Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-16 · Administracinė byla Nr. I-2712-423/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-16
Bylos Nr.
I-2712-423/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00390-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-2712-423/2016Proceso Nr. 3-62-3-00390-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus

apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012-02-03 iki 2015 m. skirtingais laikotarpiais buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – Lazdijų areštinė), kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Kamerose trūko gyvenamojo ploto, būdavo šalta, drėgna, tamsu, veisėsi grybelis, tvyrojo nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, kuris nėra izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjui tekdavo naudotis tualetu matant kitiems asmenims. Taip pat nurodo, kad išduodama patalynė buvo nedezinfekuota, supelijusi, suplyšusi, drėgna, kamerose buvo prasta ventiliacija, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužius. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų areštinėje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dideliais nepatogumais, orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, depresija, todėl prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 7-12) nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lazdijų areštinėje skirtingais laikotarpiais nuo 2013-02-05 iki 2014-05-22 kamerose Nr. 2, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 5, Nr. 4, Nr. 6 vienas arba dviese. Kadangi kamerų plotas buvo nuo 14,54 kv. m . iki 14,9 kv.m., minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui areštinės kameroje, pareiškėjui buvo užtikrintas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820, 20 punktas numatė, kad policijos areštinės kamerose turėjo būti įrengti sanitariniai mazgai, kurie turėjo būti atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, juose turėjo būti įrengtos šalto vandens tiekimo sistemos, turėjo būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) ir sanitariniai mazgai turėjo turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, o 21 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai, ir, kartu su 22 punktu, įtvirtino reikalavimus natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui. Minėtos higienos normos 23 punktas numatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 24 punktas įtvirtino reikalavimus pakankamai oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir judrumui kamerose. Prie atsiliepimo pridedamų Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus patikrinimo aktų, kuriuose konstatuota, jog atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių higienos normų reikalavimų pažeidimų, duomenys bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus areštinės (poskyrio teisėmis) vyresniojo specialisto tarnybiniame pranešime pateikiama informacija patvirtina, kad areštinės kamerų įrengimas ir asmenų laikymo sąlygos jose atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Lazdijų areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus — atskirti pertvaromis, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, įrengta atskira oro šalinimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjo teiginiai dėl laikymo Lazdijų areštinėje nepriimtinomis sąlygomis yra atmestini kaip subjektyvaus pobūdžio ir objektyviai nepagrįsti. Pareiškėjas patirtą žalą iš esmės apibūdina tik bendro pobūdžio nusiskundimais ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, jų nepagrindžia jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, nepateikia jokių duomenų apie savo fizinę ar psichinę sveikatos būklę, kitas fizinės ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl patirtų nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų. Remiantis tuo, pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos atmestini kaip akivaizdžiai nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašė skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie posėdį jiems pranešta tinkamai, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lazdijų areštinėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 -03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010 -06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 -04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-02-03 iki 2015 m., tačiau nenurodo tikslių kalinimo datų bei kamerų, kuriose buvo laikomas. Tuo tarpu atsakovo pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas Lazdijų areštinėje buvo kalinamas skirtingais laikotarpiais nuo 2013-02-05 iki 2014-05-22 (b. l. 8-9, 35, 37-161). Byloje nėra šią faktinę aplinkybę paneigiančių duomenų, todėl ji laikytina nustatyta. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. kovo 7 d. (b.l. 5). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-03-07 iki 2014-05-22. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015 -01-07 nutartis byloje Nr. A-46-442/2015).

Pareiškėjas skunde be kita ko nurodo, kad Lazdijų areštinės kamerose jam trūko gyvenamojo ploto. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į LVAT formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016-01-18 nutartis byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 -12-31 nutartis byloje Nr. A2250-662/2015).

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Lazdijų areštinėje nuo 2013-03-12 iki 2013-03-19 kameroje Nr. 7 dviese, nuo 2013-09-24 iki 2013-09-26 kameroje Nr. 2 dviese, nuo 2013-10-22 iki 2013-10-25 kameroje Nr. 8 vienas, o nuo 2013-10-25 iki 2013-10-29 - dviese, nuo 2013-11-13 iki 2013-11-19 ir nuo 2013-12-17 iki 2013-12-23 kameroje Nr. 2 vienas, nuo 2014-03-18 iki 2014-03-19 kameroje Nr. 5 vienas, o nuo 2014-03-19 iki 2014-03-25 – dviese, nuo 2014-05-06 iki 2014-05-08 kameroje Nr. 5 vienas, o nuo 2014-05-08 iki 2014-05-11 – dviese, nuo 2014-05-11 iki 2014-05-13 kameroje Nr. 4 dviese, nuo 2014-05-20 iki 2014-05-22 kameroje Nr. 6 vienas (b.l.8-9, 35). Kameros Nr. 2 plotas yra 14,90 kv. m., Nr. 7 – 14,95 kv. m., Nr. 8 – 14,54 kv. m., Nr. 5 – 14,66 kv. m., Nr. 4 – 14,57 kv. m., Nr. 6 – 14,90 kv. m. (b.l. 8-9, 35). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, matyti, jog jam tekęs plotas buvo didesnis, nei 5 kv. m. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kalint Lazdijų areštinėje, buvo pažeistas Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo be durų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja jau minėtos Areštinių veiklos taisyklės bei ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir higienos norma).

Pagal higienos normos 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm. aukščio pertvara. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b.l. 10), tą patvirtina į byla pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus patikrinimo aktai Nr. PA-12-16, Nr. PA-12-7, Nr. PA-12-20 (b.l.13-14, 18-19, 25-26), kuriuose nenustatyta jokių higienos normos pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Nei higienos norma, nei kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys, o pareiškėjas privatumo neužtikrinimą nurodė būtent šiuo aspektu. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lazdijų areštinė būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Skunde taip pat nurodoma, kad Lazdijų areštinės kamerose buvo tamsu, drėgna, veisėsi grybelis, vėdinimas buvo prastas, tvyrojo nemalonus kvapas, išduodama patalynė buvo supelijusi, drėgna ir suplyšusi, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužius.

Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą oro šalinimo sistemą. Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s (24 punktas). Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas). Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais (56 punktas). Draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims (57 punktas). Lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje (58 punktas).

Atsakovas nurodo, kad areštinės patalpose užtikrinama švara, jos reguliariai valomos, tad sąlygų atsirasti pelėsiui ar grybeliui nėra, taip pat kamerose įrengtos natūralaus ir mechaninio vėdinimo sistemos, užtikrinami teisės aktų reikalavimai dėl apšvietimo, oro drėgmės, temperatūros ir judėjimo greičio. Šiems argumentams pagrįsti atsakovas į bylą pateikė ginčo laikotarpiui aktualius Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus patikrinimo aktus Nr. PA-12-7, Nr. PA-12-20 (b. l. 18-19, 25-26), kuriuose konstatuota, kad areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos lengvai valomos medžiagos, patalpos yra kasdien valomos ir dezinfekuojamos, tiek dirbtinė, tiek natūrali apšvieta, oro temperatūra, drėgmė ir judėjimo greitis atitiko minėtus higienos normos reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Taip pat konstatuota, kad areštinėje laikomi asmenys aprūpinami dezinfekuotu minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti atsakovo atstovo paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Dėl pareiškėjo argumentų dėl galimybės areštinėje išsiskalbti drabužius, pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 37:2009 teritorinėms policijos įstaigos areštinėms nenumatė imperatyvios pareigos sudaryti sąlygas jose laikomiems asmenims centralizuotai ar suimtiesiems savarankiškai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko šviesos, patalynė buvo blogos būklės, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, veisėsi pelėsis, nebuvo galima išsiskalbti drabužių, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų Lazdijų areštinėje grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė