Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2018-12-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-253-768/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-12-11
Bylos Nr.
1A-253-768/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-53734-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Evaldas Vanagas
Nuteistasis
D. U.
Advokatai
Jonas Špelveris
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-253-768/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53734-2017-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės, Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant prokurorei Justinai Vingilytei,nuteistojo D. U. gynėjui advokatui Jonui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 201 straipsnio 2 dalį 200 MGL (10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas D. U. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė bausmė – 196 MGL (9 800 Eur (devynių tūkstančių aštuonių šimtų eurų) dydžio bauda, kurią jis privalo sumokėti per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma - 2 370 Eur (du tūkstančiai trys šimtai septyniasdešimt eurai).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. U. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti, gabeno pagal automobilio nuomos sutartį Nr. 494 išsinuomotu ir J. M. vardu registruotu automobiliu ,,VW Passat“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) 11 vnt. plastikinių talpų (po 25, 30 ir 40 litrų) su 327,44 litrų naminės degtinės, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 47,5 proc. - 48,3 proc. tol, kol 2017 m. spalio 23 d., 18.03 val. . (duomenys neskelbtini) k., kelio . (duomenys neskelbtini)130 kilometre, jį sulaikė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu D. U. prašo: 1) jį išteisinti, kadangi jis nepadarė nusikaltimo, dėl kurio yra pripažintas kaltu ir nuteistas; 2) arba jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 201 straipsnio 2 dalies į BK 201 straipsnio 3 dalį; 3) arba jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus ar laisvės apribojimą, arba sumažinti skirtos baudos dydį, arba skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu.

2.1. Apeliantas, laikydamasis nekaltumo pozicijos, pateikia savo įvykio versiją, nurodydamas, jog kito tikslo, apart to, kad norėjo nuvežti rastas talpas su namine degtine į policijos komisariatą, neturėjo. Teigia, jog jį pasivijusiems ir sustabdžiusiems policijos pareigūnams sakė, jog rastą degtinę norėjo nugabenti į policiją, tačiau jo niekas nesiklausė. Nesutinka, kad vien todėl, kad radęs talpas su namine degtinę ir turėdamas mobilųjį telefoną apie tai nepranešė policijai, o siekė pats jas pristatyti, paneigia jo versiją dėl gerų jo ketinimų. Kita vertus, tokias aplinkybes jis nurodė nuo pat proceso pradžios, tvirtindamas, kad talpas, rastas miške, jis siekė nuvežti į policijos komisariatą, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jo parodymais. Tai, kad jo ir policijos pareigūnų I. L. ir D. Č. parodymai nesutampa galima paaiškinti tuo, jog jie galėjo sąmoningai neprisiminti šios aplinkybės arba dėl to, jog nuo įvykio apskritai praėjo daug laiko.

2.2. Apeliantas tvirtina, jog aplinkybė, jog jis vežė talpas užmaskuotas, neatitinka tikrovės, nes automobilyje nebuvo įrengtų slėptuvių, jos nebuvo kažkaip slepiamos, kita vertus, tokių talpų lengvajame automobilyje paprasčiausiai nėra galimybės paslėpti. Vien tai, kad dalis talpų buvo užklotos, apelianto nuomone, nereiškia, jog jos buvo slepiamos.

2.3. Apeliantas yra įsitikinęs, jog apylinkės teismas, padarė nepagrįstą išvadą, jog 50 km atstumą nuvažiavęs per 56 minutes, talpas su namine degtine jis gavo kitomis byloje nenustatytomis aplinkybėmis, kadangi 40 km atstumą automobiliu galima nuvažiuoti net neviršijus greičio, o sunešti talpas pakako 15-20 min., todėl 56 minutės yra pakankamas laikas visiems veiksmams atlikti. Juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, jog gali parodyti vietą, kurioje rado talpas, tačiau ši aplinkybė tikrinama nebuvo.

2.4. Apeliantas taip pat nesutinka, kad jo elgesys (nepastebėjimas ir tuo pačiu nesustojimas prie policijos tarnybinio automobilio, stovėjusio prie kelio, sustabdžius jį, nepasakymą kur ir ką veža) paneigia jo vėlesnius paaiškinimus apie tai, kad rado degtinę, vežė į policijos komisariatą ir t. t. Tvirtina, jog sustabdytas išsigando, jog policijos pareigūnai nepatikės jo pilietiškumu. To nebūtų įvykę, jei jis nebūtų buvęs sustabdytas – juo būtų patikėję. Iš pradžių bandė policijos pareigūnei paaiškinti talpų su naminės degtinės atsiradimo jo automobilyje aplinkybes, bet pamatęs, jog juo netiki, tylėjo ir nieko nesakė.

2.5. Apeliantas mano, jog teismas netinkamai vertino aplinkybę, susijusią su kratos metu jo namuose rastomis 5 talpomis su naminės degtinės likučiais, kadangi asmuo, kuris laikinai minėtas talpas pas jį pasidėjo, nebuvo nustatytas bei apklaustas.

2.6. Apeliantas tvirtina, kad jo tikslas nebuvo gabentą degtinę parduoti ar kokiu tai kitu būdu realizuoti, todėl nors formaliuoju požiūriu jo veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymius, tačiau jo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis yra pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepagrįstai, todėl turi būti išteisintas. Tuo atveju, jei teismas vis tik pripažins, kad jo veiksmai buvo nusikalstami, mano, kad veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 201 straipsnio 3 dalį, nes bylos duomenys nėra pakankami daryti išvadą, jog jis gabeno talpas su namine degtine turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip realizuoti.

Šalies argumentai

2.7. Apeliantas, cituodamas BK 54, 55straipsnius nurodo, kad jam skirta bausmė yra per griežta, todėl mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam skyrus minimalaus dydžio baudą arba skyrus viešuosius darbus, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą, bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant teismo įpareigojimus. Paaiškino, jog skirta bauda jam yra aiškiai per didelė, kadangi gaunamos pajamos yra minimalios, be to, iš jo valstybei priteista ir konfiskuotino turto vertė. Kartu nurodo, jog nėra teistas, faktines bylos aplinkybes pripažino, dirba.

3. Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, apeliantas ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu D. U. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį ir iš esmės kelią klausimą dėl neteisingo įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo bei bausmės, todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Dėl įrodymų vertinimo

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jo parodymus vertino kaip pasirinktą jo gynybos būdą, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apelianto subjektyviai išreikšta nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip kaip to tikėjosi nuteistasis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltės yra neteisingos. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, ne tik tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau ir skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

4.1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis, nuo pat proceso pradžios tvirtino, kad radęs talpas su namine degtine, siekė, jų neslėpdamas, nuvežti į policijos komisariatą, todėl nors ir iš karto apie radinį telefonu nepranešė policijai, o sustabdytas pareigūnų apie naminės degtinės radimo aplinkybes bei tikslą nuvežti į policijos komisariatą nesakė, manydamas, jog įtikinamiau būtų atrodę, jei jis pats būtų degtinę pristatęs į komisariatą, be to, išsigando, jog policijos pareigūnai juo nepatikės, tačiau tokie skundo argumentai, apeliacinės instancijos nuomone, yra visiškai neįtikinami. Visų pirma apeliantas teigia, jog jo nuoseklūs bei nekintantys parodymai nesutampa su liudytojų policijos pareigūnų I. L. ir D. Č. parodymais apie degtinės radimo bei vežimo į policijos komisariatą aplinkybes dėl to, jog policijos pareigūnai galėjo ir sąmoningai šios aplinkybės neprisiminti, be to, jie patys nurodė, jog įvykis įvyko seniai, tačiau tokie skundo teiginiai yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra pagrindo net ir tuo atveju, kuomet jie detaliai visų įvykio aplinkybių nepamena, tačiau nurodo esmines įvykio aplinkybes - sustabdžius apeliantą jis nenurodė, ką ir kur gabena, talpos buvo uždengtos apklotu. Kita vertus, atsakomybė, numatyta BK 201 straipsnyje, kyla esant nors bent vienam iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų kvalifikuojančių požymių, šiuo atveju šis požymis yra pas nuteistąjį rastų gėrimų neteisėtas gabenimas, todėl, nuteistojo paaiškinimas apie alkoholinių gėrimų radimą ir gabenimą į policijos komisariatą, pateiktas jį patikrinimui sustabdžiusiems policijos pareigūnams, minėtos veikos savaime nepadaro ir nepadarytų teisėta veika net ir tuo atveju, jeigu apeliantas iš tiesų šiuos gėrimus būtų radęs. Akivaizdu, kad tokiu atveju apeliantas būtų turėjęs visas galimybes apie rastus daiktus informuoti policijos pareigūnus ir nurodyti jiems įvykio vietą. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama apelianto kelionės tikslui taip pat ir pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo klausimu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip jau minėta, atsakomybei kilti pakanka nustatyti naminių stiprių alkoholinių gėrimų neteisėtą gabenimo faktą, koks šiuo atveju ir yra nustatytas pirmos instancijos teismo. Taigi nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Dėl veikos perkvalifikavimo

4.2. Apeliaciniu skundu, tuo atveju, jei vis tik apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog apelianto veiksmai pripažįstami nusikalstamais, prašo jam inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 201 straipsnio 3 dalį, kadangi gabentos naminės degtinės jis neplanavo parduoti ar kokiu tai būdu realizuoti, o aplinkybė, jog jo namuose rastos talpos su naminės degtinės likučiais buvo jo žinioje, pirmosios instancijos teismo įvertinta netinkamai, tačiau, šie nuteistojo skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad aplinkybė dėl jam pažįstamo asmens, vardu V., jo namuose pasidėtų talpų, kuriose buvo laikoma naminė degtinė, buvo įvertinta netinkamai, t. y. kad kratos metu rastos talpos buvo jo žinioje, tačiau tokiu atveju būtina pažymėti, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms patikimai nustatyti pakanka jau byloje ištirtų įrodymų ir nėra tikimybės, kad ištyrus naujus įrodymus (nustačius apelianto nurodomą asmenį, jį apklausus) galėtų būti daromos kitokios išvados dėl reikšmingų bylai faktų buvimo ar nebuvimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Kaip visiškai teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju skiriasi ir paties apelianto parodymai, kadangi jis nurodė, kad asmuo talpas pasidėjo priestate, į kurį laisvai patenkama, tačiau iš kratos protokolo matyti priešingai – į priestatą patenkama pro rakinamas namo duris. Ir nors vėliau apeliantas nurodė, kad talpos buvo padėtos dar prieš durims įstatant, tačiau tokiu atveju reiškia, jog tuo metu į gyvenamąjį namą apskritai galėjo patekti bet kas, kadangi jis nebuvo rakinamas apskritai. Ši apelianto iškelta versija absoliučiai neįtikinama. Apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog talpos, su naminės degtinės likučiais, rastos apelianto namuose, buvo apelianto žinioje.

4.2.1. Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nurodoma, jog jokio tikslo realizuoti gabentą naminę degtinę apeliantas neturėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos analizė kategoriškai tokius apelianto teiginius paneigia. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog gabentos naminės degtinės kiekis bei tapačių talpų su naminės degtinės likučiais radimas apelianto namuose rodo apelianto siekį gabentą naminę degtinę realizuoti. Su tokia išvada visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors apeliantas neturi kriminalinės praeities, tačiau iš esmės beveik dešimtmetį buvo bedarbis, ir nors nurodo, jog gyveno iš velionio tėvo pensijos bei bedarbio pašalpos, tačiau minėtos pajamos, akivaizdu, nėra pakankamos. Kartu akcentuotina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuomotu automobiliu buvo vykstama į pokalbius dėl darbo, tačiau pagrįstas abejones šiuo aspektu kelia ne tik dėl darbo pokalbio paskirtos susitikimo vietos (pvz: . (duomenys neskelbtini) degalinė), norimų aplankyti įstaigų skaičius per dieną (5) bei susitikimų organizuotumas (miestus skiria didelis atstumas, nekonkretus pokalbio dėl darbo laikas), bet ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai išanalizuota apelianto telefoninių pokalbių analizė bei jo važiavimo trajektorija, ko apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai tiesiog nebekartoja. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas neabejoja, jog gabendamas tamsiu paros metu tvarkingai su apklotu uždengtą daugiau nei 320 litrų naminės degtinės, apeliantas siekė ją realizuoti, o ne kaip jis deklaruoja, nuvežti į policijos komisariatą. Tokiu būdu, apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir visiškai pagrįstai sprendė, jog apeliantas siekė gabentą naminę degtinę realizuoti, t. y. apelianto veiksmus teismas teisingai kvalifikavo ne pagal 201 straipsnio 3 dalį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, o pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, todėl skundžiamą nuosprendį keisti šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl per griežtos bausmės

4.3. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nuteistajam skirti švelnesnę bausmę – viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba sumažinti paskirtos baudos dydį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoti, kad apeliantui skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas skyrė aiškiai per griežtą bausmę neturi pagrindo. Už BK 201 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Šiuo atveju apeliantui pagal BK 201 straipsnio 2 dalį buvo skirta šio straipsnio sankcijoje numatyta švelnesnė bausmė – bauda, jos dydį nustatant artimą minimaliam. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skirdamas bausmę – 200 MGL baudą, pagal BK 66 straipsnį į bausmės laiką įskaitęs apelianto laikinojo sulaikymo laiką, 2 paras prilyginant 4 MGL, ir skyręs galutinę 196 MGL baudą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių, įtvirtintų BK 54, 61 straipsniuose, nepažeidė, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai ją individualizavo.

4.3.1 Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo nusikalstamos veikos laipsnį, kaltės formą – kad jis padarė tyčinį baigtą apysunkį nusikaltimą. Kartu teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis: laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, turi galiojančią administracinę nuobaudą, priklausomybių ir psichiatrinėse įskaitose neįrašytas, nusiskundimų dėl jo elgesio pagal gyvenamąją vietą negauta, šiuo metu dirba. Tai jį apibūdina iš esmės teigiamai. Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantui paskirta galutinė 196 MGL dydžio bauda, kuri iš esmės yra ženkliai mažesnė nei sankcijoje numatytas šios baudos vidurkis, šiuo atveju yra visiškai teisinga ir atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Galiausiai, atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo bausmės yra ne švelnesnės, o griežtesnės bausmės rūšys (BK 41 straipsnis), o pabloginti apelianto padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju jei yra prokuroro, nukentėjusiojo <...> skundas, šiuo atveju tokio skundo dėl apeliantui skirtos bausmės nėra.

Dėl kitų klausimų

5. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas teisingai apeliantui parinko bausmės rūšį ir dydį, tačiau neįvertindamas veikos padarymo laiko (2017 m.) bei tai, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. keitėsi bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 707 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo pakeitimo“), nustatė ir taikė neteisingą MGL dydį - 50 Eur (1 MGL - 50 Eur), nors turėjo būti taikomas - 37,66 Eur (įstatymo redakcija galiojusi veikos padarymo metu), todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręsto MGL dydžio taikymo klausimo (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį dalyje dėl neteisingai nustatyto MGL dydžio - D. U. pripažintam kaltu ir nubaustam pagal BK 201 straipsnio 2 dalį 200 MGL bauda nustatyti 7 532 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt dvejų eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaitytą laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – 2 paras, prilyginti 4 MGL (151 Eur (šimto penkiasdešimt vieno euro) dydžio baudai ir laikyti D. U. galutinai nubaustu 196 MGL 7 381 Eur (septynių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt vieno) bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Donatas JatužisJolanta RaščiuvienėEvaldas Vanagas