Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-11-15 · Administracinė byla Nr. eI2-11621-484/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-11-15
Bylos Nr.
eI2-11621-484/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02921-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
O. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11621-484/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02921-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. D. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 24S131860 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR” (toliau ir – Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 16 d., jam išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, teigia, kad jis jokios klaidinančios informacijos Migracijos departamentui nepateikė. Dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir darbdavys, Bendrovė). Klaidingus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai teikė darbdavys, nustatyto darbo užmokesčio nemokėjo darbdavys. Teigia, kad dėl susidariusios situacijos pareiškėjas nekaltas.

Pareiškėjo tvirtinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjui nėra pateikta informacija, kurios pagrindu Migracijos departamentas daro išvadą, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Nurodo, kad pareiškėjas su Migracijos departamentu bendradarbiauja, teikia visą informaciją, susirado kitą darbdavį. Gyvendamas Lietuvoje jokių pažeidimų nepadarė.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad draudimas jam atvykti į Šengeno erdvę galiojo iki 2024 m. balandžio 16 d., t. y. ginčijamas Sprendimas priimtas pasibaigus draudimo galiojimo laikui. Anot pareiškėjo, Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

Pareiškėjas skunde pažymi, kad atvykdamas į Lietuvą, tikėjosi, kad vyksta į teisinę valstybe, kur aiškus ir tinkamas imigrantams nustatytas teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas, nesudarydamas galimybės pareiškėjui pakeisti darbdavį, pareiškėjo atžvilgiu pritaikė neproporcingą poveikio priemonę – panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokia poveikio priemonė, pareiškėjo nuomone, yra per giežta.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį. Nagrinėjant šį prašymą, pareiškėjo duomenys buvo patikrinti Šengeno informacinėje sistemoje ir buvo nustatyta, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą 2024 m. gegužės 3 d. įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę ir apsigyventi, galiojantį iki 2024 m. balandžio 16 d. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 27 d. gavo atsakymą į konsultacijos užklausą, kuriuo Migracijos departamentui pranešta, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti į Šengeno informacinę sistemą buvo įvestas, nes kompetentinga susijusios Šengeno valstybės narės užsieniečių reikalų institucija 2024 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą pareiškėją išsiųsti iš šalies kartu uždraudžiant jam atvykti iki 2026 m. balandžio 20 d. , tai yra 2 metus nuo išvykimo iš Šengeno erdvės datos. Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti, įvykdytas 2024 m. balandžio 20 d. Įvykdžius sprendimą asmenį išsiųsti, į Šengeno informacinę sistemą buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Atsakovas taip pat paaiškina, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 15 d., tačiau jam nei karto nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 950 Eur.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, yra teisiškai nereikšmingi, nes pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) imperatyvių nuostatų nesilaikymo, kas suteikė Migracijos departamentui pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo laikinai gyventi Respublikoje panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Atsakovo tvirtinimu, užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jei užsieniečiai nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas surado naują darbdavį nereiškia, kad jis turi ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam nebus panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu jis neatitinka imperatyvių reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime pažymi, ginčijamame Sprendime dėl žmogiškojo faktoriaus buvo padaryta klaida nurodant datą iki kada yra įtrauktas perspėjimas į SIS. Vietoje 2024 m. balandžio 16 d., turėjo būti nurodyta 2026 m. balandžio 19 d. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2024 m. liepos 10 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S163560, kuriuo ištaisyta 2024 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 24S131860 nurodyta klaida. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundo argumentus taip pat laiko nepagrįstais.

Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis. Anot atsakovo, Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 24S131860 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR” teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis O. D., gim. (duomenys neskelbtini) d., 2023 m. gegužės 10 d., ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (toliau – Prašymas). Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad ketina įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotoju ir jo turima profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas. Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvoje – darbo užmokestis Bendrovėje.

Prie Prašymo pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. rugsėjo 4 d. tarpininkavimo raštą Nr. 20230430-076982 (toliau – Tarpininkavimo raštas), kuriuo Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu mokėti 900 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Bendrovė Tarpininkavimo rašte patvirtino, kad užsieniečio turima kvalifikacija yra susijusi su atliktinu darbu.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S126399 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojantis iki 2024 m. kovo 8 d. (atsižvelgiant į pareiškėjo turimo paso galiojimo laiką), išduotas 2023 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas) įteiktas 2023 m. rugsėjo 4 d.

Pareiškėjas 2024 m. sausio 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą naujai įforminti Leidimą, likusiam Leidimo galiojimo laikotarpiui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 2024 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo naujai įformino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 16 d., pareiškėjui išduotas 2024 m. sausio 23 d. Šis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui įteiktas 2024 m. sausio 30 d.

Pareiškėjas 2024 m. gegužės 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2024 m. gegužės 16 d. prašymą, patikrino pareiškėjo duomenis Šengeno informacinėje sistemoje ir nustatė, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą 2024 m. gegužės 3 d. įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2026 m. balandžio 19 d. (Sprendime padaryta klaida, t. y. klaidingai nurodytas draudimo galiojimo laikotarpis – 2024 m. balandžio 16 d., ištaisyta Migracijos departamento 2024 m. liepos 10 d. sprendimu).

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, taip pat patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui nebuvo mokamas Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kurį Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui mokėti.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2024 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S131860 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas šiais pagrindais: 1) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 2) pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; 3) dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „ Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, (toliau – Tvarkos aprašas).

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Respublikoje pateikimo metu galiojusi) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 10 metų nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 4 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas darbo pagrindu, t. y. pareiškėjui ketinant dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotoju.

Byloje pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino 2023 m. rugsėjo 15 d.

Remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. rugsėjo mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 445,24 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 850, 00 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 850 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 850 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 422,73 Eur, 2024 m. vasario mėn. - 697,50 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 93, 00 Eur, o 2024 m. balandžio mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Šie Sodros informacinės sistemos duomenys neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjui, nuo pat jo įsidarbinimo dienos Bendrovėje, nebuvo mokamas Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kurį Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui ir kurį pareiškėjas Prašyme nurodė kaip vienintelį pragyvenimo šaltinį Lietuvoje.

Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje – Sodroje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Dėl to teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis.

Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas prašymą leisti pakeisti darbdavį Migracijos departamentui pateikė tik 2024 m. gegužės 14 d., nors visą jo įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinimo laikotarpį, t. y. devynis mėnesius, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis, ir buvo mažesnis nei 900 Eur.

Šios aplinkybės teismui leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad pareiškėjas Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos pareigos neįvykdė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2024 m. gegužės 14 d. prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2024 m. birželio 27 d. sprendimu Nr.24S155030 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

Šioje administracinėje byloje Migracijos departamento 2024 m. birželio 27 d. sprendimas Nr.24S155030 ,,Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ nėra ginčijamas, todėl teismas šio Migracijos departamento teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

Skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ir tuo pagrindu, jog kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 6 dalį (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija), jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

Perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi – perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS Reglamentas).

Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalį valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

SIS Reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimą pateikusi valstybė narė užtikrina, kad perspėjimas atsirastų SIS iškart, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis palieka valstybių narių teritoriją, arba kuo greičiau po to, kai perspėjimą pateikusi valstybė narė gauna aiškių įrodymų, kad trečiosios šalies pilietis paliko valstybių narių teritoriją, tam, kad būtų užkirstas kelias to trečiosios šalies piliečio pakartotiniam grįžimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2024 m. gegužės 14 d. prašymą pakeisti darbdavį, pareiškėjo duomenimis patikrino Šengeno informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą 2024 m. gegužės 3 d. įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išvykimo iš Šengeno erdvės datos, t. y. iki 2026 m. balandžio 19 d.

Kaip matyti iš Šengeno valstybės narės 2024 m. gegužės 27 d. konsultacijos, Šengeno valstybės narės užsieniečių reikalų institucija sprendimą pareiškėją išsiųsti iš šalies kartu uždraudžiant jam atvykti priėmė 2024 m. balandžio 18 d. Iš Šengeno erdvės pareiškėjas išvyko 2024 m. balandžio 20 d.

Humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.

Taigi šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai įvertino Šengeno valstybės konsultaciją ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ir užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad Lietuvos atsakingos institucijos pareiškėjui anksčiau nebuvo išdavusios nacionalinių ar Šengeno vizų bei leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei susijusius dokumentus pareiškėjas pateikė per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Tadžikistane ir į Lietuvos Respubliką jis atvyko jau turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovėje pareiškėjas įdarbintas 2023 m. rugsėjo 15 d., gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo 2023 m. gruodžio 5 d., nors, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenamąją vietą buvo įsipareigojęs deklaruoti iki 2023 m. spalio 4 d.

Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas jokių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi.

Byloje įrodymų, paneigiančių šį Migracijos departamento vertinimą, nėra.

Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, jog priimtas Sprendimas neatitinka proporcingumo kriterijaus yra visiškai nepagrįstas.

Taigi, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė