Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. (A. K.), P. M. (P. M.) ir A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. K. paskirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos.

P. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir P. M. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir P. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos.

A. L. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. L. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir A. L. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir S. M. (S. M.), T. M. (T. M.) bei D. K. (D. K.), tačiau jų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., A. L., T. M., P. M., S. M. ir D. K. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, A. K. organizavus, A. L., T. M., P. M. vykdžius, A. K., S. M., D. K. padėjus, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų ,,Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ reikalavimus, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

2013 m. liepos 23-24 dienomis, tiksliai nenustatytu laiku, A. K. susitarė su S. M., kad šis suras asmenis neteisėtam cigarečių gabenimui. Po to S. M., vykdydamas susitarimą, surado A. L., T. M. ir P. M., turėjusius gabenti cigaretes nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Vėliau, 2013 m. liepos 24 d., neteisėtam cigarečių disponavimui A. K. pasitelktas D. K. automobiliu ,,Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvežė A. L., T. M., P. M. ir S. M. į (duomenys neskelbtini), kur 2013 m. liepos 25 d., apie 14 val., A. K. nurodymu S. M. ir D. K. tiksliai nenustatytose vietose, esančiose netoli valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0670 ir 0671, stebėjo aplinką, t. y. privažiavimus prie valstybės sienos, patruliuojančių valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų buvimą ar nebuvimą, tarnybinių automobilių judėjimą minėtame pasienio ruože, siekdami užtikrinti nekliudomą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, o A. K. stebėjo, ar iš Šalčininkų pusės neatvyksta pareigūnai, ir telefonu bei radijo ryšiu koordinavo nurodytų asmenų veiksmus. A. L., T. M. ir P. M., vykdydami per S. M. perduotą A. K. nurodymą, pėsčiomis nuėjo prie valstybės sienos ženklo Nr. 0671, kur surinko iš Baltarusijos Respublikos pusės nenustatytų asmenų permestas 16 dėžių su 8 000 pakelių cigarečių ,,Fest“, pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudarė 58 309 Lt (16 887,45 Eur), t. y. viršijo 250 MGL dydžio sumą. Iš šių dėžių minėti asmenys 8 dėžes su cigaretėmis nunešė 1 500 metrų atstumu nuo valstybės sienos į šalies gilumą ir sukrovė į automobilį ,,Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), iš anksto paruoštą akcizinių prekių gabenimui, išimant tris keleivių sėdynes, o kitas 8 dėžes, nespėję sukrauti į automobilį, paliko gulėti žolėje 50 metrų atstumu nuo nurodyto automobilio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams sulaikius A. L., T. M., S. M. ir D. K., A. K., vengdamas sulaikymo, pasišalino iš įvykio vietos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti.

Nuteistųjų A. K., P. M. ir A. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. K., P. M. ir A. L. neginčija savo kaltės ar nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jiems per griežtas bausmes, neįvertino visų bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingų aplinkybių.

BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, o 2 dalyje įtvirtinta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, tinkamai individualizuota ir atitikti minėtame straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę sušvelninti gali tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, A. K., P. M. ir A. L. skirdamas bausmes, BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Skirdamas apeliantams BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir nustatydamas šios bausmės terminą, teismas atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį (pagal BK 11 straipsnio 5 dalį A. K., P. M. ir A. L. padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą ir rūšį (apeliantai veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų). Teismas įvertino apeliantų atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino kalti padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi), taip pat jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje). Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuo bendrininkų padaryto nusikaltimo praėjo daugiau nei dveji metai, o apie naujus jų padarytus teisės pažeidimus duomenų nebuvo pateikta.

Vertindamas A. K. asmenybę apibūdinančius požymius, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nebuvo įrašytas į narkologinę įskaitą ar gydytas psichiatrijos ligoninėje, dirba pagal verslo liudijimą, tačiau A. K. anksčiau teistas, o jam inkriminuotą BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikęs paskirtos bausmės (t. 3, b. l. 71-73). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. K. vaidmuo bendrininkų grupei darant BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą buvo itin aktyvus – A. K. buvo bendrininkų grupės daromo nusikaltimo organizatorius, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Net ir nustačius šiuos neigiamai nuteistojo asmenybę ir jo indėlį į bendrininkų grupės padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, už padarytą nusikaltimą A. K. paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki vienerių metų dviejų mėnesių.

Vertindamas P. M. asmenybę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis į narkologinę įskaitą neįrašytas, tačiau nedirba, nėra sukūręs šeimos, be to, teismas nustatė, kad P. M. yra linkęs pažeidinėti įstatymus – jis anksčiau teistas, o jam inkriminuotą nusikaltimą padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 3, b. l. 10-12). Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. M. vaidmuo bendrininkų grupei darant BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo aktyvus – jis atliko vykdytojo vaidmenį (prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėmė dėžes su cigaretėmis ir kartu su kitais bendrininkais nešė jas į iš anksto nusikalstamai veikai paruoštą automobilį). Net ir nustatęs šias neigiamai kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas P. M. paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nurodyta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir P. M. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vertindamas A. L. asmenybę, teismas atsižvelgė į apeliantą teigiamai apibūdinančias aplinkybes – A. L. nebuvo įrašytas į narkologinę įskaitą ar gydytas psichiatrijos ligoninėje, be to, turi darbą. Vis dėlto bendrininkų daromoje nusikalstamoje veikoje jis atliko aktyvų vykdytojo vaidmenį (kartu su kitais bendrininkais įgyvendino objektyviuosius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius – perėmė dėžes su nurodytomis akcizais apmokestinamomis prekėmis ir nešė jas į tam paruoštą automobilį). Skirdamas laisvės atėmimo bausmę A. L., pirmosios instancijos teismas įvertino, kad jis anksčiau teistas, jam inkriminuotą BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 2, b. l. 87-89), o tai rodo A. L. polinkį pažeisti įstatymus ir, atsižvelgiant į BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės tikslus, pagrindžia griežtesnės bausmės skyrimą. Apeliantas nurodo, kad teismas klaidingai pažymėjo, jog jis yra nevedęs, ir kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2015 m. sausio 1 d. santuokos liudijimo kopiją, iš kurios matyti, kad A. L. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo sudaręs santuoką (t. 6, b. l. 87). Nors tai nuteistąjį charakterizuoja teigiamai, atsižvelgiant į A. L. apibūdinančių duomenų visumą, matyti, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė lemiamos reikšmės A. L. skiriant bausmę neturėjo. Tinkamai įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas A. L. paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, be to, ši bausmė BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu ir A. L. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog yra ir daugiau jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl, remdamiesi BK 62 straipsniu, prašo jiems paskirti švelnesnes, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę BK 62 straipsnio pagrindu. Pagal BK 62 straipsnį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė teismo nuožiūra gali būti paskirta nustačius BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumą.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Be to, BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suteikia teismui teisę, bet ne pareigą, esant nurodytoms atitinkamoje šio straipsnio dalyje sąlygoms, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Vertinant A. K., P. M. ir A. L. padarytą nusikaltimą ir jų skunduose nurodytas aplinkybes, BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų visumos nenustatyta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti tik viena nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jie prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors nuteistieji A. K. ir P. M. teigia, kad jų veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas), ši aplinkybė, nenustačius baudžiamojo įstatymo reikalaujamos sąlygų visumos, nesudaro pagrindo nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai nuteisti už baigtą nusikaltimą, kadangi, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veika laikoma baigta atlikus bent vieną šio straipsnio dispozicijoje nurodytą alternatyvų veiksmą – nurodytų prekių įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą. Nors A. L., remdamasis BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nurodo, kad jis išlaiko šeimą ir išlaikys tuoj gimsiantį vaiką, net ir nustačius šios sąlygos buvimą, dėl jau nurodytų priežasčių tai taip pat nesudarytų pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistiesiems A. K., P. M. ir A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra per griežtos, jas skiriant ir individualizuojant laikytasi BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingumo principo, paskirtos bausmės yra proporcingos jų padarytam nusikaltimui ir užtikrina BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties įgyvendinimą. Byloje taip pat nenustatyta BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos, leidžiančios skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodyto straipsnio nuostatų netaikė.

Nenustačius bausmių švelninimo pagrindų, apeliantai, remdamiesi tais pačiais motyvais, prašo jų atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtų bausmių vykdymą.

BK 75 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir nustačius BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygų, leidžiančių taikyti nurodytą institutą, visumą, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį, teisingumo principą, sunkių tyčinių nusikaltimų padarymo atveju BK 75 straipsnio taikymas turėtų būti labiau ribojamas nei tais atvejais, kai asmenys nuteisti už neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo be bausmės individualizavimui svarbių aplinkybių teismas turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, taip pat ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos.

Nagrinėjamu atveju net ir nustačius formalų BK 75 straipsnio taikymo pagrindą, išdėstytos nuteistųjų bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K., P. M. ir A. L. BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, 2013 m. sausio 17 d. nutartimi A. K. lygtinai paleido iš laisvės atėmimo vietos jam neatlikus vienerių metų devynių mėnesių ir dvidešimt penkių dienų laisvės atėmimo bausmės iki bausmės atlikimo pabaigos, t. y. 2014 m. lapkričio 12 d. (t. 3, b. l. 72-73; 76-89). Taigi BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą A. K. padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, neatlikęs nurodytu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės.

Iš bylos duomenų matyti, kad P. M. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL dydžio bauda (t. 3, b. l. 10-11; 16-18). Be to, jis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 14 d., pripažintas kaltu pagal BK 151 straipsnio 1 dalį ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, o šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas vieneriems metams (t. 3, b. l. 10-11; 20-33). Nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad P. M. BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

A. L. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2011 m. kovo 8 d., pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį bei 149 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas BK 92 straipsnio pagrindu atidėtas dvejiems metams (t. 2, b. l. 87; 99-104). Be to, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2012 m. gruodžio 21 d., A. L. pripažintas kaltu pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dvejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas dvejiems metams (t. 2, b. l. 88; 92-96). Taigi A. L. BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Nurodyti objektyvūs duomenys apie ankstesnes nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas pagrindžia, kad A. K., P. M. ir A. L. turi polinkį pažeisti įstatymus ir savo elgesio nevertina kritiškai. Be to, naujo sunkaus BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymas bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu rodo nuteistųjų susiformavusias antivisuomenines nuostatas, kurių, kaip matyti iš nurodytų bylos duomenų, nuteistieji nėra linkę keisti. Ši aplinkybė pagrindžia ir tai, kad iki BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis nebuvo įgyvendinta BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis – A. K., P. M. ir A. L. paskirtos bausmės jų nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nepaveikė apeliantų taip, kad jie laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. Taigi paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantams realiai atliekant jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Dėl nurodytų priežasčių galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. K., P. M. ir A. L. paskirdamas bausmes ir jas individualizuodamas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, paskirtos bausmės tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežtos, todėl jų švelninti ar atidėti jų vykdymą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. K., P. M. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.