Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 101 straipsnį, 102 straipsnį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

J. W. (J. W. ) civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. buvo kaltinamas pagal BK 102 straipsnį tuo, kad 1949-03-25, apie 6 val., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – Lietuvos SSR MVD Vilniaus apskrities skyriaus (toliau - LSSR MVD Vilniaus apsk. sk.) Dieveniškių – Šumsko valsčių poskyrio apylinkės įgaliotiniu, vykdydamas 1949-03-19 LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“, ginkluotas šaunamuoju ginklu, veikdamas bendrininkų grupe, kartu su sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytoju leitenantu V. B. (V. B. ), karinio dalinio Nr. 3201 vyresniuoju seržantu K. (K.) ir jaunesniuoju seržantu B. (B.) bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios atstovais, kurių tikslus skaičius nenustatytas, atvyko į Juozapinės kaime Šumsko valsčiuje Vilniaus apsk. buvusius civilio Lietuvos gyventojo A. B. (A. B. ) šeimos namus, kur LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytojui leitenantui V. B. perskaičius sprendimą dėl A. B. ir jo šeimos narių iškeldinimo iš Lietuvos, prievarta išvarė A. B. , J., gimusį (duomenys neskelbtini), jo žmoną Ma. B. , A., gimusią (duomenys neskelbtini), dukrą G. B. , A., gimusią (duomenys neskelbtini), sūnų J. B. , A., gimusį (duomenys neskelbtini), sūnų E. B. , A., gimusį (duomenys neskelbtini), iš jų namų, po ko šie tremiami civiliai Lietuvos gyventojai buvo pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį ir perduoti traukinio (ešelono) Nr. 97358 viršininkui kapitonui V. I. ir 1949-03-25 prievarta išvežti iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją, Čeremchovsko rajoną, Irkutsko sritį, kur A. B. , Ma. B. , G. B. , J. B. ir E. B. priverstinai gyveno iki 1956 m. gruodžio mėn.

V. L. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 101 straipsnį tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, kartu su bendrininkais vykdydamas minėtų civilių Lietuvos gyventojų trėmimą, ir šio trėmimo metu Ju. B. , gim. 1918 m., iššokus pro namo langą ir bandant pabėgti, tokiu būdu siekiant išvengti trėmimo, V. L. iš šaunamojo ginklo šovė į bėgantį Ju. B. ir tyčia jį nužudė.

Apygardos teismas V. L. pagal BK 102 straipsnį, 101 straipsnį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nuosprendį panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms, padaryto esminio baudžiamojo proceso pažeidimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. L. kaltu ir nuteisti: pagal BK 101 straipsnį laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams; pagal 102 straipsnį laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo J. W. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš V. L. 579 240 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Prokurorė teigia, kad apygardos teismas, į teismo posėdį nekviesdamas iš karto visų proceso dalyvių, neužtikrino spartaus bylos nagrinėjimo proceso, taigi, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų 2012-06-29 Teismų praktikos nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų (BK 99, 100 ir 102 straipsniai) baudžiamosiose bylose apžvalgoje bei Teisėjų tarybos rekomendacijų, išdėstytų 2010-06-18 nutarime Nr. 13P-104-(7.1.2) „Dėl bylų nagrinėjimo tvarkos“. Be to, teismas, selektyviai remdamasis kaltinamojo V. L. , liudytojo H. Š. parodymais, įtikinamais, kategoriškais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) specialistų R. N. , D. B. parodymais, jų parengtomis pažymomis pagal archyvuose esančius ir oficialiai pripažintus archyvinius dokumentus, V. L. TSRS VRM LTSR VRM archyvinės asmens bylos Nr. 496741 jį charakterizuojančiais duomenimis, kolegijos nariams užduodant liudytojams akivaizdžiai menamuosius klausimus dėl archyvinių dokumentų turinio nepatikimumo ir tuo išreiškiant poziciją dėl nagrinėjamos bylos baigties, priėmė formalų sprendimą tuo pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintą teismo pareigą vykdyti teisingumą. Toks teismo sprendimas, pasak prokurorės, prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamai praktikai (1999-12-21, 2006-05-09, 2006-06-06, 2012-09-25, 2012-12-19, 2013-10-15 nutarimai). Be to, teismas nepasisakė, neanalizavo, kodėl nuosprendyje buvo remtasi senomis BK 101 ir 102 straipsnių redakcijomis, nors nuo 2011-03-31 įsigaliojo naujos šių straipsnių redakcijos (2011-03-22 įstatymas Nr. XI-1291).

Pasak apeliantės, apygardos teismas teisingai nurodė, kad V. L. kaltė grindžiama archyviniais dokumentais: 1949-03-25 aktu, pasirašytu LSSR MGB Vilniaus aps. sk. vyr. tardytojo V. B. , karinio dalinio Nr. 3201 vyresniojo seržanto K. bei jaunesniojo seržanto B.; 1949-03-31 LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko F. S. pranešimu LTSR MGB generolui leitenantui Gorlinskiui dėl byloje „Priboj“ (liet. k. – „Bangų mūša“) Vilniaus apskrityje įvykdytos operacijos rezultatų ir LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešimu SSRS MVD ministrui S. Kruglovui apie Lietuvos gyventojų trėmimo 1949 m. kovo mėn. operaciją ir jos rezultatus, ir kad šių dokumentų tarpe pagrindiniu buvo pirminis, 1949-03-25 surašytas aktas, kurį pasirašė V. B., K. ir B.; taip pat, kad šiuo metu nebėra jokių gyvų tos dienos įvykių liudytojų, todėl niekas negali parodyti apie aplinkybes ir sąlygas, kuriomis buvo surašytas 1949-03-25 aktas apie Ju. B. sušaudymo aplinkybes. Tačiau prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra jokių kitų, tiesioginių ar netiesioginių, duomenų, neleidžiančių abejoti šio akto atitikimu visoms aplinkybėms, ir atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą minėtoje 2012-06-29 apžvalgoje, kad šios kategorijos bylos turėtų būti nagrinėjamos operatyviau, koncentruočiau, esant poreikiui, pasitelkiant istorijos, taip pat kitų sričių specialistus (ekspertus). Nurodo, kad šiose bylos reikšmingiausi įrodymai yra archyviniai dokumentai, nes liudytojai šiuo metu yra labai senyvo amžiaus, daug ko neprisimena, bendravimas su jais apsunkintas. Ta aplinkybė, kad archyvuose nėra išlikę visi to meto įvykius menantys dokumentai, visiškai nereiškia, kad archyvuose išlikę dokumentai neturi įrodomosios reikšmės ir jais tikėti nėra pagrindo. Šiuo atveju teisme apklaustas LGGRTC specialistas R. N. kategoriškai nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dokumentuose būtų rašomi tikrovės neatitinkantys dalykai. Specialistas taip pat paaiškino, kad: „į skyrių pagal iškvietimą atėjęs žmogus apsisukti ir išeiti galimybių neturėjo, nes jie ne žaidimus ten žaidė, o užsiiminėjo veikla, kuri buvo reglamentuota. Jis nematė dokumentų, kad kažkas, kai norėjo atėjo, kai norėjo išėjo, operacija negalėjo būti atidėta, čia buvo valstybės, visos Sovietų Sąjungos vykdomas renginys“; „nelogiška (į dokumentą) įrašyti kažką kitą“ (t. y. asmenį, realiai nedalyvavusį vykdomoje trėmimo operacijoje), „tai yra vidinis institucijos susirašinėjimas, nėra tai kažkokios intrigos ir kad sukeisti pavardes, elementariai logiškai to būti negalėjo. Galų gale yra subordinacija, jeigu žmogus to nedarė, jis turbūt rašytų raportą“; „jeigu buvo reikalas kažką tirti, tai jie tyrė. Jeigu būtų tyrimo išvada, kad ginklas panaudotas neteisėtai, tai atsispindėtų asmens tarnybos byloje, būtų nuobauda arba net baudžiamoji atsakomybė. Jis neprisimena tokių atvejų, kad būtų nustatyta, jog ginklas panaudotas neteisėtai. Kita vertus, šioje operacijoje jų (MGB pareigūnų) požiūriu, ginklas buvo panaudotas teisėtai“. Specialisto R. N. teigimu, žmogus buvo nušautas ne nepagrįstai, o todėl, kad jis bėgo, taigi, trukdė vykdyti valstybinį pavedimą, pats bėgimas jau buvo pasipriešinimas. R. N. nuomone, toje situacijoje ginklas buvo panaudotas logiškai. Tai „č. p.“ (nepaprastas įvykis), bet tai nebuvo kažkoks labai išskirtinis atvejis. Ginklas buvo naudojamas ir tai nebuvo neteisėta priemonė. Pasak specialisto, suvestinėse, kurias Lietuvos MGB siųsdavo SSRS aukščiausiems vadovams, visada būdavo įrašyta kaltų asmenų, kurie panaudojo ginklą, nužudė kažką šaudydami, pavardės. Visi esminiai duomenys – kas žuvo ir kas šovė, visada buvo įrašomi į tas suvestines, skirtas aukštesnei vadovybei. Jei kažkas šovė ir neaišku, kas, tai parašyta, kad kažkas susišaudymo, persekiojimo metu įvyko ir žmogus žuvo, o kas – neaišku. Visuomet įvykio esmė atsispindėdavo. Instrukcijos primygtinai numatė, kad dokumentacija būtų tvarkoma tvarkingai, o jeigu yra reikalas kažką pataisyti, tai buvo numatyta tvarka: užbraukiama neteisinga vieta ir ištaisoma, o dokumentą pildęs žmogus pasirašydavo, kad čia teisingi duomenys, tuo reikia tikėti, pataisymas teisingas. Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė ir LGGRTC specialistė D. B. , pabrėždama dar ir tai, kad tokios operacijos (trėmimai) buvo vykdomos ypatingai slaptai.

Prokurorė pažymi, kad byloje esančiame 1949-03-23 potvarkyje Nr. 245, pasirašytame SSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo Selivanovskij ir LSSR MGB įgaliotinio Jedunovo, MGB apskričių skyrių viršininkams ir SSSR MGB įgaliotiniams buvo nurodyta, kad operaciją pagal bylą „Priboj“ siūloma pradėti kovo 25 d. 6 val. ryto. Operacijos dieną ir laiką iki operacijos pradžios privaloma laikyti griežčiausioje paslaptyje. LGGRTC pateiktoje 2012-03-21 pažymoje nurodyta, kad LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko Surmačiaus Feodosijaus, s. Kirilo (duomenys neskelbtini) 1949-03-31 pranešime ir LSSR MGB Vilniaus aps. sk. vyr. tardytojo V. B., karinio dalinio Nr. 3201 vyresniojo seržanto K. bei jaunesniojo seržanto B. 1949-03-25 akte rašoma, kad 1949-03-25 iš Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Juozapinės kaimo tremiant B. šeimą, jų namas buvo apsuptas. Ju. B. iššoko per langą ir bandė pabėgti. Kieme stovėjęs Vilniaus aps. sk. Šumsko valsčiaus skyriaus milicijos jaunesnysis leitenantas L. bandė jį sustabdyti, o Ju. B. nepaklusus reikalavimui sustoti, V. L. jį nušovė. Panašios šio įvykio aplinkybės aprašomos ir LSSR MGB Tardymo dalies viršininko pavaduotojo Zacharovo Michailo, s. Jegoro (duomenys neskelbtini) pažymoje apie pabėgimo ir bėglių sulaikymo atvejus per trėmimo operaciją „Priboj“. Šioje pažymoje L. įvardijamas tik kaip apylinkės įgaliotinis milicijos jaunesnysis leitenantas. Patikrinę LSSR NKVD-MVD darbuotojų asmens bylas, rado L. V. , s. A. (g. (duomenys neskelbtini) asmens bylą. Jis 1947 m. rugsėjo mėn. – 1950 m. rugpjūčio mėn. dirbo LSSR MVD Vilniaus aps. sk. Dieveniškių vis. apylinkės įgaliotiniu. 1947-08-30 gavo milicijos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Šioje byloje taip pat nurodoma, kad V. L. dirbo Šumsko mstl. ir Dieveniškių vis. Daugiau asmenų, pavarde L., 1949 – 1950 m. dirbusių LSSR MGB – MVD Vilniaus aps. sk., bei archyvinių duomenų apie V. L. dalyvavimą kovose prieš Lietuvos partizanus nerasta, todėl teigtina, kad B. šeimos trėmime dalyvavęs bei Ju. B. nušovęs milicijos jaunesnysis leitenantas L. ir išteisintasis V. L. yra tas pats asmuo.

Apeliantės teigimu, tai, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog V. L. buvo įtrauktas į operatyvinės grupės, turėjusios vykdyti B. šeimos trėmimą, sudėtį, kad buvo atliekamas Ju. B. žūties aplinkybių tyrimas, nėra paties V. L. jokio pasiaiškinimo arba parašo dokumentuose ir minimame akte, V. L. asmens byloje šis įvykis niekaip neužfiksuotas, dėl šio įvykio jis nebuvo nei paskatintas, nei nubaustas tarnyboje, ir apie 1949-03-25 įvykį visai neminima jo asmens byloje, dar nereiškia, kad yra pagrindas netikėti liudytojo H. Š. Rusijos Federacijos valstybiname archyve rastu archyvinio dokumento Nr. 1/00164 „LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno pranešimas SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui apie Lietuvos gyventojų trėmimo 1949 m. kovo mėn. operaciją ir jos rezultatus“, originalu, kuris, išverstas į lietuvių kalbą, yra publikuojamas knygoje – dokumentų, rastų įvairiuose Lietuvos ir užsienio archyvuose, rinkinyje „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940 – 1941, 1944 – 1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose“ (knygos sudarytojai – Eugenijus Grunskis, Vanda Kašauskienė ir Henrikas Šadžius). LGGRTC šiuos dokumentus yra oficialiai pripažinęs.

Apeliantė nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas H. Š. , atsakydamas į klausimą, ar galima pasikliauti, tikėti pirmiau paminėtu dokumentu, atsakė, kad reikėtų patikėti juo, kadangi rašė Vidaus reikalų ministras Bartašiūnas TSRS Vidaus reikalų ministrui. Kuo remiantis Bartašiūnas tokį dokumentą parengė, nežino. Mano, jog tuo dokumentu reikėtų tikėti, nes ten taip pat buvo tam tikra hierarchija, tam tikra atsakomybė, ne vienas asmuo vykdė. Tai nebuvo vienkartinis atvejis Respublikoje, buvo iš visų rajonų surenkama medžiaga. Taip pat liudytojas nurodė, kad jeigu dokumentą būtų rašęs V. L. tiesioginis viršininkas, t. y. Šumsko valsčiaus viršininkas būtų rašęs į Maskvą arba nors Bartašiūnui, tai tada būtų galima galvoti, bet kuomet eilinio pavardę mini ministras, tai iki jo reikia praeiti daug hierarchijos laiptelių. Jis žiūrėjo dokumentus, liečiančius beveik 3 milijonus Lietuvos gyventojų, rėmėsi oficialiais to meto dokumentais, kurie buvo oficialiai pripažinti. Juos atvežus į Lietuvą, LGGRTC juos oficialiai pripažino, išleido dokumentų rinkinius, juose yra nuorodos. Taigi, nežiūrint į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo dedamos pastangos archyvinius dokumentus parodyti kitoje šviesoje, bandoma teigti, kad dokumentai buvo suklastoti su juose esančiais įrašais, pasikartojančiais skirtinguose dokumentuose, siunčiamuose vis aukštesnio lygio KGB darbuotojams, pasak prokurorės, byloje yra objektyviai nustatyta kita tiesa, t. y. kad V. L. nebuvo toks svarbus asmuo ir kad būtent jį būtų reikėję apkalbėti bei taip su juo susidoroti, kad archyviniai dokumentai vieni kitiems nėra prieštaraujantys, o tik vieni kitus papildantys. Prokurorės nuomone, svarbu atsižvelgti ir į Serovo instrukcijos nuostatas (t. 1, b. l. 147-159), kuriose nebuvo reikalavimo surašyti visų operatyvinės grupės narių pavardes, atlikti tyrimą kiekvieno incidento atveju ir dar apie tai pažymėti operatyvinio darbuotojo asmens byloje. Dėl šių aplinkybių, teismo teiginys, kad nėra jokių kitų, tiesioginių ar netiesioginių duomenų, neleidžiančių abejoti šio akto (t. y. 1949-03-25 pasirašyto V. B., K. ir B.) atitikimu visoms aplinkybėms, nepagrįstas ir neteisingas. Priešingai, byloje surinkti įrodymai nekelia jokių pagrįstų abejonių, kad minėtame akte aprašytos faktinės aplinkybės atspindi 1949-03-25 B. šeimos trėmimo įvykius ir šioje operacijoje dalyvavusius asmenis bei įvykdytus veiksmus.

Prokurorė teigia, kad teisiamojo posėdžio metu duotus išteisintojo V. L. parodymus, kad raportuose ir akte jo pavardė paminėta dėl to, kad reikėjo kažką apkaltinti, kažkam nurašyti, kad „saugumietis įrašė, kad aš dalyvavau šioje operacijoje ir aš panaudojau šaunamąjį ginklą, manau todėl, kad reikėjo save pateisinti, o kažką kitą apkaltinti“, paneigia byloje surinktų bei teismo ištirtų įrodymų visuma, be to, V. L. negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties ir kokiam saugumiečiui reikėjo „apkaltinti“ būtent jį. Teisiamojo posėdžio metu V. L. taip pat parodė, kad 3 mėnesius buvo liaudies gynėju, kurie tuo metu buvo vadinami „istrebiteliais“, t. y. naikintojais, bet jokiose operacijose nedalyvavo, nei Dieveniškėse, nei Šumske jokio nacionalinio pogrindžio nebuvo. Tačiau SSSR VRM LSSR VRM archyvinėje V. L. asmens byloje Nr. 496741 apdovanojimų lape nurodyta, kad LSSR vidaus reikalų ministras milicijos generolas majoras S. Lisauskas 1984-11-26 teikė V. A. L. apdovanojimui II laipsnio Tėvynės karo ordinu už tai, kad jis, „dirbdamas LTSR Vilniaus apskrities VRM Dieveniškių valsčiaus skyriaus milicijos įgaliotiniu, nuo 1947-09-01 iki 1950-08-16 aktyviai dalyvavo kovinėse nacionalinio pogrindžio likvidavimo Lietuvos TSR Vilniaus apskrities teritorijoje operacijose. Bei už drąsą, ištvermę ir narsą, parodytus kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu LTSR teritorijoje“, o LSSR VRM Šaukėnų VS viršininko Akuliničevo surašytoje tarnybinėje charakteristikoje apie V. L. nurodyta, kad jis, tarnaudamas liaudies gynėjų kovotoju, visus įsakymus vykdė tiksliai ir laiku.

Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. L. buvo pasirašęs po Įsipareigojimais (SSSR VRM LSSR VRM archyvinėje V. L. asmens byloje Nr. 496741 archyviniais dokumentais patvirtinama, kad 1946-01-19 ir 1949-08-21), jog eidamas pareigas ar būdamas atleistas, griežčiausioje paslaptyje saugos visą informaciją ir duomenis apie organų darbą, darbo metodus, kur jis dirbo, niekam nepasakos, niekaip jų neviešins, nesidalins su jais, ką pripažino ir V. L. , taip pat jis pripažino, kad buvo skatintas, milicijoje išdirbo 39 metus. Visa tai neginčijamai patvirtinama jo archyvinėje asmens byloje esančiais dokumentais, V. L. 1946-01-19 ir 1949-08-21 duotų įsipareigojimų vykdymu – neigimu fakto, kad jis dalyvavo ištremiant B. šeimą. Dėl šių aplinkybių, apeliantės teigimu, darytina išvada, kad V. L. , būdamas pareigūnu, 1949 m. turėdamas jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnaudamas statutinėje sukarintoje represinėje LSSR MVD-MGB struktūroje, žinojo šios represinės struktūros vykdomą politiką prieš civilius gyventojus ir atvykus ištremti A. B. šeimos narių, iš anksto buvo instruktuotas ir žinojo ką ir kaip reikės daryti trėmimo operacijos metu, kokių apsaugos priemonių turi būti imtasi trėmimo metu, kaip elgtis pamačius bandančius pabėgti ir išvengti trėmimo asmenis, ir be abejo suvokė, kad šie asmenys dėl jo veiksmų bus prievarta išvežti (ištremti) iš savo namų bei išvežti į Lietuvą okupavusios valstybės teritoriją ir būtent savo veiksmais to siekė, t. y veikė tiesiogine tyčia. Todėl V. L. teiginius, kad jis nedalyvavo B. šeimos ištrėmime ir nenušovė ištrėmimui pasipriešinusio J. B. , kad jo pavardė archyviniuose dokumentuose, kelis kartus pasikartojančiuose vis aukštesnių pareigūnų lygyje, yra įrašyta atsitiktinai, teismas turėjo atmesti kaip nepatikimus, prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams.

Apeliantė nurodo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog V. L. tuo metu nesuvokė, jog savo neteisėtais veiksmais daro nusikaltimą, buvo sveikas, normalios psichikos žmogus, o tokių žmonių poelgiai visada yra motyvuoti, kontroliuojami, valdomi jų psichikos, jie suvokia vykdomų veiksmų prasmę. Pats V. L. , duodamas parodymus, patvirtino, kad iki 1949-03-25 įvykio jau kelis metus dirbo okupacinės valdžios struktūroje ir žinojo, jog vykdomi žmonių trėmimai. Pagal bylos duomenis, V. L. okupacinės valdžios struktūroje dirbo ir po 1949-03-25 įvykio bei savo nepriekaištinga tarnyba užsitarnavo milicijos pulkininko laipsnį. V. L. pasirinkimas tiek laiko savo veiklą susieti su nusikalstama organizacija, vykdančia nusikaltimus žmogiškumui, dalyvauti joje, taip pat rodo V. L. ketinimų kryptingumą, kad jis pasirinko tarnauti okupacinei valdžiai, vykdyti jos nurodymus, taip pat ir dalyvauti civilių asmenų trėmime laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą.

Prokurorė pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos nuostatos, kad net eilinis karys, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises; be to, vertinant jo galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą, svarbus ir kaltininko savanoriškas įstojimas į tarnybą, kurioje jis žinomai gali būti įpareigotas vykdyti būtent tokį (aiškiai neteisėtą) įsakymą (K.-H. W. v. Germany, no. 37201/97, judgement of 22 March 2001).

Apeliantė nurodo, kad BK 101 ir 102 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos yra ne tik labai sunkūs, ypatingai pavojingi nusikaltimai, bet ir sunkūs humanitarinės teisės pažeidimai, todėl nuo jų padarymo praėjus net ir 66 metams, jų pavojingumo laipsnis nesumažėjo. V. L. padarytų nusikaltimų padariniai yra labai sunkūs ir neatstatomi – ilgalaikė nukentėjusiųjų tremtis, jų izoliacija ir prievartinis darbas, J. B. žūtis, našlaičiu likusio dar negimusio jo sūnaus J. W. gyvenimas nevisavertėje šeimoje, be tėvo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis V. L. ir jo gynėja prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nepažeisdamas baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, pagrįstai V. L. pagal BK 101 ir 102 straipsnius išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų nepaneigia ir negali būti vertinami kaip pagrindas panaikinti skundžiamą bei priimti naują nuosprendį.

V. L. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas pagal BK 102 straipsnį inkriminuojant, kad jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – LSSR MVD Vilniaus apsk. sk. Dieveniškių–Šumsko valsčių poskyrio apylinkės įgaliotiniu, vykdydamas 1949-03-19 LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“, ginkluotas šaunamuoju ginklu, veikdamas bendrininkų grupe kartu su kitais sovietų okupacinės valdžios atstovais (LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytoju leitenantu V. B. , karinio dalinio Nr. 3201 vyresniuoju seržantu K., jaunesniuoju seržantu B. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis), 1949-03-25, apie 6 val., atvykęs į Juozapinės kaime Šumsko valsčiuje Vilniaus apskrityje buvusius civilio Lietuvos gyventojo A. B. šeimos namus, kur LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytojui leitenantui V. B. perskaičius sprendimą dėl A. B. ir jo šeimos narių iškeldinimo iš Lietuvos, prievarta išvarė A. B. , jo žmoną Ma. B. , dukrą G. B. , sūnus J. ir E. B. iš jų namų, po ko šie tremiami civiliai Lietuvos gyventojai buvo pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį ir perduoti traukinio (ešelono) Nr. 97358 viršininkui kapitonui V. I. ir 1949-03-25 prievarta išvežti iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją, Čeremchovsko rajoną, Irkutsko sritį, kur priverstinai gyveno iki 1956 m. gruodžio mėn.

Pagal BK 101 straipsnį V. L. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, kartu su bendrininkais vykdydamas minėtų civilių Lietuvos gyventojų trėmimą, ir šio trėmimo metu Ju. B. iššokus pro namo langą ir bandant pabėgti, tokiu būdu siekiant išvengti trėmimo, V. L. iš šaunamojo ginklo šovė į bėgantį Ju. B. ir taip tyčia jį nužudė.

Vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015).

Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad 1949 m. kovo 25 d., sovietų okupacinės valdžios atstovams vykdant 1949-03-19 LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“, LSSR MGB Vilniaus aps. sk. vyr. tardytojo leitenanto V. B. vadovaujama operatyvinė grupė įvykdė ir Vilniaus apskrityje, Šumsko valsčiuje, Juozapinės kaime gyvenusios B. šeimos trėmimą, taip pat, kad šio įvykio metu vienam iš tremiamos šeimos narių – Ju. B. bandant pabėgti ir tokiu būdu išvengti trėmimo, pastarasis buvo nušautas. Tokios aplinkybės nustatytos byloje surinktais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir apygardos teismo nuosprendyje aptartais vienas kitą papildančiais įrodymais: nukentėjusiųjų J. B. (J. B. ), J. W. , liudytojų J. G. , I. V. parodymais, archyviniais dokumentais, t. y. 1949-03-19 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 176-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ (t. 1, b. l. 160-163), SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo I. Serovo instrukcija „Dėl antitarybinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos operacijos tvarkos“ (t. 1, b. l. 147-159), SSRS MGB įgaliotinio generolo majoro Jedunovo ir LSSR valstybės saugumo ministro generolo leitenanto Gorlinskio parengtais operacijos „Priboj“ planais bei 1949-03-23 potvarkiu Nr. 245 dėl operacijos „Priboj“ vykdymo datos ir laiko (t. 1, b.l. 135-146), 1949-03-16 LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko Surmačiaus sudarytu Vilniaus apskrities valsčių operatyvinių grupių sąrašu (t. 1, b.l. 94-97), 1949-03-25 LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytojo leitenanto V. B. , karinio dalinio Nr. 3201 vyr. seržanto K. bei j. seržanto B. pasirašytu aktu (t. 1, b. l. 104-105), archyvinės A. B. tremties bylos Nr. 14320/5 (įskaitos byla Nr. 5935) dokumentais (t. 1, b. l. 183-198), ešelonu Nr. 97358 išgabentų asmenų sąrašu (t. 1, b. l. 178-182), archyvine pažyma dėl B. šeimos reabilitavimo (t. 2, b. l. 42-43), LGGRTC 2012-01-30 pažyma Nr. 37R-14 (t. 1, b. l. 107-108), Vilniaus arkivyskupijos Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero parapijos raštu dėl Ju. B. mirties datos (t. 2, b. l. 192), archyvinius dokumentus tyrusių liudytojais apklaustų istoriko H. Š. bei LGGRTC darbuotojų R. N. ir D. B. parodymais (t. 4, b. l. 198-201, t. 5, b. l. 6-14), kitais bylos duomenimis. Taip pat byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad išteisintasis V. L. šioje byloje tiriamo įvykio metu dirbo LSSR MVD Vilniaus apsk. sk. Dieveniškių – Šumsko valsčių poskyrio apylinkės įgaliotiniu ir turėjo milicijos jaunesniojo leitenanto laipsnį, ką patvirtina tiek paties išteisintojo V. L. parodymai (t. 4, b. l. 178-180), tiek ir byloje esantys archyvinės V. L. SSSR VRM LSSR VRM asmens bylos dokumentai (t. 3, b. l. 148-198, t. 4, b. l. 1-10). Tuo tarpu V. L. kaltė kartu su kitais sovietų okupacinės valdžios atstovais – LSSR MGB Vilniaus apsk. sk. vyr. tardytoju leitenantu V. B. , karinio dalinio Nr. 3201 vyresniuoju seržantu K., jaunesniuoju seržantu B. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis išremiant A. B. šeimą bei šio trėmimo metu nužudant bandžiusį pabėgti ir tokiu būdu išvengti trėmimo Ju. B. , iš esmės grindžiama tik LSSR MGB Vilniaus aps. sk. vyr. tardytojo leitenanto V. B. , karinio dalinio Nr. 3201 vyresniojo seržanto K. bei jaunesniojo seržanto B. pasirašytame 1949-03-25 akte išdėstytomis šio įvykio aplinkybėmis, kad 1949-03-25, apie 6 valandą ryto, Šumsko valsčiuje, Juzefovo kaime, jiems vykdant antisovietinių elementų iškeldinimo operaciją ir blokavus A. B. šeimą, iškeldintinas Ju. B. , gimęs (duomenys neskelbtini), būdamas patalpose, akimirksniu nusimetė viršutinius drabužius bei batus ir iššoko pro langą. Kieme buvęs VRM Šumsko valsčiaus skyriaus įgaliotinis jaunesnysis leitenantas L. šūksniais bandė sulaikyti bėglį, nepaisydamas šūksnių B. bėgo toliau. B. sulaikymo tikslais L. paleido du perspėjamuosius šūvius, bet B., nepaisydamas perspėjamų šūvių, bėgo toliau, po to L. šovė į jį, B. buvo sužeistas į kairį kirkšnį. Ėmusis priemonių, B. buvo pristatytas į Šumsko ligoninę, kur jam buvo suteikta pirma medicininė pagalba (t. 1, b. l. 104-105). Byloje yra dar trys archyviniai dokumentai, kuriuose kaip dalyvavęs B. šeimos trėmime ir nušovęs pabėgti bandžiusį J. B. minimas V. L. . Tai 1949-03-31 LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko Surmačiaus pranešimas LSSR valstybės saugumo ministrui generolui leitenantui Gorlinskiui dėl byloje „Priboj“ Vilniaus apskrityje įvykdytos operacijos rezultatų, kuriame nurodyta, kad VRM Šumsko valsčiaus įgaliotinis L. sužeidė iškeldintos buožės B. šeimos narį – Ju. B. , gim. (duomenys neskelbtini), Juzefovo km. gyventoją. Sužeidimo aplinkybės buvo tokios: kovo 25 d. 6.00 val. ryto operatyvinė grupė, kurios sudėtyje buvo įgaliotinis jaunesnysis milicijos leitenantas L., blokavo B. ūkį. Pastarasis, būdamas patalpose, nusimetė drabužius bei avalynę ir iššoko pro langą, pradėjo bėgti, ūkio kieme buvęs L. bandė sulaikyti bėglį, kuris, nepaisydamas šūksnių ir įspėjamųjų šūvių, bėgo toliau, po to L. nusitaikė į B. ir šovė, dėl ko B. buvo mirtinai sužeistas. Pridedamas aktas (t. 1, b. l. 98-103). LSSR MGB Tardymo dalies viršininko pavaduotojo M. Zacharovo pažyma apie pabėgimo ir bėglių sulaikymo atvejus per trėmimo operaciją „Priboj“, kurioje nurodyta, kad kovo 25 d. 6 val. ryto operatyvinė grupė, kurios sudėtyje buvo apylinkės įgaliotinis, jaunesnysis milicijos leitenantas L., blokavo B. ūkį. Pastarasis, būdamas patalpose, nusimetė avalynę ir rūbus, iššoko ir pradėjo bėgti. Būdamas ūkio kieme L. bandė sustabdyti bėglį, kuris, nepaisydamas riksmų ir įspėjamųjų šūvių, bėgo toliau. Po to L. į nubėgantį B. atidengė tiesioginę ugnį, po kurios B. buvo mirtinai sužeistas (t. 1., b. l. 127-134). Taip pat LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešimas SSRS MVD ministrui S. Kruglovui apie Lietuvos gyventojų trėmimo 1949 m. kovo mėn. operaciją ir jos rezultatus, kuriame nurodyta, kad 1949-03-25 naktį Vilniaus apskrityje, Juzefovo kaime, vykdant buožės Ju. B. ištrėmimo operaciją, MVD Vilniaus apsk. sk. milicijos įgaliotinis L., kuris kartu su kitais buvo apsupęs vienkiemį, pradėjo šaudyti į bandžiusį pabėgti asmenį ir mirtinai jį sužeidė, pataikęs į šlaunies sritį (t. 1, b. l. 109-116). Byloje nėra tokių duomenų, kad po to, kai B. šeimos trėmimo metu vienas šios šeimos narys buvo nužudytas, būtų atliktas koks nors šio įvykio tyrimas, o tai, kaip ir pirmiau paminėtų archyvinių dokumentų, t. y. LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko Surmačiaus pranešimo, LSSR MGB Tardymo dalies viršininko pavaduotojo M. Zacharovo pažymos ir LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešimo, turinys leidžia daryti išvadą, kad šie aukštesniųjų pareigūnų dokumentai buvo surašyti jau minėto 1949-03-25 V. B. , K. ir B. parašais patvirtinto akto pagrindu. Kaip teisingai pažymėta ir apygardos teismo nuosprendyje, patikrinti šiame akte nurodytų duomenų apie V. L. dalyvavimą B. šeimos trėmime ir atitinkamai jo atliktus veiksmus tikrumo nėra galimybės. A. B. šeimos nariai, kurie 1949-03-25 buvo išvežti iš savo namų bei buvo Ju. B. žūties liudininkai, t. y. pats A. B. , jo žmona Ma. ir vaikai G. bei E., byloje neapklausti, nes yra mirę (A. B. mirė 1968-01-19, Ma. B. – 1987-04-29, G. B. – 1980-03-28, E. B. – 1989-05-25 (t. 3, b. l. 22, 23, 25, 26, 32, 33, 35, 36). Vienintelis likęs gyvas A. B. sūnus J. B. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad tą naktį, kai buvo išremta jo šeima, jis svečiavosi pas savo pažįstamus Šumsko mieste, iš kur ir buvo išvežtas, todėl paties įvykio nematė ir nežino, kas konkrečiai ištrėmė jo šeimą ir nužudė brolį Ju. B. (t. 3, b. l. 16-21, 29-31). Taip pat dėl objektyvių priežasčių neapklausti 1949-03-25 aktą pasirašę B. šeimą ištrėmusios operatyvinės grupės nariai: Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus pažyma patvirtina, kad 2002-06-25 mirė V. B. (t. 2, b. l. 117); 2013-07-19 LGGRTC rašte Nr. 37R-64 nurodyta, kad karinio dalinio Nr. 3201 vyresniojo seržanto K. ir jaunesniojo seržanto B. tolimesnės veiklos, gyvenamųjų vietų ir likimų nustatyti nepavyko (t. 1, b. l. 166-167). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba pateikta mirties liudijimo kopija patvirtina, kad 1978-07-12 Rusijos Federacijoje mirė ir byloje nagrinėjamo įvykio dieną B. šeimą iš operatyvinės grupės perėmęs ešelono viršininkas V. I. (t. 2, b. l. 129-132). Žuvusiojo Ju. B. sūnus nukentėjusysis J. W. parodė, kad gimė po tėvo žūties, todėl apie įvykio aplinkybes žino tik iš motinos Ja. bei kaimynų pasakojimų, kas konkrečiai trėmė jo tėvo šeimą ir nužudė tėvą jam nėra žinoma (t. 3, b. l. 87-89, 92-93). Liudytojomis apklaustos įvykio metu Juozapinės kaime gyvenusios J. G. bei I. V. parodė tik tiek, kad joms yra žinomas B. šeimos ištrėmimo bei Ju. B. žūties šio įvykio metu faktas, tačiau paties įvykio jos nematė, kas konkrečiai vykdė šios šeimos trėmimą ir šovė į bandžiusį pabėgti Ju. B. taip pat nežino (t. 2, b. l. 195, 196-197). Pats išteisintasis V. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai neigė, kad įvykio dieną kartu su kitais sovietų okupacinės valdžios atstovais vyko į A. B. namus, dalyvavo pastarojo šeimos trėmime ir šovė į bandžiusį pabėgti Ju. B. . Jis parodė, kad jo pavardė leitenanto V. B. surašytame akte galėjo atsirasti dėl to, kad 1949-03-24 vakare, apie 20 val., viršininko I. G. nurodymu kartu su šiuo buvo prisistatęs į Saugumo poskyrį, kur buvo užregistruotas ir jam buvo paaiškinta, kad bus kažkokia operacija, reikės vykti į Medininkus, tačiau kiek vėliau į poskyrį atvykus Medininkų apylinkės įgaliotiniui Z., kartu su I. G. buvo išleisti ir grįžo į savo milicijos poskyrį, o apie 24 val. išėjo į namus ir jokioje operacijoje nedalyvavo, tik vėliau iš Z. sužinojo, kad Medininkuose buvo susišaudymas, sužeistas vienas civilis žmogus (t. 4, b. l. 178-180). Archyvinėje A. B. tremties byloje esantys įvykio metu surašyti dokumentai (apklausos lapas, pažyma dėl B. šeimos perdavimo ešelono viršininkui (t. 1, b. l. 193-198) patvirtinti tik leitenanto V. B. parašais, operatyvinės grupės, vykdžiusios B. šeimos trėmimą, sąrašas nerastas, jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pirmiau paminėtuose archyviniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes apie V. L. dalyvavimą 1949-03-25 vykdant B. šeimos trėmimą bei jo veiksmus nužudant bandžiusį pabėgti tremiamos šeimos narį Ju. B. ir tuo pačiu paneigtų aptartus išteisintojo V. L. parodymus, byloje taip pat nėra.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina V. L. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, tačiau tokį savo teiginį iš esmės grindžia tik pirmiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptartais archyviniais dokumentais – 1949-03-25 V. B. , K. ir B. pasirašytu aktu, 1949-03-31 LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko Surmačiaus pranešimu LSSR valstybės saugumo ministrui, LSSR MGB Tardymo dalies viršininko pavaduotojo M. Zacharovo pažyma ir LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešimu SSRS MVD ministrui apie Lietuvos gyventojų trėmimo 1949 m. kovo mėn. operaciją ir jos rezultatus, ypatingai akcentuodama pastarąjį dokumentą, liudytojais apklaustų istoriko H. Š. , LGGRTC darbuotojų R. N. bei D. B. parodymais bei byloje esančiomis LGGRTC pažymomis, taip pat V. L. asmens byloje esančiais duomenimis apie jo ilgametę nepriekaištingą tarnybą LSSR MVD bei MGB ir apdovanojimus už tarnybą. Tačiau, kaip jau minėta, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešimas buvo surašytas tik B. šeimą ištrėmusios operatyvinės grupės viršininko V. B. bei šios grupės narių K. bei B. parašais patvirtinto 1949-03-25 akto pagrindu, ko iš esmės neginčija ir pati apeliantė, o šiame akte nurodytų aplinkybių, susijusių su V. L. dalyvavimu byloje nagrinėjamame įvykyje, patikrinti BPK numatytais veiksmais, kaip to reikalauja BK 20 straipsnio 4 dalis, nėra galimybės. Byloje esančiose LGGRTC pažymose faktiškai išdėstytas tik minėtų archyvinių dokumentų turinys ir jų pagrindu daromos tam tikros išvados, o liudytojų H. Š. , R. N. ir D. B. parodymų turinys patvirtina, kad pastarieji teisiamojo posėdžio metu taip pat davė parodymus tik apie tai, kokius dokumentus, susijusius su byloje nagrinėjamu įvykiu jie rado ir kas šiuose dokumentuose užfiksuota, be to, remdamiesi savo patirtimi, sukaupta studijuojant archyvinius dokumentus, nupasakojo tuometinę situaciją ir išsakė savo nuomonę apie galimas archyvinių dokumentų surašymo aplinkybes bei šiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos patikimumą. Liudytojas H. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad reikėtų patikėti Rusijos Federacijos valstybiniame archyve rastu LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui išdėstytomis aplinkybėmis, nes jas rašė LSSR vidaus reikalų ministras SSRS vidaus reikalų ministrui, tačiau tuo pačiu nurodė neatmetantis galimybės, kad dokumentuose galėjo būti įrašyta kito asmens pavardė, visko galėjo būti, visokių faktų buvo (t. 4, b. l. 198-201). Liudytojai R. N. ir D. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, jų nuomone, pagrindo abejoti byloje esančiais archyviniais dokumentais, nėra, o liudytojas R. N. papildomai paaiškino, kad tuo metu sovietų okupacinės valdžios atstovai dokumentaciją vedė labai tvarkingai, tačiau toks šio liudytojo teiginys kelia pagrįstų abejonių, nes ne tik visuotinai žinomos istorinės aplinkybės, bet ir šioje byloje esantys dokumentai liudija priešingai – kaip matyti iš bylos duomenų, 1949-04-27, t. y. jau po to, kai B. šeimą ištrėmusios operatyvinės grupės narių V. B. , K. ir B. parašais patvirtinto akto pagrindu apie 1949-03-25 B. šeimos trėmimą ir A. B. sūnaus Ju. B. žūtį šio įvykio metu buvo surašyti aukštesniųjų pareigūnų pranešimai, LSSR MGB 1-ojo skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyresnysis leitenantas Povaliajevas surašė išvadą, o ją patvirtino ne tik LSSR MGB „A“ skyriaus viršininkas papulkininkis Grišinas, bet ir LSSR Valstybės saugumo ministras generolas majoras Kapralovas, kuria ne tik buvo ištaisyta daugybė klaidų, padarytų rašant B. šeimos narių anketinius duomenis įskaitos byloje, bet be kita ko konstatuota, jog A. B. sūnus Ju. B. , gim. (duomenys neskelbtini), ir jo sutuoktinė Ja. B. nuo 1948 metų gyvena atskirai nuo A. B. šeimos, yra savarankiška šeima, todėl liko neiškeldinti (t. 2, b. l. 1-4), nors, kaip jau minėta, A. B. sūnus Ju. B. žuvo 1949-03-25 jų šeimos trėmimo metu ir šios aplinkybės buvo minimos ne viename iki 1949-04-27 išvados surašytame dokumente. Liudytojas R. N. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad byloje nagrinėjamo laikotarpio dokumentuose visuomet atsispindėdavo įvykio esmė, visi esminiai duomenys – kas žuvo ir kas šovė, buvo įrašomi į suvestines, skirtas aukštesnei vadovybei, jei neaišku kas šovė, taip ir parašydavo, kad kažkas susišaudymo, persekiojimo metu įvyko ir žmogus žuvo, o kas – neaišku, o jeigu buvo reikalas kažką pataisyti, tai buvo numatyta tvarka: užbraukiama neteisinga vieta ir ištaisoma, o dokumentą pildęs žmogus pasirašydavo, kad čia teisingi duomenys, pataisymas teisingas, taip pat, kad jeigu žmogus to nedarė jis turbūt rašytų raportą. Visgi, kaip jau minėta, nėra duomenų, kad buvo atliekamas įvykio tremiant A. B. šeimą tyrimas, kurio metu galėjo kilti kažkokių abejonių dėl šio įvykio aplinkybių ar paaiškėti kitos įvykio aplinkybės, nei kad buvo nurodyta 1949-02-35 V. B. , K. ir B. pasirašytame akte, todėl ir taisyti šį bei kitus jo pagrindu surašytus dokumentus, kaip ir V. L. rašyti raportą dėl jo nedalyvavimo šiame įvykyje, faktiškai nebuvo priežasties.

Prokurorė, apeliaciniame skunde ginčydama skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas bei išteisintojo V. L. parodymų patikimumą, cituoja liudytojo R. N. parodymus, kad į skyrių pagal iškvietimą atėjęs žmogus neturėjo galimybių apsisukti ir išeiti, jam neteko matyti dokumentų, kad kažkas, kai norėjo atėjo, kai norėjo išėjo, operacija negalėjo būti atidėta, čia buvo valstybės, visos Sovietų Sąjungos vykdomas renginys, taip pat nurodo, kad V. L. nebuvo toks svarbus asmuo, kad jį būtų reikėję apkalbėti bei taip su juo susidoroti. Tačiau pažymėtina, kad išteisintasis V. L. tokių aplinkybių, kad jis B. šeimos trėmimo išvakarėse savo noru pasišalino iš Saugumo poskyrio, ar kad įrašant jo pavardę į aktą apie B. šeimos trėmimo ir Ju. B. sužalojimo aplinkybes, buvo bandoma su juo asmeniškai susidoroti, niekuomet neteigė. Jis parodė, kad kartu su viršininku I. G. buvo išleistas iš Saugumo poskyrio, nes atvyko kitas milicijos įgaliotinis – A. Z. , kuriam ir priklausė Medininkų apylinkė, o jo pavardė į aktą galėjo būti įrašyta dėl to, kad operacijos išvakarėse jis buvo užregistruotas Saugumo poskyryje, o aktą surašė rusų pareigūnai, kurie vietinių pareigūnų nepažinojo, kažką įrašyti jiems reikėjo, kažkam nurašyti įvykį. Pažymėtina, kad toks V. L. aiškinimas neprieštarauja tiek liudytojo R. N. parodymams, kad formuojant operatyvines grupes buvo sudaromi tokių grupių sąrašai, į kuriuos buvo įrašomi visi konkrečios operatyvinės grupės nariai, viskas buvo detaliai numatyta ir suplanuota, tačiau pasitaikydavo atvejų, kad pasirašydavo vienas asmuo, o įrašyta visai kito pareigūno pavardė arba pasirašydavo operatyvinės grupės sąraše nenumatytas asmuo (t. 5, b. l. 6-11), tiek jau minėtos SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo I. Serovo instrukcijos „Dėl antitarybinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos operacijos tvarkos“ nuostatoms, kad tuo atveju, jeigu kas nors iš operacijos dalyvių neatvyktų į instruktažą, apskrities trejetas nedelsdamas turi imtis priemonių, kad neatvykusysis būtų pakeistas darbuotoju iš rezervo, kuris iš anksto turi būti numatytas (t. 1, b. l. 147-159), taigi, neatmestina, kad V. L. su I. G. į Saugumo poskyrį buvo iškviesti kaip rezerviniai planuojamos operacijos pareigūnai, tačiau atvykus visiems į operatyvinių grupių sąrašus įtrauktiems asmenims, nuo dalyvavimo šioje operacijoje buvo atleisti (byloje nustatyta, kad 1949-03-25 įvykio metu I. G. dirbo LSSR MVD Vilniaus aps. sk. oper. įgaliotiniu Šumsko mstl. (t. 2, b. l. 102, 159-165), o A. Z. – LSSR MVD Vilniaus apsk. sk. Šumsko vls. psk. apylinkės įgaliotiniu (t. 2, b. l. 107), apklausti šių asmenų nepavyko, nes I. G. mirė 1978-03-10 (t. 2, b. l. 126), o A. Z. likimo nustatyti nepavyko, centrinėje duomenų bazėje duomenų apie jį nėra (t. 2, b. l. 115).

Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja aplinkybes, kad V. L. sovietų okupacinės valdžios struktūroje dirbo tiek iki byloje nagrinėjamo įvykio, tiek ilgą laiką tarpą po jo (iš viso 39 metus), 1984-11-26 buvo teikiamas apdovanojimui už tai, kad dirbdamas LSSR MVD Vilniaus apsk. Dieveniškių valsčiaus skyriaus milicijos įgaliotiniu, nuo 1947-09-01 iki 1950-08-16 aktyviai dalyvavo kovinėse nacionalinio pogrindžio likvidavimo LSSR Vilniaus apsk. teritorijoje operacijose, taip pat už drąsą, ištvermę ir narsą, parodytus kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu LTSR teritorijoje, o LSSR MVD Šaukėnų VS viršininko Akuliničevo surašytoje tarnybinėje charakteristikoje apie V. L. nurodyta, kad jis, tarnaudamas liaudies gynėjų kovotoju, visus įsakymus vykdė tiksliai ir laiku. Iš tiesų, baudžiamojoje byloje yra prokurorės minimas aplinkybes patvirtinantys duomenys, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos V. L. dalyvavimo šioje byloje nagrinėjamame 1949-03-25 įvykyje, t. y. stambaus ūkininko („buožės“) B. šeimos trėmimo operacijoje, niekaip nepatvirtina, juolab, kad pagal bylos duomenis, liaudies gynėju V. L. buvo tik iki 1946 m. pavasario, Šaukėnuose, Šiaulių srityje, be to, ir skatinamas už nuopelnus sovietų okupacinei valdžiai jis buvo 1948 m. balandžio ir spalio mėn. bei 1953 m. lapkričio mėn. ir vėliau, t. y. prieš penkis mėnesius iki įvykio ir praėjus daugiau kaip ketveriems metams po jo, milicijos leitenanto laipsnis jam buvo suteiktas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po įvykio (t. 3, b. l. 148-190). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi teisę neduoti parodymų prieš save, todėl vien tai, kad V. L. neigia dalyvavęs kokiose nors kitose operacijose, kovojęs su nacionalistiniu pogrindžiu, t. y. galimai atlikęs kitus neteisėtus veiksmus, kaip ir ta aplinkybė, kad tarnaudamas sovietų okupacinei valdžiai jis buvo įsipareigojęs niekam neatskleisti su šia tarnyba susijusios informacijos, negali būti vertinama kaip jo kaltės įvykdžius šioje byloje nagrinėjamus nusikaltimus įrodymas.

Esant tokių aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad kaltinimas V. L. pagal BK 101 ir 102 straipsnį nepasitvirtino. Neginčijamų V. L. kaltės kartu su kitais sovietų okupacinės valdžios atstovais ištrėmus Lietuvos gyventojo A. B. šeimą bei šio trėmimo metu nužudžius bandžiusį pabėgti ir tokiu būdu išvengti trėmimo A. B. sūnų Ju. B. įrodymų nėra. Archyviniuose dokumentuose – 1949-03-25 V. B. , K. ir B. pasirašytame akte bei šio akto pagrindu surašytuose 1949-03-31 LSSR MGB Vilniaus aps. sk. viršininko pulkininko Surmačiaus pranešime LSSR valstybės saugumo ministrui, LSSR MGB Tardymo dalies viršininko pavaduotojo M. Zacharovo pažymoje ir LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1949-04-11 pranešime SSRS MVD ministrui apie Lietuvos gyventojų trėmimo 1949 m. kovo mėn. operaciją ir jos rezultatus išdėstyti duomenys apie V. L. dalyvavimą 1949-03-25 įvykyje gali būti vertinami kaip prielaida, tačiau prielaidomis, kurių negalima patikrinti ir kurių nepatvirtina kiti objektyvūs faktiniai bylos duomenys, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Konstatavusi tokias aplinkybes, teisėjų kolegija dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su V. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsniu ir subjektyviosios pusės požymiais, nepasisako.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusiosios teisėjų kolegijos nariai liudytojams uždavė akivaizdžiai menamuosius klausimus dėl archyvinių dokumentų turinio nepatikimumo, tuo išreikšdami poziciją dėl nagrinėjamos bylos baigties, tačiau, pasisakydama bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jau nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ji nebuvo tikra, ar teismas buvo šališkas, jai kėlė tam tikras abejones klausimų pateikimas, įžvelgė tik vieno teisėjų kolegijos nario šališkumą, o po nuosprendžio paskelbimo paaiškėjo, kad galimai taip ir buvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, o vien proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje nėra pagrindas pripažinti teismo nešališkumo principo pažeidimą. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat į nagrinėjamos bylos kontekstą, prokurorės apeliacinio skundo argumentas dėl galimo bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ir pati apeliantė neprašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip kad numato BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas tuo atveju, jei bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai ilgas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuosprendis šioje byloje buvo priimtas praėjus šiek tiek daugiau nei metams laiko nuo bylos gavimo teisme dienos, tačiau bylos proceso trukmei įtakos turėjo nukentėjusiojo J. W. gyvenamoji vieta (Kanada), taip pat kaltinamojo V. L. bei teisėjų kolegijos nario liga, dėl ko du kartus buvo skelbiamos teisiamojo posėdžio pertraukos, jau nekalbant apie teisėjų kolegijos narių bei proceso dalyvių užimtumą. Be to, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliaciniame skunde minimoje Teismų praktikos nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų (BK 99, 100 ir 102 straipsniai) baudžiamosiose bylose apžvalgoje būtinumą šios kategorijos bylas nagrinėti operatyviai, visų pirma, sieja su galimu kaltinamojo teisės į jo bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką pažeidimu bei įrodymų praradimo (pvz., liudytojų mirtis) grėsme, o šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta.

Apeliantė taip pat nurodo, kad apygardos teismas rėmėsi senomis BK 101 ir 102 straipsnių redakcijomis, nors nuo 2011-03-31 įsigaliojo naujos šių straipsnių redakcijos. Iš tiesų, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje cituojamos BK 101 ir 102 straipsnių dispozicijos, galiojusios iki 2011-03-31. Kita vertus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog V. L. išteisinamas pagal BK 101 ir 102 straipsnį be nuorodos į ankstesnes šių straipsnių redakcijas, kaip kad buvo nurodoma ir šioje byloje V. L. surašytame kaltinamajame akte. Be to, pažymėtina, kad prokurorės minimi baudžiamojo įstatymo pakeitimai, vertinant juos V. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų kontekste, nėra esminiai, taigi, konstatuoti, kad nustatyti netikslumai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.