Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, bei nuteistas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 6 d., 16.30 val., iki 2013 m. birželio 7 d., 4.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia suspaudė kojomis gulinčios savo motinos O. B. Ž. krūtinę, sudavė ne mažiau kaip 40 smūgių virtuviniu kirviu savo motinai O. B. Ž. į kairį dilbį, galvą, dubenį, dešinį žastą ir dilbį, dešinį petį, plaštakas, taip padarydamas kairių III-V ir dešinių III-VI šonkaulių lūžius, odos nubrozdinimus dešinio peties, dešinio žando, dešinio žasto ir dilbio srityse, poodines kraujosruvas dubens, kairės akies, kairio smilkinio, kaktos ir kairio dilbio srityse, kirstines žaizdas kaktoje, plaukuotoje galvos dalyje, poodines kraujosruvas ir kirstines žaizdas abiejose plaštakose, kairės rankos trečio piršto naginės falangos amputaciją, kairio antro delnakaulio lūžį, muštines ir kirstines žaizdas dešinėje pakaušio pusėje, galvos minkštųjų audinių kraujosruvas, skeveldrinius kaukolės skliauto lūžius, kietojo dangalo pažeidimą, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, dešinio smegenų pusrutulio sumušimą, kraujo išsiliejimą į smegenų skilvelius, sunkų difuzinį aksonų pažeidimą, nuo ko nukentėjusioji O. B. Ž. netrukus įvykio vietoje mirė, ir suvokdamas, kad tokiu veikimo būdu – daugybės sužalojimų bei kaulų lūžių padarymu – sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – motiną O. B. Ž..

M. Ž. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose.

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Teismas, priėmęs skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 5-10 punktuose, taip pat nepagrįstai nepritaikė BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pasak M. Ž., šiuo atveju nebuvo įvertinta apelianto vartojamų vaistų įtaka jo psichinei būsenai. Nuteistasis serga cukriniu diabetu ir nuolat vartoja insuliną. Per pastaruosius dvejus metus M. Ž. dėl šios ligos patyrė septynis diabetinės komos atvejus, kurie turėjo įtakos jo psichinei būsenai, emocijoms ir bendravimui su nukentėjusiąja. Tvirtina, kad byloje nebuvo ištirta ir įvertinta jo psichinė būsena nusikaltimo padarymo metu. Be to, apelianto teigimu, ši byla yra rezonansinė, apie ją buvo rodoma televizijoje ir rašoma spaudoje, kas turėjo įtakos teisėjų, prokuroro ir ekspertų požiūriui bei jų priimtiems sprendimams byloje.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, M. Ž. gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su M. Ž. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

M. Ž. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – savo motinos mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis itin žiauriai nužudė savo šeimos narį, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančiomis aplinkybėmis. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, O. B. Ž. padarytų sužalojimų pobūdį ir skaičių, nėra abejonių, kad M. Ž. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Priešingai nei teigia nuteistasis, apygardos teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad M. Ž. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei atsižvelgė į ją parinkdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmės dydį. Nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai, nepateikdamas jokių argumentų teigia, kad šiuo atveju nepagrįstai nenustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5-10 punktuose. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad yra kitos M. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o vien nuteistojo subjektyvus ir neargumentuotas manymas savaime neleidžia švelninti nuteistojo teisinės padėties. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pats M. Ž. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis prieš nusikaltimo padarymą piktnaudžiaudavo alkoholiu (t. 2, b.l. 120). Tai patvirtina, kad apelianto neblaivumas nusikaltimo padarymo metu nebuvo atsitiktinis ir ši fiziologinė būsena skatino jį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. M. Ž. anksčiau neteistas (t. 2, b.l. 14), vieną kartą baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 13), jis nusikaltimo padarymo metu nedirbo (t. 2, b.l. 15-16), buvo registruotas darbo biržoje (t. 2, b.l. 17). Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, nėra aiškiai per griežta. M. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad jis serga cukriniu diabetu ir nuolat vartoja insuliną, tačiau tai nebuvo aplinkybė, kuri sulaikytų jį nuo neteisėtų veiksmų padarymo. Be to, kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Šiuo atveju M. Ž. sveikatos būklė nėra pakankamas pagrindas paskirti jam mažesnę laisvės atėmimo bausmę.

BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2011). Byloje nustatyta, kad M. Ž. po padaryto nusikaltimo pats savo noru neatvyko į teisėsaugos instituciją, taip pat nepranešė apie padarytą nusikaltimą, o policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė kiti asmenys. Ta aplinkybė, kad nuteistasis po savo motinos nužudymo telefoninio pokalbio metu pasakė liudytojui R. K. apie padarytą nusikaltimą, nepripažintina pranešimu apie nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijai. Aptariamos sąlygos nebuvimas užkerta galimybę taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apelianto padaryto nusikaltimo. Byloje taip pat nenustatyta BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant kaltininkui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Nuteistasis neteisus teigdamas, kad šioje byloje nebuvo ištirta ir įvertinta jo psichinė būsena nusikaltimo padarymo metu. Siekiant išsiaiškinti M. Ž. psichinę būseną, jam buvo paskirta stacionari teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė (t. 1, b.l. 171-172). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-53/2013 konstatuota, kad apeliantas nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Be to, nuteistasis nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitos emocinės būsenos, galėjusios turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (t. 1, b.l. 178-181). Aptariamame ekspertizės akte nenurodyta, kad nusikaltusio M. Ž. psichinei būsenai turėjo įtakos sirgimas cukriniu diabetu. Priešingai, ekspertų komisija konstatavo, jog nusikaltimo padarymo metu apeliantas buvo paprasto girtumo būsenos, jis buvo orientuotas, sąmoningas, psichozės reiškinių ar atminties sutrikimų nenustatyta. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti komisijos narių, kiekvieno iš jų dirbančio teismo psichiatrais ekspertais ir turinčio daugiau nei dvidešimties metų ekspertinio darbo stažą, surašyto ekspertizės akto išvadomis. Todėl M. Ž. apeliaciniame skunde išdėstyti subjektyvaus pobūdžio teiginiai, kad jis per pastaruosius dvejus metus dėl cukrinio diabeto patyrė septynis diabetinės komos atvejus, kurie turėjo įtakos jo psichinei būsenai, emocijoms ir bendravimui su nukentėjusiąja, nelaikytini kaip paneigiantys Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-53/2013 padarytas išvadas, o nuteistasis tokiais teiginiais siekia sumažinti savo kaltės laipsnį dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliantas pateikia tik savo nuomonę, kad šios bylos aplinkybių informavimas žiniasklaidos priemonėse turėjo įtakos teisėjų, prokuroro ir ekspertų požiūriui bei jų priimtiems sprendimams. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti minėtų baudžiamojo proceso subjektų objektyvumu ir jiems pavestų funkcijų tinkamu atlikimu, tuo labiau, kad žiniasklaidos atstovams įstatymai suteikia teisę informuoti visuomenę apie nagrinėjamų bylų eigą, o šios bylos teisminis nagrinėjimas vyko viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o M. Ž. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.