Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas teismo po­sė­dyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajo­no apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarimo J. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, būdamas J. B. įmonės savininku, įregistruotos (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav. iden­ti­fi­ka­vimo kodu – (duomenys neskelbtini), ir darbdaviu, – įmonės administracijos vadovu, nuo 2010 m. gruodžio mė­nesio iki 2014 m. vasario 24 d., esant Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 93 str. api­brėžtiems darbo sutarties požymiams, leido dirbti savo įmonėje, jos naudai ir jam pri­žiū­rint, V. K. – periodiškai kas mėnesį iš Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini) gyventojų su­rinkti mokesčius už įmonės tiekiamą geriamąjį vandenį ir pildyti surinktų mokesčių suvestines (ži­nia­raščius), nesudaręs su ja rašytinės darbo sutarties ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pra­džios nepranešęs VSDF administravimo įstaigai (Sodrai) apie V. K. darbo pra­džią, tai yra nelegaliai. Tokiais savo veiksmais J. B. padarė administracinį teisės pa­žei­di­mą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.

Taip pat J. B. skunde teigia, jog teismas nepagrįstai laikė nelegalaus darbo įro­dy­mu pranešimus dėl mokesčių už vandenį pakeitimų, pasirašytus jo bei V. K.. Šie pra­ne­ši­mai vertinant visas bylos aplinkybes turėtų būti traktuojami ne kaip J. B. įmonės dar­buo­to­jų, bet kaip jo individualios įmonės atstovo ir (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės atstovo, ren­kan­čio iš gyventojų pinigus už suteiktą paslaugą. Ta aplinkybė, kad J. B. atleido V. K. nuo mokesčio už vandenį neturėtų būti vertinama kaip kažkoks 16 litų kas mėnesį atly­gi­nimas V. K. už pinigų surinkimą. Nuo mokėjimo už vandenį buvo atleista ir kaimo ben­druomenė, ir mokykla.

Motyvuojamoji dalis

J. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 41³ str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įga­liotiems asmenims. DK 98 str. nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio ko­dek­so 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nus­tatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pi­lie­ty­bės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, su­dė­ties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nele­ga­laus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darb­da­viui ir dar­buo­tojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba eina­mos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba at­ly­gintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (LVAT nutartis admi­nis­tra­ci­nio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009).

Tai, ar konkrečiu atveju fizinių asmenų teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip dar­bo teisiniai santykiai, turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes. Aukš­tesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino svarbias nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, aplinkybes, t. y. ar nustatytas realaus dar­bo faktas bei ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens J. B. ir V. K. san­ty­kiai turėjo darbo teisiniams santykiams būdingų požymių: ar buvo susitarimas dėl darbo, ar V. K. pakluso J. B. nustatytai darbo tvarkai, ar buvo tartasi dėl darbo funkcijų bei atly­ginimo.

J. B. pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas teisinių santykių kva­lifikavimo klausimas. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai J. B. ir V. K. sie­jusius santykius vertino kaip darbo teisinius santykius. Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad na­gri­nė­jamoje byloje nėra duomenų apie J. B. ir V. K. susitarimą dėl darbo. Iš bylos me­džiagos matyti, kad V. K. nuo 2010 m. iki 2014-02-24 kas mėnesį iš Vilka­viš­kio r., (duomenys neskelbtini) gyventojų rinko mokesčius už J. B. įmonės tiekiamą geriamąjį van­de­nį. J. B. kategoriškai neigė aplinkybę, jog su V. K. juos siejo darbiniai san­ty­kiai. Tiek savo paaiškinime duotame darbo inspekcijoje (b. l. 3), tiek apklaustas pirmosios instan­ci­jos teismo po­sė­džio metu jis nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio iki patikrinimo 2014-02-24 mo­kesčius už jo įmo­nės patiektą geriamąjį vandenį iš gyventojų rinko ir suvestines (žiniaraščius) pil­dė būtent V. K.. Tačiau pastarąją surinkti mokesčius išrinko kaimo bendruomenė susi­rin­kime, – jis iškėlė sąlygą, kad mokesčius surinktų kas nors iš bendruomenės narių ir nereikėtų jam pačiam. V. K. pagal sąrašus surinkdavo pinigus ir atnešdavo J. B., o jis įtrauk­da­vo į savo įmonės apskaitą, kasos pajamų orderius išsira­šy­da­vo pats. V. K. jokių darbų jo įmo­nėje nedirbo, tik atnešdavo sąrašą žmonių, kurie davė pinigus. Mokesčio dydį nustatė jis, kaip įmonės vadovas, taip pat sprendė dėl mokėjimų ati­dėjimo, skolų. Jis teigia, jog pranešime gyven­to­jams apie mokes­čio pasikeitimus greta jo, kaip įmonės vadovo, pasirašiusi V. K. tik dėl žinios. Jokio at­ly­gio jis V. K. už mokesčių rinkimą ir sąrašų pildymą nemokėjo, tačiau visą šį laiką buvo atleidęs ją ir jos šeimą nuo mokesčio už įmonės tiekiamą geriamąjį van­de­nį, kas sudarė 16 Lt/mėn. Šį sprendimą jis buvo priėmęs bendruomenės pirmininkės prašymu, kad taip bent iš dalies kom­pensuoti V. K. už jos gaištamą laiką.

Liudytoja V. K. duodama pirminius paaiškinimus darbo inspekcijoje (b. l. 4) bei apklausta pirmosios instancijos teismo, taip pat patvirtino, kad jos ir J. B. nesiejo jokie dar­biniai santykiai, nurodė, jog pinigus už vandenį renka apie tris metus. Pati pasisiūlė per bendruo­me­nės susirinkimą rinkti pinigus už vandenį. Bendruomenės žmonės pasitikėjo ir nusprendė. Dir­bo visuomeniniais pagrindais, bendruomenė atlygio už pinigų surinkimą jai nemokėjo. Mokesčio dydį nustatinėjo J. B., o V. K. iš kaimo žmonių surinkdavo pinigus pagal sąrašą ir juos nunešdavo J. B.. Už pinigų surinkimą atlygio J. B. nežadėjo ir jo negau­da­vo, J. B. tik buvo leidęs nemokėti už vandenį 16 Lt per mėnesį.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja I. S., (duomenys neskelbtini) kaimo ben­druo­menės pirmininkė, patvirtino, jog bendruomenės susirinkimo metu buvo nuspręs­ta parinkti žmogų, tam, kad iš kaimo žmonių surinktų mokestį už J. B. tiekiamą vandenį. V. K. pati pasi­siūlė rinkti pinigus ir rinko neatlygintinai.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, į tai, jog darbo sutartis turi esminių požymių, ski­riančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą dar­bo funkciją. Darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funk­ciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funk­ci­ją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, t. y. darbo su­tar­ty­se yra šalių pavaldumas. Pirmosios instancijos teismas savo nutarime konstatavo, kad bylos aplin­ky­­bė­mis formaliai buvo abu privalomieji darbo sutarties požymiai, numatyti DK 95 str. 1 d., kurie su­da­ro pakankamą pagrindą faktinių darbo santykių konstatavimui. Tačiau su šia teismo iš­va­da su­tikti negalima, kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog tarp J. B. ir V. K. buvo susitarimas, kuriuo V. K. būtų įsipareigojusi dirbti J. B. tam tikrą darbą, o J. B. įsipareigojęs jai suteikti darbą, mokėti už jį atlyginimą. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog V. K. būtų atlikusi tam tikrą darbą ar kitas darbines funk­cijas pa­klus­dama J. B. įmonėje nustatytai organizacinei tvarkai ar kitaip būdama jam pavaldi. Prie­šingai, ką pa­tvirtino J. B. bei liudytojos V. K. ir I. S., dėl pinigų su­rinkimo iš kaimo gy­ventojų, bendruomenės susirinkime tarėsi patys bendruomenės na­riai. Nėra įro­dymų, kad buvo susitarta dėl atlyginimo, kad bendruomenė ar J. B. mokėjo atlygį už pinigų surinkimą. J. B. V. K. nepavedė laikytis darbo tvarkos ir paklusti jo nurodymams nerei­ka­la­vo. Netikėti liudytojų V. K. ir I. S. paro­dy­mais nėra jokio pagrindo, jie yra nuoseklūs ir atitinka byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. B. kaltu dėl administracinį teisės pažeidimo, skundžiamame nutarime rėmėsi Nelegalaus darbo tyrimo akto duomenimis (b. l. 6-7) bei darbo inspektoriaus G. Daubaros paaiškinimais. Nelegalaus darbo tyrimo aktas, atsižvelgiant į paskirtį, gali patvirtinti tik teisei priešingos veikos fiksavimo faktą, bet pats savaime negali už­fik­suoti teisės pažeidimo sudėties elementų, todėl juo negalima remtis kaip tiesioginiu įrodymu, pa­liu­di­jančiu nelegalaus darbo aplinkybes, teisės pažeidimo subjektyviąją pusę ir pan. Šis aktas tėra tik antrinis įrodymas, kuris yra pirminio šaltinio – pareigūno teiginių – išraiška. Darbo inspektorius teismo posėdžio metu nurodė, jog pir­mo su­sitikimo metu V. K. teigė, jog už jos atliekamą darbą pagal susitarimą su įmo­nės sa­vi­nin­ku J. B. ji kas mėnesį kaip darbo užmokestį pa­siliekanti 10 proc. nuo surinktos iš gyven­to­jų mokesčių sumos, savo darbą įvardinusi kaip buhal­te­rės. Tik po telefoninio pokalbio su J. B. savo aiškinimą pakeitusi – paneigė dirbusi buhaltere ir gavusi už tai užmokestį. Šiais darbo inspektoriaus paaiškinimais aukštesnysis teismas nesiremia, kadangi jie nėra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais bei neatitinka byloje nus­tatytų faktinių aplinkybių. Tiek J. B., tiek liudytoja V. K. duodami paaiš­kinimus Darbo inspek­ci­joje, nepatvirtino tos aplinkybės, jog V. K. buvo mokamas atlyginimas už pinigų su­rin­kimą. Byloje nėra surin­k­ta kitų įrodymų, patvirtinančių, jog V. K. kas mėnesį kaip darbo už­mo­kestį pasilikdavo 10 proc. nuo surinktos iš gyventojų mokesčių sumos ir savo darbą įvardino kaip buhalterės. Tai, kad iš V. K. nebuvo imamas 16 Lt mokestis už tiekiamą vandenį, negali būti vertinama, kaip atlygis tariamai už sutartą ir atliktą J. B. įmonės naudai veiklą. Toks tariamas atlyginimas yra pernelyg mažas, kad pripažinti jį darbo užmokesčiu.

Aplinkybių, kad būtent V. K. vyk­dy­da­vo darbo funkcijas ir atlikdavo buhalterės darbą, nepatvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai. Prie bylos medžiagos pridėti Šiaudiniškių kaimo gyventojų sąrašai su jų parašais prie sumokėtos pinigų sumos, negali būti prilyginami ir vertinami kaip buhalteriniai do­ku­mentai, kadangi jie neatitinka buhalteriniams dokumentams keliamų rei­ka­la­vi­mų, kurie yra nu­ma­tyti Buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose teisės aktuose. Byloje esantis skelbimas – pra­ne­šimas kaimo bendruomenei dėl mokesčių už vandenį, taip pat negali būti verti­na­mas kaip įro­dy­mas, kad V. K. dirbo bu­hal­terės darbą J. B. įmonėje. Tai infor­ma­ci­nio pobūdžio pra­nešimas gyventojams susipažinti apie mokesčio dydžio pasikeitimą bei raginimas skolininkus susimokėti. Pati V. K. teisme paaiškino, jog pasitarusi su J. B. pati parašė skel­bi­mą, o kadangi ji surenka pinigus iš gy­ventojų, todėl ir pasirašė po skelbimu. Tai, kad V. K. pasirašė po pranešimu, nepatvirtina fakto, kad J. B. įmonėje ji atliko buhal­terės darbą.

Asmuo traukiamas administracinėn atsa­ko­my­bėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pa­grindu yra konstatuota jam inkriminuojamo ad­mi­nistracinio teisės pažeidimo sudėtis. Spren­džiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Kons­ti­tucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiš­kin­tini trau­kia­mo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT nutartis byloje Nr. N575-2791/­2009). Pa­žy­mėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo pre­zump­ci­ją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pa­žei­dimo pada­ry­mo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai ins­titucijai (LVAT nu­tartis byloje Nr. N663-156/2007). Dėl nurodytų priežasčių, aukštesnysis teis­mas kons­ta­tuo­ja, kad na­gri­nėjamu atveju ATPK 41³ str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pa­žei­dimo pa­darymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Be to, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog nors J. B. ir V. K. santykiai išoriškai ir turėjo darbo teisiniams santykiams būdingų požymių, bendruomenės labui, savitarpio pagalbos pagrindu, kad ir už nedidelį atlyginimą atliekamas funkcijas būtų nepriimtina ir neteisinga vertinti kaip nelegalų darbą ATPK 41³ str. 1 d. prasme dėl mažareikšmiškumo. Tai neprotingai suvaržytų žmonių laisvę pasirinkti tam tikrą elgesio variantą bei grėstų daugybės įprastų veiksmų nepagrįstu pripažinimu ad­mi­nis­tra­cinės teisės pažeidimais. Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pa­vo­jinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

Aukštesnysis teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas tei­sin­gumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; kons­ti­tu­cinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išo­ri­nę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus bai­gia­muosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Kons­ti­tu­ci­nio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvir­tina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes aukštesnysis teismas sprendžia, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena prieš J. B. nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. B. skundą tenkinti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-03-31 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą J. B. nutraukti.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.