Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės ir Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L.V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. (9.1)S-22621, kuriuo atsakovas atsisakė perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą ir išankstinio neteisminio nagrinėjimo tvarka priimto VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2902 dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą bei išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką.

Administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.13-3111 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 8.13-3244 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo datai yra 138,50 Eur, taip pat nurodyta, jog taikomas dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur.

Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86. Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dieną, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Nuostatų (redakcija, galiojusi pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dieną) 9 punktas nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7 punkte buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 punktą maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo statymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 ir 10 punktais, apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 138,50 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad: Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

Teismas to pagrindu daro išvadą, kad pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, vėliau pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Akcentuotina, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-2/2011).

Pareiškėja, nesutikdama su 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimuose apskaičiuota jai motinystės pašalpa pagal maksimalų Ligos ir motinystės įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų vertinti kaip dar neįvykdytų Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VSDFV priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą apskųsti 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus ikiteismine tvarka, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka institucijai nepateikė.

Pareiškėja teigia, jog 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai negali būti laikomi įvykdytais sprendimais, kadangi ji turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą yra pagrįsti tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jie laikytini teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką; asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas; šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Taigi, asmenims iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Kitiems asmenims, taigi ir pareiškėjai, kuri teisę gauti motinystės pašalpą įgijo 2015 m. balandžio 7 d., paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas nėra numatytas.

Atsižvelgiant į nurodytas teisines bei faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais paskirtą motinystės pašalpą ir konstatuoja, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (9.1)S-22621 ir skundžiama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2902 dalis yra priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teisėti ir pagrįsti. Byloje nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamus aktus skunde nurodytais argumentais, kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus administracinius aktus, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pripažinus, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus sprendimo „Dėl L.V. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 8.13-3111 bei 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo „Dėl L.V. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 8.13-3244, pagrindu išmokėtą motinystės pašalpą ir pareiškėjai išmokėti 7063,54 Eur dydžio motinystės pašalpos nepriemoką (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Visus likusius pareiškėjos skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos L.V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.