Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimo, kuriuo jis pripažintas padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 187 str. 2 d., ir nubaustas 120,00 EUR (vieno šimto dvidešimties eurų) dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. nubausta už tai, kad jis 2014-08-21 apie 18.49 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, policijos pareigūnams atliekant tarnybinę užduotį, t. y. aiškinantis įvykio aplinkybes pagal gautą pranešimą, juos fotografavo, replikavo, reikalavo iškviesti pareigūną pasiaiškinti dėl ne vietoje pastatyto tarnybinio automobilio ir taip trukdė atlikti užduotį. Keletą kartų perspėtas netrukdyti darbui, nevykdė pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus. Sulaikomas aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams. Pasodintas į tarnybinį automobilį toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus pareigūnų atžvilgiu, juos koneveikė pareigūnus necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti, galva daužė į tarnybinio automobilio durelių stiklą bei bandė įspirti pareigūnui sėdinčiam šalia. Pristatytas į policijos komisariato budėtojų patalpas toliau trukdė policijos pareigūnams dirbti, juos koneveikdamas bei garsiai šūkaudamas, o vėliau policijos pareigūnų nešamas į greitosios medicinos pagalbos automobilį, paguldžius ant neštuvų, koja spyrė pareigūnui į kairį petį.

Apelianto nuomone, teismas nepakankamai įsigilino į byloje esančius įrodymus, kadangi byloje nėra nei vienos atskiros nuo pareigūnų kitų asmenų nuotraukos. Teigia, kad liudytojų A. B. ir A. P. parodymui teisme, jog jis rankose laikė fotoaparatą, nereiškia, kad jis tuo metu juos fotografavo, o A. P. parodymai, kad fotografavo jį ir galimai kieme buvusius vaikus, nėra patvirtinti vaizdo medžiaga, nes iš išlikusių fotonuotraukų matyti, kad nei vienas mažametis vaikas nėra užfiksuotas. Pažymi, kad viskas vyko viešoje vietoje, A. miestui priklausančioje teritorijoje, kas taip pat suteikė jam teisę tiek fotografuoti, tiek įrašyti vaizdą video formatu, o viešoje vietoje esančių asmenų atsitiktinis patekimas į kadrą negali būti laikomas asmens teisės į atvaizdą pažeidimu. Atsižvelgdamas į tai, A. Ž. tvirtina, kad policijos pareigūnų reikalavimas nefotografuoti nebuvo teisėtas, o neteisėtų pareigūnų reikalavimų jis neprivalo vykdyti.

Nurodo, kad policijos pareigūnai V. P. ir O. D., tęsdami savo neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, tai yra siekdami, kad jis jų nebefotografuotų, siekė jėga jį sulaikyti, atimti jam priklausantį turtą - fotoaparatą - ir sunaikinti jame esančią informaciją, todėl jis nepakluso jų reikalavimui ir siekė pasišalinti. Apeliantas sprendžia, kad teismas tokių jo veiksmų neturėjo pripažinti teisei priešingais ir laikyti jų teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymu, nes policijos pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo jį sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą, panaudoti prieš jį fizinę jėgą, kovinius imtynių veiksmus bei spec. priemonę - antrankius.

Tvirtina, kad teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, įrodymus galėjo vertinti tik tada, jei pačių policijos pareigūnų reikalavimai būtų buvę teisėti, pagrįsti įstatymais, o nesant šių sąlygų jo tolimesnių veiksmų negalima buvo vertinti kaip administracinio teisės pažeidimo.

Pažymi, jog viso proceso metu policijos pareigūnai bandė įteigti, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, todėl buvo pagrindas jį sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Ir nors teismas tuo patikėjo ir pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau apeliantas tvirtina, kad tai neatitinka tikrovės. Nurodo, kad tai, jog juto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, teigė tik policijos pareigūnai ir liudytoja E. B., tačiau šios liudytojos parodymus teismas iškraipė teigdamas, kad jis jai prisipažino esąs neblaivus, nes E. B. nurodė, kad jis į jos klausimą, ar yra vartojęs alkoholį, atsakė, kad ne tik tai, bet ir narkotikus, ir ji tai priėmė kaip juoką. Tvirtina, kad Akmenės rajono centrinės ligoninės priimamojo skyriaus, į kurį jis buvo pristatytas greitosios pagalbos automobiliu iš policijos komisariato, personalui klausimas dėl jo blaivumo nekilo, alkoholio kvapo jie nejuto ir neblaivumo jam nenustatinėjo, alkoholio kvapo nuo jo nejuto ir greitosios pagalbos automobilio vairuotojas liudytojas A. P.. Nurodo, kad dar viena aplinkybė, paneigianti jo neblaivumą, yra tai, kad jo atžvilgiu nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 178 str., ko policijos pareigūnai nebūtų pamiršę padaryti, jei tam būtų buvęs pagrindas.

Nurodo, kad Akmenės rajono apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju jo pasirinktas interesų gynimo būdas akivaizdžiai peržengia padoraus elgesio ribas ir užtraukia atsakomybę, yra neatitinkanti įvykio aplinkybių. Tvirtina, kad įvykio aplinkybių neatitinka ir teismo padaryta išvada, kad jis įžeidė policijos pareigūno V. P. garbę ir orumą, kadangi dainavo dainelę, jog V. P. keliaus į Pravieniškes, nes jis neatliko nei vieno veiksmo, kuris nurodytas skundžiamame nutarime. Pažymi, kad nors byloje ir užfiksuota, jog jis kartojo ,,P., po biški, po biški ir į Pravieniškes“, tačiau tai jis išsakė dėl to, kad atitinkamai vertina tai, kaip šis pareigūnas atlieka savo tiesiogines pareigas, jam pavestą darbą, jo nuomone, naudojasi įstatymo suteiktomis galiomis piktnaudžiaudamas savo statusu, asmenines ambicijas iškeldamas virš viešojo intereso, kas ir buvo išsakyta. Tvirtina, kad nuomonės, nors ir nepalankios, apie asmenį, tuo labiau pareigūną, išsakymas negali būti laikomas nusikalstamu ar įžeidžiančiu ir žeminančiu garbę bei orumą. Pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir LAT tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose dėl garbės ir orumo gynimo. Nurodo, kad jis, išsakydamas savo nuomonę apie pareigūno V. P. darbo metodus, tokių tikslų neturėjo. Atkreipia dėmesį, jog policijos pareigūnų pareigų vykdymas yra nuolatos susijęs su teisės pažeidėjais, jų pasipriešinimu ir neadekvačia reakcija į situaciją ir policijos pareigūnų veiksmus, todėl pareigūnai turi būti pasiruošę tokiam pažeidėjų elgesiui, toks pažeidėjų elgesys jiems negali būti netikėtas. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju jo reakcija į V. P., kaip pareigūno asmenį ir veiksmus, buvo iššaukta ne tik jo neteisėtų reikalavimų jam, bet ir konflikto pasekoje kilusių jo sveikatos problemų. Teigia, kad jis buvo sužalotas, jam sukilo kraujo spaudimas, buvo būtina skubi medikų pagalba, kurios, apelianto nuomone, sulaukė pavėluotai, tik dirbtinai pabloginus jo savijautą. Pažymi, kad pareigūnų požiūrį į sulaikyta asmenį parodo pareigūnų teiginiai, jog jie manė, kad jis vaidina, jog jam bloga. Taip pat žymi tai, jog administracinės teisės pažeidimo protokolas jo atžvilgiu buvo surašytas, visi tarnybiniai pranešimai surinkti po to, kai jis pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą bei Telšių apskrities policijos komisariato imuniteto tarnybą dėl pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu.

Tvirtina, kad iš visos surinktos tiriant įvykį medžiagos matyti, kad jo neva padarytas administracinės teisės pažeidimas, numatytas LR ATPK 187 str. 2 d., ir nurodytas administracinės teisės pažeidimo protokole bei atitinkamame nutarime, nėra įrodytas, jo teiginiai, išsakyti nagrinėjant situaciją, nepaneigti.

Motyvuojamoji dalis

A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Taigi, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra teismo teisė, o ne pareiga. Nagrinėjamu atveju, bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios, surinkta pakankamai įrodymų, todėl nėra būtinybės rengti žodinį bylos nagrinėjimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju, pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju, turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.

Susipažinęs su bylos medžiaga ir skundžiamu nutarimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje įrodymai buvo ištirti visapusiškai, o A. Ž. veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d, kadangi jis nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, sulaikomas aktyviais veiksmais priešino policijos pareigūnams, pareigūnus koneveikė necenzūriniais žodžiais. Nors A. Ž. savo kaltės, padarius Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nepripažįsta, jo kaltę patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas (3 b. l.), policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (5- 19 b. l.), A. P. (20 b. l.), R. E. (21 b. l.), E. B. (22 b. l.), M. K. (23 b. l.), V. B. (24 b. l.) rašytiniai paaiškinimai, Akmenės rajono apylinkės teismo posėdžio protokolais (52-62, 69-78 b. l.) bei kita bylos medžiaga. Priešingai nei nurodoma skunde, įvertinus visą bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino ir pagrįstai nubaudė A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2014-08-21 apie 18.49 val. policijos pareigūnai V. P. ir O. D. patruliuojant pagal iš anksto numatytą tarnybos užduotį vyko į įvykio vietą pagal gautą pranešimą iš M. K. apie tai, kad Akmenės mieste, Klykolių gatvėje 9-2 jai reikalinga policijos pareigūnų pagalba, kadangi kaimynas V. B., remontuodamas savo butą, apgadino jos gyvenamojo namo sieną ir ji turi pretenzijų kaimynui.

Liudytojais apklausti teismo posėdyje V. P. ir O. D. parodė, kad 2013-08-21 gavę pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), kaimynas apgadino pranešėjos buto sieną, jie nuvyko nurodytu adresu aiškintis įvykio aplinkybių, pakalbėjo su pranešėja M. K., apžiūrėjo apgriuvusią sieną, nuėjo pas jos kaimyną V. B. aiškinti įvykio aplinkybių, jie siekė, kad kaimynai nesipyktų, susitaikytų, žala būtų atlyginta, matė aplink tarnybinį automobilį vaikštinėjantį vyrą, vienas iš vaikų sakė, kad vyras fotografuoja, vėliau M. K. bute išgirdo, kaip A. Ž. šaukė išeiti pareigūnus pasiaiškinti dėl jų tarnybinio automobilio, A. Ž. fotografavo ne tik pareigūnus, bet ir kiemą, nepilnamečius vaikus, pareigūnas O. D. prašė jo nusiraminti, pasitraukti į šoną ir netrukdyti dirbti pareigūnams, perspėjo, kad negalima nepilnamečių vaikų filmuoti, tačiau A. Ž. nekreipė dėmesio į pareigūno reikalavimus, toliau šūkavo, filmavo, primygtinai reikalavo, kad išeitų tas asmuo, kuris vairavo tarnybinį automobilį ir su juo pabendrautų, A. Ž. paaiškino, kad jis iš pažiūros atrodo neblaivus, kad pažeidžia viešąją tvarką, savo įžūliu elgesiu demonstruoja nepagarbą policijos pareigūnų ir kitų asmenų atžvilgiu, taip pat paaiškino, jog bus sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą, sulaikomas A. Ž. priešinosi, todėl jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga ir specialiosios priemonės - antrankiai, jis buvo pasodintas į tarnybinį automobilį, automobilyje A. Ž. žodžiu reiškė nepasitenkinimą, įžeidinėjo, grasino išmesti iš darbo, bandė įspirti pareigūnams, galva daužė į tarnybinio automobilio durelių stiklą, bandė apsivynioti saugos diržą, save susižaloti, atvažiavus į komisariatą, atsisakė išlipti, todėl buvo išlaipintas, budinčioje dalyje, įtariant, kad jis neblaivus, buvo pasiūlyta nusistatyti blaivumą, tačiau jis atsisakė, vėliau A. Ž. ėmė elgtis agresyviai pareigūnų atžvilgiu, priėjęs prie jo spyrė į blauzdą, įžeidinėjo, simuliuodamas, kad jam bloga parkrito ant žemės, daužė galvą į stalą, atvažiavus medicinos pagalbai, felčerė apžiūrėjo A. Ž. atskiroje patalpoje, A. Ž. buvo agresyviai nusiteikęs ir prieš medicinos darbuotoją, felčerė nusprendė, kad A. Ž. reikia vežti į ligoninės priėmimo skyrių, jo prašė eiti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, tačiau A. Ž. atsisakė, jis kartu su kitais pareigūnais jį išnešė, paguldžius ant neštuvų A. Ž. jam spyrė į kairę pusę, jis kartu su pareigūnu O. D. važiavo kartu greitosios medicinos pagalbos automobiliu, automobilyje A. Ž. vis muistėsi, todėl buvo įspėtas, kad nusiramintų, nes gali sugadinti turtą, priėmimo skyriuje šūkavo, elgėsi nepagarbiai, reikalavo atiduoti fotoaparatą, matant medicinos seselėms A. Ž. buvo atiduoti jo asmeniniai daiktai, tačiau jis maišelį su daiktais demonstratyviai numetė ant žemės, sakydamas, kad ne jo daiktai, vėliau jie su kolega išvyko dirbti (57-58 b. l.).

Pareigūnų V. P. ir O. D. parodymus apie tai, kad A. Ž. pareigūnams trukdė dirbti iškvietimo vietoje teisme patvirtino liudytojas A. P., kuris parodė, jog A. Ž. įvykio vietoje vaikščiojo apie pareigūnų tarnybinį automobilį, fotografavo, šaukė ir prašė atidaryti duris, kad būdamas kieme galėtų fotografuoti, pareigūnai įspėjo A. Ž., kad negalima fotografuoti vaikų, kad netrukdytų darbui, tačiau A. Ž. jų neklausė, A. Ž. atrodė neblaivus (61-62 b. l.).

Apie A. Ž. pasipriešinimą policijos pareigūnams ir teisėtų reikalavimų nevykdymą, netinkamą elgesį policijos komisariate, jo nenorą išlipti iš tarnybinio automobilio, triukšmavimą, šaukimą, neadekvatų elgesį ir savęs žalojimą komisariato patalpose, jo nenorą nusistatyti girtumą, agresijos demonstravimą prieš medikus, nenorą savo noru įsėsti į medikų automobilį teisme patvirtino liudytojai policijos pareigūnai V. V., A. S. – Narštienė, G. L., E. Č., G. S. (69-73 b. l.).

Apie tai, kad A. Ž. buvo agresyvus ir su medikais teismui patvirtino į komisariatą vykusi medikė E. B., kuri parodė, kad buvo gautas pranešimas, jog yra ,,psichuojantis“ asmuo, nuvykę pamatė įsiaudrinusį asmenį, kuris elgėsi neadekvačiai, draskėsi, nėjo į kontaktą, vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, su ja nebendravo, ją puolė, puolė ant policininkų, nutarus vežti į medicinos įstaigą, kojom nenorėjo eiti, šeši policininkai jį nešė, automobilyje spardėsi, keikė pareigūną P., priėmimo skyriuje spyrė policininkui, ji jo bijojo (56 b. l.). Apie tai, kad A. Ž. elgėsi piktai ir sudirgusiai greitosios pagalbos automobilyje ir priėmimo skyriuje teismui patvirtino greitosios medicinos automobilio vairuotojas A. P. bei medicinos darbuotojai R. E., D. B., A. J. (74-75 b. l.).

Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad A. Ž. veikė tyčia, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų netrukdyti dirbti įvykio vietoje, sulaikomas aktyviais veiksmais priešinosi, pareigūnų automobilyje tęsė neteisėtus veiksmus, pareigūnus vadino necenzūriniais žodžiais, jų atžvilgiu bandė panaudoti fizinius veiksmus, pristatytas į policijos komisariatą elgėsi agresyviai, trukdė dirbti pareigūnams, nevykdė jų teisėtų reikalavimų dėl girtumo nusistatymo, priešinosi vežamas į medicinos įstaigą, greitosios pagalbos automobilyje naudojo smurtą pareigūnų atžvilgiu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. Ž. (duomenys neskelbtini) namo kieme buvo policijos pareigūnų įspėtas, kad netrukdytų jiems atlikti savo pareigų, jis turėjo galimybę geranoriškai pasitraukti iš įvykio vietos, t. y. nutraukti savo neteisėtus veiksmus, tačiau jis nepakluso, toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus, kol buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą, po ko ir vėl toliau nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų ir tęsė savo neteisėtus veiksmus.

Ir nors iš A. Ž. apeliacinio skundo galima daryti išvadą, jog jis tvirtina, kad turėjo teisę Akmenėje, Klykolių g. 9 namo kieme fotografuoti, o daugiau nieko neteisėto nedarė, todėl policijos pareigūnų buvo sulaikytas nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog jis ne tik įvykio vietoje fotografavo, tačiau replikavo pareigūnų atžvilgiu, šaukdamas kėlė reikalavimus policijos pareigūnams, tuo trukdydamas policijos pareigūnams vykdyti savo užduotį, nevykdė pareigūnų reikalavimų liautis, sulaikomas priešinosi, koneveikė pareigūnus necenzūriniais žodžiais, siekė panaudoti smurtą jų atžvilgiu ir t.t.

Patikrinus byloje esančius duomenis pažymėtina, kad policijos pareigūnų V. P. ir O. D. reikalavimai buvo teisėti, kadangi policijos pareigūnas, vadovaudamasis LR Policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 d. nuostata, privalo pradėti veikti „gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku“. Šiuo konkrečiu atveju policijos pareigūnai bandė sulaikyti A. Ž. kaip asmenį, savo įžūliu elgesiu demonstruojantį nepagarbą policijos pareigūnams ir aplinkiniams asmenims bei įtarus esant jį neblaiviam viešoje vietoje. Tokiu būdu pareigūnai šiam veiksmui teisinį pagrindą turėjo spręsdami, kad A. Ž. daro Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų pažeidimus.

Apeliantas taip pat skunde tvirtina, kad buvo nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t.y. kad jis padarė pažeidimą būdamas neblaivus, kadangi neblaivumas įvykio dieną jam nebuvo nustatinėjamas, tačiau aukštesnysis teismas su tuo nesutinka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. Ž. nesutiko su policijos pareigūnų reikalavimu policijos komisariate pasimatuoti blaivumą, o vykimas pas medikus buvo dėl galimai pablogėjusios jo sveikatos būklės, o ne girtumo nustatymui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojai patvirtino, jog nuo A. Ž. jautėsi alkoholio kvapas ir jis elgėsi neadekvačiai, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog A. Ž. pažeidimą padarė būdamas neblaivus. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų siekę nepagrįstai apkalbėti A. Ž..

Patikrinus byloje esančius duomenis sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. Ž. kaltė visiškai įrodyta dėl ATPK 187 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir konstatuoja, kad naikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimą A. Ž. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.