- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-02
- Bylos Nr.
- I-4253-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00569-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Egidija Puzinskaitė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- T. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Egidijos Puzinskaitės ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. N. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja T. N. prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014-01-02 sprendimą Nr. (6.5)I-29 ir įpareigoti VSDFV atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) sprendimo mokėti pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas) sumažintą senatvės pensiją paduoti bei išnagrinėti T. N. 2013-06-14 skundą.
Paaiškino, kad pareiškėjai nuo buvo 2007-11-12 paskirta senatvės pensija, tačiau nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 ji buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatymo nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. T. N. dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013-05-15 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, kuris 2013-06-04 rašte Nr. (10.1-02)3-68515 jos prašymo netenkino. Pareiškėja su 2013-06-14 skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau ši institucija, 2013-06-21 rašte Nr. (6.5)I-4204 konstatavusi, kad T. N. praleido iki 2012-12-31 galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, skundą atsisakė nagrinėti. T. N. su 2013-07-15 skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį skyrių išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą nesilaikant išankstinės ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pasinaudojusi VSDFV išaiškinimu, T. N. padavė šiai institucijai 2013-12-13 prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. VSDFV 2014-01-02 sprendimu Nr. (6.5)I-29 atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2013-06-14 skundą. T. N. nuomone, VSDFV nepagrįstai konstatavo, kad ji praleido skundo padavimo terminą, nes pareiškėja VSDFV skundė teritorinio skyriaus 2013-06-04 sprendimą, kuriame išreikšta viešojo administravimo institucijos valia dėl jos prašymo, todėl šis aktas yra individualus administracinis aktas, sukėlęs T. N. teisines pasekmes. Mano, kad dėl šio sprendimo skundą VSDFV pateikdama 2013-06-14, ji termino nebuvo praleidusi. Pareiškėja skundžia ne teritorinio skyriaus 2010 m. atliktą pensijos perskaičiavimą, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-06-04 raštą. VSDFV 2013-06-21 ir 2014-01-02 sprendimais apribojo T. N. teisę pasinaudoti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kita vertus, VSDFV privalėjo pripažinti, kad skundo padavimo terminą pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujinti. VSDFV turėjo atsižvelgti į tai, kad Konstitucinis Teismas nutarimą, kuriame konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, priėmė tik 2012-02-06, o paskelbtas jis buvo 2012-09-21. Taip pat atsakovė turėjo atsižvelgti į Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatą, kad reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnyje yra nustatyta, jog pensijos suma, negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neribojant jokiu terminu. Nagrinėjant skundus dėl reikalavimų išmokėti pensijų nepriemokas, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, nebuvo suformuotos teismo praktikos, sprendžiant termino apginti pažeistos teisės eigos pradžią. Be to, skundo padavimo terminą pareiškėja praleido tik trimis mėnesiais ir 15 dienų, nes pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje, o skundą pateikė 2013-05-15.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad iš T. N. 2013-06-14 skundo turinio buvo akivaizdu, jog ji nesutinka su nuo 2010-01-01 pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos pensijos mokėjimu. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Dėl nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV su 2013-06-14 skundu, T. N. praleido iki 2012-12-31 galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl 2013-06-21 sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta nagrinėti jos skundą. Pareiškėja pateikė 2013-12-14 prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, tačiau svarbių aplinkybių, dėl kurių ji per 3 metus negalėjo apskųsti teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją pagal Laikinąjį įstatymą, nenurodė, todėl 2014-01-02 sprendimu pagrįstai atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti T. N. skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
T. N. bei VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai (b. l. 96, 98). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta pareiškėjai ir atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-01-02 sprendimo Nr. (6.5)I-29 teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti VSDFV atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją paduoti ir išnagrinėti jos 2013-06-14 skundą.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009-01-19 sprendimu Nr. 11-17-705 T. N. nuo 2009-01-01 buvo paskirta 898,34 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 22). Nuo 2010-01-01 pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimu Nr. 11-17-1591 buvo paskirta 920,48 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 24), o nuo 2011-01-01 VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimu Nr. 11-17-1591 – 941,76 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 26). T. N. su 2013-05-15 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies taikymo 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, o netenkinus šio prašymo – pateikti pažymą, iš kurios matytųsi, kada ir kokio dydžio senatvės pensija jai buvo paskirta, kokia ji buvo sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį metu bei nurodyti 2010–2011 m. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumą (b. l. 28). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, 2013-06-04 rašte Nr. (10.1-02)3-68515 pateikė jai informaciją apie nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 paskirtą, perskaičiuotą pagal Laikinojo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėtos (perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas) senatvės pensijos dydžius bei dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius (b. l. 29–30). Nesutikdama su šiuo raštu, T. N. VSDFV pateikė 2013-06-14 skundą, kuriame prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtą 10 792,48 Lt senatvės pensijos dalį (b. l. 44). VSDFV 2013-06-21 sprendime Nr. (6.5)I-4204 pareiškėjos 2013-06-14 skundą nagrinėti atsisakė, kadangi kreipdamasi į VSDFV, T. N. buvo praleidusi iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjai paaiškinta, kad jeigu ji iki 2013-07-05 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 40–41). T. N. pateikė VSDFV 2013-12-14 prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir išnagrinėti jos 2013-06-14 prašymą. Nurodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, priėmė tik 2012-02-06, o viešai jis buvo paskelbtas tik 2012-09-12. Prašymą atnaujinti terminą pareiškėja taip pat motyvavo Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnio nuostatomis bei vienodos praktikos analogiškose bylose dėl termino apginti pažeistą teisę eigos pradžios nebuvimu (b. l. 43, 45–46). VSDFV 2014-01-02 sprendime Nr. (6.5)I-29 atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV skyriaus sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nusprendė nenagrinėti T. N. 2013-06-14 skundo bei 2013-12-14 prašymo. Šiame sprendime atsakovė nurodė, kad pareiškėjos 2013-12-14 prašyme pateikti argumentai neįrodo, jog terminą ji praleido dėl nuo savo valios nepriklausiusių aplinkybių (b. l. 42).
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl VSDFV 2014-01-02 sprendimo Nr. (6.5)I-29 panaikinimo ir įpareigojimo atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją paduoti bei išnagrinėti T. N. 2013-06-14 skundą, 2014-06-26 sprendimu jį atmetė, pripažinęs, kad VSDFV 2014-01-02 sprendime Nr. (6.5)I-29 pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino ir atsisakė nagrinėti jos skundą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Atmetęs reikalavimą dėl VSDFV 2014-01-02 sprendimo Nr. (6.5)I-29 panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV atnaujinti skundo padavimo terminą bei išnagrinėti T. N. 2013-06-14 skundą (b. l. 60–65). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-22 nutartimi pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-26 sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 79–85). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013-06-21 sprendime iš esmės pritarė VSDFV teritorinio skyriaus 2013-06-04 rašte nurodytai informacijai, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, o taip VSDFV, kaip išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos, dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), o tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą ir nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. T. N. prašomas panaikinti VSDFV 2014-01-02 sprendimas Nr. (6.5)I-29, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą, šiuo atveju vertinamas kaip perteklinis, nesukeliantis teisinių pasekmių, nes nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Įpareigojimas atsakovei išnagrinėti pareiškėjos 2013-06-14 skundą tokioje situacijoje taip pat netenka prasmės, nes tokiu būdu jos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos, kadangi ji nėra pareiškusi reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai sumažintos senatvės pensijos dalį.
Atsižvelgęs į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-22 nutartį bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-10-05 nutartyje T. N. išaiškino teisę iki 2015-10-19 pareikšti reikalavimą dėl jai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (b. l. 87–88). Ši teisė pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-10-27 nutartyje, kuria buvo pratęstas terminas iki 2015-11-17 pasinaudoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-10-05 nutartyje išaiškinta teise pareikšti reikalavimą dėl T. N. nesumokėtos pensijos dalies priteisimo (b. l. 90–91). Pareiškėja jai išaiškinta teise patikslinti skundą nepasinaudojo, teismo posėdyje ji nedalyvavo (b. l. 99).
Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra asmens teisė, kuri pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Asmens kreipimasis į administracinį teismą turi būti veiksmingas ir efektyvus ta prasme, kad, patenkinus atitinkamą teismui paduotą skundą, teismas galėtų realiai apginti viešojo administravimo subjekto pažeistas asmens teises arba įstatymų saugomus interesus. Nesant tokios galimybės, kreipimasis į administracinį teismą taptų beprasmis ir nepasiektų teisių gynimo administraciniame teisme efektyvumo, o tuo pačiu ir teisingumo vykdymo tikslo.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-22 nutartyje konstatavo, jog T. N. prašomas panaikinti VSDFV 2014-01-02 sprendimas Nr. (6.5)I-29 nesukelia jai teisinių pasekmių, o įpareigojimas atsakovei išnagrinėti pareiškėjos 2013-06-14 skundą nagrinėjamu atveju neturi prasmės, nes taip jos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos, bei tai, kad pareiškėja nepasinaudojo jai teismo net kelis kartus išaiškinta teise tikslinti skundą, darytina išvada, kad T. N. pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl turi prisiimti riziką dėl neatliktų veiksmų jai kilusių teisinių pasekmių. T. N. skundo patenkinimas nagrinėjamu atveju realiai nesukeltų pareiškėjos siekiamų teisinių pasekmių. Realias teisines pasekmes T. N. galėtų sukelti reikalavimo dėl jai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo patenkinimas, tačiau kadangi tokio reikalavimo ji nereiškė, pareiškėjos skundas atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos T. N. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.