 16 d., ir K. S. gim. 2002 m. spalio 2 d., į įvairias kūno vietas, sukėlė mažamečiams fizinį skausmą.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad liudytoja L. S. dažnai vaikų namuose lankydavo mažamečius ir primokė juos jį apkalbėti, nes pati yra E. V. buvusio sugyventinio, kuris yra įkalinimo įstaigoje, sesuo. L. S. pasinaudodama rezonansiniais įvykiais D. K. byloje, nepagrįstai jį apkaltino. Nuteistasis nurodo, kad vaikus iš jo paėmė 2008 metais, tuo tarpu baudžiamojon atsakomybėn jį patraukė tik 2009 metais. Be to, pradžioje jis buvo kaltinamas tvirkinęs penkis vaikus, vėliau liko kaltinimai tik dėl berniuko ir mergaitės. Jis teigia vaikus mylėjęs ir visur būdavęs su jais, pirkęs jiems įvairius daiktus. Tuo tarpu L. S. , kaip dirbusi Kazlų Rūdos savivaldybėje turėjo daug pažystamų, organizavo nepagrįstus kaltinimus jo atžvilgiu. Nuteistojo teigimu, byloje buvo 39 liudytojai, kurie galėjo patvirtinti jo teiginius apie vaikus ir L. S. , tačiau nė vienas iš jų neapklausti. L. S. sufabrikuoti įrodymus padėjo R. R. ir vaikų namų auklėtoja. R. R. nurodė, kad jis vaikus tvirkino būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau kiek buvo atvykusi, niekad jo nerado apsvaigusio. Be to, pati buvo apkaltinta vaikų mušimu, tačiau byla buvo nutraukta.

Apeliantas tvirtina, kad neturėjo gero advokato, pabaigiant ikiteisminį tyrimą advokatas nedalyvavo. Jis teigia pirmosios instancijos teisme neprisipažinęs, nes nieko nėra padaręs, tuo tarpu jam pasakė, kad neprisipažinimas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendį ir nuteistąjį dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes neatsižvelgė, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neišsamiai, byloje nėra objektyvių įrodymų patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymus, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik mažamečių nukentėjusiųjų parodymais.

Teismas tikėjo nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų parodymais, tačiau nepagrįstai atmetė nuteistojo, jo sugyventinės (nukentėjusiųjų motinos) parodymus vertino tik kaip gynybinę nuteistojo versiją. Byloje nėra nė vieno tiesioginio liudytojo, galinčio parodyti, kad nuteistasis naudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Byloje yra pateikti 39 asmenų parodymai, kad nuteistasis nesusijęs su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis.

Priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo netinkamai įvertinti ir ištirti nuteistojo parodymai, kad nukentėjusiųjų tėvas, V. S. ir teta L. S. paskatino ir pamokė nukentėjusiuosius A. K. apkalbėti, neteisingai apkaltinti prievartavimu, siekdami jį išskirti su E. V. ir išvyti iš namų Jūrės miestelyje. L. S. yra V. S. sesuo ir todėl buvo suinteresuota, kad iš įkalinimo įstaigos grįžęs brolis galėtų apsigyventi su savo buvusia šeima, turėti nuolatinę gyvenamąją vietą. Taigi, teismas vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus, dėl kitų įrodymų nepasisakydamas ir taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Apelianto manymu, visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajam A. K. už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą skirti griežtesnes bausmes:

- už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje padarymą skirti aštuonerių metų laisves atėmimo bausmę,

- už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje padarymą skirti dešimties metų laisvės atėmimo bausmę,

- už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, skirti vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes paskirtas už nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje padarymą, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti A. K. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą ir A. K. paskirti galutinę subendrintą dvylikos metų laisves atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Prokuroro manymu, nuosprendyje iš esmės teisingai nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmes skiriant bausmę, tačiau nenurodytos ir neaptartos BK 54 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytos aplinkybės, neatskleista kiekvienos iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmė ir įtaka parenkant bausmių dydžius. Todėl apelianto manymu, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuteistajam paskirtos neteisingos, t. y. aiškiai per švelnios bausmės.

Teismas ignoravo BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šiuo atveju, esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas nuteistajam nepagrįstai paskyrė švelnesnes bausmes, nei baudžiamojo įstatymo už atitinkamus nusikaltimus numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Apelianto nuomone, už nebaigtą mažamečio asmens seksualinį prievartavimą teismas nemotyvuotai skyrė bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo numatytam bausmės minimumui, o už baigtą mažamečio asmens seksualinį prievartavimą bausmę, ženkliai švelnesnę, nei baudžiamojo įstatymo numatytas bausmės vidurkis. Dalinio sudėjimo būdu subendrinta bausmė už nebaigtą mažamečio asmens seksualinį prievartavimą ir baigtą mažamečio asmens seksualinį prievartavimą šiuo atveju neviršija baudžiamojo įstatymo numatytos bausmės už vieną nusikaltimą vidurkio. Teismas nepagrįstai švelnią, bausmės vidurkio nesiekiančią, bausmę paskyrė ir dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams asmenims, tinkamai neįvertindamas didesnio minėtos veikos pavojingumo laipsnio, veikos tęstinumo, bei, kad ji padaryta dviejų asmenų atžvilgiu.

Prokuroras mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog nuteistasis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje, vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą ir vieną nesunkų nusikaltimą. Veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, tiek seksualinio pobūdžio veiksmus, tiek smurto veiksmus mažamečių asmenų atžvilgiu atliko suvokdamas pavojingą savo veikų pobūdį, žinodamas apie nukentėjusių asmenų mažametystę. Nuteistojo paskatos buvo žemos, jis siekė seksualiai pasitenkinti pasinaudodamas mažamečių faktinės šeimos narių (sugyventinės vaikų) bejėgiška būkle. Vienos seksualinio prievartavimo veikos nebaigė tik dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, šiuo atveju nusikalstamas ketinimas įgyvendintas maža dalimi ir neturėjo reikšmingos neigiamos įtakos mažamečio L. S. psichinei būklei. Be to, nuteistasis iš esmės charakterizuojamas neigiamai, anksčiau teistas, teistumas išnykęs. Taip pat įvertintina ir tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Dėl šių aplinkybių prokuroras mano, kad nuteistajam A. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės, griežtesnės, nei baudžiamojo įstatymo straipsniuose už atitinkamas nusikalstamas veikas numatytų bausmių vidurkiai, sąlyginai švelnesnę bausmę skiriant už nebaigtą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo A. K. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius inkriminuojamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 150 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti L. S. ), BK 150 str. 4 d. (dėl K. S. seksualinio prievartavimo) BK 140 str. 2 d. pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai nuteistasis A. K. ir jo gynėjas ginčijo apeliaciniuose skunduose.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byloje apklausta liudytoja R. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad ji dirba VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namuose auklėtoja. Nuo 2009 m. balandžio pabaigos nukentėjusieji L. S. , K. S. apsigyveno jos namuose. Ji išsikalbėjo su L. S. ir vaikas jai pasipasakojo, jog jo patėvis ,,k“ (nuteistasis A. K. ) liepdavo jo sesei K. S. liesti jo lytinius organus. Jis to nedarė, o K. bijojo ir lietė ,,k.“ lytinius organus ir L. tai matė. L. sakęs, kad nenori net prisiminti ką darė ,,k.“. Paklausinėjus L. jis pasakė, kad nuteistasis A. K. liepdavo čiulpti, bet jis nečiulpė. Tai darė jo sesė K. (3 t., 90 b. l.).

Iš liudytojos R. K. parodymų matyti, kad ji dirbo VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namai auklėtoja. Nukentėjusysis L. S. jai pasakojo, kad nuteistasis A. K. jam liepdavo liesti, čiulpti lytinį organą, juos su sese mušdavo, persekiodavo, jei to nedarydavo. Pradžioje, apsigyvenus nukentėjusiesiems L. S. ir K. S. , jie buvo nekalbūs, pradėjo šnekėti, kai pradėjo bendrauti. Tai, ką vaikai pasakodavo užrašyta (1 t., 126-127 b. l.). K. prašė perduoti, kad ,,k.“ (nuteistąjį A. K. ) uždarytų kur tamsu ir daug žiurkių. K. pasakojo nenoriai, bet sakė, kad ,,k.“ liepdavo čiulpti, liesti kiaušinius. K. gėdinasi, jai nesmagu, save graužia. K. iš pradžių pati nešnekėjo. Paskui pati, kai pradėdavo kalbėtis, įsitraukdavo į pokalbį. Mergaitė jai aiškino tas pačias aplinkybes, kaip L., kad nuteistasis liepdavo liesti rankomis lytinį organą, čiulpti. Iš L. pasakojimų ji supratusi, kad vaikai būdavo kartu (3 t., 89-90 b. l.).

Teisme apklausta liudytoja R. R. (Kazlų Rūdos seniūnijos socialinė darbuotoja) parodė, kad dirbant su E. V. šeima iki 2008-11-12, kai visi jos vaikai buvo paimti iš šeimos, tik vienas vyresnysis L. lankė miestelio pradinę mokyklą. L. 2008-11-27 kartu su K. buvo vežami į Kauno infekcinę ligoninę gydymui ir L. tada jai pasakojo, kad ,,k.“ jį ir K. mušdavo. L. ir K. iš globos namų buvo grįžę pavasario atostogų, šioje šeimoje 2009-04-07 ji lankėsi kartu su R. Ž. . Tada E. V. namuose nebuvo ir kaip sakė sugyventinis A. K. , ji išvykusi į Kauną su L. ir namuose jis buvo tik su K.. R. R. mergaitę kalbino, tačiau ji buvo liūdna, sutrikusi, tai matėsi iš jos prislopinto elgesio. Ji buvo socialiai apleista, bet ji nieko nepasakė, todėl tokio jos elgesio priežasties jos tuomet nesuprato. L. sakė, kad jie yra skriaudžiami sugyventinio (2 t. 15 b. l., 3 t. 90-91 b. l.).

Iš nukentėjusiojo L. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant psichologei V. S. (parodymai pagarsinti teisme, vadovaujantis BPK 276 str. 2 d. nuostatomis) matyti, kad šiuo metu jis gyvena vaiko tėviškės namuose. Jo mama gyvena miestelyje kartu su ,,k.“ (nuteistuoju A. K. ). Kai ,,k.“ namuose nėra, viskas gerai, o kai jis yra, tai blogai. Jis pradeda juos mušti, liepia čiulpti, parnešti cigarečių. Kai ,,k.“ prisigeria puola mušti mamą. Vieną kartą atvažiavo teta R., juos visus paėmė ir paguldė į slaugą, o po savaitės į vaiko tėviškės namus nuvažiavo. (L. ant popieriaus lape esančio mažo vaiko kūno, paprašomas parodyti, ką ,,k.“ liepdavo čiulpti, pažymi lytinius organus). L. šią vietą vadina ,,minkštumo“ vieta ir sako, kad ,,k“ sesei liepdavo ją čiulpti. Jam taip pat liepė, bet jis to nedarė. Sesė irgi nečiulpė, sakė, kad nenori, o ,,k.“ sakė, kad ją sumuš. Kitą dieną jis vėl prisigėrė, daužė duris, langus. Gal prieš metus laiko liepė jam čiulpti. Tada jis buvo namuose, kambaryje buvo mama ir K.. Mama girdėjo, kaip ,,k.“ jiems liepė čiulpti. Jis nusimovė kelnes ir liepė čiulpti tą vietą, kurią jis nupiešė piešinyje. (Rankom parodo kokio didumo buvo ta minkštumo vieta). Jis pasakė, kad nečiulps ir K. tą pačią dieną liepė čiulpti. Mama sakė ,,k.“, kad jis visai išprotėjo, o ,,k.“ liepė mamai tylėti, jis buvo girtas. Tiek jam, tiek K. čiulpti liepė tik vieną kartą. Kai kartą ,,k.“ mušė mamą ir jis ją gynė, tai ir jį mušė. ,,K.“ jį mušęs gal 3-4 kartus. K. irgi mušė. Kai baigdavo mušti mamą, jį su K. paklupdydavo į kampą. Kai jiems liepė čiulpti, jis ėjo į mokyklą, o K. dar nėjo. Kai liepė čiulpti ,,k.“ nusimovė ir kelnes ir kelnaites. K., liepus ,,k.“ čiulpti, bijojo ir čiulpė. ,,K.“ sėdėjo, o sesuo atsiklaupusi čiulpė jo vietą, kur jis pažymėjo paveikslėlyje. Su burna čiulpė, jis buvo įkišęs jai į burną ir L. matė, kaip ,,k.“ buvo įkišęs sesei į burną tą minkštumo vietą. Mama pasakė, kad sesė tegul nečiulpia, nes atvažiavo teta R.. K. čiulpė iš baimės, ji labai bijojo. Rankomis jis K. klupdė, ji verkė (1 t., 101-104 b. l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis L. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (3 t. 121 b. l.).

Iš nukentėjusiosios K. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant psichologei V. S. (parodymai pagarsinti teisme, vadovaujantis BK 276 str. 2 d. nuostatomis) matyti, kad apklausos metu jai 7 metai, mokosi K. B. mokykloje 1 klasėje, gyvena vaikų globos namuose Avikiliuose (Marijampolės sav.). Jos mama gyvena ... kaime su ,,k“ (nuteistasis A. K. ). Kai ,,k.“ būdavo girtas, tai ji bėgdavo iš namų. ,,K.“ mušdavo ją su kumščiu. Brolį ,,k.“ taip pat mušdavo. ,,K.“ prašęs, kad ji jį liestų, (mergaitė piešinyje pažymi lytinius organus, kur jai liepė liesti). Tas vietas ji vadina ,,kiaušiniu“ ir ,,papais“. Liepė jai su ranka liesti kiaušinius. Ji lietė ir vėl nelietė, todėl jis užpyko, pradėjo ją gaudyti, ji pabėgo iš namų. Ji matė ,,k.“ kiaušinius, kai jis nusimovė kelnes ir kelnaites iki kelių. (Gali nupiešti kokio dydžio buvo jo kiaušinis, nupiešia). ,,K.“ sakė ,,tu kurva ateik paliesk man“. Buvo kambaryje L. ir mama. Mama nieko nesakė. L. ,,k.“ irgi liepė liesti, bet ar jis lietė, ji nežino, nes nematė. Jis liepė liesti ir jo papus, bet ji nenori apie tai kalbėti. Kai liepė liesti ,,kiaušinį“ ji į mokyklą dar nėjo. ,,Dar kažkas buvo“, bet apie tai ji nenori nieko prisiminti. Apklausos metu K. S. parodė ir nupiešė kaltinamojo kūno dalis ir vietas, kurias matė ir lietė, kaltinamajam liepus (1 t., 95-98 b. l.). Šiuos parodymus nukentėjusioji patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu (3 t. 121 b. l.).

2009-11-02 VšĮ ,,Vaiko namas“ įvertino mažamečio L. S. psichologinę būseną ir konstatavo, kad apklausos metu vaikas buvo įsitempęs, jam sunkiausiai buvo pasakoti, tai, kad matė, jog sesuo K. ,,čiulpė“ mamos sugyventinio lytinį organą (1 t. 88 b. l.).

2009-11-02 VšĮ ,,Vaiko namas“ įvertinus mažametės K. S. psichologinę būseną konstatavo, kad apklausos metu mergaitė buvo įsitempusi. Kiek lengviau kalbėjo apie fizinę prievartą, tačiau pradėjus kalbėti apie patėvio siūlymą liesti lytinį organą, ji užsisklendė, susikaustė (1 t. b. l. 85-86).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta psichologė V. S. , dalyvavusi apklausiant mažamečius nukentėjusiuosius L. S. ir K. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad prieš apklausą ji bendravo su vaikais, paaiškino pačios apklausos esmę ir procesą, tačiau jiems iš anksto nebuvo konkrečiai įvardinta dėl kokių aplinkybių jie bus apklausinėjami. Apklausų metu vaikai savo valia, niekieno neįtakojami papasakojo kas jiems buvo atsitikę, kokius veiksmus jų atžvilgiu atliko jų įvardintas ,,k.“ (nuteistasis A. K. ). Psichologės manymu jų parodymuose nurodytos aplinkybės negali būti sugalvotos ar sufantazuotos. Vaikai turėjo būti asmeniškai su tuo susidūrę. Pagal savo amžių L. S. ir K. S. patys išsigalvoti aplinkybes apie ,,čiulpimą“, ,,minkštą vietą“ negalėjo. Be to, apie panašią situaciją jie pasakojo abu, apklausinėjami atskirai, jei nukentėjusieji būtų įtakoti ar nusprendę apkalbėti nuteistąjį, tai psichologės manymu, tokiu atveju, jie turėjo sėdėti ir tartis, kas tokio amžiaus vaikams nėra būdinga ir tai neadekvatu jų amžiui. Gauta iš išorės informacija negali būti sugalvota ir suformuluota. Vaikai turėjo būti asmeniškai su tuo susidūrę.

Todėl apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo A. K. atžvilgiu pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų L. S. ir K. S. parodymais, kurie pasitvirtina aukščiau minėtų liudytojų R. V. , R. K. , R. R. , specialistės V. S. parodymais bei kitais išsamiai teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose (BPK 20 str. reikalavimai vertinant įrodymus byloje nepažeisti). Duomenų, kad nukentėjusieji tokius parodymus davė įtakoti liudytojos L. S. , VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namų darbuotojų ar socialinės darbuotojos R. R. baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėti liudytojai apie nuteistojo galimai padarytas veikas sužinojo iš pačių nukentėjusiųjų L. S. ir K. S. ir tik tada atlikus patikrinimą ir įvertinus surinktus duomenis buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas (1 t. 1-66 b. l.). Be to, iš apeliacinės instancijos teisme apklaustos psichologės V. S. , kuri bendravo su vaikais iki apklausos ir dalyvavo apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, matyti, kad vaikai nenori prisiminti kas įvyko, iš vaikų pusės buvo bandoma ne ką nors apkaltinti, o bandoma nuslėpti tai kas su jais įvyko. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyta liudytoja L. S. , kuri nuteistojo manymu galėjo įkalbėti vaikus duoti jį kaltinančius parodymus, apklausta apygardos teisme paneigė šias aplinkybes ir parodė, kad apie tai, kas įvyko su jo brolio vaikais sužinojo tik iš globos namų darbuotojų, jokios įtakos nukentėjusiųjų L. S. ir K. S. parodymams nedarė (3 t.,152 b. l.). Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad minėta liudytoja kokiu nors būdu galėjo įtakoti nukentėjusiųjų parodymus apie įvykio aplinkybes.

Taip pat atmetamas nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nekaltumą gali patvirtinti 39 liudytojai (.. miestelio gyventojai), kurie savo pareiškimuose apygardos teismui nurodė, kad jis nėra pedofilas ar iškrypėlis (3 t., 49-84 b.l.). Kaip matyti iš minėtų asmenų pareiškimų turinio, jie konkrečių įvykio aplinkybių, susijusių su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika nežino, tik pateikia savo asmeninę nuomonę apie nuteistojo asmenybę. Todėl kolegijos manymu šių asmenų paaiškinimai nėra įrodymų šaltinis susijęs su konkrečiomis įvykio aplinkybėmis.

Nepagrįstas nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentas, kad baigiant ikiteisminį tyrimą nedalyvavo gynėjas ir tuo buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam A. K. susipažinimui buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, gynėjo nepageidavo. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga prašymų ir papildymų nepareiškė (2 t., 191-193 b.l).

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas aplinkybes reikšmingas bausmės skyrimui ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), kas nepagrįstai ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. K. pasikėsino padaryti vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 22 str. 1 d., 150 str. 4 d., pasikėsino seksualiai prievartauti L. S. ), padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 150 str. 4 d. K. S. seksualinis prievartavimas) bei nesunkų nusikaltimą (BK 140 str. 2 d.). Kaip asmenybė nuteistasis charakterizuojamas patenkinamai, anksčiau teistas (teistumai išnykę, šie teistumai nėra susiję su seksualinio pobūdžio nusikaltimais). Taip pat iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė ir į kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, tame tarpe ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos BK 61 str. 1 d. ir 2 d. nuostatos,kolegijos manymu, nėra imperatyvios skiriant nuteistajam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, taip pat būtina atsižvelgti ar nusikalstamos veikos buvo baigtos,koks jų pobūdis, kiek nusikalstamų veikų padarė nuteistasis,kokios dėl jo padarytų nusikalstamų veiksmų kilo pasekmės.Kolegijos manymu,apygardos teismas tinkamai įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes,nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamas bausmes bei teisingai jas subendrino nustatydamas galutinę subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, prokuroras skundu prašydamas skirti griežtesnes bausmes nurodo, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti mažamečių atžvilgiu, kurie buvo bejėgiškos būklės. Tačiau, kolegijos manymu, ši aplinkybė yra nuteistojo veiką kvalifikuojantis požymis, kuris negali būti pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir iš esmės įtakoti bausmės paskyrimą. Be to, apygardos teismas nuteistajam A. K. paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą aštuoneriems metams, kas atitinka BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, todėl kolegijos manymu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam A. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskirta galutinė subendrinta bausmė aiškiai per švelni ir neatitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. K. , jo gynėjo bei Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.