- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-10
- Bylos Nr.
- A-662-1263-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00380-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. M. skundu (b. l. 6-7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 20-11-1L-1082 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei dujinį pistoletą BRUNI mod. NEW POLICE, kal. 9 mm K, Nr. W 000003 priduoti į parduotuvę, turinčią licenciją prekiauti šios kategorijos ginklais. Paaiškino, kad, vykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. 5-V-154, kreipėsi į Komisariatą su prašymu išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir užregistruoti dujinį pistoletą, kurį legaliai ir teisėtai įsigijo prieš penkerius metus. Komisariatas jo prašymo netenkino ir nusprendė jo pateiktą dujinį pistoletą priduoti į parduotuvę, turinčią licenciją prekiauti šios kategorijos ginklais. Pripažino, kad buvo nuteistas 1999 m. rugsėjo 13 d., tai buvo santykių aiškinimasis viešoje vietoje, tačiau nuo to laiko jau praėjo daugiau nei 11 metų, jokio kito nusikaltimo nėra padaręs. Pareiškėjo nuomone, jis negali būti laikomas teistu visą gyvenimą, todėl turėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir jam negali būti taikomos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 13) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad gavus pareiškėjo prašymą dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, buvo atliktas teisės aktuose numatytas patikrinimas. Paaiškėjo, kad S. M. Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Nurodė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusį Baudžiamojo kodekso 225 straipsnį maksimali bausmė buvo 5 metai, dėl to buvo nuspręsta neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu skundą tenkino ir Komisariato Sprendimą panaikino.
Nurodė Įstatymo 17 straipsnio 1 punkto 2 dalį, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atkreipė dėmesį, kad minėtu įstatymu buvo pakeista anksčiau galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcija. Vertino paminėtų įstatymo nuostatų turinį ir darė išvadą, kad priėmus vėlesnę Įstatymo 18 straipsnio redakciją ir naujai apibrėžus asmenis, kurie nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, iš esmės buvo sugriežtinti apribojimai asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus, kadangi remiantis 2007 m. gruodžio 4 d. Įstatymo Nr. X-1384 redakcija pareiškėjas būtų laikomas atitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus.
Pažymėjo, jog Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nustatė, kad pareiškėjas Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Pažymėjo, kad nuosprendžio priėmimo metu S. M. dujinio pistoleto dar neturėjo, o jį įsigijo 2006 metais, tuo metu galiojant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2002 m. sausio 15 d. redakcijai. Nurodė, kad atsakovas, vertindamas, ar pareiškėjas atitinka nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi jau naujai įsigaliojusia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija.
Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011, vertino tai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi naujai įsigaliojusia Įstatymo 18 straipsnio redakcija, ir konstatavo, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, kadangi naujos Įstatymo 18 straipsnio redakcijos nuostatos, įtvirtinusios griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusios pareiškėjo teisinę padėtį lyginant su ankstesne įstatymo redakcija, buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms.
Pažymėjo, kad priėmus vėlesnę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakciją ir naujai apibrėžus asmenis, kurie nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, iš esmės buvo sugriežtinti apribojimai asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus, kadangi, remiantis 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1384 redakcija, pareiškėjas būtų laikomas atitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Nurodė, kad šiuo atveju nustatant, ar pareiškėjas atitinka nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus, taikyta ne dujinio ginklo įsigijimo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus metu galiojusi Įstatymo redakcija. Darė išvadą, jog griežtesnius reikalavimus nustačiusio įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos neatsižvelgiant į tai, jog aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) įsigaliojimo. Darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai netaikė Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatytos išlygos.
III.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 30-31) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir Komisariato Sprendimą palikti galioti. Nurodo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažymi, kad 2010 metais priimtas Įstatymas numato griežtesnius apribojimus teisei įsigyti ir turėti ginklus bei šaudmenis.
Atsiliepimas
Pareiškėjas S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 35-37) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Paaiškina, kad dujinį pistoletą įsigijo legaliai ir teisėtai prieš 5 metus, tuomet jokių leidimų jiems įsigyti ir laikyti pas save bei nešiotis nereikėjo. Mano, kad atsakovas neteisingai aiškino Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes reikalavimas dėl teistumo turi būti sistemiškai aiškinamas su kitais įstatymais, t. y. Baudžiamojo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis teistumo išnykimo sąvoką. Teigia, kad jis negali būti laikomas teistu, nes buvo nuteistas 1999 m. rugsėjo 13 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 20-11-1L-1082 (b. l. 10-11), kuriuo nuspręsta pareiškėjui neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei pareiškėjo turimą dujinį pistoletą priduoti į parduotuvę, turinčią licenciją prekiauti šios kategorijos ginklais, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. balandžio 5 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą (b. l. 14) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) savigynai dujinį pistoletą, kurį jis įsigijo iki 2011 m. kovo 1 d. ir faktiškai turėjo iki tol, kai toks leidimas tapo privalomu pagal 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusią naują Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją. Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (t. y. už tyčinių smurtinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) laisvės atėmimu 1 metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios faktinės bylos aplinkybės ginčo šalys neginčija. Šalys taip pat neginčija, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusio nuo 2011 m. kovo 1 d.) taikymo prasme ši aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, tarp jų ir dujinio pistoleto.
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, kokia nurodytos materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma byloje nagrinėjamoje situacijoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu atsakovo Sprendimu, teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija, pagal kurią paminėtas jo teistumas nebuvo kliūtimi turėti jo legaliai įsigytą dujinį pistoletą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija dėl abiejų paminėtų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėto priedo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aptarta situacija, kaip turi būti legalizuoti tie ginklai (tarp jų ir nagrinėjamam ginčui aktualūs dujiniai pistoletai), kuriems pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją leidimai juos įsigyti ir turėti nebuvo reikalingi, o po nurodytos datos (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakciją) tapo būtini. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6 (šiame punkte kalbama apie dujinius pistoletus (revolverius)), 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Pagal minėto įstatymo priedo 2 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, pateikę prašymus išduoti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus iki šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos, turi teisę laikyti ginklus ar juos nešiotis be leidimo, iki nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio konstrukcija (jo dalių išdėstymo eiliškumas) leidžia daryti išvadą, jog minėto straipsnio 4 dalyje nurodytos nuostatos (be jų tiesioginio taikymo šioje dalyje aptartoje situacijoje) yra taikytinos ir straipsnio 2 bei 3 dalyse aprašytose situacijose. Pasisakydama atskirai dėl aptariamo straipsnio 4 dalies aiškinimo, teisėjų kolegija išskiria ir pripažįsta esmine šios dalies principinę nuostatą, kurioje įtvirtinamas principas, kad griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal. Tai aiškiai matyti iš šioje dalyje tiesiogiai aptarto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyse (naujos ir prieš tai buvusios redakcijų) taikymo aiškinimo. Atsižvelgiant į paminėtą šios dalies principinį pobūdį bei į aukščiau aptartą šios dalies sąsają su kitomis aptariamo straipsnio dalimis, darytina išvada, kad paminėta nuostata dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja ir šioje administracinėje byloje nagrinėjamai situacijai, t. y. situacijai, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus (revolverius) tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012).
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus ta prasme, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ir turėjo paminėtą dujinį pistoletą, o aplinkybė, dėl kurios jo atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šį ginklą, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgdama į aukščiau pateiktą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio aiškinimą bei į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo pareiškėjui pritaikytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas apribojimas negali būti pripažintas pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.