Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-68-350/2012

Teisėjas Audrius Sadauskas Baudžiamojo proceso Nr. 1-50-1-00161-2011-9

2012 m. vasario 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. B. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams ir penkiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 161 str. 2 d. nubaustas dvidešimt (20) parų arešto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams ir penkiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmės subendrintos, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-23 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalis ir galutinai paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams.

V. J., padariusi baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 str. 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 str. 1 d. 3 p. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 str. 1 d. 1 p., 5 p., 83 str. 87 str. 1 d., 2 d. 1 p., 2 p., 3 d. 4 p. V. J. skirta auklėjamojo poveikio priemonė - įspėjimas ir dešimties mėnesių terminui – elgesio apribojimas, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą bei uždrausta bendrauti su M. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės mėn. 5 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) pastato, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo Ž. J. atžvilgiu, tai yra suduodamas kumščiu du smūgius nukentėjusiam į nosį ir dešinį žandikaulį, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir pagrobė svetimą, nukentėjusiajam Ž. J. priklausantį, turtą bendros 200 Lt vertės: mobilųjį telefoną „Samsung D880“ su „TELE2 Pildyk“ SIM kortele bendros 160 Lt vertės ir pinigus 40 Lt.

Be to, jis 2011 m. gegužės mėn. 5 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 22 val., nupirkęs alkoholinių gėrimų, įvairiose (duomenys neskelbtini) miesto vietose: (duomenys neskelbtini) parke, alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turgavietės, esančios prie (duomenys neskelbtini) pastato, teritorijoje, siūlydamas V. J. gim. (duomenys neskelbtini) juos gerti, nugirdė vaiką.

V. J. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 str. 1 d. 3 p. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta už tai, kad ji būdama apsvaigusi nuo alkoholio, žinodama, jog mobilusis telefonas „Samsung D880“ su „TELE2 Pildyk“ SIM kortele bendros 160 Lt vertės gautas nusikalstamu būdu, tai yra pagrobtas 2011-05-05, apie 20 val., (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) pastato, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. J., 2011-05-05, 21.55 val., (duomenys neskelbtini), savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), paimdama iš M. B. įgijo plėšimo būdu iš Ž. J. pagrobtą svetimą turtą – mobilųjį telefoną „Samsung D880“ su „TELE2 Pildyk“ SIM kortele bendros 160 Lt vertės. Po to, 2011-05-06, apie 10 val., (duomenys neskelbtini) miesto turguje, esančiame (duomenys neskelbtini), parduodama nenustatytam asmeniui jį realizavo.

V. J. pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos girtumą įvardijo kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, neatsižvelgė į tai, kad girtumas buvo sąlygotas M. B. nusikalstamų veiksmų pavartotų prieš jos valią, ir už šio nusikaltimo padarymą pastarasis yra nuteistas, o nukentėjusysis Ž. J., kuris jos atžvilgiu atliko tokius pat veiksmus, baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas, kas apeliacinį skundą pateikusios V. J. nuomone pažeidė nešališkumo ir lygybės prieš įstatymus principus.

Be to, apeliantės teigimu ji nepagrįstai pripažinta kalta, kad naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu, nors tuo ir nebuvo kaltinama, o prokuroras teisme kaltinime nurodytos veikos esminių aplinkybių nepakeitė ir rašytinio prašymo teismui apie tai nepateikė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 str. 1 dalis.

Teismo posėdyje M. B. ir V. J. gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

M. B. apeliacinis skundas atmetamas, V. J. tenkinamas.

Dėl M. B. apeliacinio skundo

M. B. savo kaltės dėl nusikalstamų veikų neginčija, atvirkščiai - apeliaciniame skunde nurodo, kad savo kaltę, kurią tiriant ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme pripažino iš dalies, šiuo metu pripažįsta visiškai, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 320 str. 3 d. nuostata, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ji patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, šio apelianto kaltės klausimo nenagrinėja, tik konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas M. B. atžvilgiu byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir jo veikas kvalifikavo teisingai.

Pirmosios instancijos teismas paskirdamas M. B. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrinta bausmę, tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus - parinkdamas bausmes už atskiras veikas atsižvelgė į BK 54 str. nuostatas, t. y. į tai, jog jis teisiamas nebe pirmą kartą, teistumas neišnykęs, šias nusikalstamas veikas padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, baustas administracine tvarka, padarė vieną apysunkį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, nusikaltimai yra tyčiniai, baigti, padaryti esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (nusikalstamas veikas M. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, charakterizuojamas neigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad M. B. jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, toliau daro nusikalstamas veikas ir pagrįstai, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d. nuostata, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 180 str. 1 d. paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, savo trukme artimą įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui, o pagal BK 161 str. 2 d. paskyrė arešto bausmę, taip pat savo trukme artimą įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui.

Apeliaciniame skunde M. B. taip pat pripažįsta, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodydamas, kad būtent girtumas neleido jam suvokti daromų veiksmų, t. y. pripažindamas, kad būtent girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikomas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje ši aplinkybė yra pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta savo iniciatyva, o ne dėl to, kad jo kaltė būna įrodyta byloje surinktais įrodymais.

Kadangi šiuo atveju M. B. savo kaltę pripažino tik po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad tai jis padarė savanoriškai, siekdamas padėti išsiaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, o toks prisipažinimas vertinamas išimtinai tik kaip siekimas nepagrįstai palengvinti savo teisinę padėtį ir tokio prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į BK 61 str. 2 d. nuostatą, kad bausmės dydį teismas parenka atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skaičiuojant nuo įstatymo sankcijoje nurodyto atitinkamos bausmės vidurkio, paskirtosios bausmės, kurių kiekviena yra mažesnė nei sankcijose nustatytas bausmės vidurkis, savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės M. B. subendrintos apėmimo būdu, o ši subendrinta bausmė, kadangi veikos buvo padarytos lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, BK 64 str. tvarka subendrinta su neatliktąja pagal ankstesnį nuosprendį bausme apeliantui palankausiu galimu - dalinio sudėjimo - būdu, nėra pagrindo ir M. B. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laikyti aiškiai per griežta.

Dėl V. J.

Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pagal BK 198 str. 3 d. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad iš M. B. įgijo žinomai jo plėšimo būdu pagrobtą svetimą mobilųjį telefoną, bei, kad vėliau parduodama jį realizavo.

Atsakomybė pagal BK 189 straipsnį už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą atsiranda, kai kaltininkas įgyja visas nuosavybės teises į šį turtą, t. y. jis pradeda šį turtą besąlygiškai, nepriklausomai nuo jokio kito asmens, tame tarpe ir nuo šį turtą nusikalstamu būdu gavusio ir kaltininkui perdavusio, valios valdyti, naudoti ir juo disponuoti – gali su šiuo turtu elgtis kaip su savo.

Tokio turto realizavimu suprantamas veiksmas, kada kaltininkas tokį turtą bet kokios formos sandoriu perduoda tretiesiems asmenims.

Šioje byloje nustatyta, kad M. B. perdavė V. J. telefoną teigdamas, kad jį jai dovanoja. V. J. telefoną paėmė, į jį buvo įdėjusi savo SIM kortelę, ją šiame telefone išbandė. Sekančios dienos ryte M. B. savo iniciatyva šį telefoną pardavė nenustatytam asmeniui. Visą laiką nuo tada, kai M. B. telefoną pagrobė iki jį pardavė, M. B. su V. J. buvo kartu.

Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kad telefonas kuriuo nors metu buvo tapęs V. J. asmenine nuosavybe, t. y. kad ji buvo įgijusi teisę išimtinai savo valia telefoną valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Aplinkybė, kad M. B. V. J. buvo pareiškęs, jog telefoną jai dovanoja, savaime nereiškia, kad jis toks sandoris iš tikrųjų įvyko. O kad tokio sandorio realiai nebuvo, patvirtina vėlesni įvykiai, t.y. tai, kad M. B. sekančią dieną savo iniciatyva telefoną pardavė nenustatytam asmeniui. Iš to darytina išvada, kad M. B., savo nusikalstamais veiksmais gavęs minimą telefoną, realiai taip įgytų į telefoną nuosavybės teisių praradęs niekada nebuvo, taip pat nebuvo šių teisių perleidęs V. J.. Tai, kad V. J. per visą laiką, kol telefonas buvo M. B. žinioje, nebuvo su M. B. išsiskyrusi ir tuo metu į minimą telefoną buvo įdėjusi savo SIM kortelę negali būti vertinama, kad telefoną ji realiai buvo įgijusi, nes savo nuožiūra ji telefonu nedisponavo ir jo nevaldė.

Byloje jokiais įrodymais nėra paneigta, kad telefoną nenustatytam asmeniui tiesiogiai pardavė M. B., kad jis tiesiogiai gavo pinigus už telefoną ir kad šiuos pinigus išleido išimtinai savo reikmėms. Vien aplinkybė, kad V. J. buvo kartu su M. B. šiam parduodant jo paties pagrobtą telefoną nėra pagrindas pripažinti, jog pati V. J. kaip nors prisidėjo prie minimo telefono realizavimo. Telefono pardavimo metu ji savo buvimu kartu M. B. niekaip nepadėjo ir nepalengvino jam šį veiksmą atlikti.

Taip pat, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad V. J. būtų gavusi iš M. B. bent dalį jo už realizuotą telefoną gautų pinigų.

Tokiu būdu, V. J. nepadarius jai inkriminuotos veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 str. 3 d. požymių, t. y. žinomai nusikalstamu būdu gauto turto neįgijus ir jo nerealizavus, ji išteisinama.

Dėl to, kad V. J. išteisinama dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, kolegija jos apeliacinio skundo motyvų nebenagrinėja, tik pažymi, kad motyvas, jog V. J. nežinojo, kad M. B. telefoną įgijo jai žinomai nusikalstamu būdu, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje V. J. nėra pripažinta nukentėjusiąja dėl jos nugirdymo, už ką yra nuteistas M. B., šiame epizode ji nėra proceso dalyvis, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 312 str. 1 d., turintis teisę paduoti apeliacinį skundą, todėl V. J. apeliacinis skundas dėl šio epizodo taip pat nenagrinėjamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 1 d. 1 p. kolegija

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį dalyje dėl V. J. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 str. 3 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti V. J. panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

M. B. apeliacinį skundą atmesti.