- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-02
- Bylos Nr.
- I-4195-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03103-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Arūnas Kaminskas, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Anykštos redakcija“
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- V. R. G., A. L.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovams Vygantui Barkauskui, Gražinai Šmigelskienei, atsakovo atstovui Žydrai Klevinskaitei viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretieji suinteresuoti asmenys V. R. G., A. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. SPR-41 „Dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene nepasiekiama kaip Anglijos karalienė"(www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos” toje dalyje, kurioje nuspręsta:pripažinti pareiškėjos V. R. G. dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė"(www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu;įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo; 2) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu - žyminį mokestį ir išlaidas byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti.
Skunde teigia, kad Sprendimas Nr. SPR-41 skundžiamoje dalyje neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.Atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau - ir VIĮ) 3 str. 2 d.Tokia atsakovo išvada, pareiškėjo nuomone, nepagrįsta. Visų pirma pažymi, kadVIĮ3str. 2 d. yra bendrojo pobūdžio norma, kurioje išvardinta keliolika labai įvairių, tame tarpe ir tarpusavyje nesusijusių viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų pareigų. VIĮ 3 str. 2 d. yra ir pasiunčiamosios teisės normos elementų, kadangi joje yra nuoroda į Konstituciją ir įstatymus bei Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Taigi, atsakovas, pripažindamas ir įspėdamas pareiškėją dėl VIĮ 3 str. 2 d. pažeidimo, turėjo pareigą nurodyti, kurią konkrečią VIĮ 3 str. 2 d. įtvirtintą pareigą (ar pareigas) pažeidė pareiškėjas.
Pasak pareiškėjo, iš Sprendimo nebeaišku, kokį pažeidimą, atsakovo nuomone, padarė pareiškėjas, kadangi Sprendimo SPR-41 rezoliucinėje dalyje konstatuojamas VIĮ 3 str. 2 d. pažeidimas, tuo tarpu Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. esą pažeidė VIĮ 41 str. 2 d. 5 p. nustatytą pareigą. Tačiau atsakovo sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl jis turi būti konkretus, aiškus, jo formuluotės suprantamos vienareikšmiškai ir pan.
Paaiškina, kad bet kuriuo atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 str. 2 d., 41 str. 2 d. 5 p. ar kitas teisės normas.
Paaiškina, kad interneto portale www.anyksta.lt2013 m. lapkričio 25 d. žinutė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. G. - Anykščių rajono savivaldybės administracijos Komunikacijos skyriaus specialistę ryšiams su visuomene „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė" buvo įdėta po to, kai šis viešojo asmens statusą visuomenėje turintis asmuo (trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra Anykščių rajono savivaldybės administracijos tarnautoja - specialistė ryšiams su visuomene, be to, ji yra ir politikė - Lietuvos Socialdemokratų partijos Socialdemokratinės moterų sąjungos Anykščių klubo vadovė) atsisakė duoti interviu apie savo darbą, visuomeninę veiklą bei pomėgius interneto portalo www.anyksta.ltir laikraščio „Anykšta“ žurnalistui trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L.
Atsakovo išvada, kad pareiškėjas informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. G. rinko nesąžiningai ir tuo pažeidė VIĮ 3 str. 2 d. įtvirtintą pagarbos žmogui principą, nėra pagrįsta. Tokią išvadą atsakovas motyvavo tuo, kad trečiojo suinteresuoto asmens V. R. G. pareigos neįpareigoja jos bendrauti su visais viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) apie savo privatų gyvenimą; kad ji turėjo diskrecijos teisę nuspręsti kam ir kokio turinio informaciją atskleisti apie save ir savo šeimą. Iš tokios motyvacijos suprastina, kad, atsakovo nuomone, jau pats žurnalisto kreipimosi į savivaldybės tarnautoją faktas a priori reiškia nepagarbą tam asmeniui ir užtraukia įstatymų nustatytų poveikio priemonių taikymą. Jeigu iš tikrųjų taip, tai tokia atsakovo nuomonė visiškai nepagrįsta, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra Anykščių rajono savivaldybės administracijos tarnautoja - specialistė ryšiams su visuomene, todėl pareiškėjo žurnalistai ir turėjo kreiptis į ją. Šiame kontekste reikšminga, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra išsamiai pasakojusi apie save kitam Anykščių rajone leidžiamam laikraščiui „Šilelis“, taip pat yra dalyvavusi Anykščių radijo stoties „Nykščiai“ radijo laidoje, todėl ir didžiausio Anykščiuose laikraščio „Anykšta“ bei interneto portalo www.anyksta.ltžurnalistai turėjo pagrįstų lūkesčių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. papasakos apie savo darbą ir visuomeninę veiklą.
Kadangi Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene kategoriškai atsisakė bendrauti su laikraščio „Anykšta“ ir interneto portalo www.anyksta.ltžurnalistais, 2013 m. lapkričio 25 d. pabaigoje portale www.anyksta.ltbuvo paskelbta žinutė ,,Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė". Tokia antrašte buvo išreikšta nuomonė, kad komunikavimas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. R. G. yra toks pats sunkiai įmanomas, kaip ir su Jungtinės Karalystės monarche.
Skaitytojų buvo paprašyta pasidalinti informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. G., tačiau vienam iš redakcijos žurnalistų suabejojus dėl tokio prašymo tinkamumo (nors teisės normos ir nedraudžia klausti skaitytojų nuomonės apie viešojo asmens - savivaldybės tarnautojo ir/ar politiko veiklą, ypač tais atvejais, kai viešas asmuo nemotyvuotai ir nepagrįstai atsisako bendrauti su žurnalistais), ši žinutė kitą dieną buvo išimta. Sprendimo Nr. SPR-41 teisėtumo kontekste reikšminga, kad pareiškėjas niekada nei skaitytojų, nei kitų asmenų neprašė rinkti ar teikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens V. R. G. privatų gyvenimą, taip pat niekada neskelbė informacijos apie jos privatų gyvenimą. Taigi pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų ir nepažeidė VIĮ 3 str. 2 d. nuostatų bei kitų teisės normų.
Atsiliepimas
Atsakovas Sprendime Nr. SPR-41 nurodo, kad: trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. turi diskrecijos teisę nuspręsti, kam ir kokio turinio informaciją atskleisti apie save ir savo šeimą. Tokią diskrecijos teisę trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. neabejotinai turi, tačiau pareiškėjas šios teisės nepažeidė. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. atsisakė bendrauti su pareiškėjo žurnalistu, ne tik apie savo šeimą ir privatų gyvenimą, bet ir apie savo darbą Anykščių rajono savivaldybėje, ir viskas tuo pasibaigė.
Sprendime Nr. SPR-41 iškraipomos faktinės aplinkybės, kadangi atsakovas nurodo, esą pareiškėjas <...>informaciją siekė rinkti ir paskelbė ją tam, kad patenkintų smalsumą<...>, kadangi jokios informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. G. pareiškėjas nepaskelbė. Atsakovas Sprendime Nr. SPR-41 taip ir neapsisprendė, ar pareiškėjas VIĮ pažeidimą padarė todėl, kad siekė surinkti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. G., ar kad tokią informaciją paskelbė.
Remiasi VIĮ 2 str. 45 d. nuostata, apibrėžiančia privataus gyvenimo sąvoką.
Nurodo, kad privataus gyvenimo duomenų pareiškėjas nepaskleidė. Kad tokius duomenis pareiškėjas būtų paskleidęs, nenustatė ir atsakovas.
Tačiau, jeigu pareiškėjas nepažeidė trečiojo suinteresuoto asmens V. R. G. teisės į privatų gyvenimą, tampa nebeaišku, kokį VlĮ pažeidimą pareiškėjas padarė ir už ką pareiškėjas buvo nubaustas.
Dėl pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo. Sprendimas nepagrįstas, todėl naikintinas ir dėl to, kad atsakovas, pripažindamas, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 str. 2 d., pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę.Publikacija ,,Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė" skaitytojai buvo informuoti apie tai, kad Anykščių savivaldybės tarnautoja, kurios tiesioginės pareigos yra ryšiai su visuomene - trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. -atsisakė bendrauti su žurnalistu. Ginčo, kad ši informacija atitinka tikrovę, nėra.
Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija), kuri yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, 10 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.Pareiškėjas sąžiningai pasinaudojo šia teise, todėl Sprendimas ir dėl šios priežasties nėra pagrįstas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 2 d. nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o 23 str. 3 d. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ir ginti konstitucinei santvarkai.
Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarimekonstatavo, kad“laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 str. 3 d. nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas”.
Tokia pat nuostata yra ir Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 15-465).
VIĮ 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė.
VIĮ 5 str. 1 d. lp. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.
Dėl trečiojo suinteresuoto asmens V. R. G., kaip viešojo asmens statuso. Paaiškina, kad atsakovas neatsižvelgė ir į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra viešasis asmuo ex offitio, kadangi ji yra savivaldybės tarnautoja - Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene (VIĮ 2 str. 73 d.). Be to, ji yra ir politikė - Lietuvos Socialdemokratų partijos Socialdemokratinės moterų sąjungos Anykščių klubo vadovė.
Tiesa, atsakovas Sprendimo Nr. SPR-41 lyg ir pripažino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. laikytina viešuoju asmeniu, kad turėtų būti nuosaikesnė jos atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jos atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus, tačiau toliau padarė diametralią viešojo asmens statusui išvadą, esą pareiškėjas pažeidė VlĮ 3 str. 2 d.
Tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos.
Reikšminga, kad teisę kritikuoti savivaldybių veiklą garantuoja ir nacionalinė teisė. Štai Konstitucijos 33 str. 1 d. nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus; draudžiama persekioti už kritiką. VlĮ 9 str. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti <...> savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiką; Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką.
Šiuo atveju publikacija „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė" buvo kritikuojamas Anykščių rajono savivaldybės uždarumas, informuojant interneto portalo www.anyksta.lt skaitytojus, kad savivaldybės tarnautoja, kurios tiesioginės pareigos yra bendravimas su savivaldybės bendruomene, tame tarpe ir su žurnalistais, informacijos apie savivaldybės veiklą teikimas ir pan., arogantiškai atsisakė bendrauti su didžiausio Anykščių laikraščio “Anykšta’' ir interneto portalo žurnalistu.
Dėl nurodytų motyvų ginčijama Sprendimo Nr. SPR-41 dalis naikintina.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai palaikė skundą ir prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – ir atsakovas, Inspektorius, ŽEI) atsiliepime į skundą (b.l. 35-38) paaiškina, kad 2014 m. gegužės 12 d. žurnalistų etikos inspektorius priėmė sprendimą Nr. SPR-41 „Dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ (www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos“ (toliau - Sprendimas).
Išnagrinėjęs pareiškėjos V. R. G. skundą, atlikęs tyrimą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs skundo tyrimo metu surinktą medžiagą žurnalistų etikos inspektorius nusprendė skundą pripažinti iš dalies pagrįstu ir įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo.
Žurnalistų etikos inspektorius, kaip viešojo administravimo subjektas, atliko skundo tyrimą Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, atsižvelgta į skundo tyrimo metu surinktą medžiagą publikacijos turinį, jos kontekstą imperatyvias teisės aktų nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo suformuotą praktiką neturtinių teisių gynimo bylose. Todėl pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Jo kompetencijos ribas nustato Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis. Konkrečiu atveju aktualus minėto įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame nustatyta Inspektoriaus funkcija - vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmoguiprincipais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.
Inspektorius, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir nustatęs Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimą, konkrečiai - pagarbos žmogui principo pažeidimą, neperžengė įstatymų leidėjo jam nustatytų kompetencijos ribų ir tinkamai atliko jam nustatytą funkciją, vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų.
Atlikęs skundo tyrimą, Inspektorius nustatė, kad paskelbiant suinteresuoto asmens, kaip asmens apie kurį skleidžiama informacija, negerbimą, jo teisių ir laisvių nepaisymą, todėl paskleidus nurodyto turinio informaciją trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai galėjo pasijusti persekiojama, siekiant surinkti bet kokio turinio informaciją apie ją ir jos šeimą. Pareiškėjas buvo netikslus tiek savo paaiškinimuose nurodydamas, kad žurnalistai turėjo pagrįstų lūkesčių, jog trečiasis suinteresuotas asmuo papasakos apie savo darbą ir visuomeninę veiklą, kadangi publikacijoje buvo aiškiai paskelbta: „„Anykštos“ skaitytojų norams kuo daugiau sužinoti apie savivaldybės Komunikacijos skyriaus specialistę ryšiams su visuomene V. R. G. kol kas nelemta išsipildyti. Ši ponia atsisakė papasakoti „Anykštai“ apie savo darbą, laisvalaikį, pomėgius ir šeimą“, tiek ir skunde teismui, teigdamas, jog pareiškėjo žurnalistai turėjo pagrįstų lūkesčių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo papasakos apie savo darbą ir visuomeninę veiklą. Pareiškėjo tikslą surinkti platesnio pobūdžio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį patvirtina ir 2013 m. lapkričio 22 d. žurnalisto A. L. elektroninis laiškas trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuriame teigiama: „redakcijos vadovybės esu įpareigotas su jumis padaryti interviu apie darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t.t.“. Taigi iš šių teiginių turinio aišku, kad „kuo daugiau sužinoti“, „ką nors tokio“ apie trečiąjį suinteresuotą asmenį yra susiję ne tik su jos darbine veikla, tačiau taip pat ir su trečiojo suinteresuoto asmens bei jos šeimos privačiu gyvenimu. Iš esmės tokiu būdu pareiškėjas informaciją siekė rinkti ir paskelbė ją tam, kad patenkintų smalsumą, o ne sąžiningai įgyvendintų savo pareigą skleisti informaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo turi diskrecijos teisę nuspręsti kam ir kokio turinio informaciją atskleisti apie save ir savo šeimą. Todėl pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjo taikomas informacijos rinkimas, raginant skaitytojus pateikti apie trečiąjį suinteresuotą asmenį „ką nors tokio“ pažeidė Visuomenės informavimo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogui principą. Taigi Inspektorius išsamiai išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir tinkamai atliko Visuomenės informavimo įstatyme nustatytą funkciją.
Pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos yra atsakingų už viešosios informacijos skleidimą asmenų elgesio taisyklės. Tai reiškia, kad minėti principai yra išreikšti teisės normomis ir atlieka reglamentavimo funkciją, todėl juose nustatytų elgesio taisyklių laikymasis yra privalomas konkretiems asmenims, o už jų nesilaikymą taikytina atsakomybė.
Taigi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnis apibrėžia būtinumą laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų ir jais vadovautis. Tai taip pat reiškia, kad visuomenės informavimo principai ne tik turi būti taikomi teisiniuose santykiuose, kurie kyla visuomenės informavimo srityje, bet ir šių principų laikymasis gali būti vertinamas pareigūno, priimančio atitinkamus sprendimus. Vadindamas pagarbos žmogui principą bendrojo pobūdžio norma, pareiškėjas ignoruoja esminę faktinę aplinkybę, kad šio principo pažeidimas nagrinėjamu atveju pasireiškė konkrečiais jo paties veiksmais, tiksliau pagarbos žmogui principą pažeidusios informacijos paskleidimu. Tai, skundžiamame sprendime, Inspektorius aiškiai nurodė ir pateikė pagrįstus argumentus. Todėl pareiškėjo pozicija, kad Inspektorius turėjo pareigą nurodyti, kurią konkrečią Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą pažeidė pareiškėjas, yra nesuprantama.
Konkrečiu atveju Sprendimo motyvuojamoje dalyje yra aiškiai aptarta ir įvertinta skundžiamo turinio informacija, atsižvelgiama į trečiojo suinteresuoto asmens darbinės veiklos sąlygotą viešojo asmens statusą bei šio statuso nulemtas didesnes tolerancijos ribas. Skundžiama informacija įvertinta trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo pažeidimo požiūriu, taip pat išsamiai išanalizuota imperatyvi pareiga tiek rinkti, tiek skelbti informaciją tik etiškais ir tik teisėtais būdais. Laikantis nuoseklumo ir atsižvelgiant į Sprendime aptartas ir nustatytas aplinkybes, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas informaciją rinko nesąžiningai ir tuo pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogui principą. Taip pat Sprendime aiškiai nurodyta, kad yra pagrindo manyti, jog pareiškėjo žurnalistas A. L. nesilaikė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnyje 2 dalies 5 punkte nustatytos pareigos informaciją rinkti tik etišku būdu. Toliau Inspektorius pažymėjo, kad už paskelbtos informacijos teisėtumą yra atsakingas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t. y. pareiškėjas ir rekomendavo pastarajam užtikrinti, kad skelbiama informacija būtų renkama tik etiškais ir teisėtais būdais. Taigi akivaizdu, kad Sprendimo argumentai yra aiškūs, nedviprasmiški, įvardinti tokiu būdu, kuris šiuo atveju turėtų užtikrinti, kad pareiškėjui, kuris buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo, taikyta atsakomybė - įspėjimas, būtų aiškūs. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas atskiras Sprendimo dalis, taip pat ir atskirus teiginius, bei jų dalis vertina izoliuotai, išėmęs juos iš konteksto, šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog Sprendimas kaip vientisas administracinis aktas yra neaiškus, nekonkretus ar nepagrįstas.
Viešasis asmuo taip pat turi teisę į neturtinių teisių gynimą, kaip ir į tai, kad informacija apie jį būtų renkama tik teisėtai ir etiškai. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata sukuria imperatyvią pareigą tiek rinkti, tiek skelbti informaciją tik etiškai ir tik teisėtai. Nepaisant to, kad galimybės rinkti (taip pat ir skleisti) informaciją apie viešąjį asmenį yra žymiai platesnės, tačiau negali būti pateisinamas bet koks (taip pat ir bet kokios) informacijos apie viešąjį asmenį rinkimo būdas - jis taip pat turi būti proporcingas asmens teisių ribojimo požiūriu. Konkrečiu atveju pareiškėjas siekė bet kokio turinio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį surinkti visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais. Toks informacijos paskleidimo tikslas, kaip buvo minėta aukščiau, yra negarbingas ir neproporcingas teisės skleisti informaciją apie viešąjį asmenį požiūriu.
Išdėstytų argumentų pagrindu su pareiškėjo skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui nesutinka, todėl teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. pateikė atsiliepimą į skundą (b.l 54-56), kuriame teigia, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra teisingas ir neturėtų būti panaikintas, o sprendinio motyvai yra pagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad tokio turinio žinutės internetiniame portale atsiradimą suponavo atsisakymas duoti interviu apie darbą, visuomeninę veiklą, pomėgius. Lieka neaišku ar pareiškėjas pamiršo ar sąmoningai siekia pateikti informaciją jam naudingesne linkme, nes elektroniniame laiške, kurį atsiuntė žurnalistas A. L., buvo prašoma duoti interviu „apie darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t.t.“, tad skunde liko nepaminėtos V. R. G. asmeninio gyvenimo sritys, apie kurias buvo numatoma kalbėti interviu. Tokį interviu duoti atsisakius, portale atsiradograsinanti surinkti informaciją apie V. R. G. privatų gyvenimą žinutė.
Skunde rašoma, kad V. R. G. save yra išsamiai pasakojusi kitam laikraščiui bei dalyvavusi radijo laidoje, tačiau galimai sąmoningai nutylima, kad radijo laidoje ji dalyvavo kaip Savivaldybės specialistė ir kalbėjo darbiniais klausimais, o tai, kad kalbėjo su kitu laikraščiu, neįpareigoja jos apie savo šeimą pasakoti visiems laikraščiams. Beje, minėtas interviu irgi nebuvo apie šeimą ir laisvalaikį.
Skunde teigiama, kad pareiškėjas tikėjosi, jog V. R. G. nediferencijuos žiniasklaidos priemonių ir papasakos apie savo darbą ir visuomeninę veiklą, vėl pamirštant (galimai sąmoningai), kad kalbėti buvo prašoma ir apie šeimą bei laisvalaikį.
Skunde tendencingai stengiamasi pabrėžti niekuo nepagrįstus momentus, naudojant frazes „V. R. G. kategoriškai atsisakė bendrauti su laikraščio „Anykšta“ žurnalistais.“ Šis teiginys visai neatitinka jos atsakymo žurnalistui A. L. turinio, kuriame ji parašė, jog „šį kartą interviu sakau ne“. V. R. G. tokio atsakymo nelaiko kategorišku atsisakymu bendrauti su visais žurnalistais.
Skunde teigiama, kad straipsnio pavadinimas „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ yra tik literatūrinės išraiškos priemonė, siekianti parodyti, kad bendravimas su V. R. G. yra neįmanomas. Nurodo, kad yra bendravusi su žurnalistais, todėl toks „literatūrinis“ palyginimas būtų suprastas kaip paprastas įžeidimas.
Skunde teigiama, kad suabejojus dėl tokios žinutės tinkamumo, o anot redaktorės paaiškinimo LŽS etikos komisijai, todėl, kad buvo gauta informacija, kuri paneigė abejones dėl V. R. G. reputacijos, žinutė sekančią dieną, t.y. lapkričio 26 d., buvo pašalinta. Su tuo nesutinka, nes straipsnis sekančią dieną išimtas nebuvo.
Skunde teigiama, kad pareiškėjas niekada nesiekė surinkti duomenų apie V. R. G. privatų gyvenimą ir jų neskelbė, tačiau straipsnyje kontekstas buvo būtent toks. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba taip pat mano, kad iš žinutės teiginių „kuo daugiau sužinoti“ ir „ką nors tokio“ yra aišku, kad domėjimasis susijęs ne tik su darbine veikla, tačiau taip pat ir su privačiu jos ir jos šeimos gyvenimu.
Pabrėžia, kad pamačius internetiniame portale apie save tokio pobūdžio žinutę pasijautė būtent taip, kaip nusikaltėlis. Nors, kaip teigiama skunde, nebuvo prašoma padėti surasti ar nurodyti gyvenamąją vietą, jame buvo įdėta jos nuotrauka ir apytikslis adresas.
Skunde teigiama, kad pareiškėjas niekada niekam nedarė spaudimo, kad informacija būtų suteikta. Pabrėžia, kad tikrai jautėsi gąsdinama ir šantažuojama, taip pat ši žinia atrodė ir portalo skaitytojams, ką patvirtina komentarai.
Mano, kad nėra viešas asmuo.
Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas neturi būti panaikintas, nes analogiškus sprendimus yra priėmę ir kitos žurnalistų veiklą kontroliuojančios institucijos.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis prašo nenaikinti ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014 m. gegužės 12 d. priimtą sprendimą.
Teismo posėdyje V. R. G. nedalyvavo, teismui pranešė, kad teismo posėdyje šioje byloje nedalyvaus, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.
Skundas netenkinamas.
Pareiškėjas ginčija Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. SPR-41 „Dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ (www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos“(toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje pripažinta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Anykštos redakcija“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir už tai buvo įspėtas, o taip pat tą dalį, kuria nuspręsta, kad V. R. G. skundas buvo iš dalies pagrįstas.
Nustatyta, kad V. R. G. pateikė Žurnalistų etikos inspektorei 2013 m. gruodžio 18 d. skundą (b.l. 39-40), kuriame paaiškino, jog 2013 m. lapkričio 22 d. gavo elektroninį UAB „Anykštos redakcija“ žurnalisto A. L. laišką su prašymu duoti interviu apie savo darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t.t. Interviu duoti V. R. G. atsisakė. 2013 m. lapkričio 25 d. internetiniame „Anykštos“ tinklapyje pasirodė „skelbimas“, kuris paskatino V. R. G. kreiptis į Žurnalistų etikos inspektorę. Skunde pacituojamas žinutės turinys. Skunde daroma išvada, kad tokia žinute pažeidžiamas privataus gyvenimo apsaugos principas, kurį garantuoja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis. Nurodė, kad publikacija buvo įžeidžiančio pobūdžio. Prašoma įvertinti, ar tokia publikacija UAB „Anykštos redakcija“ ir žurnalistas A. L. nepažeidė V. R. G. teisės į privatų gyvenimą, ar buvo laikomasi visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytų principų bei žurnalistinės etikos.
Publikacija, dėl kurios buvo paduotas V. R. G. skundas, išdėstoma Sprendime visa apimtimi, tačiau ne dėl viso šio teksto padaroma išvada, jog pažeista Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Sprendime analizuojama publikacija „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ (www.anyksta.lt, 2013-11-25), kurioje skelbiama taip: „“Anykštos“ skaitytojų norams kuo daugiau sužinoti apie savivaldybės Komunikacijos skyriaus specialistę ryšiams su visuomene V. R. G. kol kas nelemta išsipildyti. Ši ponia atsisakė papasakoti „Anykštai“ apie savo darbą, laisvalaikį, pomėgius ir šeimą. V. R. G. yra nepasiekiama lyg Anglijos karalienė. Beje, „Anykštai“ interviu yra davę ne tik ministrai, bet ir Lietuvos prezidentai. Matyt, Debeikiuose gyvenanti savivaldybės komunikacijos specialistė turi ką slėpti. Jeigu ką nors tokio žinote apie šią ponią, siųskite informaciją „Anykštai“ elektroniniu paštu: arvydas@anyksta.lt arba skambinkite telefonu 8-605 19373 .“
Sprendime analizuojamas šios publikacijos tekstas ir daroma išvada, kad informaciją apie viešojo asmens gyvenimą privaloma rinkti etiškais ir teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t.y. informacijos turinys turi būti toks svarbus visuomenei, kad viešasis interesas galėtų pateisinti ne tik paskelbtos informacijos turinį, bet ir jos surinkimo būdą. Sprendime nurodyta, kad šiuo atveju paskelbiant teiginį „<...> Jeigu ką nors tokio žinote apie šią ponią, siųskite informaciją „Anykštai“ elektroniniu paštu: arvydas@anyksta.ltarba skambinkite telefonu 8-605 19373.“, skaitytojai raginami pateikti „ką nors tokio“ apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Tokiu būdu pareiškėjas siekė bet kokio turinio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį surinkti visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais. Sprendime daroma išvada, kad toks informacijos paskleidimo tikslas yra negarbingas ir neproporcingas teisės skleisti informaciją apie viešąjį asmenį požiūriu, kadangi raginimas siųsti „ką nors tokio“, taip pat kontekstas „<...> Matyt, Debeikiuose gyvenanti savivaldybės komunikacijos specialistė turi kąslėpti.<....>“ sąlygoja trečiojo suinteresuoto asmens negerbimą, jos teisių ir laisvių nepaisymą. Daroma išvada, kad paskleidus tokią informaciją V. R. G. pagrįstai galėjo pasijusti persekiojama, siekiant surinkti bet kokio turinio informaciją apie ją ir jos šeimą.
Sprendime pagrįstai atmetami viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimai, kad žurnalistas siekė gauti informaciją tik apie V. R. G. darbą ir visuomeninę veiklą.
Teismas taip pat sutinka su tokiais Sprendimo motyvais, nes Sprendime nėra pripažinta, jos žinia apie tai, kad V. R. G. atsisakė bendrauti su „Anykšta“ žurnalistu, pažeisti kokie nors teisės aktų reikalavimai. Tai reiškia, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo teisę informuoti visuomenę apie tai, kad V. R. G., atsisakė papasakoti „Anykštai“ apie savo darbą, laisvalaikį, pomėgius ir šeimą.Tačiau ši žinia suponuoja tai, kokią informaciją nori gauti ir paskleisti „Anykšta“, t.y. buvo prašoma papasakoti ne tik apie darbą ir visuomeninę veiklą, bet ir apie pomėgius, šeimą, laisvalaikį, t.y. daugumoje apie privatų gyvenimą. Pareiškėjas nenurodė, koks viešasis interesas pateisina siekį rinkti būtent tokio pobūdžio informaciją, kokius įtarimus kelia šio asmens privatus gyvenimas, jos asmeniniai ryšiai ar pan. Tai nenurodyta ir pačiai V. R. G., kai 2013 m. lapkričio 22 d. jai buvo atsiųsta žinutė (b. l. 42), kurioje žurnalistas informavo, kad redakcijos vadovybė įpareigojo žurnalistą padaryti interviu apie jos darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t.t. Taigi, V. R. G. atsisakė duoti tokį interviu, skunde ŽEI ji paaiškino, dėl kokių priežasčių vengia bendrauti būtent su „Anykšta“, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste teisės požiūriu visai nesvarbu, ar V. R. G. teisėtai, ar neteisėtai atsisakė duoti interviu, nes Sprendime nurodyta, kas šioje publikacijoje sudaro pažeidimo turinį ir tai nesusiję su V. R. G. atsisakymo duoti interviu motyvais, su paskelbimu apie tokį atsisakymą.
Taigi, kaip minėta pirmiau, Sprendime įvertinami teiginiai: „<...> Jeigu ką nors tokio žinote apie šią ponią, siųskite informaciją „Anykštai“ elektroniniu paštu: arvydas@anyksta.ltarba skambinkite telefonu 8-605 19373.“, šiuo teiginiu skaitytojai raginami pateikti „ką nors tokio“ apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, tokiu būdu pareiškėjas siekė bet kokio turinio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį surinkti visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais; raginimas siųsti apie viešą asmenį „ką nors tokio“, taip pat kontekstas „<...> Matyt, (duomenys neskelbtini) gyvenanti savivaldybės komunikacijos specialistė turi ką slėpti.<....>“ sąlygoja trečiojo suinteresuoto asmens negerbimą, jos teisių ir laisvių nepaisymą. Būtent šie teiginiai, tačiau atsižvelgiant į visą žinutės kontekstą, mat iš jo aišku, kokią informaciją žurnalistas siekia gauti iš informuojamos visuomenės, pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogui principą. Sprendime taip pat nurodoma, kad žurnalistas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą pareigą informaciją rinkti tik etišku būdu. Dėl šio Sprendimo motyvo, pačiame Sprendime yra daroma išvada, kad už paskelbtos informacijos teisėtumą yra atsakingas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), todėl jam dėl žurnalisto veiklos tik rekomenduota užtikrinti, kad skelbiama informacija būtų renkama tik etiškais ir teisėtais būdais. Tačiau pats Sprendimas yra priimtas dėl V. R. G. skundo, kurio tik dalis pripažinta pagrįsta, iš sprendimo turinio akivaizdu, kokia ta dalis, kokie tai teiginiai, nes jie išvardinti ir detaliai įvertinti, nurodytas pažeistas principas, o nusprendžiamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Anykštos redakcija“ įspėjama dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Pareiškėjas pripažįsta, kad supranta, jog įspėtas buvo dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų principų pažeidimo. VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos regėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų ir kt. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime turėjo būti nurodyta, kokį iš VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų pareiškėjas pažeidė. Tačiau Sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė kokį nors iš išvardintų įstatymų, o aiškiai pasakyta, kad pareiškėjas pažeidė pagarbos žmogui principą, todėl ir neturėjo būti nurodytas koks nors šioje normoje nurodytas teisės aktas. Jokia informacija apie privatų V. R. G. gyvenimą nebuvo paskleista, todėl ir nebuvo nurodytos teisės normos, kurias mini tiek pareiškėjas, gindamas savo teisę žinoti ir rinkti informaciją apie viešą asmenį, tiek V. R. G. atsiliepime ir skunde ŽEI, ir kurios reguliuoja informacijos apie privatų gyvenimą rinkimą ir skleidimą. Pareiškėjui yra žinoma ir tai, kad norint rinkti informaciją apie viešo asmens privatų gyvenimą, turi būti tai pateisinantis viešasis interesas. Šiuo atveju pažeidimas yra tame, kad paskelbiant publikaciją, kuria prašoma skaitytojų pranešti „ką nors tokio“ apie V. R. G., o prieš tai nurodant, kas gali patekti į to „ką nors tokio“ turinį, pažeidžiamas pagarbos V. R. G. principas. Akivaizdu, kad bet kuris viešas asmuo po tokios publikacijos pasijustų persekiojamas, negerbiamas, nepaisant to, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuomone, jis to ir nusipelnė, atsisakydamas duoti interviu, o V. R. G. skunde ŽEI ir nurodė, kad publikacija buvo įžeidžiančio pobūdžio.
Ginčo dėl to, kad Sprendimu įvertina publikacija paskelbta „Anykštos“ interneto puslapyje www.anyksta.lt buvo 2013 m. lapkričio 25 d. nėra, V. R. G. nesutinka, kad straipsnis buvo pašalintas 2013 m. lapkričio 26 d., nes ji būtent tą dieną atsispausdino straipsnio kopiją, tačiau pareiškėjas taip pat pripažįsta, kad 2013 m. lapkričio 26 d. informacija dar buvo skelbiama. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad paskleista informacija yra apie V. R. G..
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. SPR-41 „Dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene nepasiekiama kaip Anglijos karalienė"(www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos” toje dalyje, kurioje nuspręsta: pripažinti pareiškėjos V. R. G. dėl publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene - nepasiekiama kaip Anglijos karalienė"(www.anyksta.lt, 2013-11-25) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu;įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.