- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-3138-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01336-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio žeminančiomis orumą sąlygomis, nurodydamas, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušais bei sanitariniu mazgu. Be to, nurodo, kad klozetas buvo tupimas, ir tai sukeldavo didelių nepatogumų. Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai būdavo netvarkingi ir nehigieniški, jų buvo per mažai. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dideles fizines ir dvasines kančias, kurios gali būti atlyginamos tik priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–24) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus PN atsiliepime prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 4 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 4 d. Šiuo atveju senaties terminas laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2016 m. balandžio 4 d. yra praleistas. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad ginčo metu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo dušų patalpose įrengti pertvaras. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose dušų įrengimas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Teisės aktuose taip pat įtvirtinta, kad tualete įrengiamas klozetas gali būti ir tupimas. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių asmenų. Būriuose dirbantiems asmenims išduodamas valymo dezinfekuojantis šarminis ploviklis, universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose, nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Vilniaus PN.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis-tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Vilniaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 4 d. (b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2016 m. balandžio 3 d. įskaitytinai. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2016 m. balandžio 3 d. įskaitytinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų, susijusių su netenkintina dušų ir sanitarinių mazgų kokybe bei netinkamu privatumo užtikrinimu, metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, taigi nėra pagrindo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.
Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2016 m. balandžio 3 d. įskaitytinai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio mėnesio.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos –Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).
Pareiškėjas teigia, kad tualetų ir praustuvių Vilniaus PN sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai, be to, klozetai buvo tupimi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai. 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo norma), kurių 7 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų prausyklos ir tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Aprūpinimo normoje nustatyta, kad tualete įrengiamas klozetas (kuris gali būti tupimas) (7.6 papunktis). Be to, byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 28), kurios gali būti ir tupimos, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek sanitariniuose mazguose turi būti įrengta unitazų ir praustuvių. Vilniaus PN pateikė įrodymus (fotonuotraukas), kad kiekviename sanitariniame mazge yra įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 28), 4 pisuarai (b. l. 29), 5 kriaukles (b. l. 30), 3 prausyklos (b. l. 31). Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtina, kiek klozetų, praustuvių bei kitų įrenginių turi būti įrengta pataisos namuose, tačiau atsakovės atstovas pateikė duomenis, jog analogiški įrenginiai įrengti taip pat ir kiekviename korpuse, kuriame yra po 40-50 žmonių. Teismas daro išvadą, kad toks kiekis laikytinas adekvačiu ir pakankamu siekiant užtikrinti pakankamą naudojimąsi įrenginiais. Pareiškėjas su skundais dėl įrenginių trūkumo į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl tupimų klozetų ir nepakankamo jų kiekio atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad dušo patalpos bei sanitariniai mazgai buvo netvarkingi ir nehigieniški.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 įtvirtinta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Vilniaus PN nurodė, kad sanitariniai įrenginiai nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių asmenų. Būriuose dirbantiems asmenims išduodamas valymo dezinfekuojantis šarminis ploviklis, universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės. Teismas atkreipia dėmesį, kad už nuolatinį tvarkos ir higienos palaikymą yra atsakingi patys asmenys, kurie jais naudojasi, todėl darytina išvada, kas Vilniaus PN suteikė visas būtinas priemones švarai ir tvarkai palaikyti, todėl konstatuoti jos neteisėtų veiksmų šiuo atveju nėra pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad jam naudojantis dušais ir sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas privatumas.
Pažymėtina, kad nei Lietuvos higienos normos HN 134:2015, nei Aprūpinimo normoje, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nėra įtvirtinto įpareigojimo atskirti dušus pertvaromis. Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad 2017 metų pradžioje dalyje dušo patalpų prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 metu antroje pusėje visose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai, kad tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose dušai Vilniaus PN yra atskirti pertvaromis (b. l. 25–27; 33–34), todėl nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis dušo patalpomis naudotis. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušą iš abiejų pusių atskyrus pertvaromis, ir tik įėjimui į dušą pusei esant atviram, pripažįstama, kad suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Teismų praktikoje dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais laikomasi pozicijos, kad unitazams esant atskirtiems vienas nuo kito dalinėmis pertvaromis, sudarant galimybes jais naudotis ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpos atskirtos pertvaromis iš visų pusių bei yra su durimis (b. l. 28), todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas pažeistas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN būtų atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.