Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės‑Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, dėl pažeidimo pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. balandžio 28 d. S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1. Pripažinti, kad juridinis asmuo Lietuvos Respublika, veikdamas per savo viešojo administravimo subjektą Konstitucinį Teismą, pažeidė Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – ir EBS arba Sutartis) 234 straipsnio 3 dalį, EBS 81, 87, 43 ir 12 straipsnius, o taip pat Direktyvos Nr. 2003/54/EB 21, 22 ir 31 konsideratus, 3 ir 6 straipsnius.

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punkto pagrindu įpareigoti juridinio asmens Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektą Konstitucinį Teismą atnaujinti bylos Nr. 28/08 nagrinėjimą, sustabdyti šį nagrinėjimą ir kreiptis į Europos teisingumo teismą EBS 234 straipsnio 3 dalies pagrindu su trimis prejudiciniais klausimais.

Skundas yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes Konstitucinis Teismas yra centrinis viešojo administravimo subjektas. Be to, tokį skundo teismingumą patvirtina ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 19 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ir EBTT) sprendimas byloje Nr. C-224/01, Konstitucinio Teismo nutarimo byloje Nr. 23/04 II dalies 5.1 punktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-199/2008.Europos teisė saugo pareiškėjo interesą nemokėti už elektrą neteisėtai įsteigtoms bendrovėms arba neteisėtai valdomoms bendrovėms, bendrovėms sukurtoms pažeidžiant EBS 81 straipsnį. Mokėdamas už elektrą jis finansuoja neteisėtai įsteigtą bendrovę Leo LT ir neteisėtai valdomą bendrovę RST. Todėl kaip elektros vartotojas ir kaip mokesčių mokėtojas (į Leo LT yra investuojamas mokesčių mokėtojų sukurtas turtas) jis įgyvendina savo teisę teikti skundą. Europos teisė saugo pareiškėjo kaip vartotojo interesą, kad viešame konkurse dėl nacionalinio investuotojo, kuris statys Visagino AE ir Lietuvos elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, steigimo dalyvautų kuo daugiau konkuruojančių investuotojų, kadangi tik tokiu būdu būtų užtikrintas jo interesas gauti geriausias įmanomas paslaugas. Jis yra suinteresuotas sveika ir sąžininga konkurencija ir neteisėtos valstybės pagalbos nebuvimu EBS 87 straipsnio prasme.EBS 81 straipsnis yra tiesiogiai taikomas, o monopolijos, susitarimo ar koncentracijos produkcijos vartotojai laikomi paliestomis šalimis. EBS 87 straipsnis taip pat yra tiesiogiai taikomas, o valstybės pagalbos gavėjo produkcijos vartotojai ir valstybės piliečiai, valdantys valstybės turtą per savo patikėtinį Lietuvos Respublikos Vyriausybę, laikomi paliestomis šalimis.Konstitucinio Teismo išnagrinėtos bylos Nr. 28/08 sritį reguliuoja Europos teisė. Tačiau 2009 m. kovo 2 d. Konstitucinis Teismas atsisakė vykdyti ir taikyti ES teisės aktus ir priėmė nutarimą byloje Nr. 28/08. Šio nutarimo motyvacinėje dalyje Konstitucinis Teismas nedaro absoliučiai jokių nuorodų į ES teisę. Tokių nuorodų nėra nutarimo išvadose. Atsižvelgiant į tai, o taip pat kitus skunde nurodomus argumentus, pareiškėjo teigimu, konstatuotina, jog Konstitucinis Teismas savo neveikimu pažeidė EBS 234 straipsnio 3 dalį, EBS 81 straipsnį, Direktyvos Nr. 2003/54/EB 21, 22 ir 31 konsideratus, 3 ir 6 straipsnius, EBS 87, 43 ir 12 straipsnius.Įvyko dvigubas EBS 234 straipsnio 3 dalies pažeidimas: pirma, Konstitucinis Teismas iš viso neiškėlė klausimo dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės taikymo ir neaiškino Lietuvos Konstitucijos šitų teisės nuostatų šviesoje, neaiškino tokiu būdu, kad tarp Lietuvos Konstitucijos ir ES teisės neatsirastų prieštaravimų; antra, susidūrus su ES teisės interpretavimo atveju, Konstitucinis Teismas nesikreipė į EBTT su prejudiciniu klausimu.Konstitucinis Teismas pažeidė EBS 81 straipsnį, kadangi, priimdamas nutarimą byloje Nr. 28/08, jo netaikė, neaiškino jo šviesoje Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies, ir atliko neveikimo veiką.Konstitucinis Teismas pažeidė Direktyvos Nr. 2003/54/EB 21, 22 ir 31 konsideratus, 3 ir 6 straipsnius, kadangi, priimdamas nutarimą byloje Nr. 28/08, šių nuostatų netaikė, neaiškino jų šviesoje Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies, ir atliko neveikimo veiką.Konstitucinis Teismas pažeidė EBS 43 ir 12 straipsnius, kadangi, priimdamas nutarimą byloje Nr. 28/08, šių straipsnių netaikė, neaiškino jų šviesoje Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies, ir atliko neveikimo veiką.Konstitucinis Teismas pažeidė EBS 87 straipsnį, kadangi priimdamas nutarimą byloje Nr. 28/08 šio straipsnio netaikė, neaiškino jo šviesoje Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies, ir atliko neveikimo veiką.

II.

III.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, kadangi ignoruoja EBTT sprendimą byloje Nr. C-224/01 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį byloje S. T. prieš Lietuvą, atstovaujamą LVAT.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai suprato prieš ką buvo pateiktas skundas. Skundas nebuvo teikiamas prieš juridinį asmenį Konstitucinį Teismą, nebuvo skundžiamas savarankiško ir nepriklausomo teismo (Konstitucinio Teismo) nutarimas, neprašyta tirti jo veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Skundas yra pateiktas prieš juridinį asmenį Lietuvos Respubliką, kuris, veikdamas per savo viešojo administravimo subjektą Konstitucinį Teismą, neveikė, netaikė ES teisės. Kadangi skundas teikiamas prieš juridinį asmenį Lietuvos Respubliką, o ne prieš juridinį asmenį KT, nagrinėjant šią bylą yra nereikšminga koks konkrečiai juridinio asmens Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektas pažeidė ES teisę. Kaip išaiškino EBTT byloje Nr. C-224/01, ES teisė įpareigoja visą valstybę, todėl nesvarbu koks konkrečiai administravimo vienetas, Konstitucinis Teismas ar savivaldybės autobusų parkas, pažeidė ES teisę.

3. Reikia atskirti du Konstitucinio Teismo statusus: pirma, savarankiškas ir nepriklausomas teismas ir, antra, viešojo administravimo subjektas. Kaip savarankiškas ir nepriklausomas teismas, Konstitucinis Teismas turi Lietuvos Konstitucijos aiškinimo diskreciją, kurios negali riboti administraciniai teismai ir EBTT. Negalima, pavyzdžiui, kvestionuoti Konstitucinio Teismo diskrecijos aiškinti Lietuvos Konstitucijos sąvokų, kurios nesutampa su ES teisės sąvokomis ir patenka į išskirtinės Lietuvos Respublikos kompetencijos rėmus. Tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, Konstitucinis Teismas privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas negali paskelbti Seimo priimtą įstatymą negaliojančiu ne Lietuvos, o Latvijos Konstitucijos pagrindu, Konstitucinis Teismas negali priimti nutarimą pasiūlyti pareiškėjui eiti į tualetą, Konstitucinis Teismas negali atmesti asmens argumentų tuo pagrindu, kad asmuo yra negrynakraujis lietuvis, arba tuo pagrindu, kad pareiškėjo atstovo asmens kodas yra negražus. Konstitucinis Teismas negali daryti tokių klaidų. Tai yra Konstitucinio Teimo kaip viešojo administravimo subjekto vienareikšmiškos pareigos, kurios negali būti vadinamos „veiksmais, susijusiais su teisingumo vykdymu“. Jeigu Konstitucinis Teismas padarytų tokį pažeidimą, jo sprendimas būtų neabejotinai teismingas administraciniams teismams. Viena iš tokių Konstitucinio Teismo vienareikšmiškų administracinių pareigų – taikyti EBTT konforminės interpretacijos doktriną, aiškinti Lietuvos Konstituciją ES teisės šviesoje tokiu būdu, kad tarp Lietuvos ir ES teisės nebūtų jokių prieštaravimų. Kita esminė Konstitucinio Teismo vienareikšmiška administracinė pareiga yra kreiptis į EBTT su prejudiciniu klausimu kiekvieną kartą, kai iškyla ES teisės interpretavimo klausimas. Šią pareigą įtvirtinta EBS 234 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas, toks kaip KT, privalo kreiptis į EBTT dėl taikytinos ES teisės interpretavimo. Joks Lietuvos Respublikos teismas neturi diskrecijos atsisakyti taikyti ES teisę.

4. Administracinio teismo nėra prašoma peržiūrėti Konstitucinio Teismo sprendimą. Prašoma įpareigoti juridinį asmenį Lietuvos Respubliką taikyti taikytiną ES teisę byloje Nr. 28/08. Teisingumo vykdymas ir administracinių pareigų atlikimas (tarptautinių įsipareigojimų vykdymas) – tai du visiškai skirtingi klausimai. Administracinis teismas neturi kompetencijos savavališkai sujungti šiuos du klausimus ir atmesti Europos teisingumo teismo išaiškinimą. Konstituciniam Teismui pažeidus ES teisę, EBS 234 straipsnio 3 dalį, Konstitucinio Teismo veiksmus galima skųsti lygiai taip pat, kaip kito eilinio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjekto veiksmus.

5. Skundu nereikalaujama pakeisti Lietuvos Konstitucijos aiškinimo, bet įpareigoti juridinį asmenį Lietuvos Respubliką taikyti taikytiną ES teisę. Sprendimo byloje Köbler 41 punktu išmintingai konstatuojama, kad argumentai dėl paskutinės instancijos teismo nepriklausomumo ir savarankiškumo (kuo ir remiasi skundžiama nutartis, atmetanti skundą) nėra priimtini. Kitaip tariant, skundas negali būti atmestas ABTĮ 16 straipsnio pagrindu.

6. Sprendimo byloje Köbler 45 punktu ypatingai išmintingai konstatuojama, kad žmogaus teisė, kylanti iš ES teisės, negali būti paneigta tuo pagrindu, jeigu valstybė narė nenustatė specialios procedūros, pagal kurią turi būti teikiamas skundas, jeigu ES teisę pažeidžia paskutinės instancijos teismas. Kitaip tariant, skundas yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui net tuo atveju, jeigu to nenumato ABTĮ. Kaip išaiškino LVAT administracinėje byloje Nr. AS444-199/2008, tuo atveju, jeigu paskutinės instancijos teismas pažeidžia ES teisę, skundas prieš šį pažeidimą teikiamas ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies pagrindu.

7. Kaip išaiškino EBTT Köbler byloje, EBS 234 straipsnio 4 dalies taikymas nėra „teisingumo vykdymas“, o automatiškas tiesioginių įsakymų vykdymas. Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartyje iš viso nieko nerašoma apie precedentą Köbler, kas paneigia pareiškėjo teisę į teisminį nagrinėjimą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

8. LVAT kaip paskutinės instancijos teismas privalo arba taikyti ES teisę kaip nustatyta EBTT precedentu Köbler ir LVAT precedentu T., arba pagal EB Sutarties 234 straipsnio 3 dalį kreiptis su prejudiciniais klausimais į EBTT. Kadangi, pareiškėjo manymu, Lietuvos teisinė kultūra ir sąmonė reikalauja iš LVAT atmesti esamą skundą ir neparašyti absoliučiai jokio paaiškinimo, subsidiariškai prašoma LVAT laikinai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos teisingumo teismą su atitinkamais prejudiciniais klausimais.

9. Jeigu LVAT atsisakytų tenkinti atskirąjį skundą ir taip pat atsisakytų kreiptis į EBTT su atitinkamais prejudiciniais klausimais, LVAT pažeistų ne tik EBS 234 straipsnio 3 dalį, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Nr. C-224/01 Gerhard Köbler prieš Austrijos Respubliką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008

Atskirajame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Nr. C-224/01 Gerhard Köbler prieš Austrijos Respubliką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 pateiktų ES ir nacionalinės teisės išaiškinimų. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, yra ne kartą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-524/2009) pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje.

Tačiau teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės vis dėlto negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pastebėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006).

Jau išnagrinėtos bylos (ne)tapatumas nagrinėjamai bylai, be kita ko, gali būti nustatomas ne tik atsižvelgiant į konkrečios bylos pagrindines faktines aplinkybes (reikalavimo faktinį pagrindą), bet ir į pateikiamus reikalavimus (reikalavimo dalyką). Teisme pareikšto reikalavimo dalykas turi esminę reikšmę nustatant bylos nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką bei tas teisės normas, kurias teismas turės taikyti ir aiškinti nagrinėdamas pareikštą reikalavimą. Savo ruožtu, kaip minėta, teismų precedentų taikymo kontekste analogiškomis laikomos tik tokios bylos, kuriose tapačiomis arba labai panašiomis aplinkybėms turi būti taikoma ta pati teisė (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 pareiškėjas buvo pareiškęs reikalavimą atlyginti žalą (5 eurus 81 eurocentą baudos, banko komisinį mokestį, pašto išlaidas ir kitas išlaidas, apskaičiavus delspinigius pagal Europos centrinio banko nustatytus rodiklius), patirtą dėl, pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų. Pastebėtina, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.), o neturtinė žala – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Žala atlyginama pinigais (priteisiant nuostolius) arba natūra (įpareigojant pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.; CK 6.281 str.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nereiškia reikalavimo dėl jam padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 88 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, kurį buvo atsisakyta priimti, jis prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublika, veikdama per Konstitucinį Teismą, pažeidė atitinkamas ES teisės nuostatas, taip pat prašo įpareigoti Konstitucinį Teismą atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi jis neprašo priteisti jam padarytų nuostolių ar atlyginti padarytos žalos natūra. Todėl šioje byloje ir pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 pareikšti reikalavimai, tuo pačiu ir nagrinėjimo dalykas bei pačios bylos esmingai skiriasi. Be to, pastebėtina, kad administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 buvo nagrinėjamas klausimas dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl, pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų. Savo ruožtu, šiuo atveju pareikštas reikalavimas yra susijęs su, kaip teigia pareiškėjas, neteisėtu Konstitucinio Teismo neveikimu, ES teisės netaikymu konstitucinės justicijos byloje Nr. 28/08.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, yra akivaizdu, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. AS444‑199/2008 iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, todėl vadovautis administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra jokio pagrindo.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Nr. C‑224/01 Gerhard Köbler prieš Austrijos Respubliką buvo priimtas pagal atitinkamo Austrijos teismo kreipimąsi byloje, kurioje asmuo reikalavo atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl Austrijos Aukščiausiojo Administracinio Teismo padaryto Bendrijos teisės pažeidimo (žr. sprendimo 2, 12 ir kt. punktus). Šioje byloje Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, be kita ko, nagrinėjo klausimą, ar principas, pagal kurį Valstybės Narės yra įpareigotos atlyginti žalą, padarytą asmenims Bendrijos teisės pažeidimu už kurį jos yra atsakingos, taikytinas ir tais atvejais, kai įtariamas pažeidimas seka iš aukščiausiosios instancijos teismo sprendimo, ir jei taip, ar kiekvienos Valstybės Narės teisinėms sistemoms yra paliekama nustatyti teismą, kuris būtų kompetentingas nagrinėti ginčus, susijusius su tokiu atlyginimu (žr. sprendimo 15, 50 punktus, rezoliucinės dalies pirmąją išvadą). EBTT minėtoje byloje taip pat pasisakė dėl valstybės atsakomybės atlyginti padarytą žalą už jai priskirtinus Bendrijos teisės pažeidimus sąlygų, ES teisės normų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu, aiškinimo. Valstybės Narės pareigos atlyginti žalą, padarytą dėl Bendrijos teisės pažeidimo priskirtino šiai valstybei, kontekste, EBTT įvertino, kad toks Bendrijos teisės pažeidimas, kuris kyla iš Austrijos Aukščiausiojo Administracinio Teismo 1998 m. liepos 24 d. sprendimo, nėra pakankamas Valstybės Narės atsakomybei kilti.

Jau minėta, kad šioje byloje pareiškėjas nereikalauja iš Lietuvos valstybės kokios nors žalos atlyginimo. Tokiu būdu jo reiškiami reikalavimai esmingai skiriasi nuo tų, dėl kurių pasisakė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas byloje Nr. C-224/01. Dėl šios priežasties tiesiogiai taikyti ir visa apimtimi vadovautis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimais, pateiktais minėtoje byloje Nr. C-224/01, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo. Šie išaiškinimai galėtų būti aktualūs ir taikytini visiškai skirtingo pobūdžio, nei pareiškėjo inicijuojamas, ginčuose, t. y. bylose, kuriose būtų reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

V.

Dėl administracinio teismo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo inicijuojamą ginčą

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis mano, kad Lietuvos Respublikai, veikiant per Konstitucinį Teismą, netaikant ES teisės konstitucinės justicijos byloje Nr. 28/08 ir ją atitinkamai pažeidus, pažeidžiamas ES teise saugomas jo (pareiškėjo) interesas mokėti už elektrą teisėtai įsteigtai arba teisėtai valdomai įmonei, taip pat šios teisės saugomas jo interesas, jo pilietinė teisė į EBS 234 straipsnio 3 dalies, EBS 81, 87, 43 ir 12 straipsnių, taip pat Direktyvos Nr. 2003/54/EB 21, 22 ir 31 konsideratų, 3 ir 6 straipsnių taikymą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą, nurodydamas, kad, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, jis nėra teismingas administraciniams teismams. Taigi esminis šios bylos klausimas yra susijęs su viena iš procesinių prielaidų kreiptis į teismą, t. y. bylos teismingumu administraciniams teismams. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl jos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis nustato, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi ES teisės normos gali suteikti asmenims tokias teises, kurios gali tapti jų teisinio statuso dalimi ir gali būti priverstinai įgyvendinamos, saugomos ir ginamos nacionaliniuose teismuose (pvz., žr. EBTT 1963 m. vasario 5 d. sprendimą byloje NV Algemene Transport - en Expeditie Onderneming van Gend & Loos prieš Netherlands Inland Revenue Administration).

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1976 m. gruodžio 16 d. sprendimu byloje Nr. C‑33/76 Rewe-Zentralfinanz eG and Rewe-Zentral AG prieš Landwirtschaftskammer für das Saarland išaiškino, kad, taikant Europos Ekonominės Bendrijos Steigimo Sutarties 5 straipsnyje nustatytą bendradarbiavimo principą, nacionaliniams teismams yra patikėta užtikrinti piliečių teisinę apsaugą, kuri kyla iš tiesioginio Bendrijos teisės nuostatų veikimo. Atitinkamai, nesant Bendrijos teisės taisyklių šiuo klausimu, Valstybių Narių vidaus teisės sistemos turi paskirti teismus, turinčius jurisdikciją, ir nustatyti procesines sąlygas, reglamentuojančias teisinius ieškinius, skirtus užtikrinti teisių, kurias asmenys turi dėl tiesioginio Bendrijos teisės veikimo, apsaugą. Minėtos sąlygos negali būti blogesnės už tas, kurios taikomos panašiems valstybės vidaus pobūdžio ieškiniams (ekvivalentiškumo principas; 5-asis sprendimo punktas). Be to, nacionalinė teisė negali nustatyti tokių sąlygų, kurios padarytų Bendrijos teisės suteikiamų teisių įgyvendinimą praktiškai neįmanomą arba perdėtai sudėtingą (efektyvumo principas; pvz., EBTT 2001 m. kovo 8 d. sprendimo jungtinėje byloje Nr. C-397/98 ir C-410/98 Metallgesellschaft Ltd ir kt. prieš Commissioners of Inland Revenue ir kt. 85 punktas).

Europos Bendrijų teisė nereglamentuoja tokio pobūdžio ginčų, kokį mėgina inicijuoti pareiškėjas, teismingumo, t. y. paskirstymo atitinkamos jurisdikcijos teismams valstybės viduje. Tokiu būdu ginčo teismingumas gali būti nustatomas pagal nacionalinės teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad įprastinis bylos priskyrimo atitinkamos (bendrosios ar specializuotos) kompetencijos teismams klausimo išsprendimas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis, gali turėti esminį neigiamą poveikį Bendrijos teisės normomis asmenims suteikiamoms teisėms. Lietuvos administraciniai teismai ir bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilinius ginčus, ex officio privalo patikrinti, ar inicijuojamas ginčas yra jiems teismingas, nepriklausomai nuo to, kokią teisę ar teisėtą interesą (kylantį iš Bendrijos ar nacionalinės teisės) tokiu atveju yra siekiama apginti. Tokiu būdu administraciniame teisme tikrinant asmens (kuris teigia, kad buvo pažeistos jo teisės, kylančios iš Bendrijos teisės tiesioginio veikimo) inicijuojamo ginčo teismingumą šiems teismams nėra pažeidžiamas ekvivalentiškumo principas. Be to, nustačius, kad ginčas neteismingas administraciniams teismams, galimybė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus, kaip tokia, pati savaime nėra paneigiama. Todėl administracinio teismo sprendimas minėtu pagrindu atsisakyti priimti nagrinėti skundą, kuriame asmuo prašo atitinkamu būdu apginti jo tikrai arba tariamai pažeistas teises, jo nuomone, jam suteikiamas Bendrijos teisės, negali pažeisti ir iš Bendrijos teisės kylančių teisių efektyvios gynybos principo. Kadangi galimybė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus, kaip tokia, pati savaime nėra paneigiama administracinio teismo sprendimu atsisakyti priimti skundą (kaip nenagrinėtiną administraciniuose teismuose), nėra jokio pagrindo teigti, kad toks sprendimas gali pažeisti asmens teisę į teisminę gynybą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikriems ginčams – ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nustatęs, kad jis nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Šią poziciją teismas grindė Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...> Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu <...>. Taigi ši teisės norma nustato, kad administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti bylas dėl Konstitucinio Teismo veiklos, susijusios su konstitucinio teisingumo vykdymu. Pabrėžtina, kad nors administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo nelaikė kliūtimi administraciniuose teismuose priimti nagrinėti reikalavimą dėl žalos, padarytos dėl galimai neteisėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų (jo galbūt padaryto Bendrijos teisės normų pažeidimo), tačiau šioje byloje nagrinėjamas atvejis iš esmės skiriasi nuo minėtos bylos.

Pirma, dėl jau aukščiau išdėstytų argumentų, nagrinėjama byla ir byla Nr. AS444‑199/2008 skiriasi iš esmės, nes jose pareikšti akivaizdžiai skirtingi reikalavimai. Antra, šiuo atveju skunde yra keliamas klausimas dėl Konstitucinio Teismo (o ne Vyriausiojo administracinio teismo) galbūt padarytų Bendrijos teisės pažeidimų. Trečia, administracinėje byloje Nr. AS444‑199/2008 bylos teismingumas administraciniams teismams buvo nustatytas iš esmės atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti administracinio teismo veiksmais padarytą žalą minėtoje byloje buvo netiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjektų veiklos vertinimu, nes nustatant, ar administracinis teismas atliko neteisėtus veiksmus nagrinėdamas bylą, būtų buvę būtina nustatyti, ar jis tinkamai įvertino ir kvalifikavo viešojo administravimo subjekto veiksmus. Savo ruožtu, būtent administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityse (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Šiuo atveju inicijuojamas ginčas yra susijęs su Konstitucinio Teismo atliktu Lietuvos Respublikos Seimo (įstatymų leidybos (įstatymų leidžiamosios valdžios) organo) priimto įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai tikrinimu. Dėl šių priežasčių vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS444‑199/2008 šiuo atveju nėra pagrindo.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad inicijuojamas ginčas yra kilęs iš Konstitucinio Teismo kaip viešojo administravimo subjekto veiklos. Tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra aiškiai nepagrįsti ir todėl nereikalauja detalesnio teismo pasisakymo šiuo klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju užtenka pažymėti, kad nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, t. y. tirdamas atitinkamo teisės akto atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams, Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinį teisingumą (teisminės valdžios funkcijas), o ne viešąjį administravimą. Šią išvadą patvirtina ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateiktos viešojo administravimo sampratos, Konstitucijos VIII skirsnio, Konstitucinio Teismo įstatymo, pagal kurio 1 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas vykdo teisminę valdžią, taip pat Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimų analizė. Pastarajame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. lapkričio 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškėjo skundo, tiek jame nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas, tiek pareikšti reikalavimai yra vienareikšmiškai susiję su Konstitucinio Teismo veikla (konstitucinio teisingumo vykdymu) nagrinėjant konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08, t. y. su jo veikla tikrinant, ar atitinkamos Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas mano, kad minėtoje byloje Konstitucinis Teismas pažeidė ES teisės normas, nepagrįstai ir neteisėtai jų netaikė ir dėl šios priežasties buvo pažeistos tam tikros jo teisės. Taigi akivaizdu, kad inicijuojamas ginčas betarpiškai liečia Konstitucinio Teismo veiklą, susijusią su konstitucinio teisingumo vykdymu.

Pastebėtina, kad atskirajame skunde pareiškėjas akcentuoja, jog pirmasis jo reikalavimas yra nukreiptas prieš Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo reikalavimo formuluotės, jis prašo teismo pripažinti, kad „Lietuvos Respublika, veikdama per <...> Konstitucinį Teismą“, pažeidė atitinkamas ES teisės normas. Tad jau pati pareiškėjo pateikto reikalavimo formuluotė, be jau aukščiau paminėtų aplinkybių, aiškiai patvirtina jo inicijuojamo ginčo ryšį su Konstitucinio Teismo vykdoma konstitucinio teisingumo funkcija, jo išnagrinėta konstitucinės justicijos byla Nr. 28/08.

Jau minėta, kad administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti bylas dėl Konstitucinio Teismo veiklos, susijusios su konstitucinio teisingumo vykdymu. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas inicijuoja ginčą, kurio esmė yra betarpiškai susijusi su Konstitucinio Teismo veikla (konstitucinio teisingumo vykdymu) nagrinėjant konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08. Teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, jog sprendimas, kad byla nepriskirtina nagrinėti administraciniams teismams, nereiškia, kad tokiu būdu yra užkertamas kelias ginti tikras ar tariamas asmens, besikreipiančio į teismą, teises, kurias jis kildina iš Bendrijos teisės nuostatų tiesioginio veikimo. Toks sprendimas pats savaime nepaneigia ir asmens teisės į teisminę gynybą kaip tokios. Apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Pareiškėjo inicijuojamas ginčas, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai nėra priskirtinas nagrinėti administraciniams teismams. Atsižvelgiant į padarytas išvadas ir pateiktus argumentus, teisėjų kolegija taip pat nemato jokio pagrindo šioje byloje kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su atitinkamu prejudiciniu klausimu – inicijuojamo ginčo teismingumą teismas nustatė vadovaudamasis nacionalinės teisės normomis, kurios, teismo manymu, Bendrijos teisės nepažeidžia. Tad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.