Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2017-06-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-843/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
1A-393-843/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-48239-2015-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas, Aušra Bielskė, Arūnas Kisielius
Kaltinamasis
D. V.
Nukentėjusysis
R. S.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-843/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48239-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.5.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Arūno Kisieliaus,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Olgai Šleiterienei,išteisintajam D. V. (D. V.),nuteistojo gynėjui advokatui Konstantinui Mironovui,nukentėjusiajam R. S. (R. S.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: 2015-06-02 apie 21.30 kieme, prie namo, adresu Viršuliškių g. 77, Vilniuje, konflikto su R. S. metu dėl pastarojo numesto butelio, kurio atšokusi nuo asfalto stiklo šukė sužalojo D. V. koją; su draugais R. Ž. ir A. K. vijosi nubėgantį R. S. ir 2015-06-02 apie 22.00 val. kieme, prie namo, adresu Tujų g. 19, Vilniuje, pribėgęs prie nukentėjusiojo R. S. sudavė jam 2 smūgius koja į nugarą, ties juosmeniu, dėl ko nukentėjusysis R. S. nukrito veidu ant šaligatvio bortelio krašto; ir gulinčiam ant kairiojo šono nukentėjusiajam sudavė dar 5 smūgius kumščiais į veidą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam abiejų apatinio žandikaulio sąnarinių ataugų lūžius ir muštines smakro bei apatinės lūpos žaizdas, 11-o danties lūžį, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes R. S. žandikaulio lūžių gijimas užtruko ir sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-06 nuosprendžiu išteisino D. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 skyriaus prokurorės apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-06 nuosprendį panaikinti; 2) pripažinti D. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei skirti jam 2 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant tęsti darbą, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., atlyginti nusikaltimu padarytą žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai, nebendrauti su nukentėjusiuoju; 3) Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai – priteisti iš D. V. 1620,37 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog teisme specialistas parodė, kad jo išvada – kategoriška, ir paaiškino, kad buvo įvertinti 3 atskiri trauminiai poveikiai, kurie griuvimui nebūdingi, o būdingi smūgių sudavimui. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai pripažino prieštaringais nukentėjusiojo parodymus dėl sumušimo aplinkybių, nevertino, jog viso proceso metu nukentėjusysis aiškino, kad prie jo pirmas pribėgo D. V.. Tai patvirtina D. V. parodymai, D. Ž. parodymai. Nukentėjusysis visą laiką teigė, kad būtent D. V. pirmas sudavė jam smūgius į nugarą, į veidą, galvą. 2015-06-23 savo pareiškime policijai R. S. nurodė, kad 3 vaikinai (D. V., R. Ž. ir A. K.) jį pavijo prie vaikų žaidimo aikštelės Tujų g. 19. Vienas iš jų – D. V. koja spyrė jam į nugarą, jis parkrito, tik atsikėlęs sulaukė 4-5 smūgių į veidą ir nualpo. Apeliantės manymu, vertinant nukentėjusiojo parodymus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiajam buvo sulaužytas žandikaulis, po sumušimo jis buvo praradęs sąmonę ir tai galėjo turėti įtakos įvykio aplinkybių aiškinimui, bet dėl to nukentėjusiojo parodymai negali būti laikytini nelogiškais ir nenuosekliais. Teigia, jog nukentėjusiojo parodymai yra tiesioginiai D. V. kaltės įrodymo objektyvūs duomenys ir turėtų būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais netiesioginiais duomenimis: 2015-06-02 22.45 val. Bendrojo pagalbos centro pranešimas iš Žalgirio ligoninės apie GMP brigados pristatytą sumuštą R. S. (t. l, b. l. 25-26), specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo masto nukentėjusiajam ir sužalojimų padarymo būdo bei laiko; liudytojų E. S., D. Ž., J. S., A. Č., S. T., I. B. parodymais, jos pranešimu apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui, jo garso įrašo apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 25-26), kuriame nurodyta, kad prie gulinčio kraujuoto nukentėjusiojo ji matė vaikiną su kraujuojančia koja (D. V.). Po to 20-30 m. atstumu matė visus 3 draugus (D. V., R. Ž. ir A. K.), kuriuos vijosi nukentėjusiojo tėvas A. S..

Apeliantė taip pat mano, jog D. V., A. K., R. Ž., D. Ž. ir R. R. parodymai dėl to, kad nukentėjusysis susižalojo pats, griūdamas ir atsitrenkdamas į šaligatvio bordiūro kraštą, yra nepatvirtinti surinktų teisminio ir ikiteisminio tyrimo metu duomenų visuma. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl to, kad įvykio metu be D. V. nukentėjusįjį, suduodami jam smūgius į nugarą, sumušė A. K. ir R. Ž.. Prie nukentėjusiojo sumušimo metu buvo tik D. V.. Po sumušimo priėjo R. Ž. ir A. K.. Kitų asmenų prie R. S. nebuvo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. Ž. ir A. K. smurtiniais veiksmais būtų padarę R. S. sužalojimus veide ar nugaroje. Tai patvirtina nukentėjusiojo R. S. parodymai, specialisto išvada, D. V. parodymai, liudytojų R. Ž. ir A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis R. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis D. V. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą paduoto apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis), nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodytas D. V. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl priimtas išteisinamasis nuosprendis yra naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė šias faktines aplinkybes.

D. V. nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent:

jis 2015-06-02 apie 21.30 kieme, prie namo, adresu Viršuliškių g. 77, Vilniuje, konflikto su R. S. metu dėl pastarojo numesto butelio, kurio atšokusi nuo asfalto stiklo šukė sužalojo D. V. koją, su draugais R. Ž. ir A. K. vijosi nubėgantį R. S. ir apie 22.00 val. kieme, prie namo, adresu Tujų g. 19, Vilniuje, po to, kai nukentėjusysis R. S. nukrito ant šaligatvio bortelio krašto, jam gulinčiam sudavė 3 smūgius kumščiais į veidą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam abiejų apatinio žandikaulio sąnarinių ataugų lūžius ir muštines smakro bei apatinės lūpos žaizdas, 11-o danties lūžį, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes R. S. žandikaulio lūžių gijimas užtruko ir sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Dėl įrodymų vertinimo

Kadangi teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išdėstytais įrodymų vertinimo argumentais, kurias buvo grindžiamas ginčijamas 2017-04-06 nuosprendis, padarė priešingas išvadas, todėl pateikia savo įrodymų vertinimą.

Byloje surinktų įrodymų pagrindu, o būtent, visų pirma, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G314/2016(01) ir specialisto J. M. Paliulio parodymų teisme duomenimis, taip pat nukentėjusiojo R. S. parodymais, paties D. V. parodymais, apklaustų liudytojų parodymais buvo nustatytos šios faktinės aplinkybės: 2015-06-02, nuo 21.30 iki 22.00 val., kieme prie namo Viršuliškių g. 77, Vilniuje, o vėliau - prie namo Tujų g. 19, Vilniuje, tarp R. S. ir D. V. įvyko incidentas. Jo pradžioje R. S. numetė butelį, kurio stiklo šukė, atšokusi nuo asfalto, sužalojo D. V. koją, po ko R. S. nubėgo. D. V. su R. Ž. ir A. K. jį vijosi. Byloje minėtų įrodymų pagrindu taip pat buvo nustatyta, kad incidento pabaigoje R. S. buvo padaryti šie sužalojimai: abiejų apatinio žandikaulio sąnarinių ataugų lūžiai ir smakro bei apatinės lūpos žaizdos, 11-o danties lūžis, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes R. S. žandikaulio lūžių gijimas užtruko ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šių faktinių aplinkybių neginčijo nei vienas iš proceso dalyvių, dėl jų nustatymo abejonių teismui nekilo, tad detaliau dėl jų teismas nepasisakys.

Tačiau dėl kitų aplinkybių, o būtent dėl to, kaip, kokiu būdu, o tuo pačiu ir konkrečiai kieno kaltų veiksmų pasėkoje buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo surinkti prieštaringi įrodymai. Viena jų grupė, o būtent nukentėjusiojo R. S. parodymai, taip pat išvestiniai liudytojų E. S., J. S., S. T., taip pat liudytojos I. B. parodymai patvirtino, kad nukentėjusysis incidento metu buvo sumuštas, nustatytus sužalojimus padarė D. V.. Tuo tarpu antra grupė, tai yra išteisintojo D. V., taip pat liudytojų R. R., D. Ž. parodymai, taip pat liudytojų R. Ž., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, paskelbti teisminio nagrinėjimo metu, patvirtino, kad nukentėjusysis R. S. susižalojo griūdamas, D. V. jo nemušė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad realios galimybės surinkti papildomus duomenis apie nagrinėjamas aplinkybes šiuo atveju yra išsemtos, esamų prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl jie turi būti teismo įvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, kad esant minėtiems prieštaravimams, taip pat nustačius tam tikrą parodymus davusių asmenų suinteresuotumą, šališkumą, kuris detalizuotas ginčijamame nuosprendyje, surinkti įrodymai turi būti tikrinami ir vertinami itin atidžiai, o išvados, kuriais įrodymais remtis, o kuriais ne, turi būti daromos tik nuodugniai ištyrus ir įvertinus kiekvieną įrodymą tiek atskirai, tiek santykyje su kitais įrodymais, jų visumoje. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi ir tai, kad vadovautis in dubio pro reo principu, nurodytu apylinkės teismo, galima tik esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo R. S. parodymus vertino kaip neišsamius, nenuoseklius, kai kuriais atvejais ir nelogiškus, negyvenimiškus, todėl jais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Kaip ir nurodoma ginčijamame teismo nuosprendyje, tai akcentavo ir gynyba apeliacinio proceso metu, nukentėjusysis R. S. iš tiesų 2015-06-23 rašytame pareiškime (t. 1, b. l. 13), taip pat apklaustas ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 28, 29, 33, 46-54) ir teisiamojo posėdžio metu kiek skirtingai nurodė, kada, po kurių smūgių jis nukrito, ar prieš suduodant smūgius jį vijosi, kiek konkrečiai jam buvo suduota smūgių, o jo teiginiai, kad būdamas be sąmonės jis dar juto smūgius, iš tiesų yra nelogiški. Tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu šie neatitikimai nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad nukentėjusysis R. S. sako netiesą. Vertinant minėtus jo parodymus turi būti atsižvelgta ne tik į minėtus neatitikimus, bet ir į kitus faktorius, ko apylinkės teismas nepadarė. Nukentėjusysis tiek medicinos įstaigoje iš karto po įvykio (t. 1, b. l. 17, 56), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad incidento metu jis buvo sumuštas. Šiai bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad D. V. įvykio metu sudavė jam smūgius, iš pradžių į nugaros sritį, vėliau į veido sritį (į žandikaulius, smakrą, lūpas), jis kategoriškai ir nuosekliai nurodė iš esmės viso proceso metu. Pabrėžtina, kad smūgiais į veido sritį jam buvo padaryti konkretūs sužalojimai, šioje byloje specialisto įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tad būtent šios aplinkybės laikytinos esminėmis. Būtent šie sužalojimai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje aprašytus nusikalstamus padarinius, tad būtent juos padaręs asmuo veikė nusikalstamai ir būtent šio asmens nustatymas turi esminę reikšmę. Šiuo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad smurtavimo metu nukentėjusysis akivaizdžiai patyrė didelį stresą, parodymus davė ne kartą, praeinant vis ilgesniam laiko tarpui nuo įvykio, kas apsunkina jo galimybes detaliai atsiminti įvykių seką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sąvoka „sąmonės praradimas“ priskirtina medicininių terminų kategorijai, tad nukentėjusysis, įvertindamas savo būklę smurto metu ir apibūdindamas save kaip „praradusį sąmonę“, galėjo sąžiningai klysti. Pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir teiginiai dėl jo paties blaivumo įvykio metu, tačiau nukentėjusiojo neblaivumo aplinkybė byloje nebuvo nustatyta. R. S. neigė įvykio dieną buvęs neblaivus. Kaip matyti iš specialisto išvados ir parodymų, medicininiuose dokumentuose duomenų apie nukentėjusiojo neblaivumą nebuvo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti liudytojų S. T., A. Č. bei J. S. parodymai minėtos aplinkybės nei patvirtino, nei paneigė, nes šie asmenys nebuvo kategoriški, pateikė tik subjektyvų asmens būklės vertinimą (nukentėjusiojo elgesys po incidento buvo kažkoks keistas, neadekvatus, kalba apsunkinta, iš burnos sklido kvapas, panašus į alkoholio). Šie parodymai turi būti vertinami atsižvelgus ir į tai, kad su nukentėjusiuoju jie bendravo po jo patirtų sužalojimų, tame tarpe ir žandikaulio lūžio. Apibendrinant spręstina, kad įvertinus nukentėjusiojo R. S. parodymus, fiksuotus viso proceso metu, jų turinį, taip pat atsižvelgus į išdėstytus argumentus, šiuo atveju esminiu kriterijumi, leidžiančiu nuspręsti, ar nukentėjusiojo teiginiai dėl jo patirto smurto aplinkybių atitiko faktinę įvykio situaciją, yra tai, ar ir kiek jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

R. S. parodymus, jog sužalojimus jis patyrė dėl D. V. suduotų smūgių, visų pirma patvirtina specialisto išvados Nr. G314/2016(01) (t. 1, b. l. 75-76) ir specialisto J. M. Paliulio parodymų teisme duomenys, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti trimis trauminiais smūginiais kietų bukų daiktų poveikiais; pats krisdamas ir veidu atsimušdamas į šaligatvį ir/ar kitus kietus bukus daiktus R. S. taip susižaloti negalėjo. Šios specialisto išvados yra kategoriškos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad specialisto išvada ir parodymai iš tiesų nepatvirtina, kad nukentėjusiajam sužalojimus padarė konkrečiai D. V., tačiau šie duomenys atitinka, sutampa su nukentėjusiojo R. S. parodymais, kad sužalojimai jam buvo padaryti būtent suduodant smūgius, taip patvirtindami nukentėjusiojo nurodytą įvykių seką. Specialisto išvada ir parodymai leidžia spręsti ir apie konkretų trauminių poveikių skaičių, lokalizaciją. Vertinant minėtus įrodymus atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvada ir jo parodymai teisme buvo duoti prisiekus, nėra nustatyta jokių duomenų apie specialisto suinteresuotumą bylos baigtimi, šališkumą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, tad specialisto išvada ir jo parodymai teismui abejonių nesukėlė, šie įrodymai vertintini kaip objektyvūs ir patikimi.

Be to, nukentėjusiojo R. S. parodymus patvirtino ir kiti įrodymai. Tai liudytojo E. S. parodymai, kuriais jis patvirtino, jog grįžęs namo R. S. jam nurodė, kad sužalojimus jam mušdamas padarė D. V.. Kad nukentėjusysis buvo sumuštas liudytojui E. S. nurodė ne tik R. S., bet ir įvykio metu įvykio vietoje buvęs nukentėjusiojo tėvas A. S., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, mirė 2016-03-10. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojų J. S., S. T. parodymai, kuriems nukentėjusysis R. S. taip pat nurodė, jog jis buvo sužalotas jį sumušus. Liudytoja I. B., skambinusi telefonu Bendrosios pagalbos centrui dėl nagrinėjamo incidento, patvirtino, kad išgirdusi šauksmus ir pažvelgusi pro langą matė gulintį kraujuojantį vyriškį, šalia buvęs kiemsargis šaukėsi pagalbos, vijosi greitu žingsniu besišalinančius tris vaikinus, tarp kurių buvo ir vaikinas kraujuojančia koja. Iš skambučio įrašo apžiūros protokolo matyti (t. 1, b. l. 24, 25-26), kad betarpiškai stebėdama įvykius liudytoja I. B. nurodė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojui, kad šalia gulinčio vyro buvo vaikinas su šviesiai žaliais marškinėliais ir kraujuojančia koja. Teismas atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo išsakytus argumentus, o būtent, kad šie liudytojai patys momento, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, tiesiogiai nematė, tad jų parodymų duomenys yra tik išvestiniai, netiesioginiai įrodymai, be to liudytojas E. S. yra nukentėjusiojo brolis, tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad liudytojams E. S., J. S., S. T. nukentėjusysis R. S. įvykio aplinkybes nurodė iš karto po jo ar praėjus labai neilgam laiko tarpui, kas mažina tikimybę, kad šios aplinkybės buvo išgalvotos. Liudytojos I. B. matyta situacija iš karto po incidento, kuomet šalia gulinčio vyro ji matė vaikiną su kraujuojančia koja, kad jį bei dar du vaikinus, greitu žingsniu nueinančius nuo gulinčio vyro, vejasi šalia buvęs kiemsargis, taip pat atitinka R. S. parodymus, kad jo atžvilgiu G. V. naudojo fizinį smurtą, nes tai buvo paskata pasišalinti. Visi minėti išvestiniai, netiesioginiai įrodymai turi būti vertinami ne tik atskirai, bet ir kartu su nukentėjusiojo parodymais bei minėta specialisto išvada ir jo parodymais. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu jie sudaro tarpusavyje sutampančių, vienas kitą patvirtinančių ir papildančių įrodymų grupę, jie vertintini kaip patikimi, tad būtent šia įrodymų grupe ir rėmėsi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, padarydama savo išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių, nurodytų aukščiau. Konkretaus smogtų smūgių į nugarą ir veidą skaičiaus, kaip minėta, nukentėjusysis negalėjo konkrečiai nurodyti, tad nustatydamas šias faktines aplinkybes teismas vadovavosi specialisto išvadoje įvardytų trauminių poveikių skaičiumi ir lokalizacija.

Vertindamas kitą įrodymų grupę, o būtent paties D. V. parodymus, taip pat liudytojų R. R., D. Ž. parodymus ir liudytojų R. Ž., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbtus teisminio nagrinėjimo metu, aukštesnės instancijos teismas nusprendė jais nesiremti. Pirmosios instancijos teismas D. V. parodymus vertino kaip nuoseklius, logiškus, ir neprieštaringus. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. V. iš tiesų viso proceso metu savo kaltę dėl jam reiškiamų kaltinimų kategoriškai neigė, tačiau duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakydavo (t. 1, b. l. 106, 127, 131, 135, 139), tad galimybės sulyginti jo parodymus proceso eigoje nėra. Teisiamojo posėdžio metu D. V. kategoriškai tvirtino, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, jo nemušė, kad sužalojimus šis patyrė nugriuvęs. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojai R. R. ir D. Ž., kurie teigė matę bėgantį nukentėjusįjį, kuris užkliuvęs nukrito, po ko prie jo pribėgo D. V., po to dar du vaikinai, jie pažiūrėjo nukentėjusįjį ir nuėjo. Šių asmenų parodymai atitinka ir liudytojų R. Ž., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ir nors minėtų liudytojų parodymai iš esmės sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, vis tik apeliacinės instancijos teismas jais netiki. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgęs, visų pirma, į specialisto išvados ir specialisto parodymų teisme duomenis. Kaip jau buvo nurodyta, jie patvirtina, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti trimis trauminiais smūginiais kietų bukų daiktų poveikiais. Pats krisdamas ir veidu atsimušdamas į šaligatvį ir/ar kitus kietus bukus daiktus R. S. taip susižaloti negalėjo. Kaip minėta, šios specialisto išvados yra kategoriškos, specialistas juos patvirtino ir teisme, šiuos įrodymus teismas vertino kaip objektyvius ir patikimus, o D. V. bei minėtų liudytojų nurodyta įvykių seka, sužalojimų atsiradimo priežastis jiems akivaizdžiai prieštarauja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei vienas iš asmenų, stebėjusių nukentėjusįjį, nenurodė, kad jo veidas buvo sužalotas iki incidento. Greitoji medicinos pagalba į įvykio vietą atvyko iš karto po incidento, tad tikint D. V. ir jo parodymus patvirtinančių liudytojų parodymais lieka neaiški objektyviai užfiksuotų tokio pobūdžio sužalojimų atsiradimo priežastis. Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija nusprendė šia įrodymų grupe nesiremti.

Dėl veikos teisinės kvalifikacijos, bausmės, kitų klausimų

Nustatytais D. V. fizinio smurto veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti kūno sužalojimai, dėl kurių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai nėra nustatyti. Veiką kvalifikuojančios aplinkybės taip pat nenustatytos. D. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jo veiksmai buvo sąmoningi, puolamojo pobūdžio, smūgiai nukreipti į kūną siekiant žaloti, tačiau nėra nustatyta, kad tokiais veiksmais buvo siekiama padaryti kokius nors konkrečiai apibrėžtus kūno sužalojimus. Veika baigta. Tuo remiantis spręstina, kad nustatytos faktinės aplinkybės kvalifikuotinos kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama veika.

Teismas, skirdamas bausmę, visų pirma atsižvelgia į tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad D. V. padarė nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad nustatytos nusikalstamos veikos padarymą įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje surinkti įrodymai patvirtina (tai nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu), kad incidento pradžioje nukentėjusysis dėl kilusio nesutarimo metė į D. V. pusę stiklinį butelį, kurio skilusi stiklo šukė sužalojo šiam koją. Būtent po šių veiksmų sekė atsakomieji, puolamojo pobūdžio D. V. veiksmai, kurie vertintini kaip išprovokuoti priešingo teisei nukentėjusiojo elgesio, padariusio D. V. fizinės žalos. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas atsižvelgia ir į byloje pateiktus duomenis, charakterizuojančius kaltininko asmenybę. D. V. nėra anksčiau teistas, bylos duomenimis baustas administracine tvarka 5 kartus, tačiau šiuo metu nuobaudos nebegalioja. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, yra nevedęs, jauno amžiaus. Duomenų apie jo gydymąsi psichinės sveikatos ar priklausomybės ligų gydymo įstaigose nėra (t. 2, b. l. 32 – 43).

Įvertinęs visumą minėtų skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į prokurorės apeliaciniame skunde siūlomą bausmės rūšį ir dydį, teismas sprendžia apie mažesnį D. V. asmenybės pavojingumą ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju BK apibrėžtą bausmės paskirtį, teisingumo principą atitiks švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, tai yra laisvės apribojimas, skiriant artimą minimaliam jo terminą su įpareigojimais, numatytais BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 3 punktuose. Pagrindo ir būtinybės skirti kitus prokurorės siūlomus įpareigojimus teismas nenustatė.

D. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki bausmės vykdymo pradžios, o po to naikintina. Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – naikintina nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos kaip tapusi nebereikalinga.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pateikė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 81-82) 1620,37 € dydžio turtinei žalai už nukentėjusiojo R. S. gydymą atlyginti. Reiškiamo reikalavimo dydį pagrindžia pateiktas gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuriame pateikti gydymo įkainiai ir bendras išlaidų skaičiavimas (t. 1, b. l. 83). Nukentėjusysis buvo sužalotas dėl kaltų nusikalstamų D. V. veiksmų, atsiradę padariniai su nustatytais veiksmais sietini tiesioginiu priežastiniu ryšiu, nukentėjusiojo gydymas buvo apmokėtas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalimi, 6.280 straipsniu, reiškiamas reikalavimas yra tenkinamas ir nurodyta suma priteisiama iš kaltininko.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-06 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir skirti 9 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per pirmus šešis laisvės apribojimo mėnesius atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padaryta 1620,37 € dydžio turtinę žalą ir visą laisvės apribojimo laikotarpį tęsti darbą (būti registruotam darbo biržoje).

D. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki bausmės vykdymo pradžios, o po to panaikinti. Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinį ieškinį tenkinti ir iš D. V. priteisti Vilniaus teritorinės liginių kasos naudai 1620,37 € turtinei žalai atlyginti.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo priėmimo dieną.

Teisėjai Aušra BielskėAudrius CininasArūnas Kislielius