Kauno apygardos teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį (b.l. 37-41) atsakovai D. D. ir S. Š. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. balandžio 21 d., o bankroto byla D. D. personalinei įmonei buvo iškelta tik 2009 m. spalio 29 d., t. y. nuo sandorio sudarymo praėjus daugiau kaip pusei metų. Todėl formaliai turto perleidimo sandoris nebuvo draudžiamas ir nepažeidė imperatyvių įstatymo nuostatų, todėl vertinant, ar jis pažeidė kreditorių interesus, būtina įvertinti tai, ar turtas buvo parduotas už rinkos kainą, taip pat kitas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes. Pats ieškovas savo ieškinyje pripažįsta, jog ginčo sandorio sudarymo metu buto vidutinė rinkos vertė buvo 101.000 Lt, tuo tarpu butas pagal ginčijamą sandorį parduotas net už 150.000 Lt, t. y. už beveik 50 proc. didesnę nei rinkos kainą. Be to, parduotas butas buvo bendra jungtinė atsakovo D. D. ir atsakovės D. D. nuosavybė, šeimos turtas, iš kurio išieškojimas yra apsunkintas. Taip pat šis turtas nebuvo tiesiogiai naudojamas D. D. personalinės įmonės veikloje ir pajamų įmonei ar jos savininkui nesukūrė. Todėl ginčo sandoriu perleidžiant turtą, įmonės bei jos kreditorių interesai ne tik, kad nebuvo pažeisti, tačiau priešingai, ginčo sandoris buvo naudingas tiek įmonei, tiek jos kreditoriams, kadangi įmonės mokumas buvo ne sumažintas, kaip nepagrįstai teigia ieškovas, bet padidintas, gaunant už pajamų nesukuriantį turtą beveik 50 procentų nei vidutinė rinkos kaina didesnę sumą. Be to, pardavus šeimos turtą, iš kurio išieškojimas būtų apsunkintas, buvo sudarytos žymiai geresnės galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus. Ginčo sandoris negali būti pripažintas pažeidžiančiu kreditorių teises, nes nėra pagrindo teigti, kad šio sandorio sudarymas sukėlė įmonės nemokumą ir dėl to vėliau po šio sandorio sudarymo įmonei buvo iškelta bankroto byla, o įmonės turto nepakako visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos įsigaliojo draudimas įmonės dalyviams ir kitiems asmenims sudaryti ir vykdyti bet kokius įmonės turto perleidimo sandorius. Šių imperatyvių nuostatų atsakovai nepažeidė, todėl jie negali būti pripažinti nesąžiningais. Visiškai nepagrįstas ir neįrodytas ieškovo teiginys, jog ginčo turtas galėjo būti parduotas už didesnę nei 150.000 Lt kainą. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų apie tai, jog sandorio sudarymo metu buvo potencialių pirkėjų, kurie būtų pasiūlę už ginčo butą dar didesnę nei 150.000 Lt sumą, arba, kad buvo kitų galimybių gauti didesnę kainą, nei atsakovas S. Š. sumokėjo už ginčo butą. Ieškinyje remiamasi teismų praktika, kuri šiam ginčui negali būti taikoma, kadangi nagrinėjamu atveju kalbama ne apie pačios bankrutuojančios įmonės turto pardavimo sandorį, tačiau apie jos dalyviui ir jo sutuoktinei jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą. Kadangi butas buvo parduotas už žymiai didesnę, nei VĮ „Registrų centras“ nurodomą kainą, todėl nei atsakovė D. D., kaip viena iš buto pardavėjų, nei pirkėjas S. Š., net jei ir būtų žinoję, jog D. D. personalinė įmonė, kuri nebuvo ginčo turto savininkė ir sandorio dalyvė, sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių, neturėjo pagrindo manyti, jog jų sudaromas sandoris, brangiau, nei rinkos kaina parduodant ir perkant atsakovų D. D. ir D. D. asmeninį turtą, sumažins ieškovo mokumą ir taip pažeis D. D. personalinės įmonės kreditorių interesus. Priešingai, net ir tuo atveju, jei atsakovai D. D. ir S. Š. būtų žinoję, kad ieškovas turi kreditorių, su kuriais negali atsiskaityti, atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, ieškovo ir jo kreditorių padėtį tik pagerino, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad sudarydami sandorį elgiasi nesąžiningai. Atsakovų nuomone, byloje nėra visų būtinų sąlygų, kurioms esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu (nepažeistos kreditorių teisės, nėra sandorio šalių nesąžiningumo), todėl nėra pagrindo apskritai taikyti restitucijos. Nors ieškovas pirmiausia prašo taikyti restituciją natūra, tačiau restitucijos taikymas natūra ne tik, kad nepagerintų kreditorių padėties ir neužtikrintų jų reikalavimų patenkinimo daugiau, nei buvo padaryta iš parduoto buto gautų ir į įmonės kasą įneštų lėšų, tačiau atvirkščiai, sumažintų galimybę patenkinti dalį kreditorių reikalavimų. Iš oficialios VĮ „Registrų centras“ interneto svetainės duomenų matyti, jog ginčo buto vertė 2011 m. sausio 1 d. vertinimo duomenimis buvo tik 42.200 Lt. Pritaikius restituciją natūra ir vėliau realizavus ginčo butą, kreditorių reikalavimų patenkinimui būtų gauta apie 70 proc. mažiau lėšų, nei jų buvo gauta pardavus atsakovui S. Š. ginčo butą, o kreditorių reikalavimų dydis tik padidėtų, įtraukus į jų sąrašą ir atsakovą S. Š. su reikalavimu grąžinti jo sumokėtus 150.000 Lt. Toks restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų pačios įmonės bei jos kreditorių padėtį. Restitucijos natūra taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų ir atsakovo S. Š. padėtį, kadangi jis už butą jau sumokėjo gerokai didesnę nei rinkos kainą, o esant tokiam teismo sprendimui, būtų priverstas grąžinti įsigytą turtą be realios galimybės susigrąžinti sumokėtą sumą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas D. D. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti iš ieškovo administratoriaus 2009-05-22 D. D. personalinės įmonės kasos pajamų orderio serija DDRPĮ Nr.792/1 originalą arba patvirtintą kopiją (b.l. 46-49). Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrindė neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės, taip pat nenurodė, kokiu būdu ir kokioje apimtyje ginčijamas sandoris pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2009 m. balandžio 21 d. Bankroto byla D. D. įmonei buvo iškelta tik 2009 m. spalio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento iki įmonei buvo iškelta bankroto byla praėjo pusė metų. Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo. Skolininkui pardavus nekilnojamąjį turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų sumą, gali būti pripažinta, kad kreditoriaus teisės nebus pažeistos. Už parduotą butą, kuris buvo bendroji sutuoktinių D. D. ir D. D. nuosavybė, buvo gauta 150.000 Lt dydžio suma. Pusę šios sumos atsakovas D. D. 2009 m. gegužės 22 d. įnešė į įmonės kasą. Šią aplinkybę patvirtina 2009 m. gegužės 22 d. kasos pajamų orderis serija DDRPĮ Nr.792/1. Atsakovas turi galimybę teismui pateikti tik šio dokumento kopiją, nes originalus dokumentas yra pas bankroto administratorių. Dėl sudaryto ginčijamo sandorio įmonės kreditorių interesai pažeisti nebuvo, priešingai, įmonė įgijo papildomų piniginių lėšų. Ginčijamu sandoriu buvo perleistas ne D. D. personalinės įmonės turtas, o įmonės veikloje dalyvavusių asmenų turtas, kuriam yra taikomas šeimos turto teisinis rėžimas. Vadovaujantis CK nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tik tuomet, kai kreditorių interesams patenkinti nepakanka individualios įmonės turto, piniginiai reikalavimai yra tenkinami iš įmonės veikloje dalyvavusių asmenų turto. Šios pozicijos laikosi ir pats ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį. Ieškovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad atsakovams D. D. ir D. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą negu buvo parduotas. Šis ieškovo argumentas neįrodytas jokiais pagrįstais įrodymais. Ieškovas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu, sudarant ginčijamą sandorį, pasireiškė atsakovo S. Š. nesąžiningumas. Atsakovas S. Š., įgydamas nekilnojamąjį turtą savo nuosavybėn, veikė kaip fizinis asmuo ir sandorį sudarė taip pat su fiziniais asmenimis, o ne su D. D. personaline įmone. S. Š. neprivalėjo pasidomėti, ar nekilnojamojo turto pardavėjai yra individualios įmonės savininkai. Nekilnojamojo turto pardavėjų, kaip fizinių asmenų, finansinė būklė buvo aiški iš VĮ „Registrų centras“ pažymos pardavimo sandoriui, kuri yra užsakoma notaro, tvirtinančio pirkimo-pardavimo sandorį. Atsakovo S. Š., kaip trečiojo asmens, nesąžiningumo faktą privalo įrodyti ieškovas. Tuo tarpu jokių įrodymų dėl trečiosios šalies nesąžiningumo ieškovas nepateikė.

Dubliku (b.l. 56-58) ieškovas prašė ieškinį tenkinti pilnai. Ieškovas nurodė, kad jis nesutinka su atsakovų atsiliepimuose nurodytais argumentais, ir teigia, kad sandorio sudarymo metu įmonė turėjo neįvykdytų finansinių prievolių, o kreditoriai - neabejotiną reikalavimo teisę. Iš paties D. D. personalinės įmonės savininko D. D. teismui pateikto kreditorių sąrašo ir kreditorių pateiktų finansinių pretenzijų šioje įmonės bankroto byloje matyti, kad nevykdomų įsiskolinimų įmonė turi nuo 2008 metų (pagrindas: D. D. personalinės įmonės 2009-08-31 kreditorių sąrašas; kreditoriaus UAB „Tomega“ 2009-12-01 raštas Nr. 1-12/1 DB dėl finansinių reikalavimų pateikimo). Kadangi įmonė sandorio sudarymo metu turėjo neįvykdytų finansinių prievolių ir įmonės savininkui D. D. jau buvo pranešta apie ketinimą kelti bankroto bylą D. D. personalinei įmonei (pagrindas: 2009-03-26 priminimas dėl įsiskolinimo padengimo), o už parduotą butą gautos piniginės lėšos, o tuo labiau į įmonės kasą įnešti pinigai, nepadengtų visų įmonės įsiskolinimų kreditoriams, negalima tvirtinti, kad tai buvo vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (D. D. personalinės įmonės bankroto byloje šiai dienai teismo patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro bendrą 766.133,27 Lt sumą). Atsakovai D. D. ir D. D., esant tokiai situacijai, parduodami savo asmeninį turtą, elgėsi nesąžiningai. Sandorio, sudaryto prieš pat bankroto bylos iškėlimą, negalima vadinti įprastiniu sandoriu, nes įmonės savininkams buvo žinomi visi įmonės skoliniai įsipareigojimai, bei tai, kad už parduotą butą gautų pinigų neužteks visiems įsiskolinimams padengti. Ieškovo nuomone, atsakovas S. Š. elgėsi nerūpestingai, todėl tokį elgesį galima vadinti nesąžiningu. Atsakovų D. D. ir S. Š. atsiliepime nurodyta, kad D. D. personalinė įmonė nebuvo ginčo turto savininkė ir sandorio dalyvė. Tačiau D. D. personalinė įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl individualios įmonės savininkas už įmonės neįvykdytas prievoles kreditoriams atsako ne tik visu įmonės, bet ir savo asmeniniu turtu. Kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto, yra parduodamas jos savininko turimas turtas, įskaitant ir esantis bendra jungtine nuosavybe. Ginčo butas buvo parduotas įmonei turint finansinių sunkumų - negalint tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl galima daryti prielaidą, kad tokiais veiksmais buvo mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditorių galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.